Naujausios
Varpai – Dievo saugoma vertybė
Kodėl likus trims dienoms iki Velykų neskamba bažnyčių varpai? Ne vieną dešimtmetį varpus tyrinėjantis Kauno Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas Gintautas Žalėnas nusišypso: „Jie tuo metu skrenda į Romą išpažinties“.
Pradėję lankytis Šiaulių regiono bažnyčių varpinėse įsitikinome: nacionaline vertybe laikomus unikalius varpus labiau saugo Dievas nei valstybė.
Janina VANSAUSKIENĖ
Valstybei nežinoma vertybė
Ruošiantis į kelionę varpų tyrinėtojas įspėjo: „Reikia šiltai apsirengti“. To patarimo svarba buvo galima įsitikinti įkopus jau į pirmąją kelionės maršrute numatytą varpinę Šiaulėnų (Radviliškio r.) Šv. Onos bažnyčios bokšte.
Nors lauke buvo nedidelis šaltukas, kelių dešimčių metrų aukštyje pro varpinės langines šaltis košė iki kaulo.
Varpinių langinėse siauri tarpeliai skirti tam, kad varpo skambesys neliktų uždarytas bokšte, o sklistų žemyn, tarsi primindamas Aukštybių galybę.
Bokšto mediniai laiptai, artėjant prie varpo atrodė ne tokie tvirti. Pats paskutinis siaurų laiptelių pasažas sutrešęs, o turėklas toks, kad, atrodė saugiau būtų į jį nesiremti.
O varpų tyrinėtojas Gintautas Žalėnas drąsiai kopia aukštyn džiūgaudamas: „Tiesiog karališki laiptai. Yra tekę ne tokiais kopti“.
Mokslininkas nekantrauja greičiau išvysti ir paliesti Šiaulėnų varpą.
„Šis varpas – vienas iš dviejų dabartinėje Lietuvos teritorijoje esančių 16-ojo amžiaus varpų. Jis tikra nacionalinė vertybė, priklauso svarbiausių Lietuvos varpų dešimtukui. Tačiau paradoksas: jis nėra laikomas valstybės saugomu objektu . Nėra įtrauktas į valstybės saugomų vertybių registrą“, – atskleidžia sveiku protu nesuvokiamą situaciją apskaitant bažnytinio kultūros paveldo vertybes G. Žalėnas.
Mokslininkas pasakoja, kad apie Šiaulėnų varpą sužinojo Kultūros paveldo centro archyve . Ten aptiko varpo frizo trynes, darytas praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje.
G. Žalėnas mikliai užkopia ant varpą laikančių sijų skersai permestos lentos ir imasi matuoti varpą . Paskui iš kišenės išsitraukia keletą vaškinių kreidelių, kuriomis paprastai piešia vaikai, ir prie varpo priglaudęs popieriaus lapą, trina jį kreidele. Varpo frize išlieti užrašai, ornamentai tiksliai atsispaudžia popieriuje. Panašius atspaudus jis ir buvo aptikęs archyve.
„Nuostabu, kad tiek amžiaus sulaukęs varpas išliko sveikas ir nepažeistas“, – stebisi tyrinėtojas.
G. Žalėnas, baigęs tyrinėti Šiaulėnų garsenybę, patikslina: „Varpas išlietas iš bronzos dar iki reformacijos visuotinio paplitimo Lietuvoje – 1550-ųjų, nes įrašas jame iš katalikiškos liturgijos. Šis varpas lietas gali būti Baltijos jūros pietinėje pakrantėje arba Nyderlanduose. Varpo korpuso viršuje esančiame frize – smulkus ornamentas turi gotikos ir ankstyvojo renesanso stiliaus bruožų. O įrašas – bažnytinio himno „Ave Regina Caelorum“ (Sveika dangaus Karaliene) pradžia“.
Šio varpo ąžuolinė su ąsomis svirtims pakaba gali būti XIX amžiaus vidurio: „Greičiausiai dabartinės bažnyčios statybos laikų“, – prielaidą daro G. Žalėnas apie 1857 metais pastatytos Šiaulėnų bažnyčios varpą kabinusių meistrų darbą.
Varpas „kabo ir tiek“
Kelmiškiai pagrįstai turėtų didžiuotis senuoju Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios varpu, kuris gali būti datuojamas XV a. pabaiga. Beje, šiam pasisekė labiau: jis įtrauktas į kilnojamųjų vertybių sąrašą. Sunkiai tyrinėtojui prieinamais pastoliais pasiekęs varpą G. Žalėnas jį atidžiai apžiūri, matuoja, nuima užrašų ir ornamentų atspaudus.
Stebint, kaip jis drąsiai sukasi apie valstybės pamirštą vertybę, darosi baugu: lenta ant kurios net atsistoti abiem kojomis atrodo neįmanoma – nepritvirtinta, o po ja – tik už kokių poros dešimčių metrų – pirma aptręšusi bokšto perdanga. G. Žalėnas skaitydamas įrašą varpo frize pastebi, kad jis – senąja olandų kalba, tad gali būti jog iš bronzos jis lietas kurioje nors Nyderlandų varpų liejykloje.
G. Žalėnas varpą atidžiai apžiūri, matuoja, nuima užrašų ir ornamentų atspaudus.
Tyrinėtojo akis užkliūva už varpo graižo: jis dviejose vietose įskilęs. Tad varpas jau praradęs savo vertingąsias akustines savybes.
„Ar kas nors apie tai žino?“, – susirūpinęs tyrinėtojas klausia beveik į pačią bokšto viršūnę atlydėjusio bažnyčios patarnautojo.
Garbaus amžiaus žmogus prisipažįsta, kad tuo varpu jau seniai neskambina. Mat šalia kabo kitas, naujesnių laikų, juo ir skambinama.
„Tas kabo ir tiek“, – apie vieną seniausių ir vertingiausių varpų Lietuvoje paaiškina kelmiškis.
Šiam varpui kultūros vertybės statusas buvo suteiktas 1972-aisiais.
Pašilės varpas – paveldo įžymybė
Visi juos girdi, bet nieko apie juos nežino. Kas?
Šia mįsle apie Kelmės rajono Pašilės kaimo Šv. Jurgio bažnytėlės medinėje varpinėje kabančius varpus pasakojimą pradeda vietos zakristijonas.
Pusamžis vyras, užvertęs galvą į varpinės skliaute dirbantį varpų tyrinėtoją, jo pasakojimo klausėsi nustebęs. Kad jam tenka skambinti įžymiausiu Lietuvoje varpu, vyras prisipažino nežinojęs.
„Tai XVII a. pradžios varpas, kuris kažkada priklausė Klaipėdos lietuvių bažnyčiai“, – apžiūrinėdamas beveik pačiame medinės varpinės skliaute kabantį nedidelį varpą pasakojo G.Žalėnas.
„Ant šio varpo yra seniausias kada nors nulietas įrašas lietuvių kalba. „IANS. GORGES. MANE. LEIA. / SV. MATZE. PONA. DIEWA. 1.6.2.0.“, – aptikęs užrašą ir datą ant varpo garsiai perskaito G.Žalėnas ir paaiškina: „Šis varpas į Pašilę buvo atvežtas iš Klaipėdos lietuvių evangelikų bažnyčios, kai ji per II pasaulinį karą, 1945m. buvo sugriauta“.
„Tai vienintelis šiandien Lietuvoje žinomas liejiko Johanno Gorges nuliedintas varpas. Kiti lietuviški įrašai ant varpų žinomi tik iš XIX a. pirmos pusės laikų , kai po šio išliejimo buvo praėję daugiau kaip 200 metų“, – Pašilio bažnyčios patarnautoją negirdėta istorija toliau stebino G. Žalėnas. Tyrinėtojas sunkiai priėjo varpą nufotografuoti ir padaryti jo įrašų trynes.
Kodėl varpų likimu nesirūpina valstybė?
Atsakydamas į šį klausimą, G. Žalėnas pažeria aibes argumentų, pavyzdžių iš patirties, sukauptos dar tuo laiku, kai dirbo Kultūros paveldo centre ir vykdė kultūros vertybių inventorizavimą.
„Lietuvoje iki šios dienos nėra atlikta visų kultūros vertybių, kurios saugomos bažnyčiose, inventorizacija. Ji buvo pradėta 1960-aisiais, vyko lėtai, liko nebaigta. Be to kultūros paveldo apsaugos įstatymuose buvo palikta spraga: jei kitose valstybėse yra nurodyta data nuo kurios kūrinys laikomas kultūros vertybe, tai pas mus vertybė yra laikoma tik tai, kas įrašyta į kultūros vertybių sąrašus“, – apgailestavo varpų žinovas ir paaiškino,– jog dėl to Šiaulėnų varpas – vienas vertingiausių šalyje – nėra laikomas valstybės kultūros paveldu.
„Panaši situacija susidarė ir su Linkuvos bažnyčios varpu nulietu 1712 metais, kuris nors ir įrašytas į valstybės saugomų vertybių sąrašą dėl netobulos paminklosaugos informacinės sistemos vis dar laikomas nesančiu valstybės apsaugoje. Dingusiais ar pavogtais varpais taip pat ne itin rūpinamasi“, – atsidūsta dalį savo gyvenimo varpams tyrinėti skyręs kaunietis.
„Todėl surasti pavogtą varpą tarp Policijos departamento skelbiamų dingusių vertybių dėl informacijos stokos yra beveik neįmanoma“, – savo susirūpinimu dalijasi G. Žalėnas ir patikina, kad senieji iki 1972-ųjų daryti kultūros vertybių sąrašai buvo su savo netobulais kataloginiais duomenimis, į dabartinį kultūros vertybių registrą perrašyti dargi su daug didesnėmis klaidomis.
Autorės nuotr.
ISTORIJA: Pašilės varpo istoriją G. Žalėnas pasakojo dirbdamas varpinėje prie istorinio varpo pasilypėjęs ant nenaudojamo bažnyčios inventoriaus.
TYRINĖJIMAI: Dalį savo gyvenimo paskyręs bažnyčios varpų tyrinėjimams Kauno Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas Gintautas Žalėnas yra atskleidęs ne vienos kultūros vertybės apgailėtiną likimą.
PAMIRŠTAS: Per karus išsaugotas ir neišvežtas išlydyti, šimtmečiais savo amžių skaičiuojantis Šiaulėnų varpas Kultūros paveldo vertybe nelaikomas, nes neįtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
APSAUGA: „ Valstybė nesaugo, užtat Dievas saugo“, – stebėjosi Gintautas Žalėnas gerai išsilaikiusiu Šiaulėnų varpu.
PASLAPTYS: Prieš šimtus metų ant varpų lieti užrašai, ornamentai „perkeliami“ ant popieriaus lapo, po to studijuojami ir kaupiami kaip vienos svarbiausių varpų identifikavimo žymės ir jų istorijos paslaptims atskleisti.
VARPINĖS: G.Žalėnas sako, kad beveik kiekvienoje varpinėje jam tenka rizikuoti ropščiantis prie varpų, nes prieigų prie jų dažniausiai visiškai nėra.
KALBA: Pašilės įžymiojo varpo atspaudo fragmente matomas lietuviškai išlietas užrašas, nurodantis ir liejiko pavardę ir liejimo metus 1620-uosius.