Naujausios
Šiauliams atstovavo literatai iš „Verdenės“ (Eugenija Liumaitė, Lina Archipova, Angelė Bražaitė, Ieva Kadžiulytė), iš „Menų šaltinio“ (Žiemgalos Bitė, Janina Čiomenienė, Aldona Liepienė, Rita Kastėnaitė-Skeirienė) ir iš Lietuvos kūrybinės raiškos asociacijos „Menų sodas“ (Lukas Gabalis, Ramūnas Mendelis). Jaunius Kulnys atstovavo „Šiaulių literatams“.
Šiaulių apskričiai atstovavo sutuoktiniai Rasa ir Jonas Driežiai. Kelmei atstovavo Dalia Griškevičienė, Raseiniams – Vidmantas Petraitis, Mažeikiams – Algimantas Pileckis, Naujajai Akmenei – Rimantas Kunickas su Kestučiu Krencium, Pakruojui – sutuoktiniai Inta ir Mindaugas Bulaičiai iš „Židinio“.
Artimi Saulės miesto kaimynai – joniškiečiai atstovavo gana gausiai iš „Audruvės“ (Alina Jonaitienė, Aušra Lukšaitė-Lapinskienė, Donatas Bareika, Emilija Kvedarienė). Džiugu, kad į bendrą projektą atsiliepė ir geras miesto bičiulis Jonas Ivanauskas su poete, vertėja Dzintra Elga Irbyte, kuri vieną Jono eilėraštį išvertė ir perskaitė latvių kalba.
Bendro videofilmo premjera per miesto gimtadienį įvyko Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje (Aido g. 27) rugsėjo 9 d. Dauguma poetų, bardų atvyko ir padovanojo dar po vieną savo kūrybos eilėraštį ar dainą. Bičiuliai, plunksnos broliai, sesės patyrė nepaprastą bendrystės džiaugsmą – savotiškas „dūzges“. Priėjome bendrą nuomonę, kad kol dar esame gyvi, gebame kurti, dalintis dvasiniu penu su aplinkiniais, nes, pasak Aido Marčėno„ reikia rašyti eilėraščius/net ir sekmadieniais, nes/tai yra šventė, tai yra darbas,/prilygstantis kunigo darbui./nes pasaulis baigias diena po dienos,/pasaulis baigias netgi sekmadieniais“...
Todėl ir mes visi, videofilmo bendraautoriai, pasijutome tarytum jaukiame avilyje, jautriai, kruopščiai surinkę kvapnų nektarą ir užpildę po vieną bendro korio akutę. O rinkta buvo iš liepžiedžių, rožių, lelijų, žvaigždynų, „baltų žiedų vienatvės“, „neišbraidytų semantinių laukų“, rugiagėlių, irisų.
Algimantas Pileckis iš Mažeikių, sekdamas Antano Venclovos eiliavimo maniera, apžvelgia tipišką Lietuvos peizažą iš paukščio skrydžio: su Baltijos bangomis, Nėries ir Nevėžio vingiais, Anykščių šileliu, Gedimino ir Kryžių kalnais. Lietuviška erdvė daugelio poetų, bardų tekstuose išlieka dangaus, debesų erdvėje. „O debesys, ar tie patys užklysta į tavo rudenėjančius namus?“ – klausia Emilija Kvedarienė. Žiemgalos Bitė, pasivertusi į debesų piemenį, mėgina „balta jazmino šaka juos vaikyti“. Šiaulietė poetė Eugenija Liumaitė „tėvo veidą, debesis ir skliauto gilumą“ tarsi veidrody pastebi „pakinkyto arklio akyse.“
Retrospektyviai senelės akimis į aukštą Sibiro dangų žvelgia Jaunius Kulnys. „Mes augome danguje“,– ramiai, bet užtikrintai teigia Jonas Ivanauskas, nukeldamas klausytojus į biblinį erdvėlaikį, kuris netikėtai išsiplečia į beribę, bekraštę visatą. Aldonos Liepienės dėka čia pučia kosminis vėjas, virš galvų skrieja asteroidai, kometos, čia stebime visagalio Laiko ir Erdvės „flirtą“. „Nėra čia taip, ką skelbia laikas, ką suokia žmonės“, – ironiškai uždainuoja raseiniškis Vidmantas Petraitis. „Kai protas tyli, – dailių paviršių šis pasaulis, – po juo įslaptintas dangus“, – dar priduria.
Gyvenimo išmintimi dalijasi ir sutuoktiniai Jonas bei Rasa Driežiai: „Po pasaulį platų prarandam daug savo aukso metų“. Antroje dainoje apie prarastą laiką jiedu dainuoja kitaip: „Vasara tokia pati, bet veidai ten jau kiti“. Ir vėl retrospektyviai, per „neišsiųstus laiškus, prisiminimų saulę“, „vaikystės ir jaunystės tolius“ Jaunius Kulnys filosofuoja apie išgyventą laiką.
Kelmiškė Dalia Griškevičienė laiką matuoja „vaikystės vyšnių sakais, atlaidų saldainiais, sumedėjusio būtojo laiko ašara“. Pasak Emilijos Kvedarienės, „trumpėjantis dienos šešėlis“ ir „akmeninio šulinio malda prie laiko paliestos vinkšnos“ širdyje palieka „lengvą tuštumą“, vaikystės, jaunystės nostalgiją, praskriejančių vasarų trumpalaikiškumą.
„Vasarvidžio medunešio“ tematika gana įvairi: nuo vasaros, gyvenimo laikinumo, vienatvės, meilės Tėviškei, Tėvui iki naujų horizontų, sielų bendrystės, gyvenimo pilnatvės, džiugesio, gamtos grožio. Vienų autorių tekstuose juntama panteistinė – pagarbi augmenijai, gyvūnijai, Dievo kūrinijai – pasaulėvoka, kitų autorių žvilgsnis nukrypsta į filosofinį būties gylį, gamtos slėpinius. Esama lengvos ironijos, minties ir žodžio aštrumo, poteksčių žaismingumo. Pakruojiškis Mindaugas Bulaitis skaito haiku iš A, B, C raidėmis prasidedančių žodžių: „aklos akimirkos auklėja – ateisim amžiams“ arba „caksi chamas chaose – Cerberis cypsi“. Šmaikštu, netikėta.
Eilėraščių, dainų videofilme patys ryškiausi įvaizdžiai, suprantama, itin gamtiški, saviti. Keletas pavyzdžių – tai „rožės krūmas kaip likimas“, baltosios lelijos, „liepžiedžių kvaptis“ „upės verpetai“, „rugiagėlės plaukuos“, „niekų pardavėja“, „saulė bučiuoklė“, „žvaigždynų vainikas“ „vėjadelnių pagairė“, kregždutės skrydis, „šilinių atlaidų šurmulys“, „skliauto gilumas“. Žaismingai laipsniuodama Aušra Lukšaitė išaugina žodį: „žodis auga, pilnėja, pritvinksta jis prasmių ir paslapčių“.
Klausytoją, žiūrovą pakeri ir metaforų gausa, iš kurių „kvapniausios“, „tąsiausios“ yra šios: „vakaras sąla dūzgiančių liepų vainikuos“; „medus pasidaro lyg būtų korys po kojom ištiškęs“ (Inta Bulaitienė); „basom per metų stiklą ir šukes/ subrendus vasara praplaukia oriai“ (Dalia Griškevičienė); „o per pirštus tekės saldžiausias melas“; „kasdienei maldai surikiuoju dieną“ (Lina Archipova); „gimtinės salsvą kvapą širdies kišenėn įsidėjęs“ (Aušra Lukšaitė-Lapinskienė); „tėvo balnojamas rytas nešė spindulį į vagos tiesumą, eglyno tankmę“ (Eugenija Liumaitė); „ieškom kelių į savo vaikystės miestus,/ žvalgomės atgal ir krūpčiojam,/ kai vaikystės vieversys sužeidė širdis saulės skeveldrom“ (Jaunius Kulnys).
Tarp video bičiulių išsiskiria du kuklūs jaunuoliai iš „Menų sodo“ – Lukas ir Ramūnas. Lukas Gabalis brandina tautos vienybės idėją, sakydamas: „kartu mes galim daug ką“. Ramūno Mendelio gyvenimo moto skamba dar pozityviau: „Gyvent nuostabu – eik, džiaukis kiekviena akimirka“. Tokie žodžiai gali įkvėpti, paguosti sunkią akimirką ne vieną gyvenimo naštos prislėgtą žmogų.
Džiaugiuosi, kad Saulės miesto ir Šiaurės Lietuvos poetai, bardai savo tekstais, jaukiomis baladėmis paliudijo gyvenimo pilnatvę, sielų bendrystę, lipdė nulipdė įvairiaspalvių vasaros žiedų medaus korį. „Ragauti“ „Vasarvidžio medunešio“ kviečiame kada tik panorėjus. Skalsos jūsų sieloms ir širdims, mieli bičiuliai, klausytojai bei skaitytojai.