Naujausios
Vaizdas, nyrantis į jausmo gelmes
Pristatytas šeštasis šiauliečio fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo fotografijų albumas „Mano Šiauliai“. Atpažįstamas ir nematytas miestas, pažįstami ir svetimi žmonės. Vaizdas, nyrantis į jausmų gelmes. Toks yra Aleksandro Ostašenkovo pokalbis su miestu, jo žmonėmis ir pačiu savimi.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Nepaslėpti jausmai
— Pristatydamas Šiaulių dailės galerijoje savo albumą „Mano Šiauliai“ neslėpei jaudulio — asmeniško, šilto, žmogiško, gyvo. Neslepi jausmų ir savo fotografijose.
— Tą „problemą“ turiu nuo vaikystės. Man įdomu, kaip gimsta žmogaus mintis, ką jis mąsto, jaučia. Jaudulys manęs nenervina. Daug nugyventa, patirta, darai išvadas ir, matyt, gailiesi to, kad tau lieka vis mažiau.
— Pristatydamas albumą neužsiminei viešai, kad jo išleidimas sutapo su tavo 60— mečio jubiliejumi. Peržengtas dar vienas slenkstis. Jis tau svarbus, kuo nors išskirtinis?
— Knygą dariau ne jubiliejui. Tik taip sutapo.
Aš nemėgstu gimtadienių nuo vaikystės. Tėvai negalėdavo man jų iškelti. Pavydėdavau gimtadienių kaimynų vaikams. Ypač kaimynėms cerkvės kunigo dukroms. Jų gimtadieniai buvo švenčiami kažkaip prancūziškai, su pianino muzika, diafilmais ant sienos, tortais. Ir aš juose dalyvaudavau.
Norėdavau tada ir savo gimtadienių, bet taip išėjo. Taip mes augom. Tėvas dirbo, mama mirusi. Vėliau tėvas vedė. Moters, kuri mane užaugino, nuotraukos yra mano albume „Mirties sodas“ (2002).
Išbandymai vaizdu
— Kaip tavo gyvenime atsirado fotoaparatas ir fotografija?
— Pirmasis fotoaparatas — tėvo. Gal tada, kai jis pirko, buvo mada turėti fotoaparatą? Paprastutis „Smena 2“, kokį daugelis fotografų turėjo ir nuo jo pradėjo savo kūrybinę biografiją.
Mano biografija prasidėjo ne nuo fotografijos, o nuo kino. Vyresnis brolis Viktoras dovanų gavo paprastutę kino kamerą. Matydamas, kaip vaizdai juda ekrane, susižavėjau kinu. Toks buvo noras įsigyti kino kamerą pačiam. Pinigų nebuvo. Dešimtoje klasėje važiavau ravėti braškių į Latviją. Tai buvo pirmas indėlis į tą svajonę.
Turėtą monetų kolekciją Kalniuke, prie ežero, kažkokiam numizmatui pardaviau. Tokia man svarbi buvo ta svajonė.
Su pusbroliu pradėjome kurti filmus — detektyvus, parodijas. Įkūrėme Aleksandro ir Eugenijaus kino studiją. Pastatydavome ant stovo kino kamerą ir abu kažką veikdavome kadre.
Vėliau, studijuojant institute, darydavau vaidybinius, dokumentinius filmus. Vienas iš jų — „Lapams krintant“ yra gavęs pagrindinį prizą respublikinio festivalio vaidybinių filmų grupėje. O jame vaidinusi tada studentė Raimonda Paulėnaitė gavo diplomą už moters vaidmenį šiame filme.
Atgimimo laikais sutikau Raimondą. Ji pasakė, kad serga vėžiu. Neradau žodžių tada jai paguosti. Vėliau sužinojau, kad ji mirė.
— Kodėl kiną pakeitė fotografija?
— Iš pradžių sugretindavau abu. Kinas pasibaigė, kai baigiau institutą. Kinas — ne vieno žmogaus darbas. Dabar vėl grįžtu prie kino: jau kelerius metus kuriu impresionistinį būsenų filmą.
— Ar kinas tave suvedė ir su aktore Irena Liutikaite, kuri tapo tavo žmona?
— Kažin ar kinas?.. Esame giminingos sielos.
Mano intravertiška prigimtis — bandai atsiriboti, susikaupti vienatvėje, tyloje. Kito žmogaus, net pačio artimiausio, tada neįsileidi į savo būsenas.
Nyrantys į gelmę
— Tavo fotografijose gelmės ir klodai veda giliai į nufotografuotų žmonių pasaulius, tarsi į esmę. Kaip reikia paspausti fotoaparato mygtuką, kad liktų ne tik vaizdas, bet ir jausmas, jo gelmė?
— Nieko dirbtino mano fotografijose nėra. Nesikišu į vaizdą. Darau tai, kas išgyventa, išjausta tame kadre. Mano kadras ieškiklyje visada būna tikslus iki milimetro. Jeigu reikia, kad šakelė būtų per centimetrą kokiame kampe išlindusi, tai taip bus padaryta iš karto fotografuojant. Aš matau vaizdo visumą, išgyvenu ją ir tik tuomet nuspaudžiu kadrą. Aš nedarau daugybės kadrų iš kurių vėliau galėčiau atsirinkti.
Kūryba juk ir yra susikaupimas, momento išgyvenimas, jo fiksavimas. Kitaip fotografijoje neišeina.
-- Nė vieno savo albumo nepadarei greitai. Ištisus metus leidi ne tik fotografuodamas, bet ir atrinkinėdamas savo nuotraukas.
— Analizuoju savo kūrybą, nors autorius paprastai tuo neužsiima. Analize užsiima kiti žmonės. Bet aš analizuoju, ieškau, įvardiju jausmą. Tai mano prigimtis, kuri remiasi patirtimi. Kuo didesnė patirtis, tuo ryškesnė prigimtis.
Tam reikia laiko. Iškeliu senas juostas ir matau, kad ten yra tai, kas dabar man reikalinga, nors tada, kai tie kadrai buvo daryti, šito neįvardijau, nemačiau, nejutau. Nustembi save atpažindamas iš savo jaunystės.
Taip man atsitiko su ciklu „Neįvardinto laiko portretas“. Nežinau, kiek metų žiūrėjau savo negatyvus, kažko ieškojau. Tai buvo įdomus procesas. Lyg senus laikraščius vartytumei. Matai epochą, kaip tada buvo mąstyta, koks tada buvai, kaip dabar žiūri į savo kūrybą iš kito taško, jau turėdamas didesnę patirtį.
Mačiau tuose kadruose išėjusius žmones, patirtas būsenas, istorijas.
-- Ir tos istorijos virto menu.
— Žodis „menas“ jau tiek nuvalkiotas, niveliuotas, kad neatitinka paties kūrinio esmės.
Supratau, kad meno kūrinys turi kažkiek pabūti tyloje, tamsoje, kol suprasi po kelių dešimtmečių, kad jį reikia arba iškelti, arba sudeginti ir žiūrėti į tą savo kūrybos etapą, kaip nevykusį, gėdingą.
Mano ir tavo Šiauliai
— Taip atsirado ir tavo „Mano Šiauliai“, kuriuose sudėtos fotografijos iš trisdešimties tavo darbo metų?
— Į „Mano Šiaulius“ pateko nuotraukos nuo 1982 iki 2011 metų. Trejus metus peržiūrinėjau archyvą. Kai ieškai knygos koncepcijos, išgyveni tikrą kančią. Turi pagrįsti, kodėl būtent tas fotografijas atrinkai. Iš atrinktų fotografijų, jų pavadinimų gimsta visai kitas kontekstas.
Supranti, kas buvo tada, kokias emocijas jis kėlė tada, prieš kelis dešimtmečius, ir dabar, kuo tada žmonės gyveno ir kas jiems rūpėjo.
— Kokie tavo Šiauliai? Kaip juose jautiesi pats?
— Priekaištauta, kad aš savinuosi Šiaulius įvardindamas albumą „Mano Šiauliai“. Nesisavinu. Tai mano išjausti ir pamatyti Šiauliai, kaip mano siela prie jų prisilietė, todėl ir pavadinimas toks.
Bet kuri teritorija, kurią aš fotografuoju, man yra ieškojimas savo būsenų, stebėjimas savęs, savęs pažinimas. Šiauliai man teritorija, kurioje aš išgyvenu tam tikras būsenas ir jas įvardiju fotografijomis. Žiūrėdamas į savo fotografijas, sielą tarsi sugrąžinu į tą laiką ir išgyvenu iš naujo būsenas, kurias tada patyriau. Tos būsenos ne visada malonios, bet jos turi sujaudinti.
Tai vietos, kur aš ieškau savo būsenų norėdamas jas vėl išgyventi.
Tai gyvenimas su savimi, pokalbis su savimi mieste, tose teritorijose, kurios dažnai yra neparadinės.
Masinis ir dvasinis
— Per albumo pristatymą kalbėta, kad galėtum pasiūlyti gidams netikėtų Šiaulių maršrutų, pamatyti kitokius Šiaulius, nei paradinės miesto vietos.
— Turistui tokios vietos nebūtų įdomios. Yra masinis vartojimas ir yra dvasinis. Nė vienoje turistinėje kelionėje nėra dvasinių maršrutų, nebent pats žmogus to nori, tam ruošiasi ir eina ten be jokių grupių išgyventi, pajausti. Toks yra mano miestas.
Yra vietų, be kurių negalėjau apsieiti, nes dariau knygą pirmiausia — žmogui, šiauliečiui. Miestas yra žmonių skruzdėlynas ir negali fotografuoti vien tik rūkus. Norėjosi pagarbiai pažiūrėti į miestietį, kaip jis jaučiasi, ką jis veikia ne vien paradinėje erdvėje.
Įdėjau fotografijų juostą per kelis lapus „Miesto žmonės ir likimai“. Ten pažiūrėjau ir į ne visai malonius dalykus — operacinę, vaikų namus, kapines.
Į šią fotografijų juostą buvau įdėjęs veteranus gegužės 9-osios minėjime prie amžinosios ugnies miesto centre. Nesmerkiu nė vieno žmogaus už tai, kad rizikavo, išliko. Bet pagalvojau, kad galiu būti nesuprastas. Ir įdėjau birželio 14-osios minėjimą prie rampos. Toks kompromisas manyje įvyko.
Žmonės ir likimai
— Albume „Mano Šiauliai“ nemažai žmonių. Ar renkiesi žmones, kurie verti būtų įamžinimo tavo albumuose?
— Blato tikrai nėra (juokiasi). Pakliuvo tos gyvenimo, likimų linijos, kurių man norėjosi. Vaikštai užsisklendęs, su savo mintimis ir sutinki žmogų, kuris siejasi su tavo būsena.
Albume yra viena nuotrauka su moterimi, stovinčia kapinėse prie paminklų kažkada žuvusiems lakūnams. Jos veido nesimato, yra tik jos būsena. Vaikščiojau po senąsias miesto kapines tris dienas. Ir visas tris dienas sutikdavau prie tų paminklų tą pačią moterį. Žmona, sesuo, mama? Pajutau, kad ji lyg atsisveikina su tais paminklais, ji jau tokio amžiaus, kai ateina atsisveikinimo laikas su viskuo žemėje. Man nesvarbus jos veidas, man svarbi jos būsena, ryšys su artimu žmogumi, kurio seniai nėra ir jos pačios greitai nebebus.
Vienoje fotografijoje, nors ir nelabai atpažįstamas, yra tragiško likimo šiaulietis pianistas Sergėjus Šelmukas. Fotografuota apie šeštą valandą ryto. Žinojau, kad tik tuo laiku ta žydinti kriaušė, kurią norėjau nufotografuoti, būna apšviesta saulės keletą minučių. Saulė keliauja ir vaizdas keičiasi. Ateinu prie kriaušės gerokai prieš šešias ryto, laukiu tų minučių ir ateina Sergejus su jau nugerta „fleške“. Prisėdo po kriauše ir liko mano fotografijoje, pavadintoje “Pokalbis po žydinčia kriauše“, nors jis pats to konteksto, matyt, nesuvokė.
Tarp mano fotografijų žmonių nereikia ieškoti kokių nors reprezentatyvių dalykų, reikia įsižiūrėti ir įsijausti.
Materialusis laikas
— Esi bene daugiausiai iš Šiaulių menininkų išleidęs fotografijos albumų. Ir ne kartą buvai pačių kolegų apkalbėtas.
— Pavydėti man nėra prasmės. Mano išsikalbėjimo forma yra knygos. Gal kolegoms netinka mano pasaulio suvokimas, bet tai jau kitas dalykas. Reakcija būna, matyt, dėl to, kad reikia dalintis pinigus.
Nemaloniausia, kai patiri, kad žmogus yra kitoks, nei apie jį galvojai.
— Sakei, kad albumą išleisti nėra labai lengva. Ar lengva ranka atiduodi priešpaskutinį puslapį rėmėjų vardams ir logotipams?
— Yra žmonių, kuriems rėmėjų puslapis yra pats įdomiausias visoje knygoje. Pastebėjau, kad kartais nuo to puslapio pradeda vartyti knygą. Yra albumuose nemažai pavardžių, kurie žadėjo, bet nieko nepadėjo. Yra tokių, kurie žadėjo nupirkti dešimt albumų, kai knyga išeis.
Su „Mano Šiauliais“ buvo labai sudėtinga. Kadangi tai ne pirmasis albumas, žinau, kad vis sunkiau ir sunkiau gauti pagalbos leidybai. Materialusis laikas žmones suvienodina. Atvėsta sielos. Pasidaro prognozuojami.
— Esi vienas iš nedaugelio Šiauliuose grynųjų fotomenininkų. Kaip išgyvena menininkas materialiajame laike?
— Jeigu aš anksčiau būčiau palikęs žurnalistiką, gal būčiau kažkokią nišą susikūręs, kaip savo laiku susikūrė kiti. Esu vienintelis, kuris Šiauliuose gyvena, išgyvena (?) tik iš kūrybos, toks pats sau, ant asfalto.
Porą metų gavau Kultūros ministerijos stipendiją, bet tai buvo labai sunkus laikas. Tuo laiku gimė „Mano miestas“, nes sėdėti namie, gerti kavą, apie ką nors šnekučiuotis ir žiūrėti pro langą neišėjo. Nors būsena buvo šiaip sau.
Siūlė dėstyti universitete. Atsisakiau. Negalėjau to sau leisti, nes stipendija įpareigojo kurti.
Dabar aš vėl negaliu vykdyti kažkokių savininkų kažkokius užsakymus, nes tam nebeturiu man skirto laiko ir savigarba nebeleidžia. To, ką galima daryti su jaunu žmogumi, subrendusiam nebeišeina.
Vartai
— Tavo išsilavinimas — filologas, rašai puikius tekstus savo knygoms. Gal rašai ne tik sau?
— Rašau tik savo knygoms, nes galiu neskubėdamas išgyventi kiekvieną žodį. Tai ne tas pats, kai prisėdai ir parašei tekstą. Rašau po sakinį, po mintį ir laukiu kitos. Rašau gryną, perleistą per save, išgyventą koncentratą.
— Knygoje „Mano Šiauliai“, bene pirmajame iš tavo albumų, atsirado cerkvė. Šviečianti iš tamsaus peizažo. Tai nuoroda į tavo santykį su Dievu?
— Tiesiog mano vaikystės medinis barakas stovėjo šalia cerkvės. Cerkvė — mano vaikystės dalis. Į miestą, lyg į kitą pasaulį iš savo kiemo eidavome būtent pro cerkvės vartus, nors buvo ir kitas kelias. Kai mūsų mažos basos kojos peržengdavo cerkvės vartus, išeidavome lyg į kitą pasaulį — grėsmingą, nejaukų.
Santykis su Dievu. Aš to savyje dar neįvardijau.
FAKTAI
Aleksandras Ostašenkovas gimė 1951 metais liepos 7 dieną Šiauliuose.
Nuo 1976 metų Lietuvos fotomenininkų sąjungos, nuo 1982 metų Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. 1999 metais pelnė Tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotografo menininko garbės vardą. 2004 metais pripažintas Šiaulių metų fotomenininku. 2004 ir 2008 metais apdovanotas Šiaulių miesto kultūros ir meno premija, 2005 metais suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas.
Parodose dalyvauja nuo 1973 metų. Surengė per 30 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, daugiau nei 100 nacionalinių ir tarptautinių parodų dalyvis, pelnęs per 50 apdovanojimų. 1975 metais pastatė filmą „Lapams krintant“.
Išleisti šeši fotografijų albumai: „Kryžių kalnas“ (1993), “Kitas krantas“ (2005), “Šiauliai“ (2006), “Mano miestas“ (2006), “Mirties sodas“ (2008), “Mano Šiauliai“ (2011).
MENININKAS: Aleksandras Ostašenkovas turi talentą keliems menams, bet plačiausias jų — fotografija.
Asmeninio albumo nuotr.
Žmonės ir likimai 3. 2003 — 2010.
Pokalbis po žydinčia kriauše. 2008.
Seno miesto pavasaris. 2006.
Rytas birželyje. 2010.
Šv. Petro ir Povilo cerkvė. 2007.
Saulės laikrodžio aikštė... 2006.
Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.