Naujausios
Išsaugotas ryšys su praeitimi
80-ąjį jubiliejų V. Vingras minėjo kovo 20 dieną. Kadangi su žmona dailininke Gražina Arlauskaite-Vingriene gimę tą patį mėnesį, tad datą švęsti pasirinko bendrą – per vidurį.
„Didžiausias džiaugsmas, kad pagaliau krūvon suėjo visi vaikai. Maloniausias dalykas buvo matyti savo vaikus kupetoj, brolio vaikus, Gražinos brolio vaikus kupetoj, aš to labai norėjau. Iš mano pirmos santuokos yra du berniukai ir mergaitė, penktos kartos šiauliečiai, mažoji Gabrielė sugyventa su Gražina. Keturi vaikai, septyni anūkai“, – praėjusio jubiliejaus džiaugsmais dalijasi V. Vingras.
Pasak V. Vingro, vaikai – tikri šiauliečiai – visi išvažiavo iš Šiaulių. Puikias karjeras pasiekė Lietuvoje, tik pianistas Rimantas Vingras įsikūrė užsienyje, Londone, bet tebėra labai prisirišęs prie Lietuvos – gegužę Šiaulių apskrityje vėl organizuoja tarptautinį fortepijonų duetų festivalį.
Kalba vis krypsta į istoriją – šeimos, Šiaulių, Lietuvos. Į vieną vietą subėga garsios pavardės, įvykiai, datos.
V. Vingras didžiuojasi, kad vaikai iš pirmos santuokos (žmona Audronė netikėtai anksti išėjo anapilin) – šiauliečiai su giliomis šaknimis. Šeimos istorija gyva prisiminimuose, atmintis išsaugojo ne kartą girdėtus praeities epizodus.
Paulina Ginilevičienė, šeimoje vadinta Baba, gimė 1892 metais Zokniuose. Sulaukė gražaus amžiaus – nugyveno 90 metų. Pirmojo pasaulinio karo suirutė šeimą privertė evakuotis į Voronežą. Grįžusi į Šiaulius, Paulina susituokė su Vladu Ginilevičiumi. Dukra Stefa Ginilevičiūtė gimė 1919 metais, o anūkė, šviesaus atminimo Audronė Vingrienė, 1942 metais. Tai buvo išprususi tikra miestiečių šeima.
„Jei Babos tėvus įskaičiuotume kaip pirmąjį žingsnį, išeina penkta karta“, – vaikų šaknis skaičiuoja V. Vingras.
„Baba buvo nepaprasta pasakotoja, žinojo tiek priežodžių, patarlių, sugretinimų, sulyginimų! Kiekvienai progai – priežodis, – tęsia V. Vingras. – Baba ir Ginilevičius gyveno pasiturinčiai. Jis dirbo pas žydą Zivą, šis jam patikėjo pinigus, kasą, raktus, mokėjo 7 litus, tai buvo mokytojo alga.“ Jau gerokai vėliau V. Vingrą maloniai nustebino radinys palėpėje: sukaupti ir įrišti žurnalai „Naujoji Romuva“ ir „Trimitas“ – didelių mokslų nebaigusiam žmogui, darbininkui, rūpėjo spauda, savišvieta, naujienos.
Močiutės Stefos jaunystė – smetoninė, su šauliais, skautais, dramos būreliu, žinomais to meto žmonėmis – solidus tarpukario Šiaulių vaizdas. Išgirsti ir įsiminti pasakojimai V. Vingrui buvo tarsi jungtis su nepriklausomos Lietuvos Šiauliais.
„Kiti šiauliečiai, inteligentija, man apsišvietė per J. Janonio gimnaziją“, – sako V. Vingras ir trumpam nutraukia prisiminimus. Rankose – lapas su išsaugota citata: „Didžiausia šio miesto tragedija, kad jame neišliko tarpukario inteligentijos. Šiauliai priminė Kaliningrado sritį, kai po karo čia suvažiavo neturintys kur gyventi žmonės. Tokie atvyksta be šaknų, o kol jos įauga, praeina daug laiko.“ „Lietuvos žinios“, 2007 metų gegužės 26 diena. Šituos žodžius pasakė aktorius Vladas Baranauskas.“
V. Baranausko išsakytą mintį V. Vingras pokalbio metu prisimins dar ne kartą.
„Tada subėgo į Šiaulius. O dabar – stop kadras – dabar – iš Šiaulių išbėga.“
Ilgos istorijos
Grįžtame prie V. Vingro šeimos istorijos.
„Mano tėvai Šiauliuose ne iš gero gyvenimo atsidūrė, karai, pokariai. Tėvo šeima – keturi broliai. Vienas žuvo miškuose, kitą nušovė, trečią išvežė. Tėvas atbėgo iš Kuršėnų apylinkių, laimei, buvo labai nagingas, įsidarbinoį geležinkelio kalvėje. Yra pasakojęs, kad kaldavo pabėgių vinis. Visą laiką bijojo, kad neįskųstų. Ypač įsirėžė pokarinės tėvo baimės. Būtų išvežę, būčiau, kaip ir Gražina, iš kokio Irkutsko“, – sako V. Vingras.
Skaudūs tėvo brolių likimai. Vienas areštuotas po įskundimo, apie jo likimą artimieji sužinojo iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro: sušaudytas po dvejų metų kalėjime.
Kitą tėvo brolį, dėdę Juozą, V. Vingras vadina unikaliu žmogumi. Labai gabus, nepamainomas optimistas. Išėjo į kariuomenę su keturiomis klasėmis, o grįžo puskarininkiu. Kai šeimą trėmė, buvo du maži vaikai, o trečias – pakeliui. Žmona su vaikais pateko į tremtį Komijoje, vyras – į kalėjimą.
V. Vingras atkartoja dėdės pasakojimą iš kalėjimo metų, liudijantį nepalaužiamą būdą: „Neturiu ką veikti, žiūriu pro langą, nežinau, kas namuose. Kažkoks durnius, sargybinis, kad paleis papliūpą į langus, per kur žiūrėjau. Ale gerai man baigėsi!“ O ta sėkminga pabaiga susidėjo iš trijų „gerumų“. Kalinys iš stiklo pasidarė veidroduką. Kitu stiklu nusipjovė šerius. Ir, svarbiausia, liko gyvas!
Vėliau dėdei pavyko gauti leidimą važiuoti pas žmoną su vaikais. Ir dar ne viskas – savo akimis V. Vingras matė dėdės rašytą laišką Justui Paleckiui – „predsedateliui“, jame aprašė savo istoriją, kad buvo naujakurys, niekuo dėtas. Neįtikėtina laimė – šeima ne tik grįžo iš Sibiro, bet ir atgavo namus.
„Ilgos istorijos“, – skėsteli rankomis V. Vingras. Ir rodo telefone akmens paminklo nuotrauką su iškaltomis 1947 metų lapkričio 5 dieną žuvusių Vytenio rinktinės partizanų pavardėmis. Tarp jų – V. Vingro tėvo brolis – būrio vadas Kazys Vingras-Prancūzas. Paminklas stovi partizanų žūties vietoje. Jauni vyrai žuvo išduoti, jau pribėgę mišką.
„Pokario istorija baigėsi tuo, kad po Kazio žūties, tų pačių metų gruodžio 31 dieną į Tomską išveža motiną. Vieną senutę“, – sako V. Vingras. Apie močiutės likimą taip pat sužinojo tik šiais laikais – ji tremtyje mirė 1952 metais.
V. Vingro tėvai pamažu įaugo į Šiaulius – galiausiai 1956 metais įsikėlė į savus namus Šimšėje.
– Kokie prisiminimuose jūsų vaikystės Šiauliai?
– Nekokie. Tėvai turėjo mane ir brolį, mes maži, kas jiems liko – išvežti į kaimą pas babą, pas mamos mamą. Iki paauglystės ten visos vasaros praleistos, pirmas tris klases baigiau kaimo mokykloje. Tėvai Šiauliuose vienur gyveno, kitur samdėsi. Brolis keturiais su puse metų už mane jaunesnis, kai brolis – į pirmą klasę, aš į ketvirtą Šiauliuose. Mokiausi septynmetėje prie Šv. Jurgio bažnyčios.
Vieną vakarą elektra kambariuose būdavo, tris-keturias paras nebūdavo. Gyvenome K. Donelaičio gatvėje, kuri į kapines veda. Einame vaikai tamsiomis gatvėmis – šiandien iš Rėkyvos elektra neatbėga... Taip mums liūdna būdavo!
Adaptacija sunki buvo – juk devynerių metų vaikas. Kaime draugai liko, aplinka, baba.
Iš septynmetės Šiauliuose perėjau į J. Janonio mokyklą. J. Janonio mokykla man buvo tie Šiauliai, apie kuriuos aš kalbėjau pasakodamas apie Babą, močiutę – juos pažinau per likusius mokytojus, per klasės draugų tėvus. Gimnazija man papildė Šiaulius. Į Šiaulius įaugau – skamba patetiškai, bet taip yra.
Energingiausias mūsų klasėje buvo Alis Andrulis, o jo tėvas Domas Andrulis – chorvedys. Juchnevičiaus tėvas labai imponavo, jis lyg Italijoje studijavo prieš karą.
Kad ir buvo 8–10 metų skirtumas, mokykloje mokėsi Sondeckis, Čekanauskas, Laurušas, Laurinčiukas...
Pavyzdžiui, mokytojas Žitkevičius, chorvedys, buvo unikumas, diriguodavo respublikinėse dainų šventėse. Dar – Giniotis, aktoriaus Giniočio tėvas. Buvo fanatikai. Kas svarbiausia, man labai didelį įspūdį paliko, jūs nepatikėsit, fizinio lavinimo mokytojai. Inteligentai. Vėževičius, Žalys – kaip patraukė visą mokyklą į sportą!
Dar septynmetėje, kai buvau šeštoje klasėje, priėjo prie manęs mokytoja. Saulute ją vadinome. Dabar, kai prisimenu, kokia graži buvo! Prieina ir sako, parašyk rašinį. Man gal dvylika buvo. Parašiau. Atnešė man knygą – kažką laimėjau! Knyga buvo labai gražiai sukomponuota, iliustruota. Tą knygą skaičiau ir mama paskaitydavo vakare – palaima. Nes būdavo naktinės pamainos, pareidavo ketvirtą iš ryto, randa mane beskaitantį knygą: „Šeimą nuskurdinsi!“
Po pavykusio rašinio pradėjau rašyti romaną apie Vasią Trubačiovą. Pridėjau rusiškų pavardžių, tėvavardžių iš perskaitytų knygų – o kiek jų priskaičiau! Nunešu literatūros mokytojai gerą sąsiuvinį. Praėjo kelios savaitės, ji man tą sąsiuvinį grąžina nieko nesakydama.
Janonyje vis parašydavau į „Raudonąją vėliavą“ apie mokyklos įvykius. Kas įdomiausia, man pradėjo mokėti honorarą! Tada pradėjau rašyti Lietuvos radijui – ir iš ten honoraras ateina.
Paskui tiek „nusigyvenom“, kad su klasės draugu Vladu Mikalausku nuėjome pas poetą Joną Krikščiūną-Jovarą interviu imti! Dešimtoje klasėje buvome. Krikščiūnienė išdėliojo visus ordinus, atėjo du piemenys, penkiolikmečiai–šešiolikmečiai!
Labai sekėsi ir istorija, geografija. Bet gyvenimas susiklostė, kad baigiau KPI. Nenorėjau eiti į kariuomenę, turėjau artimų žmonių, kurie buvo statybininkai, geri meistrai, galvojau, bus gerai Kauno politechnikos institutas.
O mokyklą Šiauliuose baigiau 1961 metais.
– Visuomeniškumas buvo įdiegtas mokykloje?
– Iš dviejų šaltinių. Labiausiai – iš J. Janonio mokyklos. Antra, kadangi mes taip išblaškytai augome, tai pas babą, tai Šiauliuose, tėvai dirba dviem pamainom, vasarą vėl į kaimą, gal netinka taip sakyti, bet jeigu būtų šeima tvirtesnė materialiniu požiūriu, gal namų būtų daugiau buvę. Ne tai, kad dėmesio stokodavome, bet jo galėjo būti daugiau. Tad norėjosi save, kaip vaikui, išreikšti. Tas rašymas ir išvedė mane į visuomeniškumą. Akylai pradėjau stebėti, kas aplinkoje vyksta.
Inžinierių namų fenomenas
V. Vingras įstojo į tuometinį Kauno A. Sniečkaus politechnikos instituto Statybos fakultetą, baigė KPI Šiaulių vakarinį fakultetą, įgijo pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus kvalifikaciją. Dirbo Šiaulių statybinėse organizacijose, dalyvaudavo renginiuose.
Buvo pastebėtas Juozapo Lauciaus, vėliau tapusio „Mokslo ir technikos“ žurnalo redaktoriumi. „Jis išvažiavo į Vilnių ir „pakišo“ čia mane, nežinau, kaip pristatė“, – apie rekomendaciją pasakoja V. Vingras. 1971 metais paskirtos pareigos – Lietuvos mokslinės techninės informacijos ir techninės ekonominės analizės mokslinio tyrimo instituto Šiaulių filialo vedėjas.
Veikla buvo įvairi – leidyba, mokslinės techninės propagandos kino filmų demonstravimas, veikė biblioteka, organizuotos inžinierių mažosios dienos, paskui – didžioji.
V. Vingras puikiai prisimena įsimintiną dieną, kai atvažiavęs tuometis miesto vadovas Vilius Kazanavičius paragino sėsti į mašiną, nuvežė prie dabartinio Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos pastato (tada buvo du atskiri pastatai) ir pasakė: „Dabar užsiimsi Inžinierių namų steigimu“.
Inžinierių namų veikla – savotiškas fenomenas? „Visi Vingrą pamini dėl Inžinierių namų. Klausykite, aš 80 metų nugyvenau, o Inžinierių namai veikė trylika – nuo 1978 metų“, – šypsosi pašnekovas.
Vakar, balandžio 11 dieną, šis kultūros, mokslo, inžinierių bendruomenės židinys vėl buvo minimas popietėje „Šiaulių miesto inžinierių namus prisimenant...“ Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.
Į Inžinierių namus ypač traukė renginiai, kurių buvo organizuota gerokai per penkis šimtus. Čia viešėjo įvairiausių sričių autoritetai. Lankėsi kosmonautai ir aktoriai, rašytojai ir ekonomistai, dainininkai ir kalbininkai. Į susitikimą buvo atvykęs ir būsimas prezidentas Valdas Adamkus.
Lavinimas, ugdymas, tautinės tapatybės per lietuvių kalbą saugojimas, nacionalinė kultūra – svarbias susitikimų kryptis vardija V. Vingras. Be abejo, buvo ir tabu temų.
„Turėjai žiūrėti, priešingu atveju nedaug reikėjo. Pirmiausia pats iš darbo išlėksi, antra – kontorą uždarys. Vieną kartą, maniau, geruoju nesibaigs. R. Ozolas buvo svečias – šneka jis visiškai naujoviškai, antitarybiškai, netiesiai, dar Sąjūdžio nėra, ir sako, kad Molotovo-Ribentopo paktas yra su slaptaisiais protokolais. Jis tokiu tvirtu balsu: padalijimai, nubrėžtos sienos, viskas dokumentuota, niekur tie dokumentai neprapuolė. Galvojau, viskas, Vingrai, ieškokis darbo statybose. Salė buvo sausakimša, bet – nė vieno skundo. O būtų užtekę pasiskųsti redakcijai, nė saugumo nereikėjo.“
V. Vingras suskaičiavo: iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės lygiai du trečdaliai žmonių buvo Inžinierių namų renginiuose.
1983 metais, minint 50-ąsias S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą metines, prie Inžinierių namų eksponuota „Lituanicos“ lėktuvo kopija, kurią pagamino panevėžietis Vladas Kensgaila. Idėjos iniciatorius buvo Zigmantas Zdzichauskas.
V. Vingras puikiai prisimena Inžinierių namuose viešėjusio Česlovo Kudabos skambutį 1987 metais: „Tapau Lietuvos kultūros fondo pirmininku, man reikia žmonių.“ 1987–1990 metais V. Vingras vadovavo Lietuvos kultūros fondo Šiaulių skyriui.
1988 metų spalio 1 dieną į Šiaulių Saulės laikrodžio aikštę plūdo tūkstančiai žmonių – sukvietė teatralizuota Kalbos šventė. Prieš tai Inžinierių namuose vyko akademinė šventės dalis – konferencija „Dabartinė kalbos situacija ir perspektyvos“. V. Vingras buvo komisijos Kalbos šventei organizuoti pirmininkas.
„Šventė – ne iš dyko buvimo, iš Saulutės, iš rašymo J. Janonio gimnazijoje. Ir kaip aš neišvariau iš proto su kalbos kultūros renginiais! Bet žmonės ėjo!“ – šypsodamasis prisimena V. Vingras. Pasidžiaugia, kad tuo metu Šiauliuose pastatytas paminklas Povilui Višinskiui, sutvarkytas paminklas Sukilėlių kalnelyje.
Įsteigus profesoriaus Stasio Šalkauskio premiją, V. Vingras keturiolika metų buvau premijos skyrimo komisijos pirmininkas.
„Paskui išvestiniai dalykai prasidėjo“, – vardija. 1998 metais V. Vingras tapo pirmuoju UNESCO Šiaulių klubo prezidentu – klubas gyvuoja iki šiol, teikia gabiam jaunimui premijas. Aktyviai įsiliejo ir į Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto veiklą – buvo rektorato narys, prorektorius.
„Verslai, darbai privačiose struktūrose atitolino nuo kultūros, mokslo, meno. Bet paskui man atsibodo – kodėl trinuosi po visokius sandėlius?! Dabar kalbu nekukliai: 2003 metais atkūriau Inžinierių namus. Kadangi inžinieriai buvo išsilakstę su „štukomis“ po visus kampus, užrašiau žodį „bendruomenės“ – Šiaulių bendruomenės namai“, – apie dar vieną svarbų laikotarpį pasakoja V. Vingras.
Šiaulių bendruomenės namų veikla truko nuo 2003 iki 2008 metų.
„Pagrindinis dalykas buvo duetas: pranešėjas ir auditorija. Oi, buvo įdomių pasiginčijimų!“ – prisimena. Svečių vėl pakviesta įvairiausių: Konstitucinio teismo pirmininkas E. Kūris, buvęs Bogotos meras A. Mockus, verslininkas I. Staškevičius, pramoninkas B. Lubys, bankininkas R. Šarkinas, kultūros žmonės M. Martinaitis, V. Daujotytė, J. Ivanauskaitė, ministrai, dvasininkai, JAV ambasadorius, NATO oro policijos misijos atstovai. Vėl apsilankė Valdas Adamkus – tuo metu rinkimus buvo laimėjęs R. Paksas, o Šiauliuose virė ginčai dėl „Toksikos“.
„Daug dalykų buvo. Sąjūdžio reikalai, Savivaldos dalykai. Šešias kadencijas buvau Tarybos nariu, šeštą atsistatydinau, nes nuėjau dirbti administracijos direkoriaus V. Damulevičiaus pavaduotoju“, – 2011 metus prisimena V. Vingras. Išskirtinis to laiko darbas – organizuotas „Šaulio“ skulptūros perauksavimas – skulptūra ant kolonos grįžo 2013 metų rugpjūčio 29 dieną.
Itin svarbus V. Vingrui ir bendradarbiavimas su Šiauliečių klubu Vilniuje, sutiktos asmenybės: „Iki šiol nesuprantu, kodėl istorinę sąsają nesugebame įvertinti ir išlaikyti. Ko labiausiai dabar pasigendu, aristokratiškumo, jo nematau arba labai nedaugelyje žmonių matau.“
Nėra minčių rašyti memuarų? „Neįmanoma. Pats, kaip asmuo, kažko ypatingai nedomini. Gali sudominti per žmones, su kuriais bendravai“, – svarsto V. Vingras. O garsių žmonių, su kuriais artimai bendrauta, buvo labai daug: nuo grafikės Gražinos Didelytės iki aktoriaus Laimono Noreikos.
Į pensiją V. Vingras išėjo būdamas 72-ejų. Namie neužsisėdėjo – atsiliepė į B. Vainauskienės pasiūlymą, tapo Maltos ordino pagalbos tarnybos Šiaulių grupės vadovu. Savanoriavo 2,5 metų.
„Į senatvę prisiminiau Saulutę: įsirašiau į Lietuvių kalbos draugiją“, – apie pastarųjų metų veiklą pasakoja V. Vingras. Draugijos nariu jis tapo 2019 metais. O lengvai rašyti sekasi iki šiol.
Mažėja inteligentijos
V. Vingras ne kartą buvo apdovanotas, įvertintas. 2022 metais jam įteiktas Lietuvos Respublikos Seimo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“ už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą.
– Dėl ko skauda, žiūrint į šiandienos Šiaulius?
– Labai skauda, kad praradome universitetą.
Mažėja inteligentijos, įsivyrauja pomėgio, laisvalaikio, popso kultūra: smagiai praleisti laiką, pažiūrėti lengvą, atraktyvų spektaklį. Formuluosiu taip – darbininkiškėja. Sūnus sakė, visoje Europoje jaučiasi nuostata prieš kultūrą. Antikultūra – agresyvumas kultūros atžvilgiu. Akademinės kultūros, mąslios, gilios, aristokratiškos.
D. Trumpas ką pakelia – angliakasius, iš plieno liejyklų, jie eina prieš kultūrą, jiems to nereikia. Nuostata – už supaprastinimą, suvedimą į dvi dimensijas – turtą ir žinomumą.
Gabiausi vaikai, kurie praturtintų mūsų gyvenimą, išvažiavę. Dar likę viduriniosios kartos.
Pilka, kasdieniška.
Antra – miestas mažėja, galime apgaudinėti save, kiek norime. Jei demografija visoje Lietuvoje mažėja, mažės ir Šiauliuose. Kultūrinio gyvenimo nenoriu analizuoti, bet jis yra apsilpęs.
Karpome savo istorijos liniją, tiksliau, jos ir nežinome. Dabar skaitau J. Sireikos knygą apie burmistrus. Jeigu imtume praėjusį šimtmetį, nuo 1918 metų iki karo ir po karo, ir reiktų pasakyti, ką išskiriu iš miesto vadų, pirmoje dalyje būtų Jackus Sondeckis. Antroje pusėje – V. Kazanavičius.
Man pasisekė, gyvenimas Šiauliuose buvo turiningas. Inžinierių namai kažkodėl pasirinko mane, o paskui prisigalvojau kitų veiklų. Kas išlieka – santykiai su žmonėmis.
