Naujausios
...Pradėsiu nuo to, kad aš niekur nesiruošiau, man parašė Olegas Prontenko – Mazur: „Mane pakvietė į plenerą Šiauliuose, aš parodžiau organizatoriams tavo katalogą (prie žodžio apie katalogų naudą!), jie užsidegė, nori pakviesti ir tave. Tu norėtum? …“ Buvo liepos pabaiga, aš nesupratau, apie ką jie kalba, pagalvojau, tai kitų metų planai (juk taip įprastai ir būna), - Žinoma, tad susirašykime kitais metais. „Ne – ne, dabar!“. „Dabar’’- tai paraidžiui tiesiog dabar, pleneras – rugpjūtį.
Viskas prasidėjo visiškai spontaniškai, be to, tai buvo toks spontaniškumas, kai viskas susideda vienas prie vieno, kaip dėlionė, kaip karoliukai, - aplinkybės pereina viena į kitą, tačiau ir tinka viena kitai – geriausiu būdu. Aš laisvas, sūnus išvyko į stovyklą, kelionės terminai tinka idealiai.
Žodžiu, vyksta keista ir nuostabi „fignia“ (red. „niekniekis“): laisvos būtent tos keturios dienos, viskas dėliojasi savaime, mes vykstam.
Ir šitos keturios dienos, jei ir nepakeitė mano gyvenimo kardinaliai, supurtė - tiksliai. Mano žmona Ira po šitos kelionės nuėjo mokytis menotyros, dabar jai sesija.
O dabar iš eilės: tai ne pirmas mano pleneras Lietuvoje, aš jau tapiau Kaune, Pažaislyje. Šiauliuose nebuvau. Mes (Olegas Prontenko, jo žmona Valia Garkalenko, aš su Ira) vykome organizatorių automobiliu, tris paras kelyje – tai arba suartina, arba visai atvirkščiai. Mums buvo komfortiška vienam su kitu.
Atvažiavome, "Laiptų" galerija, susipažįstame. Galerijos šeimininkė Janina Ališauskienė, jos pavaduotojas – Ričardas Jakutis, buvęs dvasininkas, publicistas, puikus pasakotojas. Abu – žavūs, protingi.
Dailininkų grupė – įvairiatautė: lietuviai, latviai, dvi dailininkės iš Olandijos. Ir mes. Mane sutiko kaip žvaigždę...ne, aš žinau savo vertę, tačiau išorinė raiška mane paprastai stebina. Tačiau šitame priėmime viskas buvo labai taktiška. Delikatu.
Tai viena pusė – išorinė. Kita – tai, ką aš pamačiau, pamačiau žmonių, kurie mane pakvietė, dėka.
Be jų nebūtų buvę mano ciklo.
Laiptų galerija, tikėtina, buvo perdaryta iš buvusių Kultūros namų, tačiau labai gerai perdaryta. Pagal dvasią čia viskas primena mūsų „Dukat“2 / Educatorium. Prasideda festivalis – pleneras „Monmartro Respublika“, pasibaigus festivaliui, reikalas paprastas, - palieki organizatoriams savo paveikslus. Mums reikėjo vieną palikti dovanų Žagarės miestui, dar vieną – Galerijai, kuri mus priėmė.
Aš piešiu savo „Septynias dienas“ - sąlyginė plenero užduotis: „mėlyna ir dar dvi spalvos“. Visi ne itin jos laikosi, tačiau aš vadovaujuosi šiomis sąlygomis: mėlyna, juoda ir dar dvi spalvos. Bet ir tai – dar vienas eilinis sutapimas: aš juk galėjau tapyti ne „Septynias dienas“, ką nors kita, neturinčio betarpiško santykio su bibline (skaitome: žydų istorija).
Mes dirbame, mes bendraujame, viskas gerai, viskas širdinga.
Antrą dieną vykstame į Žagarę – tą patį miestelį, kuriam sumanyta padovanoti vieną iš paveikslų. Klausiu, kuo miestas įžymus. „Vyšniomis ir likeriu“ - atsako. Atvažiuojame, išlipame centre.
Aš žiūriu į namus ir suprantu, kad atsidūriau Šagalo paveikslų viduje. Negana to, jie tokios pat spalvos, Šagalas nieko neišsigalvojo. Žodžiu, mes patenkame į vietelę. Tik štai aš jaučiu, kad man ten negera. Aš ne mistikas, ir vis dėlto faktas: mane apkurtino. Stoviu pačiame seno žydiško miesto centre, ir mane apėmęs aiškus tuščio miesto jausmas. Aš trūktelėjau save: tai darbo diena, tai užmiesčio sodybų miestas, čia ir nebūna „įprasto“ miestietiško gyvenimo. Randu lentelę, skaitau ir suprantu: 1941-ųjų spalio 2-ąją toje vietoje, kur aš dabar stoviu, buvo nužudyti trys tūkstančiai žydų.
Šitame mieste nuo 1495 metų gyveno žydai, 1731 metų dokumente nurodyta, kad apgyvendinta „vien tik žydais ir puikuojasi „gerais namais“. Dabar ten nėra nė vieno žydo. Namuose gyvena kažkokie žmonės. „Geri namai“ tapo kažkieno, svetimais namais.
Ant kiekvieno namo kabo lentelė – namas (čia buvo gyvenamasis namas, čia – parduotuvė, vardai – gyvenimo metai...) Ir taip visur – lentelė, namas, lentelė. Tyra nepridengta drama. Pojūčiai – siaubingi. Į parką, kur nužudė dar 10 000 žydų, aš nėjau.
Aš žiūrėjau į tuos namus, ir staiga supratau, suvokiau, išgirdau, kaip dainuoju „Varnečkes“, dainą, kurią man dainavo senelė. Tai buvo labai kinematografiška. Ir atmintis, ir mano protėviai – litvakai, ir visa tai labai – labai susiję, viskas vėl – ne atsitiktinai.
Kitą dieną mes nuvykome į parodą Sinagogoje3 (mieste kaip anekdote, dvi sinagogos – raudonoji ir baltoji, panašios viena į kitą. Vienoje – sporto salė, kitoje – galerija, joje paroda), ir aš, žmogus netikintis supratau, kad negaliu įeiti nepridengta galva. Ir vėl keistu būdu pas mane atsirado kipa4, aš pasiėmiau ją į kelionę nesąmoningai, ir dabar grįžau jos į autobusą.
Kelionę į Žagarę organizavo mūsų plenero rengėjai, galerijos direktorė Janina Ališauskienė, po to ji papasakojo man, kad buvo auklėjama ten pat, Vaikų namuose, buvusiame žydų name, kur visus nužudė. Kai ji pradeda pasakojimą – verkia. Atminti – tai juk nelengva. Daugelis pasirinktų negrįžti atgal.
Janina ir Ričardas – tai viena dalis mano istorijos, žmogiškoji. Antroji – tai namai Žagarėje.
Taip viskas vienas po kito, dėliojosi ir pynėsi, vėrėsi, kaip karoliukai ant siūlo, kurie priglunda vienas po kito idealiai. Taip gimė mano serija „Svetimi namai“ – žydų namai, kuriuose nėra žydų. Aš stovėjau ten ir galvojau, kad man svarbu tai padaryti.
Aš sugrįšiu į Lietuvą su „Svetimais namais“ (serija – iš aštuonių darbų, septyni – vieno metro, vienas pusantro. Galvoju, kad, gali būti, papildysiu ją grafika) kitais metais.
Nuostabūs dalykai su mumis atsitinka: pokalbiai apie kitą mano parodą prasidėjo iš karto. Plius dar vienas sutapimas: 2020- ieji bus Vilniaus Gaono metai. Ir aš su „Svetimais namais“. Aš nepaprastai dėkingas mano naujiems draugams Lietuvoje ir Kijeve. Kartais pavyksta taip, kad pasaulis sutvertas teisingai.
Parengta pagal www.kyivdaily.com.ua 2019 10 24.
Vertė Asta Stankūnienė
------------------------
1. „Varnečkes“ – žydų dainos, kurią M.Vaisberg dainavo senelė, pavadinimas.
2. Dukat - viena garsiausių, geriausiai vertinamų Kijevo galerijų. Įsteigta 2008 m., specializuojasi pokario ir modernaus Ukrainos meno srityse, organizuoja reikšmingus kultūros renginius ir meno projektus.
3. Joniškio Raudonoji (statyta 1865 m.) ir Baltoji (datuojama 1823 m.) sinagogos, restauruotos 2011, 2017 m.
4. Plona apvali kepuraitė, kurią visi žydai privalo dėvėti kaip pripažinimą, esant žemiau Dievo arba kaip priminimą, kad Dievas yra aukščiau visko.