Naujausios
Vasaroti
Vytautas KIRKUTIS
Jeigu dar nepradėjote vasaroti, vadinasi, pavėlavote visą mėnesį. O vėluojančių ne tik traukinys, bet ir vasara nelaukia. Jeigu esate neišgydomas romantikas, vasaroti galite ir rudenį. Arba žiemą, susiradę ir susipažinę su kokia nors nelietuviškai kalbančia vasara. Tada ir suprasite, kaip toli pažengėme nuo literatūros klasiko Juozo Baltušio, parašiusio „Parduotas vasaras“ – parašysime romaną „Nupirktos vasaros“.
Bet kaip mes be saviškės, savo gimtosios, su mūsų bioritmais susiderinusios, mūsų akių ir širdies ramintojos... Tos, apie kurią Algimantas Mikuta eiliavo: „Gaidžiai gieda, jaučiai baubia,/ aušta rytas Lietuvoj,/ skęsta vabalas, o siaube,/ vasarotojo kavoj.“ Tos vasaros, kuriai vos prašvitus, Kristijono Donelaičio paraginti, pulkais išlindom sveikinti.
Gal pas mus ne taip ir blogai, jei ir paukščiai čia atskrenda vasaroti. O jie pasaulio daug matę, žino, kur gera, jauku ir ramu. Tie poeto minėti gaidžiai ir jaučiai – tik egzotika, beje, palyginti reta.
O dėl vabalo... Kaip išminčiai sako, ten nėra vabalų, kur mūsų nėra. Ten visi laimingi, visiems gerai... O mes... Kad ir kur nuvažiuotume, vis tiek vykstame su savo mintimis, nuotaikomis, savo bėdomis ir džiaugsmais. Su savo gyvenimo lagaminu.
Jei norėtume būti rimti ir pagarbiai protingi, galėtume filosofuoti apie vasaros kultūrą ir meną, apie vasarą, kaip tam tikrą literatūros, dailės, muzikos stilių, kryptį, atspalvį. Apie vasarą, kaip gyvenimo būdą. Apie vasarą, kaip pramoginės kultūros suklestėjimo laiką. Apie vasarą, kaip plenerų, kūrybinių stovyklų, dainuojamosios poezijos koncertų, literatūros seminarų, poezijos skaitymo pačiose neįprasčiausiose vietose laiką. Vasarą, kaip popso pasivaikščiojimą prie ežerų, tvenkinių, pamarių ir miestų parkuose.
„Atolankose“ apie vasarą mums kalba prieš keturis dešimtmečius parašyti Jono Dilpšos eilėraščiai. Tokia pat toji vasara, ir jausmai, jeigu jie nuoširdūs ir nesumeluoti, tokie pat: „Liepsnoja vasara ir braška/ Tarsi didžiulis laužas pagiry.“
Gera, kai gali pasirinkti, su kuo vasarą būti kartu: su Kristijonu Donelaičiu, nauja knyga, su molbertu ar kūrybine vienatve. Arba: „Išbraidžioti upes ir pievas,/ Įsupt vaizduotę ligi debesų./ Ir timptelti gražuolę ievą/ Tarsi mergaitę už kasų.“
Aušra Lukšaitė-Lapinskienė primena: „ir rudenys, ir vasaros, ir žiemos,/ ir net pavasariai išsibaigia – /taip laikina, taip laikina.“ Viskas praskrieja kaip vėjas. Ir dar greičiau.
O kokia buvo toji vasara prieš šimtą metų? Kokios jos spalvos, kokie vasarojimai ir vasarotojai? Ten, į 1914-uosius ir 1915-uosius, mus kviečia istorikas Jonas Kiriliauskas.
Pabaigoje – dar trupinys poezijos. Ką Algimantas Mikuta rašė apie Kunigundą ir jos bliuzelę, nebecituosiu. Ne apie tai šį kartą. Bet apie artėjantį vidurvasarį dar posmelis: „Čia vėjas sukyla, čia medžiai nutyla,/ čia išlenda saulė, čia lyja lietus,/ čia žliugsi žolė, čia dirvonas suskyla,/ čia žaibas žegnoja devynis kartus.“
Tokia vasara Lietuvoje. Viliojanti vasaroti.
Vasaroti gimtosiose lankose ir „Atolankose“.