Naujausios
Vaidotas Janulis: „Visada svarbu atsinaujinti“
45-erių metų sukaktį mininčio Šiaulių universiteto (ŠU) Menų fakulteto dekanas profesorius Vaidotas Janulis sako, kad fakultete jaunoji karta ugdoma išlaikant istoriškumą. Šiauliuose grafikas pasigenda konkursų kūrėjams, o Menų fabriko sumanymą siūlo keisti į Dailininkų rezidenciją.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Sukaktį mini parodomis
Menų fakultetas sukakčių minėjimus organizuoja kas penkeri metai.
Paminėti 45-ąją gimtadienį atvažiavo fakulteto draugai-partneriai iš Liublino (Lenkija), Liepojos, Rygos, Daugpilio (Latvija), JAV.
Vakar įvairiose ekspozicinėse erdvėse atidarytos parodos.
Šiaulių dailės galerijoje eksponuojamoje parodoje pristatomi dėstytojų, studentų darbai.
Šiaulių universiteto Dailės galerijoje – Grzegorzo Mazureko ir Lecho Mazureko (Liublinas, Lenkija) kūrybos paroda. Zubovo rūmų galerijoje – Menų fakulteto studentų fotografijų paroda. Šiaulių kultūros centre pristatomi Dailės katedros studentų darbai, o Šiaulių universiteto VIII rūmuose, Studentų kampe, – Dailės ir Dizaino katedrų studentų darbai.
Vakar vyko tarptautinė mokslinė konferencija-seminaras „Menas ir mokslas: pastovumo ir kaitos apraiškos“. Šiandien – akademinis kolokviumas-seminaras „Meno pedagogikos kokybinių tyrimų metodai“.
Kaip ir prieš penkerius metus, išleistas reprezentacinis menų fakulteto leidinys-albumas.
Kova dėl krepšelių ir studijų kokybė
– Kaip keitėsi fakultetas per pastaruosius penkerius metus?
– Mūsų fakultetas optimizuojamas, sumažėjęs. Jei prieš penkerius metus vaizduojamosios dailės srityje dirbo 40 dėstytojų, liko 30.
Švietimo ir mokslo ministerijoje Šiaulių universitetas yra po padidinimo stiklu. Girdime, kad regionuose universiteto nereikia. Atvažiavę užsieniečiai kalba atvirkščiai, džiaugiasi, kad yra regioninių universitetų. Šiaulių universitete viešėjęs Kento (JAV) universiteto rektorius sakė, kad jų didžiulis universitetas steigia universitetus regione.
Tarp Švietimo ir mokslo ministerijos Vilniuje ir likusios Lietuvos – didelis atotrūkis.
Įstrigo viena situacija ministerijoje. Apie pietus vyko posėdis. Ministerijos atstovas ištarė frazę: „Apie 16 valandą laukiame jūsų atsakymo“. Klaipėdiečiai pirmieji sureagavo: „Juk mes namuose būsime tik vienuoliktą!“. Taip, vilniečiams nuo ministerijos iki Dailės akademijos – 100 metrų, o mums – per 250 kilometrų.
Suprantama, studentų mažėja. Dabar Šiaulių universitete yra beveik 6 tūkstančiai studentų. Kai universitetas kūrėsi, buvo apie 5 tūkstančius. Vienu metu universitetas buvo išsiplėtęs iki beveik 12 tūkstančių. Universiteto traukimasis jaučiamas skausmingai.
Šiuo metu mūsų fakultete mokosi per 300 studentų. Fakultete yra Teatro, Muzikos pedagogikos, Dizaino ir Dailės katedros. Pavasarį audiovizualinė programa prijungta prie Dailės katedros, Taikomosios dailės katedra – prie Dizaino katedros.
Taupome lėšas.
– Kaip reformos, optimizavimas, taupymas veikia studijų kokybę?
– Yra dviprasmiškų dalykų.
Šiemet mūsų fakultetas Šiaulių universitete surinko daugiausia – 58 krepšelius (be magistrų).
Kad mokymas būtų kokybiškas, grynųjų menų programose negali studijuoti daug žmonių.
Prisiminkime: tarybiniais metais tuometis Lietuvos valstybinis dailės institutas ruošdavo 4–5 tapytojus. Prieš trejus metus Vilniaus dailės akademija prisiėmė 19 tapytojų.
Dėl dabartinės švietimo sistemos kiekviena aukštoji mokykla stengiasi pritraukti kuo daugiau krepšelių arba studentų į mokamas vietas.
Kaip tai atsiliepia kokybei? Pinigų gaunama daugiau. Bet kaip per dvi ar keturias akademines valandas pakonsultuoti visus studentus?!
Teoriją skaityti galima ir 100 studentų. Bet piešiamą modelį studentai iš visų pozicijų mato kitaip. Dėstytojas turi prieiti prie kiekvieno studento, individualiai parodyti klaidas, kalbėtis. Esmė – individualus darbas.
Įstoja gabių vaikų. Būna: mes „paimame“ krepšelius, bet būsimi studentai per numatytą terminą neateina pasirašyti sutarties. Paklausus, kodėl, išgirstame: „Mane nemokamai mokytis priėmė užsienyje“.
– Ar esate pajėgūs konkuruoti su užsienio universitetais?
– Turiu draugų, kurių vaikai mokosi užsienyje. Taip, užsienio universitetų laboratorijos turtingesnės.
Žinome, koks mūsų biudžetas. Bet atnaujiname patalpas, dviejose didžiulėse klasėse instaliuojame „makentošus“, pirkome video kamerų, fotoaparatų.
Įrenginėjame garso įrašų studiją. Vyksta įrašai Muzikos pedagogikos katedroje esančioje įgarsinimo studijoje.
Bet materialine baze, manau, užsienio universitetų mes niekada nepasivysime.
Istoriškumas ir jaunoji karta
– Kokias tradicijas Šiauliuose suformavo 45-erius metus vykstančios meno studijos?
– Norime išlaikyti istoriškumą. Dailės katedra darbus saugo trijose patalpose (pagal reglamentą diplominiai darbai saugomi 5 metus).
Dabar negaliu tiksliai pasakyti, ar turime 1972 metais išėjusios pirmosios laidos (piešimo, braižybos ir darbų mokytojų) darbų. Bet, kai pradėjęs dirbti rausiausi po fondus, radau dailininko Bonaventūro Šalčio, pirmosios laidos absolvento, darbą.
Pagal išsaugotus kursinius darbus matome, kaip vystėsi, keitėsi požiūris į akademinį piešinį. Kaip atsirado daugiau kūrybiškumo.
Nors pas mus užsienio tendencijos ateina vėliau, bet, manau, mus irgi pasieks akademinis realizmas. Vadinkime jį pagrindais menuose. Juk pamato reikia visur.
Anksčiau mieste vykdavo garsios „Piešėjų dienos“. Kaip tik neseniai Menų fakultete rinkosi absolventai, studijas baigę prieš 20 metų.
Dabar į gatves studentų sumanymai neišeina, bet reiškinių yra, studentai – ganėtinai aktyvūs.
Prisiminkime metus, kai Vilius Puronas buvo vyr. miesto dailininkas – bulvaras, parduotuvės buvo išpieštos, talkinant studentams.
Dabar studentai dirba privačiame sektoriuje, dizaino firmose, reklamos įmonėse. Kur benueičiau, ieškodamas, tarkime, plačiaformatės spaudos paslaugos, sutinku mūsų studentus.
Baigę medijų mokslus, absolventai įsitvirtina televizijoje.
Mūsų studentai laimi prizų medijų meno konkursuose, organizuoja parodas. Mažąją parodų salę skiriame studentų saviraiškai. Pagal save žinau: studijoje darbas atrodo vienaip. Kai išneši į visuomenę, matai kitaip. Viešos erdvės yra savęs patikrinimas.
Išugdyta jaunoji dailininkų karta: Laura Guokė, Martynas Gaubas, Dainius Trumpis, Martynas Petreikis, Donata Benevičiūtė, Simona Bagdonaitė, Vaiva Koveraitė.
Sėkmingai dirba Meda Norbutaitė, Remigijus Venckus, Laimis Kosevičius, Tadas Adomaitis, Lina Vinkutė.
Autoritetai išlieka
– Studijuoti į tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą įstojote iš antro karto. Dabar esate Menų fakulteto dekanas, profesorius. Tikslo neatsisakėte?
– Daug kam, kas stodavo į dailę, koją kišdavo lietuvių kalba, fizika, matematika. Žinau, kas du-tris kartus neįstodavo.
– Baigėte studijas ir likote dirbti institute. Nemanėte po studijų kelti sparnus ir išvykti į kitą miestą?
– Po studijų būdavo paskyrimai. Mes, kursiokai, penkiese nuvažiavome į Kauną, kur buvo ką tik pradėjusi veikti 53-ioji meno profesinė technikos mokykla. Sumušėme su direktoriumi rankomis.
Po atostogų mane Šiauliuose pasikvietė į dekanatą ir pasiūlė dirbti laborantu.
Mąsčiau visokius variantus. Ir likau. Penktame kurse puse etato jau dirbau laborantu. Gavęs diplomą, nuo rudens tapau vyr. laborantu. Katedroje dirbau dvejus metus, tada perėjau į pirminį dailės kombinatą.
Mano pirmoji didelė pasirašyta sutartis buvo su „Gubernija“. Ožiai ant fasado – Alvydo Kurtinaičio darbas, viduje – Gražinos Arlauskaitės-Vingrienės freska, Aldonos ir Antano Visockų keramika, degustacijų salėje – Povilo Dabkevičiaus vitražai.
Mano pareigos buvo ūkiskaitinių sutarčių temų vadovas, vyresnysis mokslinis bendradarbis. Teko bendrauti su gamyklų, mokyklų vadovais. Būdavo ir juokingų situacijų. Viena organizacija norėjo pašokusių krepšininkų skulptūros, ir kad vienas krepšininkas būtų A. Sabonio veidu. Sakome, krepšinis – gerai, bet tegul lieka simbolis. Kam jaunam, gyvam Saboniui paminklą statyti? Įtikinome.
– Ar šiandien studentams svarbus dėstytojo autoritetas?
– Taip. Svarbu, kad dėstytojas (nesvarbu, ką jis dėstytų) būtų matomas parodose, viešose erdvėse. Kad studentai dėstytojo darbą galėtų lyginti su savo darbais. Tai labai svarbu ir muzikoje, ir teatre.
Teatro katedros studentai žavisi režisieriumi Gyčiu Padegimu, aktoriumi Sigitu Jakubausku.
Yra toks posakis: praktikuojantis ir nepraktikuojantis katalikas. Taip ir čia – šie žmonės žino visą virtuvę, atsineša novatoriškų žinių, kurias pritaiko studijose.
Pedagogika, bendravimas su studentais kartais turi būti betarpiška, nereglamentuota. Dabar daug kas mus varžo.
Reikia konkursų, o ne tampymosi
– Kokia yra Šiaulių kultūrinė aplinka ir kaip ji kinta?
– Vėl veikia Šiaulių universiteto galerija. Galerijos alkis pasimatė, kai vasario 10 dieną ją vėl atidarėme. Daug norinčiųjų eksponuoti darbus, parodos jau suplanuotos iki 2013 metų pabaigos.
Strategiškai įdomiai esame išsidėlioję: viename bulvaro gale – Šiaulių universiteto galerija, kitame – Šiaulių dailės galerija.
Sumažintas biudžetas, skirtas kultūrai, mieste, žinoma, atsiliepia.
Šiauliuose du kartus organizavau grafikų plenerus „Šiauliai Saulės miestas – visada geras oras“.
Kažkiek pinigų skiriama, bet turi susirasti rėmėjų. Negali laisvai kviestis menininkų, užsakyti jiems ekskursijų, kad plenerų dalyviai būtų užimti, inspiruojami.
Mano sena idėja – organizuoti plenerą rugpjūčio mėnesį, kai Menų fakultetas atsilaisvina, kai kiekvienam dailininkui gali duoti po auditoriją. Jei sudarytos geros sąlygas, gali pakviesti žinomų autorių.
Autorius atveža darbą ir palieka sukurtą. Dešimt autorių – dvidešimt tapybos darbų. Tarkime, miestas skirtų 15 tūkstančių litų. Už tokią sumą juk niekada tiek darbų nenupirktum.
Vasarą plenere Druskininkuose palikau du darbus. Šiame plenere dalyvavo kertiniai tapytojai: Mindaugas Skudutis, Valentinas Antanavičius, Bronius Gražys, Danutė Gražienė, Algimantas Stanislovas Kliauga, Jonas Daniliauskas.
Klaipėdoje, Mažvydo alėjoje, skulptoriai plenere sukūrė „Baltą alėją“. Nuvažiavau pažiūrėti – iš tiesų įdomu. Uostamiesčio skvere stovi metalo skulptūros, objektai.
Mieste reikia konkursų. Ir ne piniguose esmė. Šilutė, minėdama 500 metų sukaktį, atsiuntė kvietimą dalyvauti konkurse. Nors viešose erdvėse nėra pastatyta nė vieno mano darbo.
Sukūriau saulės laikrodį su įsmeigtu gnomonu. Nuvažiavau į Šilutę. Būsimai skulptūrai buvo skirta architektūrinė erdvė. Sukūriau maketą, laimėjau antrą premiją.
Šilutė gali, o Šiauliai – negali? Nesąmonė.
Po „Aušros“ paminklo mieste nieko nepastatyta. „Lapė“, sakyčiau, – kažkas tarp žuvies ir mėsos.
Panevėžyje Vytautas Tallat-Kelpša, kurio diplominis darbas – prie ŠU Menų fakulteto esantys „Grifonai“, organizuoja skulptūros plenerus-simpoziumus. Panevėžys kas keleri metai atsinaujinta skulptūromis, atrandamos erdvės joms statyti.
Šiauliuose Virginijus Kinčinaitis organizuodavo simpoziumus „Kontrapunktas“, skulptūros buvo kuriamos iš metalo laužo. Jos būdavo viešoje erdvėje. Būkime atviri – ne kiekvienas nueina į galeriją, ne kiekvienam yra poreikis.
Gal ne visi buvo pasiruošę priimti tokias instaliacijas. Bet tai – saviraiška. Ji egzistuoja. Jos nenubrauksime nei mes, nei koks nors valdininkas.
Klaipėdoje verslininkai už savo lėšas Turgaus ir Tiltų gatvės kampe pastatė skulptūrinį akcentą – senamiesčio paštą: didžiulį voką, į kurį galima mesti idėjas savivaldybei.
Toks verslo požiūris. Gal Šiauliams reikia ilgesnio laiko?
Žinau atvejų, kai verslininkai lėšų skiria ne Šiauliams, o kitiems miestams – ten, kur nepilama purvo.
Jei visą laiką taip tampysimės, tikrai nieko ypatingo mieste nesukursime.
Prisiminkime, kaip bulvaro amfiteatro privatizavimo istorijoje prieš keletą metų buvo puolamas filosofas Gintautas Mažeikis, kaltintas plagiatu.
Mokslo akademija nustatė, kad jo darbuose nebuvo jokių nusirašinėjimų. G. Mažeikis, pakviestas dirbti Kauno Vytauto Didžiojo universitete, iš Šiaulių išvyko.
Praėjusį rudenį dalyvavau ministerijos regionų kultūros plėtros komisijos posėdyje. Mačiau, kokį autoritetą G. Mažeikio nuomonė turi ministerijoje. Jei ministras kalbėjo 15 minučių, G. Mažeikis kalbėjo nereglamentuotai – 30 minučių. Kaunui, aukštajai mokyklai, kuriai jis atstovauja – tai didelis pliusas.
Vietoje fabriko – rezidencija
– Šiauliuose planuota steigti Menų fabriką. Idėja ir projektas – įstrigę. Kokią jūs viziją matote?
– Manau, turėtų vadintis ne Menų fabriku, o dailininkų rezidencija. Fabrikai dabar jau yra atgyvena.
Buvau Daugpilyje. Latviai parašė tapytojo Konstantino Rodko, vieno kertinių abstraktaus ekspresionizmo pradininkų, vardo projektą ir gavo 8 milijonus eurų. Šiemet pastatas jau turėtų būti priduotas.
Daugpilis adekvatus Šiauliams – irgi buvęs uždaras karinis miestas.
Projektą Daugpilyje kūrė entuziastai, specialistai, kurie žino, kas yra tapyba, kaip aliejus kvepia. Žino, kas yra medijos menas ar fotošopas, kaip daroma reklama ir koks jos poveikis.
Dailininkų rezidencijos yra įtraukiamos į Europos ar net pasaulinį tinklą.
Rezidencijoje dailininkui suteikiama gyvenama vieta ir darbo vieta kūrybai. Atvažiavęs dailininkas sukuria darbus, surengia parodą. Skiriama lėšų, už kurias iš autoriaus perkami darbai, vyksta jų sklaida elektroninėje erdvėje.
Pavasarį Šiaulių universiteto galerijoje su buvusia studente Inga Dargužyte buvau surengęs parodą. Inga yra apkeliavusi daugybę šiaurės šalių jauniesiems dailininkams skirtų rezidencijų, jos visa kūryba užsienyje sukurta.
Nori išbandyti fotopolimerą
– Vadovaujate fakultetui, organizuojate plenerus. Ar belieka laiko kūrybai?
– Vasarą respublikiniame plenere Druskininkuose visa šio žodžio prasme atsijungiau kūrybai, sukūriau septynis darbus.
Dar randu laiko. Žinoma, nebe tokie tempai. Vienais metais iš susikaupusių nerodytų darbų pateikiau penkias personalines parodas: Liepojoje ir Daugpilyje, dvi Klaipėdoje, Panevėžyje. Latvijoje parodos buvo mišrios, Lietuvoje – skirtingų kūrinių: piešinių, miniatiūrų ir didesnių darbų.
– Dirbate estampo, ekslibriso, taikomosios grafikos, akvarelės, objektų, instaliacijų srityse. Ką dabar kuriate?
– Turiu pradėtų ir neužbaigtų darbų. „Skraidančių žuvų“ ciklas, fantasmagorinių gyvių mutantų. Dar nežinau, kada juos parodysiu.
Mano paskutinieji darbai buvo didesnio formato, 60x80 centimetrų. Dabar tebesu prie tokio formato prisirišęs.
Noriu išbandyti naujas technologijas – fotopolimerą. Viską turiu, tik reikia laiko prieiti.
Fotopolimero esmė: oforto technikos principu piešinys, nuotrauka perkeliamas foto būdu. Galima atspausti ant estampinio, akvarelinio popieriaus, gaunasi reljefas.
Šiais metais, manau, išbandysiu – savaitgalio klausimas.
– Kiek jums svarbu kūryboje atsinaujinti: ieškoti ne tik naujų temų, bet ir naujų priemonių?
– Visada svarbu. Vienu metu seniau esu kūręs daug akvarelės darbų, ypač – peizažų. Dabar to nebedarau. Vienu metu buvo miniatiūrų, ekslibrisų laikas. Buvo mišri technika – monotipijos ir panašiai.
Pagrindinis mano arkliukas – šilkografija.
– Labiau mėgstate kurti vienas ar pleneruose?
– Plenerus mėgstu dėl naujų pažinčių, naujų minčių.
Prieš porą metų buvau plenere Daugpilyje. Jame dalyvavo dailininkų iš keturiolikos šalių – įdomi skalė.
Visi plenere dirba užsidarę. Iki tam tikros ribos, kokią savaitę, niekas nekiša nosies. Ir pats nenori, kad pas tave ateitų, ir jauti, kad nėra ko pas kitą eiti.
Kai atsiranda rezultatas, vieni pas kitus pradeda vaikščioti – pasižiūrėti. Tada jau galima bendrauti.
Kūrybinis procesas – toks dalykas – niekur nepabėgsi. Būna, kad mintys lengvai ateina. O būna, kad stalčius perkratai ir išeini.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PALYGINIMAS: Šiaulių universiteto dekanas profesorius Vaidotas Janulis, kalbėdamas apie ankstesnes absolventų laidas, išskiria mieste vykdavusias garsias „Piešėjų dienas“. Pasak dekano, dabar studentų sumanymai į gatves neišeina, bet studentai yra ganėtinai aktyvūs.
SUMANYMAS: Grafiko Vaidoto Janulio idėja – rugpjūčio mėnesį, kai ištuštėja Menų fakultetas, rengti plenerą, į kurį atvažiuotų žinomi Lietuvos dailininkai.
Vaidoto JANULIO repr.
„Džigas su vabalais“. Mišri technika. 60x80. 2012.
„Judita“. Mišri technika. 60x80. 2012.
„Ledonešis“. Mišri technika. 60x80. 2012.
„Pasivaikščiojimas kosmose“. Mišri technika. 60x80. 2012.
„Šnabždesys vėjyje“. Mišri technika. 90x60. 2010.
„Sustojęs laikas“. Mišri technika. 90x60. 2010.
Vaidotas JANULIS
Gimė 1957 metais Šiauliuose. 1982 metais baigė Šiaulių universiteto Dailės fakultetą.
Nuo 1982 metų dirba Šiaulių universitete.
Profesorius, Menų fakulteto dekanas.
Dėstomi dalykai: grafika, kaligrafija, piešimas.
Nuo 1992 metų - Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Parodose dalyvauja nuo 1982 – Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Olandijoje, Belgijoje, Australijoje, Meksikoje, Lenkijoje, Anglijoje, Ukrainoje, Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Rumunijoje.
Dirba estampo, ekslibriso, taikomosios grafikos, akvarelės, objektų, instaliacijų srityse.
Surengė dvylika personalinių parodų. Ekslibriso bienalėse ir trienalėse pelnė pirmų, antrų ir paskatinamųjų apdovanojimų.
Parengta pagal www.su.lt