Naujausios
„Naujos pažintys su senais pažįstamais“: apie Fotografijos muziejaus pradžią, Šiaulius ir valiuta tapusias „Žalgirio“ fotografijas
Istorijos studijos atvedė į muziejų
Pryšmančiuose gimęs (apie 2 km nuo Vydmantų, Kretingos rajone), Vaidotas Kisielis užaugo Kretingoje, nors tėvų šaknys iš Šiaulių krašto – Kuršėnų ir Kelmės apylinkių. Tėvas buvo daržininkas, Žiemos sode buvusiuose inspektuose augino daržoves, vynuoges. Mama mokytoja, jos klasėje ir pradėjo mokslus dar būdamas šešerių.
„Ateina į pamokas inspektorius, o klasėje aš sėdžiu, kartu su kitais mokiniais atsakinėju. Inspektorius ir klausia, kas aš toks, mamai liepė įtraukti mane į sąrašus, taip ir pradėjau mokyklą šešerių“, – vaikystę prisimena Kisielis.
Mokyklą baigė su pagyrimu, aktyviai sportavo, norėjo stoti į fizinį lavinimą, tačiau galų gale tapo istoriku. Gavo paskyrimą trejus metus dirbti Šiauliuose „Aušros“ muziejuje.
„Man gimnastika nepraėjo, nebūčiau įstojęs į fizinį, todėl pasirinkau istoriją. Po trejų metų nuo paskyrimo galėjau eiti kur noriu, bet tada jau nebenorėjau. Šiauliai tuo metu nebuvo gražuolis miestas, nebuvo pėsčiųjų bulvarų, daug kas veržėsi atgal į sostinę, bet Vilnius manęs netraukė. Greitai įsitvirtinau, smagus kolektyvas, daug renginių, po to ir su žmona susitikom, po šiai dienai gražiai gyvenam“, – pasakoja pašnekovas.
„Išėjo pas Ročytę“
Pradėjus dirbti 1975 m. „Aušros“ muziejuje, po metų įvyko reorganizacija – Lietuvos TSR fotografijos meno draugijos 1973 m. įsteigtas Fotografijos muziejus perėjo „Aušros“ muziejaus žinion ir tapo šio vieno iš didžiausių Lietuvoje muziejaus skyriumi. Fotografijos muziejaus steigėjas fotografas Antanas Dilys nesutiko tapti nei skyriaus vadovu, nei muziejaus darbuotoju, todėl vienintele darbuotoja skyriuje liko Irena Ročytė.
„Buvau jau pradėjęs fotografuoti, „Aušros“ muziejaus direktorius Edvardas Cicėnas man ir sako, eik vadovauti Fotografijos skyriui. Kolegos net dainą sukūrė per kažkokią šventę, visos nepamenu, bet buvo žodžiai, kad išėjo pas Ročytę“, – juokiasi Kisielis.
Aprėkė dėl aktų parodos
Su fotografija Kisielis jau buvo susidūręs studijų metais, kambario draugas fotografuodavo, ryškindavo nuotraukas. Muziejaus direktorius davė fotoaparatą, Venclauskių namuose buvo laboratorija, ten ir prasidėjo pirmieji bandymai. Pasak pašnekovo, tuo metu kito fotografo „Aušros“ muziejuje nebuvo, todėl tekdavo fiksuoti viską: ir eksponatus, ir renginius.
Perėjus dirbti į Fotografijos muziejų, Kisielis įsirengė fotolaboratoriją. Fiksuodavo įvairiausius miesto renginius, istorines statybas (pvz., Saulės laikrodžio aikštės įrengimą 1986 m.), sako, nekildavo problemų su leidimais tiek iš tuometinės miesto valdžios, tiek iš tuometinės cenzūros. Nesutarimų būta tik su kai kuriais partijos nariais, nors pats niekada komunistų partijai nepriklausė.
„Ruošėmės muziejuje atidaryti aktų parodą, kas tuo metu atrodo nesuvokiama. Partkomo žmonės apžiūrėjo, vienas kad pradės rėkti, sako, nubausim, parodoje lankysis Šiaulių miesto pirmasis sekretorius Jonas Lukauskas su svečiais, negalima! Sakau jam, aš ne partinis, darykit ką norit. Ateina į parodą Lukauskas, sako, o, kokia gera paroda. Tas, kur bausmėmis prieš tai man grasino, liko lyg liežuvį prarijęs“, – juokiasi Kisielis.
Ekspoziciją rinko iš trupinių
Beveik visą karjerą Fotografijos muziejuje Kisielis paskyrė nuolatinės ekspozicijos kūrimui, kurią atidarė 1990 m. Tuo metu sovietų okupuotoje Lietuvoje istorinių šaltinių apie fotografijos istoriją nebuvo, todėl viską teko rinkti sėdint bibliotekoje ir archyve.
„Kaip pagrindas buvo Juodakio (Virgilijus Juodakis – pirmasis Lietuvos fotografijos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, – aut.) disertacija ir konsultacijos. O daugiau – spauda, archyvinė medžiaga, dvejus metus sėdėjau, nieko nemačiau. Vis dėlto esu istorikas, norėjosi pateikti chronologiškai tiksliai“, – teigia buvęs muziejininkas.
Daug metų atiduota ir Šiauliuose veikusiam Kultūros liaudies universiteto Fotografijos meno fakultetui, kuriam Kisielis vadovavo, kartu su Antanu Dilium ir kitais rengė įvairius seminarus, renginius. Pasak pašnekovo, A. Dilys po muziejaus reorganizacijos Fotografijos muziejuje liko kaip nepriklausomas organizatorius – jo pastangomis ir plačių bei įtakingų ryšių dėka muziejuje ir fakultete buvo suorganizuota nemažai reikšmingų įvykių.
„Jis buvo apsigimęs organizatorius, turėjo daug ryšių, atvažiuodavo pas mus žymūs fotografai ne tik iš kitų miestų, bet ir Latvijos, Estijos, Maskvos. Jis pats kaip Eltos fotokorespondentas mieste turėjo didžiulę įtaką, jeigu tik ko prireikdavo, viską gaudavo, visos durys jam buvo atidarytos, todėl neturėjome problemų priimti svečius, pamaitinti juos“, – pasakoja V. Kisielis.
Nuotraukos tapo valiuta
Per tuos festivalius užsimezgė ryšiai su Maskvos fotografais, vienas iš jų – dienraščio „Izvestija“ fotokorespondentas Viktoras Achlomovas, kuris trejus metus iš eilės (1986, 1987, 1988 m.) Kisieliui padėjo patekti į Maskvoje vykusius krepšinio superfinalus tarp vietos CSKA bei Kauno „Žalgirio“ su leidimu ten fotografuoti. Vėliau tos nuotraukos tapo valiuta, kuri padėdavo gauti deficitines prekes.
„Buvo gal 1987 m., muziejuje vyko remontas, išdažė tualetą ir ateina darbų vadovas, sako, nėra plytelių, ką darom. Aš jam krūvelę nuotraukų su „Žalgiriu“ iš superfinalo, 15x20 formatu paduodu, kitą dieną plytelės yra. Po to skaitau romane „Pietinia kronikos“ rašytojas Rimantas Kmita rašo, kad motina iš kažkur gavo „Žalgirio“ nuotraukų, tikra valiuta buvo, vertybė. Esu įsitikinęs, ten apie mano nuotraukas. Romualdas Požerskis ir Romualdas Rakauskas buvo parodą surengę, albumą išleidę „Žalgirio vyrai“, bet pačių nuotraukų nepardavinėjo, todėl turėjo mano nuotraukos būti“, – įsitikinęs Kisielis.
Čikagoje fotografavo Brazauską
Maždaug 1990 m. Kisielio mama gavo kvietimą iš savo dėdės Čikagoje atvykti apsilankyti. Išvyko abu, kadangi mama jau buvo senyvo amžiaus. Skrido iš Maskvos, kurioje vos neįstrigo dėl Kisielio gabenamų videokasečių su įrašais apie muziejų, Sąjūdį.
„Patikroje pažiūrėjo, sako, eik į tą kambariuką. Į oro uostą mane buvo Achlomovas atlydėjęs, pamojau jam, sakau, nepraleidžia dėl kasečių. Jis parodė žurnalisto pažymėjimą, pareigūnai pamojo, vsio charašo (viskas gerai) ir paleido“, – kelionę prisimena Kisielis.
Nuvykęs į Čikagą susitiko su lietuvių išeiviais: fotografais Algimantu Keziu, Manfredu Jasevičium, kurie maloniai priėmė, aprodė savo studiją. Šios viešnagės metu teko užfiksuoti ir politikų Raimondo Vytauto Rajecko ir Algirdo Brazausko vizitą.
„Paskambina man Kezys, sako, pats negaliu fotografuoti, gal tu gali? Sutikau, pasiėmė mane išeivė Pranė Šlutienė, nuvykom į oro uostą, po to į susitikimą, žmonės Brazauską ir Rajecką ant rankų nešiojo, buvo didžiulis balius. Aš gal šešias juostas išpyškinau, sumokėjo man du šimtus dolerių. Tik kvailas buvau, nė vienos nuotraukos nepasilikau, su visomis juostomis atidaviau. Po to dar žadėjo atsiųsti prisiminimui, bet taip ir neatsiuntė“, – pasakoja Kisielis.
Laukinis kapitalizmas ir prasmės paieškos
Po šios kelionės Kisielis grįžo stipriai sukrėstas. Visą gyvenimą praleidus uždaroje sovietų okupacijoje, buvo sunku sugrįžti iš kapitalistinės Amerikos į ant kojų tik besistojančią laisvą, bet dar labai neturtingą šalį. Pasak Kisielio, jam buvo labai sunku atrasti motyvacijos ir dingusį prasmės jausmą. Todėl po ilgų svarstymų nusprendė palikti muziejų. Kaip tik tada gavo pasiūlymą iš draugų, buvusių muziejininkų, imtis privataus verslo – fotoprekybos.
„Mes buvome visko pirmieji Šiauliuose, kas susiję su fotoprekyba. Kolegos įsigijo nuotraukų ryškinimo aparatūrą, mes priimdavom užsakymus. Vėliau mieste daugiau tokių laboratorijų atsirado, vestuvių fotografams labai palengvėjo. Per dieną fotografuoji, naktį išsimiegi, ryte jau pasiimi nuotraukas. Iki tol visi fotografai patys per naktį vonioje ryškindavome, kad kitą dieną nuotraukas atiduotume. Aš ir pats kiek vasarų taip atidirbęs, kiek naktų nemiegota ryškinant. Būdavo tikra šventė, jei kurį savaitgalį nereikėdavo vestuvėse fotografuoti“, – pasakoja Kisielis.
Pirmieji Sąjūdžio Šiauliuose susirinkimai – muziejuje
Kai prasidėjo neramumai 1991-ųjų sausio 13-ą, V. Kisielis norėjo vykti į Vilnių, bet muziejaus vadovybė prisakė visiems vyrams budėti darbo vietose, kad niekas nieko neišvogtų iš muziejaus skyrių. „Nei ginklo neturėjome, Fotografijos muziejuje aš vienas buvau, daugiau nebuvo kam“, – prisimena pašnekovas.
Beje, pasak Vaidoto, būtent Fotografijos muziejuje prasidėjo pirmieji Šiaulių Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkimai. Buvo gera priedanga – fotografai ir kiti kultūros žmonės tiesiog diskutuoja, aptarinėja parodas, sprendžia Kultūros fakulteto klausimus. „Po to pas architektus rinkosi, pas Mikalauską fotosalone, bet čia muziejuje buvo pirmasis taškas, centras, mes iki tol niekada neturėjome problemų su cenzūra, todėl niekas per daug netikrino“, – teigia Kisielis.
