Naujausios
Išleistas šiauliečio kolekcininko Petro Kaminsko paruoštas albumas „Vaistinių signatūros Lietuvoje 1862-1973“. 190 puslapių knygoje pateikiama 360 signatūrų, įvadinis straipsnis, asmenvardžių ir vietovių sąrašai. Mažatiražinis numeruotas leidinys, (40 egz.) išleistas autoriaus lėšomis, jo bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos duomenų banke.
Knygoje pažymėti pagalbininkai, pateikę signatūrų iš savo kolekcijų, jų net 30. Tarp jų – Laimutis Stapulionis (88 egz.), provizoriai Antanina ir Liudvikas Rulinskai (32 egz.), Arvydas Jurkaitis, Romualdas Leimontas, Alvydas Šalkauskis ir kiti, pateikę net po vieną signatūrą. Tai didelis paieškų darbas, bendradarbiavimo rezultatas.
Ligos – vienas iš svarbiausiųjų žmonių gyvenimo palydovų. Su jomis stengtasi kovoti nuo gilios senovės. Susiformavo sąvokos: vaistai, ligoninė, gydytojas, medicina, tų sąvokų kaita, plėtotė. Atsirado ir vaistinės – vaistų paruošimo ir prekybos įstaigos, jų istorija.
Lietuvoje vaistinės atsirado 16 amžiuje: 1510 m. Vilniuje nupirktas sklypas, kuriame buvo numatyta pastatyti vaistinę. Pagal enciklopedinius duomenis pirmosios vaistinės atsirado Kaune 1540 m., Kėdainiuose 1655 m,. Klaipėdoje 1677 m., Panevėžyje 1781 m., Šiauliuose 1797m., Telšiuose 1798 m. O štai seniausia vaistine Lietuvoje pagal populiarią tradiciją laikoma 1827-ais metais atsidariusi Palangoje. Apie ta paliudija vaistinės išduodami vaistų naudojimo receptai ant tos vaistinės firminių blankų su įrašu virš vaistinės fasado vaizdo „Įsteigta 1827 m.“. Gal tą „pirmumą“ lėmė specialiai pastatytas gražus pastatas?
Nepriklausomybės metais vaistinės Lietuvoje sparčiai vystėsi, jų daugėjo. 1938 m. Lietuvoje (be Vilniaus krašto) veikė 328 vaistinės. Tarybinės valdžios metais vaistinės buvo nacionalizuotos, o 2012 m. jų jau buvo 1404.
Apie vaistinių veiklą liudija receptų blankai. Pagal gydytojo išrašytą receptą vaistinėje buvo išrašomas naujas receptas ant specialaus blanko. Receptų blankai buvo specialaus formato – 25 centimetrų ilgio popieriaus juostelė nuo 2–3 cm. pločio siaurajame gale iki 7–8 cm. antrajame gale. Rečiau pasitaiko ir kitų formatų lapeliai.
Vaistinės recepte įrašoma pavardė daktaro, išrašiusio vaistus, pavardė gavėjo-vartotojo, vaistų vartojimo būdas. Pats lapelis atspaustas spaustuvėje su vaistinės savininko ir adreso pavadinimais, su Vyčio herbu, ornamentuotais pakraščiais. Būna ir pačios vaistinės nuotrauka.
Štai grįžkime į Palangą: „O.BERTINGO VAISTINĖ-PALANGOJE No 466“ (skaičius įrašytas mašinėle, tai yra recepto numeris). Apatinis įrašas: „Apotheke O.BERTING POLANGEN Lt Ct“. Atspausdinta vaistinės nuotrauka su cituotu įrašu „Įsteigta 1827 m. tel. 11“. Antroje lapelio pusėje atspausta: „Išdirbiniai: Trejos Devynerios, Esentia Cordialis ir kt. Herstellung von: (kartojama)“. Kiti įrašai rašomi ( vartotojas, išrašęs vaistus daktaras, vaistų pavadinimas ir vartojimo būdas) mašinėle arba rankraščiu.
Yra įvairių prierašų: „Pakartojimui reikalingas gydytojo parašas“. O štai jau 1940 m. ant tokio pat blanko su tos pačios vaistinės vaizdu jau kita pavardė ir vaistinės pavadinimas: „Z.BAGDONAVIČIAUS PALANGOS VAISTINĖ :: PALANGA“. Taigi savininkai keičiasi, o vaistinė išlieka – tame pačiame pastate tebedirba vaistinė, pergyvenusi ilgus valstybinės įstaigos metus tarybinės valdžios metais.
Šiuose kukliuose popieriaus lapeliuose slypi nemažai medicinos istorijos faktų. Anuo metu vaistininkas-farmaceutas-„aptiekorius“ buvo itin svarbi figūra, ypač mieteliuose. Ne vienas vaistininkas pasižymėjo ir kitose veiklos srityse, kultūroje. Štai Anykščiuose veikė įžymaus lietuvių rašytojo Vienuolio-Žukausko vaistinė, Šiauliuose – miesto burmistro Valančiaus ir kt.
Vaistinių receptai – ne tik praktinės vartosenos ženklai, bet ir savotiški miniatiūriniai dailės kūrinėliai. Juos projektuoja dailininkai ar bent dailėje sugebantys žmonės. O štai valstybės herbą – Vytį buvo leista spausdinti ant receptų specialiu vyriausybės įstatymu. Dabarties požiūriu – jie ir dizaino reiškinys.
Šių receptų dizaine reikšmingą vietą užima dailininko Gerardo Bagdonavičiaus kūryba. Jo sukurtame šiauliečio provizoriaus K. Kazlausko recepte – puošnus ornamentas, tarp medelių sėdinti mergina užsisvajojusi žvelgia į liaudiškąjį koplytstulpį su Rūpintojėliu. Kitas analogiškas receptas kalba, kad ši vaistinė esanti „prov. K. Kazlausko įpėd. aptieka“. Deja, daugumos receptų dizaino autoriai lieka nežinomi.
Tarybiniais metais taip pat būta receptų su tarybine heraldika, bet tokie receptai-lapeliai išnyko, jie tapo praeities dalyku.O ir šių lapelių specialiai, atrodo, labai mažai kas terinko – ligai pasibaigus jie paprastai buvo išmetami. Taigi tų lapelių kolekcija – itin reta. Ji ne vieną pakvies atidžiai į ją pasižiūrėti, surasti įdomių dalykų.