Naujausios
Atgijusi karžygė
Elmyra mokėsi penktoje klasėje, kai susižavėjo E. Pliateryte. Prisimena: arbata ir bandelė kainuodavo 50 centų, o ji už 45 centus (vaikui tai buvo dideli pinigai!) atsispausdino A4 formato E. Pliaterytės spalvotą paveikslėlį, pasikabino lovos gale ir eidama miegoti į jį žiūrėdavo.
„Rašoma, kad E. Pliaterytė žavėjosi Bouboulina, pirmąja jūrininke moterimi, ir A. Mickevičiaus Gražina. Ji turėjo savo autoritetus, kaip ir aš. Dabar edukacijose vaikams parodau tą penktoje klasėje atsispaustą paveikslėlį.“
Elmyra kartais iš mokinių išgirsta: „Jūs esate moteris iš knygos!“ Jos, įkūnijusios E. Pliaterytę, nuotrauka yra publikuojame viename iš istorijos vadovėlių.
„Kaip taip ilgai išgyvenote?“ – kartą išgirdo klausimą pamokoje. Nespėjo atsakyti, kai į pokalbį įsitraukęs berniukas paaiškino: „Nes moterys yra raganos.“
Balandžio pabaigoje E. Baljanaitė-Stanevičienė vedė įskaitinę ekskursiją „1830–1831 metų sukilimo pėdsakai Šiauliuose“ – oficialiai tapo gide. Planuose jau dėliojasi edukacines temines ekskursijas po Šiaulius, susietas su sukilimu.
Į pokalbį Elmyra atsinešė rekvizitą, kurį naudoja persikūnydama į E. Pliaterytę: „Apranga – viena iš interpretacijų, esu karo instruktorė mėgėja. Rinkau medžiagą, dariau analizę, konsultavausi, kaip ji galėjo atrodyti. Vadovaujuosi ikonografine medžiaga. Spalvos nebūtinai buvo tokios, bet darau prielaidą, kad ji, kaip vadė, turėjo kažkaip išsiskirti.“
E. Pliaterytė, sako rekonstruktorė, vilkėjo vyrišką uniformą, tik persisiuvo pagal save.
„To laikmečio žmonės buvo įkvėpti napoleonmečio. Napoleonas įnešė daug pokyčių į karybą, išbandė daug naujovių, technologijų. Padarė įtaką ir aprangai“, – sako Elmyra ir parodo baltas kelnes su priekyje išdėstytomis sagelėmis – panašias dėvėjo ir Napoleonas.
„Yra aprašoma, kad ji dėvėjo marškinėlius. Mano marškinėliai šiuolaikiškesni, rankovės turėtų būti kur kas platesnės, ateityje patobulinsiu. Ikonografijoje visada matosi jos parauktas kalnieriukas.“
Įkūnydama E. Pliaterytę, rekonstruktorė velkasi apie 100 metų senumo švarką, dar vadinamą karišku kiteliu. Batus aunasi apie 150 metų senumo, pakaltus mediniais vinukais. Batai atkeliavo iš britų, o kitelį atrado Lietuvos turguje.
Elmyra ima parakinę ir parodo, kaip užtaisomas sunkus titnaginis pistoletas – 1777 metų replika. Dailininkas W. Kossak, vaizduodamas E. Pliaterytę mūšyje ties Šiauliais, nutapė veiksme – šaudančią. Rekonstruktorė akcentuoja, kad tam reikėjo stiprios fizinės jėgos.
Kiveris – vadų, karininkų arba aukštesnes pareigas einančių karių kepurė, puošta plunksnomis bei simboliais, juodos ir baltos spalvų kokardomis, lietuviškuose daliniuose atsirasdavo jau ir užuominų į Vytį. Paprasti sukilėliai dažniausiai nešiodavo konfederatę – minkšto audinio kepurę.
„Tapydami menininkai E. Pliaterytę romantizavo, kad yra palaidais plaukais. Jokiu būdu ji negalėjo taip atrodyti, nebent labai pavargusi ir tik tarp merginų adjutančių. Nuo vyrų savo moteriškumą ji slėpė. Tik vadai žinojo, kad ji mergina, kariai, tikėtina, nežinojo“, – romantinius karžygės atvaizdus pakomentuoja rekonstruktorė.
E. Baljenaitė-Stanevičienė primena: 1830–1831 metų sukilimas atėjo iš Varšuvos, dar buvo vadinamas Lapkričio sukilimu. Lietuvoje jis prasidėjo 1831 metų kovo 25 dieną, kai Julius Gruževskis, Kelmės dvaro savininkas, įsakė užimti Kelmę. Sukilėliai užėmė Kelmę, Raseinius, kovo 29 dieną – Šiaulius. Šiaulius sukilėliai kontroliavo apie mėnesį. Caro kariuomenė, atsiuntusi 11 tūkstančių savo karių, miestą perėmė. Sukilėliai suko Ukmergės, Panevėžio, Vilniaus, Kauno link. O iš Varšuvos su patrankomis, artilerija pajudėjo A. Gelgaudo korpusas.
Rekonstruktorė perskaito amžininko liudijimą: „Prie mūsų prisijungė gana didelis gerai aprėdytas raitelių būrys su Pliater priekyje. Ji atrodė ne daugiau kaip 24 metų. Neaukšto ūgio, pablyškusi, ne gražuolė, bet apvalaus, malonaus, simpatiško veido, melsvomis akimis, liekna, nors ir ne tvirtai sudėta. Buvo santūri, veikiau rūsti, nei lengvai bendraujanti, mažakalbė ir lyg reikalaujanti tinkamo elgesio ir pagarbos. Dėl to stovykloje jos akivaizdoje niekas nedrįso mestelėti netinkamą žodį, pokštą ar nemandagiai pasielgti. Dėvėjo įliemenuotą švarkelį, raudonais atvartais, mezginiuotą apykaklę, o tai jai labai tiko. Trumpai pakirptais plaukais, nedideliu vyrišku kiveriu ant galvos, plačiomis, ilgomis kelnėmis, prie juosmens – durklas ir nedidelis kardas, aulinukai su sidabriniais pentinais. Kukli, be dirbtinių pretenzijų, grakščiai sėdinti ant žirgo.“
Generolas D. Chlapovskis vadų susitikime E. Pliaterytei suteikė kapitono laipsnį. Tai, pasak karininkės, yra unikalus atvejis.
Kai sukilėlius caro kariuomenė išstūmė nuo Vilniaus, Kauno, Ukmergės, jie dar tikėjosi per Tytuvėnus, Pakapę, Rėkyvą grįžti į Šiaulius. Nuo Panevėžio pusės judėjo, vėliau puolimus nuo Meškuičių, Joniškio pusės vykdė generolas H. Dembinskis ir jo daliniai. Nors kautynės vyko per 10 valandų ir net septynis kartus buvo bandoma perimti Šiaulių kontrolę, tačiau sukilėlių siekis užimti miestą nepavyko.
„E. Pliaterytė ypač pasižymėjo liepos 6–8 dienomis prie Rėkyvos. Kai sukilėlius pasivijo caro kariuomenė, ji sumaniu vadovavimu išvedė pagrindinę Antano Gelgaudo gurguolę – logistikos vienetą, kuris turėjo ir artilerijos vienetų, ir medicinos, maisto – pagrindinį aprūpinimą. Pažymėtina, kad ji kuopos vade buvo pirmajame suformuotame jau lietuviškame pulke (25-ajame pėstininkų pulke, vadovaujamame majoro Stanislovo Macevičiaus). Tais laikais kuopos buvo žymiai didesnės. Dabar kuopa – 150, tuomet buvo 300 vyrų. Ką ji turėjo padaryti, kad paskui ją eitų? Ką turėjo padaryti, kad jai suteiktų kapitono laipsnį? Ji buvo man maždaug iki pečių, apie 1,5 metro. Jojo, valdė kardą, šaudė, vadovavo vyrams. Jūs įsivaizduokite! Kiek ji turėjo drąsos!“ – žavisi Elmyra.
Rekonstruktorė pažymi: sukilime E. Pliaterytė nebuvo viena, turėjo kelias adjutantes. Viena iš jų – Marija Rašanavičiūtė. Kita adjutantė, iš Raseinių kilusi bajoraitė poručikė (leitenantė) Antanina Tamašauskaitė, pasižymėjo Mankūnėlių mūšyje. Jos istorija prisimenama Šiaulių istorijos muziejuje.
Elmyra pacituoja Pliaterių giminės šūkį: „Geriau mirtis nei negarbė“.
„Tas buvo tarsi kraujyje. Ji savo dienoraštyje rašė, kad išeina kovoti vedama Tėvynės meilės. Ji save tarsi nuo vaikystės ruošė, laukė tos kovos. Mes tikrai turime lietuviškąją Žaną d'Ark. Dusetose, kur ji pasižymėjo, jos pusbroliai ir kas buvo su ja kartu, Emiliją įšventino į riteres.“
E. Pliaterytė mirė 1831 metų Kūčių išvakarėse. Pralaimėtas sukilimas, sudėti ginklai jai buvo didelis smūgis, visos viltys, tikėjimas žlugo. Palaidota Kapčiamiesčio kapinėse, miestelyje pastatytas paminklas. Klūpančios E. Pliaterytės skulptūra stovi ir Vainežeryje, kur Justinavo dvarvietėje (Lazdijų r.) buvo slaugoma ir mirė.
„Nieko nėra blogiau kariuomenei nei psichologinis ir moralinis lūžis. Paimti priešą nepradėjus karo, psichologiškai nugalėti yra kiekvieno priešo tikslas. Įžengi ir tau iškart pasiduoda. Viskas, kuo E. Pliaterytė nuo vaikystės tikėjo, gyveno, sudužo į šipulius. Be to, kai traukėsi, ji nusilpo ir fiziškai“, – sako E. Baljanaitė-Stanevičienė.
Vyravusias 1831 metų nuotaikas aprašė Gabrielė Giunterytė-Puzinienė (knyga „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“): „Atmintini metai! Ši data giliai įsirėžė į širdį, į sielą, į atmintį, ypač tiems, kurie sveikino ją kaip naujos eros pradžią, o šiandien prisimena kaip griuvėsių emblemą, kaip prabudimą iš letargo – tam, kad vėl užmigtų letargo miegu trisdešimčiai metų!“
„E. Pliaterytė – Lietuvos karžygė, mes ją labai nuosaikiai, tik prisiliesdami prisimename. Svarbiausia, kad ji aktyvai veikė ir aplink Šiaulius, bet nėra jokio paminklėlio, pažymėjimo. Galbūt verta susimąstyti, nes turime unikalią asmenybę“, – svarsto Elmyra.
Gausios veiklos
E. Baljanaitė-Stanevičienė yra baigusi Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją.
Į karo rekonstrukcijas atėjo netikėtai, kai buvo paskirta Krašto apsaugos savanoriškų pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 205-osios pėstininkų kuopos vade Šakiuose: „Ten pagrindiniai mano kariai buvo kariai savanoriai, aktyvusis rezervas. Man buvo svarbu kelti karių pilietinę dvasią: turi žinoti savo istoriją, kuo gyveno tavo seneliai, tavo proseneliai. Kai planuodavau pratybas, stengdavausi, kad jos būtų susietos su vietove, vykusiais partizanų mūšiais. Bevykdydama tarnybą, besidomėdama laikotarpiu susipažinau su karo rekonstruktoriais, atkūrėme Julijono Būtėno bunkerį.“
Karininkei buvo įdomu, kaip vadovauti rezistenciniu laikotarpiu, kai teritorija pilna priešų? Kaip vykdyti įsakymus? Kaip planuoti operacijas? Susipažinusi su bendraminčiais, pradėjo filmuoti pokalbius su dar likusius gyvais liudininkais.
Tapti karo istorijos rekonstruktore partizaniniam laikotarpiui pakvietė Ramūnas Skvireckas, Karo istorijos rekonstrukcijų klubo „Partizanas“ vadovas.
„Tapau partizane – įdomu ir gera vilkėti to laikmečio aprangą. Susipažinau ir su kitais rekonstruktoriais, su Kauno pavieto laisvaisiais šauliais, jie rekonstruoja napoleonmetį, abu sukilimus. Būtent jų vadovas Vaidotas Valavičius mane ir pakvietė rekonstruoti E. Pliaterytę – kaip tik tuomet buvau rotuota į Šiaulius, į Margirio batalioną. Jis atspėjo mano svajonę.“
Elmyros, kaip E. Pliaterytės, debiutas 2021 metais vyko rekonstrukcijoje „1831 metų sukilėliai Reaseiniuose“. Svarbiam pasirodymui ruošėsi pusmetį, treniravosi jodinėti su žirgu, valdant kardą, šautuvą.
Šią vasarą E. Pliaterytė vėl atgis Kelmėje – liepos 6–7 dienomis Kelmės dvare, kuriame veikia krašto muziejus, planuojama atgaivinti momentą, kai grafas J. Gruževskis paskelbia, kad Lietuva jungiasi prie sukilimo. Minėjimas pavadintas „Kaip žemaičių bajorai sukilimui prieš maskolius rengėsi“.
Šiauliuose E. Baljanaitė-Stanevičienė su šeima gyvena ketvirtus metus. Dabar moteris augina antrą vaiką, o rugsėjį turėtų grįžti į tarnybą Šiaulių regioniniame Karo prievolės ir komplektavimo skyriuje.
Energinga moteris imasi ir kitų veiklų. Nuo 2017 metų susidomėjo etnokultūriniu gyvenimu – etnosportu. Turi tikslą – suburti ripkos moterų komandą. Važinėja į mokyklas, neatlygintinai veda edukacijas. Su vyru yra sukūrę VšĮ „Žaidimai visiems“.
Po pirmųjų Lietuvos etnožaidynių, vykusių 2017 metais, entuziastai susibūrė į Lietuvos etnosporto komitetą. Šiuo metu kartu su Latvijos, Estijos, Turkijos etnosporto atstovais rengia etnosporto vadovą. Lietuva pristato du šalį reprezentuojančius etnožaidimus: lietuvišką ritinį (arba ripką) ir lietuviškas ristynes. Šie žaidimai yra įrašyti į Nematerialaus paveldo sąvadą.
„Ritinis man, kaip karininkei, įdomus tuo, kad tai labai senas žaidimas, unikalus ir vienintelis toks, išlikęs Lietuvoje. Jį kariai žaisdavo Vytauto Didžiojo laikais. Tai tarsi papildo mano kario dvasią. Ripkos metimas yra tarsi kirtimas kardu, o lazda – ritmuša – yra tavo skydas.“
Dar vienas etnosporto entuziastų tikslas – tarp mokyklų sukurti etnosporto lygą ir taip populiarinti etnosporto žaidimus. O gegužės 30 dieną Medininkuose laukia jau trečiosiose Lietuvos etnožaidynės.
Gegužės 1 dieną Šiauliuose vyko dar vienas E. Baljanaitės-Stanevičienės iniciatyva organizuotas renginys – ėjimas už Pasaulinę mamų psichikos sveikatos dieną.
„Sulaukusi antro vaiko pasijutau savotiškoje saviizoliacijoje, pradėjau bendrauti su mamomis, žiūriu, kad ir daugiau kam to reikia. Pernai prisijungėme prie pasaulinės iniciatyvos, pakvietėme mamas – pokalbis ir ėjimas gydo, kartais tereikia pasikalbėti“, – sako moteris, subūrusi savitarpio pagalbos grupę „Mamos kvadratu“.
Pernai renginyje dalyvavo 70 žmonių, šiemet – gerokai daugiau. Pasaulinė mamų psichikos sveikatos diena ėjimu minima pirmą gegužės trečiadienį.
