Naujausios
Vaclovas Daunoras dar kartą apkabino Žagarę
Legendinis operos dainininkas, bosas Vaclovas Daunoras, kurio balsas 10 sezonų skambėjo po Niujorko „Metropolitan Opera“ teatro skliautais, savaitgalį antrą kartą per pastaruosius dvejus metus aplankė gimtąją Žagarę.
Iš JAV į Lietuvą atvykęs dainininkas ruošia autobiografinę atsiminimų knygą. Žiupsnį praeities jis pažėrė susitikime su vietos gimnazijos mokytojais, buvusiais ir esamais mokiniais.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Ilgai laukta valanda
„Seniai laukiau valandos, kada galėsiu ateiti ir pažiūrėti jums į akis, mano brangūs žmonės, – į Žagarės gimnazijoje suėjusius mokinius, mokytojus, miestelėnus su graudulio gaidele kreipėsi 76-erių metų kraštietis Vaclovas Daunoras. – Gyvenimas mane vėtė ir mėtė, bet Žagarė išliko kaip simbolis.
Buvau jai nusikaltęs, nes vienu laiku vengiau sakyti, iš kur kilęs, kad neišgirsčiau nemalonios dainelės, kur ten trys bernai kuilį varė. Užtat sakydavau esąs nuo Stungių, Veršių, Akmenės ar Papilės.“
Tokiu netikėtu maestro atsivėrimu prasidėjo popietė, kurioje jis ne vieną kartą išreiškė ilgesį ir meilę gimtajam miestui, ieškojo akimis pažįstamų veidų, grąžinančių į praeitį, į skurdžios, sunkios ir kartu spalvingos vaikystės metus.
Apie bendramokslius
„Praėjusiais metais Žagarėje buvau klasės susitikime. Po 50 nesimatymo metų visus atpažinau iš balsų, bet atsigręžiau – nė vieno nežinau. Man sako, pats pažiūrėk į veidrodį,“ – šmaikštavo Vaclovas Daunoras.
Jis pasakojo prieš kelias dienas telefonu kalbėjęs su buvusiu bendraklasiu, geru bičiuliu sportininku, žurnalistu Antanu Vaupšu, su kuriuo sėdėjo viename mokyklos suole ir per kurį buvo pašalintas iš gimnazijos.
Tąsyk per klasės rankas ėjo popieriaus lapas su piešiniu. Mokytoja pamatė, pačiupo iš V. Daunoro ir, nuvedusi į mokytojų kambarį, pastatė jį į kampą. Prasidėjo apklausa: „Tu tas nuogybes paišei?“ – „Ne, ne aš.“
Chemijos mokytoja pareiškė mačiusi, „kap ons pypkutę pripiešęs“. Liepė eiti namo ir gimnazijoje nesirodyti.
Vaclovas niekam nieko nesakė. Sąžiningai išeidavo iš namų ir dieną praleisdavo „lizde“, kurį su draugais įsirengė eglėse prie žirgyno maniežo.
Ten įlindę skaitydavo „Geltonąsias Kauno naktis“ ir kitą lektūrą, dabar vadinamą „geltonąja literatūra“.
Bet viena pirmųjų labiausiai įsiminusių knygų dainininkui buvo Vinco Mykolaičio–Putino „Altorių šešėly“, vėliau – Homero „Iliada" ir "Odisėja“.
Apie mokytojus ir „pavėsį“
Pokaryje mokytojų algos buvo menkos, tačiau, anot svečio, jie dirbo su didžiuliu pasišventimu, kad mokiniai žinotų krašto istoriją, suvoktų apie savo tapatybę, tautą, patriotizmą.
„Ateidavome į mokyklą su pliauskomis „pečiui“ kūrenti. Įdėdavome vidun, uždegdavome, ir tokie syvai nuo beržinių malkų imdavo varvėti, – prisimena V. Daunoras. – Kai kurie mokiniai į mokyklą po penkis šešis kilometrus pėsčiomis klampodavo per sniegus.“
Būsimam dainininkui nesisekė matematika.
„Žinojau, kad 2x2 yra 4, ir niekaip kitaip. Išmokta daugybos lentelė buvo didžiausias mano pasiekimas,“ – sakė jis.
Tačiau progimnazijoje prasidėjo algebra, trigonometrija. Reikėjo spręsti lygtis, atsirado keisti žodžiai „sinus“, „kosinus“. Po ilgų atsikalbinėjimų ir aiškinimųsi mokytoja pasakė: „Šią vasarą turėsi „pavėsį“ (tai reiškė „pataisą“ – aut. past.)“. „Pavėsių“ jis užsitarnavo ne vienerius metus.
8 klasėje paliko namus
Vaclovas Daunoras kartu su keletu bendraamžių dalyvavo mokyklos dailininkų ratelyje. Jie piešdavo ne tik portretus, dekoracijas, bet tai vienur, tai kitur atsirasdavo trispalvės. Tuos piešėjus netrukus išvežė. Į lagerius.
8 klasėje Vaclovas nusprendė keliauti iš vargingų namų, kad viena burna būtų mažiau.
Iškeliavęs paauglys tikėjosi, kad Vilnius jį paruoš gyvenimui. Bet miestas po karo pasitiko griuvėsiais. Šv. Kazimiero, kitų bažnyčių, įvairių pastatų požemiuose, rūsiuose rinkdavosi vagių gaujos, prostitutės, valkatos.
Po juos klajojęs būsimasis dainininkas sugebėjo neigiamai įtakai atsispirti.
Nustebino pinigai už dainavimą
Operos dainininkas prisiminė, kad tuo metu būta dienų, kai sriubos lėkštė atrodė verta milijono. Kartais tekdavo ir dieną ar dvi išbūti be maisto.
Pažįstamų paakintas V. Daunoras nuėjo į Jono Švedo vadovaujamą dainų ir šokių ansamblį, kur po perklausos buvo priimtas ir gavo algą.
Vaikinas nusprendė dainuodamas daug užsidirbti ir tapti dailininku. Nes savo ateitį siejo su daile. Ir iki šiol tapo, jei turi sveikatos. Yra sukūręs ne vieną portretą.
Kaveckas pasiūlė pasimokyti
V. Daunoras norėjo pradėti dainuoti ir Filharmonijoje. Apsiavęs „čybom“ (tokie bateliai, balinti dantų pastos milteliais – aut. past.), užsimaukšlinęs kepurę su „kozirka“, nuėjo pas vargonininką, kompozitorių, choro dirigentą Konradą Kavecką.
Sudainavo „Žalioj lankelėj“. K. Kaveckas pakraipė galvą ir pasakė, kad jam dar mokytis ir mokytis balsą valdyti. Reiktų bent trejus metus muzikos mokyklą palankyti.
Ambicingas jaunuolis atsikirto, esą ir be muzikos mokslų pas Joną Švedą dainuojąs, ir išlėkė laiptais, parversdamas valytoją. Tai buvo ir pirmoji proga išgirsti lenkų kalba, nes pargriauta moteris jį palydėjo lenkiškų tekstu, kuris nebuvo labai gražus.
Vėliau Vaclovas Daunoras įstojo į Juozo Tallat–Kelpšos muzikos mokyklą, po trejų metų – į Konservatoriją.
Novosibirsko medkirčių alga nesugundė
Vienas bendramokslis ėmė „kusinti“ važiuoti į Novosibirską dirbti medkirčiais. Esą algas geras moka. Užsidirbę maišus pinigų galės nusipirkti po baltą „ZIM“ (senovinis limuzinas – aut. past.), pasipuošti baltu kostiumu ir išdidžiai pasirodyti prie Konservatorijos durų.
Vyrukas pats tikėjo galima sėkme ir suagitavo dar du draugus. Vaclovas vykti atsisakė.
Novosibirskas vaikinų nelaukė. Jie ne tik nieko neužsidirbo, bet nebeturėjo iš ko grįžti namo. Artimieji rinko pinigus ir siuntė. Parvažiavę jaunuoliai grįžo į mokslus.
Apie šeimą
Garbingas svečias grįžo mintimis į šeimą. Prisiminė, kaip brolis Ričardas dar sovietiniais laikais pasitraukė į Prancūziją. Tapo geru verslininku. Jis pirkdavo namus ir suremontavęs juos sėkmingai parduodavo.
Tuo metu vyresnysis brolis, Lietuvoje tebegyvenantis Povilas Daunoras, prarado direktoriaus vietą profsąjungų rūmuose.
„O aš tęsiau karą dėl išgyvenimo čia,“ – užsiminė, bet daugiau šios minties neplėtojo jau 20 metų JAV gyvenantis, 10 sezonų Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre dainavęs Vaclovas Daunoras.
Susitikime su žagariečiais jis sakė visada mylėjęs ne tik brolius, seseris, bet ir pamotę, šviesaus atminimo Albiną Daunorienę, kuri, nors būdama bemokslė, jį žavėjusi išmintimi.
„Tėvynę kartais žmogus renkasi, bet tėvų ir gimtinės – ne,“ – sakė maestro.
Svečias pasirašė garbės knygoje
Svečias susirinkusius pamalonino ir dainomis. Vieną dainos „Žagare, mano Žagarėle“ posmą kartu su juo atliko kitas žagarietis Vytautas Liulys, dalyvaujantis vietos ir Skaistgirio meno kolektyvuose.
Vaclovą Daunorą sveikino jo pažįstami, „Švėtės“ kolektyvo, bendruomenės „Veidė“, gimnazijos atstovai, giminaičiai, talento gerbėjai.
Žagarės gimnazijos direktorius Virgilijus Kančelskis garbingam svečiui įteikė mokyklos garbės galerijos pažymėjimą, jam prisegtas mokyklos ženklelis.
Iš biografijos
V. Daunoras 1960 metais debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. 1962-aisiais baigė tuometę Valstybinę konservatoriją.
1966–1968 metais V.Daunoras stažavosi Milano teatre „La Scala”, dainavo „Rigolete” su L.Pavarotti. Po stažuotės tapo Konservatorijos dėstytoju, 1983 metais – profesoriumi.
Dainininkas yra M.Glinkos (1962 metais ir P.Čaikovskio (1966 metai) konkursų Maskvoje laureatas, Tulūzos konkurso Prancūzijoje (1971 metai) nugalėtojas.
1988 metais V.Daunoras dalyvavo Sąjūdžio veikloje, po pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo iš jo pasitraukė.
1993 metais emigravo į JAV – dainavo „Metropolitan Opera”, Hjustono „Grand Opera”. 2005 metais baigė karjerą.
2000 metais V. Daunoras apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Autorės nuotr.
GIMINYSTĖ: Vaclovą Daunorą pasveikino ir jo sesers anūkė Brigita.
ATVIRUMAS: „Visada esu pasiruošęs kalbėtis atvirai su žagariečiais,“ – sakė Vaclovas Daunoras (kairėje), kartu su kitu žagariečiu Vytautu Liuliu, užtraukęs posmą iš „Žagare, mano Žagarėle“ dainos.
PRISIPAŽINIMAS: Vaclovas Daunoras sakė seniai laukęs valandos, kai galės pažiūrėti į akis žagariečiams, apkabinti juos žvilgsniu.
Dianos VAIČIULIENĖS nuotr.
PASIRAŠYMAS: Vaclovas Daunoras atminimui pasirašė Žagarės gimnazijos garbės knygoje.