Naujausios
Petras – grafikas, keramikas, skulptorius, objektų kūrėjas, fotografas, tapytojas, rašytojas. Paklaustas, kas artimiausia, taip ir neatsako ar tiesiog duoda suprasti – artimiausia tai, ką tuo metu daro. Mielos, estetiškai išleistos baltut baltutėlės ir dvelkiančios švara knygutės su jo tekstais ir piešiniais. Jų jau septynios. Tiesa, Petras Rakštikas ne Dailininkų, o Rašytojų sąjungos narys. Sako, jog išvis sąjungų nemėgstąs. Anot jo, sąjungos reikalingos nebent pasipuikavimui ar siekiant asmeninės finansinės pagalbos.
Pakylame į trečiąjį namo aukštą, kur viename iš buto kambarių ir įkūręs dirbtuvę. Sienos nukabinėtos paveikslais. Jų nemažai, bet ir nesakysi, kad per daug, nes pas kolekcininkus, būna, paveikslai liečiasi vienas su kitu ir atsiremia net į plintusą.
Kairėje keramikos dirbinių lentynos, arčiau lango, didžiulis stalas, ant kurio gimsta grafikos lakštai. Didesni ir nedidukai. Pastarieji tvarkingai sudėti į permatomus aplankus.
O kur tik nebūta jo dirbtuvės. Rūsiuose, „šabakštyne“, studentų bendrabučio pusrūsyje.
P. Rakštikas 1980 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą (piešimo, braižybos ir darbų mokytojas), pirmuosius trejus metus dirbo mokytoju Dirvonėnuose. Dabar tos mokyklos nebėra. Nuo 1983 iki 2016 m. dėstė savo Alma Mater Pedagogikos, Menų fakultetuose, tapo docentu Piešimo katedroje.
Prisimena savo pirmąją parodą dar 9 klasėje. O jau profesionali paroda įvyko 1981 m. Šiaulių mokytojų namuose, kur vėliau įsikūrė „Laiptų“ galerija. Sako, pradžioje parodas skaičiavo, o kai sulaukė 65 metų, visus parodų sąrašus ištrynė (tiesa, tuo metu, simboliška, jau buvo priskaičiavęs ir 50 autorinių parodų), buvo surinkęs per 100 savo tekstų publikacijų šalies spaudoje, ta krūvelė stirksojo aukštoka, todėl pritraukė šiukšlių konteinerio dėmesį.
Pirmoji knyga pasirodė 1996 m. Tai buvo eilėraščių rinktinė. Vėliau Petras eilėraščių ir neberašė.
Keletas klausimų Petrui, kuriuos norisi užrašyti pažodžiui, nes jo žodis svarus.
– Žiūrint į meno kūrinius, dažnai kyla klausimų: ar šitą vertą fotografuoti ir pasilikti aukso fondui? Jei tokio fondo nėra, vis tiek juk yra artimesnių ir ne taip artimų darbų?
– Ne su auksu dirbu. Praeitame amžiuje pastele per dieną iškepdavau 6 peizažus arba vieną medžio skulptūrėlę. Gerai pirko. Daugelio jų, jokio jų fotofondo neturiu. Originalai nutūpė pas žmones. Gyvenu iš savo darbų suręstoje pilyje ir negaliu sakyti, kad viena plyta geresnė už kitą, mat apsvaigusi pagirtoji gali nukristi ir ant galvos, o ir nepastebėtoji gali apreikšti save atitinkamai. Artimiausias man dar tėvo namuose 2000–2005m. sukurtas realistinių piešinių ciklas, rodytas Šiauliuose.
– Ar verta lankstytis ir skaityti kūrinių pavadinimus? Klausiu, nes man atrodo, jog Tavo darbams pavadinimai reikalingi ir pasilankstyti verta?
– Taip, pavadinimų reikia, kad juos skaitantis galvą pasukinėtų, pagarbiai nusilenktų prieš darbą ir šiek tiek pramankštintų stuburą bei vaizduotę.
– Klausimas iš „Menininko anketos“. Ar galėtum atskleisti kurio nors savo kūrinio idėją, jo pagrindinę mintį, sukūrimo istoriją? Kiek, Tavo manymu, kūriniui svarbus kontekstas?
– Mano kontekstas – kiekvienos dienos ir aplinkos veiksniai. Minkau molį, drožiu, braižau linijas, tepu dažus, fotografuoju, rašau... Su įniršiu, su meile, pasitariu su vaizduote, su angelu sargu, su aplinką saugančiu katinu, be perstojo žaidžiu, kol prisižaidžiu, tada gimsta vaikai... Jei rimtai, tai mane domina tik plastinė kūrinio forma. Joje telpa viskas. Nesu meno teoretikas. Aš – darbininkas, ieškau vis kažko naujo. Buvau toks, buvau anoks, būsiu gal dar kitoks.
Net žiūrint į savo kambario sienas gimsta tekstas. ,,Natura mortus“.
Paveikslas kabo ant sienos ir rodo taurelę, butelį, užkandą, stalą. Meną mylintis žiūri, varvina seiles, bando įsivaizduoti, kaip menas liaudžiai tarnauja, bet ryškiai rezultato nemato. Neužsveikintas, blaivas, alkanas, net neužkandęs plūduriuoja spalvose, kvapų nejaučia, gal covid, gal meno terapija užliūliuotas, atrodo normaliai, bet viduje visai, visai tuščias, jokio meno poveikio simptomų, kojos tiesiog veda šalin nuo paveikslo iliuzijų į gyvenimą prie kavinės, kur viskas juda, ateina, gur, gur, gur ir nueina.
– Laisvalaikis? Ką skaitai, žiūri (kino filmai), kokios muzikos klausaisi?
– Laisvalaikis yra pensininko kosmosas. Galiu lakstyti kur noriu. Daug vaikštau. Kartą per savaitę lankau biblioteką, kasdien skaitau įvairią literatūrą, kasdien pažiūriu filmą, paieškau muzikos naujienų. Visko labai jau daug internete, tik sunku popso šiukšlynuose rasti ką naujo ir įdomaus. FB pranešimuose skaitinėju interhoroskopinio roboto, pasivadinusio Vilma Paulauskis, žinutes apie baisius prakeiksmus mano adresu ir jos / jo didelį geismą suteikti man atleidimą.
– Kažkiek kūrei sovietmečiu, po to per visą atgautą nepriklausomybę. Ką gali pasakyti apie kūrybą tada ir dabar? Manau, galima Tavęs paklausti apie bohemą: ar buvo? ar yra? Ką gali pasakyti apie Šiaulius ir kolegas menininkus mūsų mieste?
– Laisvas žmogus kuria bet kada ir bet kur. Yra pasirinkimo laisvė – kurti ar prisitaikyti prie aplinkinių poreikių. Esu piešęs sovietų žvaigždę už 20 rublių, esu piešęs ir dabartinį Seimą už butelį... Tada ir dabar yra nedalomas mano gyvenimas. Visko buvo, visko dar bus.
Praeitame amžiuje bohema Šiauliuose buvo. Kai dailininkai paseno ir išėjo į pensiją, bohema dėjo šaukštą. Atgavę nepriklausomybę, visi džiaugiasi laisve, gyvena kas sau, vakarais žinių panoramose seka išrinktųjų bohemos gyvenimą.
Apie kolegas neturiu ką pasakyti, nes esu nuo jų visiškai nepriklausomas ir laikausi visiškos saviizoliacijos.
Šiauliai atsispindi Talšoje. Vanduo išvalytas, nors nelabai skaidrus. Žuvys tyli, o ančių ir lapės kalbų nesuprantu.
