„Varnečkes“ virš „Svetimų namų“

Gied­riaus Ba­ra­naus­ko nuo­tr.
Žy­mus Uk­rai­nos dai­li­nin­kas Mat­ve­jus Vais­ber­gas rugpjūčio mėnesį da­ly­va­vo Šiau­lių "Laip­tų ga­le­ri­jos" or­ga­ni­zuo­ta­me dai­lės fes­ti­va­ly­je "Šiau­lių Mon­mart­ro res­pub­li­ka".
Mat­ve­jus Vais­ber­gas (Mat­vei Vais­berg) pa­sa­ko­ja apie tai, kaip " Šiau­lių Mon­mart­ro Res­pub­li­kos" ple­ne­ras at­ve­dė jį prie dar­bų se­ri­jos „Sve­ti­mi na­mai“.

...Pra­dė­siu nuo to, kad aš nie­kur ne­si­ruo­šiau, man pa­ra­šė Ole­gas Pron­ten­ko – Ma­zur: „Ma­ne pa­kvie­tė į ple­ne­rą Šiau­liuo­se, aš pa­ro­džiau or­ga­ni­za­to­riams ta­vo ka­ta­lo­gą (prie žo­džio apie ka­ta­lo­gų nau­dą!), jie už­si­de­gė, no­ri pa­kvies­ti ir ta­ve. Tu no­rė­tum? …“ Bu­vo lie­pos pa­bai­ga, aš ne­sup­ra­tau, apie ką jie kal­ba, pa­gal­vo­jau, tai ki­tų me­tų pla­nai (juk taip įpras­tai ir bū­na), - Ži­no­ma, tad su­si­ra­šy­ki­me ki­tais me­tais. „Ne – ne, da­bar!“. „Dabar’’- tai pa­rai­džiui tie­siog da­bar, ple­ne­ras – rugp­jū­tį.

Vis­kas pra­si­dė­jo vi­siš­kai spon­ta­niš­kai, be to, tai bu­vo toks spon­ta­niš­ku­mas, kai vis­kas su­si­de­da vie­nas prie vie­no, kaip dė­lio­nė, kaip ka­ro­liu­kai, - ap­lin­ky­bės pe­rei­na vie­na į ki­tą, ta­čiau ir tin­ka vie­na ki­tai – ge­riau­siu bū­du. Aš lais­vas, sū­nus iš­vy­ko į sto­vyk­lą, ke­lio­nės ter­mi­nai tin­ka idea­liai.

Žo­džiu, vyks­ta keis­ta ir nuo­sta­bi „fig­nia“ (red. „niek­nie­kis“): lais­vos bū­tent tos ke­tu­rios die­nos, vis­kas dė­lio­ja­si sa­vai­me, mes vyks­tam.

Ir ši­tos ke­tu­rios die­nos, jei ir ne­pa­kei­tė ma­no gy­ve­ni­mo kar­di­na­liai, su­pur­tė - tiks­liai. Ma­no žmo­na Ira po ši­tos ke­lio­nės nuė­jo mo­ky­tis me­no­ty­ros, da­bar jai se­si­ja.

O da­bar iš ei­lės: tai ne pir­mas ma­no ple­ne­ras Lie­tu­vo­je, aš jau ta­piau Kau­ne, Pa­žais­ly­je. Šiau­liuo­se ne­bu­vau. Mes (Ole­gas Pron­ten­ko, jo žmo­na Va­lia Gar­ka­len­ko, aš su Ira) vy­ko­me or­ga­ni­za­to­rių au­to­mo­bi­liu, tris pa­ras ke­ly­je – tai ar­ba suar­ti­na, ar­ba vi­sai at­virkš­čiai. Mums bu­vo kom­for­tiš­ka vie­nam su ki­tu.

At­va­žia­vo­me, "Laip­tų" ga­le­ri­ja, su­si­pa­žįs­ta­me. Ga­le­ri­jos šei­mi­nin­kė Ja­ni­na Ali­šaus­kie­nė, jos pa­va­duo­to­jas – Ri­čar­das Ja­ku­tis, bu­vęs dva­si­nin­kas, pub­li­cis­tas, pui­kus pa­sa­ko­to­jas. Abu – ža­vūs, pro­tin­gi.

Dai­li­nin­kų gru­pė – įvai­ria­tau­tė: lie­tu­viai, lat­viai, dvi dai­li­nin­kės iš Olan­di­jos. Ir mes. Ma­ne su­ti­ko kaip žvaigž­dę...ne, aš ži­nau sa­vo ver­tę, ta­čiau išo­ri­nė raiš­ka ma­ne pa­pras­tai ste­bi­na. Ta­čiau ši­ta­me priė­mi­me vis­kas bu­vo la­bai tak­tiš­ka. De­li­ka­tu.

Tai vie­na pu­sė – išo­ri­nė. Ki­ta – tai, ką aš pa­ma­čiau, pa­ma­čiau žmo­nių, ku­rie ma­ne pa­kvie­tė, dė­ka.

Be jų ne­bū­tų bu­vę ma­no cik­lo.

Laip­tų ga­le­ri­ja, ti­kė­ti­na, bu­vo per­da­ry­ta iš bu­vu­sių Kul­tū­ros na­mų, ta­čiau la­bai ge­rai per­da­ry­ta. Pa­gal dva­sią čia vis­kas pri­me­na mū­sų „Du­kat“2 / Edu­ca­to­rium. Pra­si­de­da fes­ti­va­lis – ple­ne­ras „Mon­mart­ro Res­pub­li­ka“, pa­si­bai­gus fes­ti­va­liui, rei­ka­las pa­pras­tas, - pa­lie­ki or­ga­ni­za­to­riams sa­vo pa­veiks­lus. Mums rei­kė­jo vie­ną pa­lik­ti do­va­nų Ža­ga­rės mies­tui, dar vie­ną – Ga­le­ri­jai, ku­ri mus priė­mė.

Aš pie­šiu sa­vo „Sep­ty­nias die­nas“ - są­ly­gi­nė ple­ne­ro už­duo­tis: „mė­ly­na ir dar dvi spal­vos“. Vi­si ne itin jos lai­ko­si, ta­čiau aš va­do­vau­juo­si šio­mis są­ly­go­mis: mė­ly­na, juo­da ir dar dvi spal­vos. Bet ir tai – dar vie­nas ei­li­nis su­ta­pi­mas: aš juk ga­lė­jau ta­py­ti ne „Sep­ty­nias die­nas“, ką nors ki­ta, ne­tu­rin­čio be­tar­piš­ko san­ty­kio su bib­li­ne (skai­to­me: žy­dų is­to­ri­ja).

Mes dir­ba­me, mes bend­rau­ja­me, vis­kas ge­rai, vis­kas šir­din­ga.

Ant­rą die­ną vyks­ta­me į Ža­ga­rę – tą pa­tį mies­te­lį, ku­riam su­ma­ny­ta pa­do­va­no­ti vie­ną iš pa­veiks­lų. Klau­siu, kuo mies­tas įžy­mus. „Vyš­nio­mis ir li­ke­riu“ - at­sa­ko. At­va­žiuo­ja­me, iš­li­pa­me cent­re.

Aš žiū­riu į na­mus ir su­pran­tu, kad at­si­dū­riau Ša­ga­lo pa­veiks­lų vi­du­je. Ne­ga­na to, jie to­kios pat spal­vos, Ša­ga­las nie­ko neiš­si­gal­vo­jo. Žo­džiu, mes pa­ten­ka­me į vie­te­lę. Tik štai aš jau­čiu, kad man ten ne­ge­ra. Aš ne mis­ti­kas, ir vis dėl­to fak­tas: ma­ne ap­kur­ti­no. Sto­viu pa­čia­me se­no žy­diš­ko mies­to cent­re, ir ma­ne apė­męs aiš­kus tuš­čio mies­to jaus­mas. Aš trūk­te­lė­jau sa­ve: tai dar­bo die­na, tai už­mies­čio so­dy­bų mies­tas, čia ir ne­bū­na „įpras­to“ mies­tie­tiš­ko gy­ve­ni­mo. Ran­du len­te­lę, skai­tau ir su­pran­tu: 1941-ųjų spa­lio 2-ąją to­je vie­to­je, kur aš da­bar sto­viu, bu­vo nu­žu­dy­ti trys tūks­tan­čiai žy­dų.

Ši­ta­me mies­te nuo 1495 me­tų gy­ve­no žy­dai, 1731 me­tų do­ku­men­te nu­ro­dy­ta, kad ap­gy­ven­din­ta „vien tik žy­dais ir pui­kuo­ja­si „ge­rais na­mais“. Da­bar ten nė­ra nė vie­no žy­do. Na­muo­se gy­ve­na kaž­ko­kie žmo­nės. „Ge­ri na­mai“ ta­po kaž­kie­no, sve­ti­mais na­mais.

Ant kiek­vie­no na­mo ka­bo len­te­lė – na­mas (čia bu­vo gy­ve­na­ma­sis na­mas, čia – par­duo­tu­vė, var­dai – gy­ve­ni­mo me­tai...) Ir taip vi­sur – len­te­lė, na­mas, len­te­lė. Ty­ra ne­pri­deng­ta dra­ma. Po­jū­čiai – siau­bin­gi. Į par­ką, kur nu­žu­dė dar 10 000 žy­dų, aš nė­jau.

Aš žiū­rė­jau į tuos na­mus, ir stai­ga su­pra­tau, su­vo­kiau, iš­gir­dau, kaip dai­nuo­ju „Var­neč­kes“, dai­ną, ku­rią man dai­na­vo se­ne­lė. Tai bu­vo la­bai ki­ne­ma­tog­ra­fiš­ka. Ir at­min­tis, ir ma­no pro­tė­viai – lit­va­kai, ir vi­sa tai la­bai – la­bai su­si­ję, vis­kas vėl – ne at­si­tik­ti­nai.

Ki­tą die­ną mes nu­vy­ko­me į pa­ro­dą Si­na­go­go­je3 (mies­te kaip anek­do­te, dvi si­na­go­gos – rau­do­no­ji ir bal­to­ji, pa­na­šios vie­na į ki­tą. Vie­no­je – spor­to sa­lė, ki­to­je – ga­le­ri­ja, jo­je pa­ro­da), ir aš, žmo­gus ne­ti­kin­tis su­pra­tau, kad ne­ga­liu įei­ti ne­pri­deng­ta gal­va. Ir vėl keis­tu bū­du pas ma­ne at­si­ra­do ki­pa4, aš pa­siė­miau ją į ke­lio­nę ne­są­mo­nin­gai, ir da­bar grį­žau jos į au­to­bu­są.

Ke­lio­nę į Ža­ga­rę or­ga­ni­za­vo mū­sų ple­ne­ro ren­gė­jai, ga­le­ri­jos di­rek­to­rė Ja­ni­na Ali­šaus­kie­nė, po to ji pa­pa­sa­ko­jo man, kad bu­vo auk­lė­ja­ma ten pat, Vai­kų na­muo­se, bu­vu­sia­me žy­dų na­me, kur vi­sus nu­žu­dė. Kai ji pra­de­da pa­sa­ko­ji­mą – ver­kia. At­min­ti – tai juk ne­leng­va. Dau­ge­lis pa­si­rink­tų ne­grįž­ti at­gal.

Ja­ni­na ir Ri­čar­das – tai vie­na da­lis ma­no is­to­ri­jos, žmo­giš­ko­ji. Ant­ro­ji – tai na­mai Ža­ga­rė­je.

Taip vis­kas vie­nas po ki­to, dė­lio­jo­si ir py­nė­si, vė­rė­si, kaip ka­ro­liu­kai ant siū­lo, ku­rie pri­glun­da vie­nas po ki­to idea­liai. Taip gi­mė ma­no se­ri­ja „Sve­ti­mi na­mai“ – žy­dų na­mai, ku­riuo­se nė­ra žy­dų. Aš sto­vė­jau ten ir gal­vo­jau, kad man svar­bu tai pa­da­ry­ti.

Aš su­grį­šiu į Lie­tu­vą su „Sve­ti­mais na­mais“ (se­ri­ja – iš aš­tuo­nių dar­bų, sep­ty­ni – vie­no met­ro, vie­nas pu­sant­ro. Gal­vo­ju, kad, ga­li bū­ti, pa­pil­dy­siu ją gra­fi­ka) ki­tais me­tais.

Nuos­ta­būs da­ly­kai su mu­mis at­si­tin­ka: po­kal­biai apie ki­tą ma­no pa­ro­dą pra­si­dė­jo iš kar­to. Plius dar vie­nas su­ta­pi­mas: 2020- ie­ji bus Vil­niaus Gao­no me­tai. Ir aš su „Sve­ti­mais na­mais“. Aš ne­pap­ras­tai dė­kin­gas ma­no nau­jiems drau­gams Lie­tu­vo­je ir Ki­je­ve. Kar­tais pa­vyks­ta taip, kad pa­sau­lis su­tver­tas tei­sin­gai.

Pa­reng­ta pa­gal www.kyiv­dai­ly.com.ua 2019 10 24.

Ver­tė As­ta Stan­kū­nie­nė

------------------------

1. „Varnečkes“ – žy­dų dai­nos, ku­rią M.Vais­berg dai­na­vo se­ne­lė, pa­va­di­ni­mas.

2. Du­kat - vie­na gar­siau­sių, ge­riau­siai ver­ti­na­mų Ki­je­vo ga­le­ri­jų. Įs­teig­ta 2008 m., spe­cia­li­zuo­ja­si po­ka­rio ir mo­der­naus Uk­rai­nos me­no sri­ty­se, or­ga­ni­zuo­ja reikš­min­gus kul­tū­ros ren­gi­nius ir me­no pro­jek­tus.

3. Jo­niš­kio Rau­do­no­ji (sta­ty­ta 1865 m.) ir Bal­to­ji (da­tuo­ja­ma 1823 m.) si­na­go­gos, res­tau­ruo­tos 2011, 2017 m.

4. Plo­na ap­va­li ke­pu­rai­tė, ku­rią vi­si žy­dai pri­va­lo dė­vė­ti kaip pri­pa­ži­ni­mą, esant že­miau Die­vo ar­ba kaip pri­mi­ni­mą, kad Die­vas yra aukš­čiau vis­ko.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.