Naujausios
Vidmantas dalyvauja tarptautinėse akvarelės bei tapybos bienalėse, iš metalo laužo konstruoja skulptūrinius objektus, kuria instaliacijas, dėstė Šiaulių universiteto Menų fakultete, jam užsidarius, dirba su jaunaisiais Dailės mokykloje.
Seniai traukė apsilankyti Vidmanto Zarėkos dirbtuvėje, tiesa, jis ją vadina pakiliau – studija – tad taip toliau ir vadinkime. Tai jau kažkelintoji jo studija, Vidmantas net pasimetė kiek jų turėjęs. Nusipirko ją prieš ketvertą metų, netoli namų, Vilniaus gatvėje, už Frenkelio fabriko, pusrūsyje. Šiek tiek laiptelių žemyn, bet sutrinki – kiek daug joje šviesos: dideli langai, baltos sienos. Kažkaip kito tikėjaisi. Gal pastebėjęs tą sutrikimą, Vidmantas tarsteli, jog šviesa dirbtuvėje jam svarbiausia.
Studija tarsi iš dviejų dalių: tik įėjus didžiulė erdvė darbui, aišku, su molbertu ir, supratau, neseniai nulietomis akvarelėmis ar nutapytais paveikslais, dažniausiai sustatytais ant grindų ir paremtais į sieną (kai kurios akvarelės tvarkingai sudėtos aplankuose), tolėliau kairėje kiek mažesnė patalpa su stelažais ir paveikslais juose. Prie sienos prisiglaudusi sekcija su meno albumais, keletas senų rakandų. Paveikslų daug, tad pats Vidmantas sako, jog kūrybos pristatymui reiktų visos dienos.
Kūrybinis Vidmanto Zarėkos kelias prasidėjo jau klibančio sovietmečio metais, kai vienas paskui kitą mirinėjo pirmieji kompartijos CK sekretoriai. Tai buvo drauge ir iššūkių laikas, o Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetas, kuriame jaunasis menininkas studijavo, darbininkų mieste tapo laisvos avangardinės minties židiniu.
Vidmantas Zarėka neseniai pažymėjo 60-metį. Mielai prisimena studentavimo metus. Būdamas studentu, važinėdavo į parodas Vilniuje, Kaune, Rygoje. 1986 metais baigęs Šiaulių pedagoginį institutą, dirbo Stačiūnuose, Pakruojo rajone, vėliau persikėlė į Šiaulius ir nuo 1996 metų pradėjo dirbti dėstytoju Šiaulių universitete, tapo docentu.
Pirmoji studija – kambarys, dviejų kambarių bute. Pripažįsta, jog nelengva buvo, kai kukliame butelyje tenka ir kurti, ir gyventi reikia. Teko spaustis. Po to buvo pamalonintas dirbtuve dailininkų namuose Ežero gatvėje, taip vadinamam Šabakštyne. Reikėjo džiaugtis, bet studija buvo tamsoka, tad dar darbavosi universiteto bendrabučiuose.
Vidmantas prisimena savo pirmąją parodą Šiaulių viešojoje bibliotekoje. Buvo jis trečiakursis. 1992 metais jau įvyko didelė paroda, apėmusį visą antrą Šiaulių dailės galerijos aukštą. Lydėjo sėkmė. Nuo tada dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Pradžioje, sako, parodas, skaičiavęs, po to skaičiuose pasimetė. (Surengė per 40 personalinių parodų). O apie bendras parodas ką ir bekalbėti. Yra buvę metų, kad dalyvavo net 18 parodų. Parodos pristatytos Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, Turkijoje, keletas darbų iškeliavo į kolekcijas JAV.
Nuo 1995 m. Vidmantas Zarėka dailininkų sąjungos narys, priklauso tapytojų grupei „Aqua 12“. 2005 m. apdovanotas 45-os šiauliečių dailininkų parodos meno ir kultūros premija, 2008 Grand prix premija Tarptautinėje akvarelės bienalėje „Baltijos tiltai“ Kaune.
Žvelgiant į Vidmanto paveikslus stebiesi chaoso ir estetikos pusiausvira. Tapytojo kruopštumas kartais žmones priverčia netikėti, kad tai nutapyta, gal todėl po parodos Universiteto galerijoje išgirdo klausimą: „Tai ką, negalėjot originalių darbų pakabinti?“
Dėstytoja Irena Ambrazienė jau studijų metais prasitarė, girdi, jo „neliesianti“, nes, anot jos, jis kažkaip viską daro „savaip“ ir tai nėra blogai. Akvarelių Vidmantas ėmėsi, ieškodamas naujų plastinių ir technologinių sprendimų, nes girdėjo apie akvarelių įnoringumą – suklydai ir nebeatitaisysi. Tapė taip pat daug. Kai pinigų naujoms drobėms nebeturėdavo, imdavo plauti senas ir iš naujo tapyti. Prisiminiau, jau galima tarti, mūsų klasiko Algio Skačkausko drobę „Paveikslų plovimas“, kur išplaukę upėn dailininkai ir valtin prisikrovę paveikslų, juos leidžia į vandenį ir plauna. Procesas gal ir įdomus, netgi kažkiek romantiškas, bet nesakyčiau, jog palaikytinas, nes daug ir gerų darbų lieka išplautų.
Be Irenos Ambrazienės, Vidmanto mylimi dėstytojai buvo Vytautas Tribandis ir Romanas Vilkauskas. Jam ypač artimos Romano temos, pavyzdžiui, ištapytas laikraštis. Kiek kruopštumo reikia sukuriant laikraščio struktūrą bei tekstą. Dėstytojų pamokas šiandien Vidmantas Zarėka stengiasi perduoti savo mokomiems vaikams. Anot jo, dėstytojas turi duoti instrumentus ir leisti susivokti ko ir kiek mokinys jau turi. Reikia stumtelti jaunuolį, šalia muzikinės klausos ieškant ir spalvinės.
Paskutinė Vidmanto Zarėkos paroda Šiaulių dailės galerijoje vadinosi „eksPOZICIJA“. Žiūrovai išvydo ankstyvosios kūrybos darbus, kurių ne vienas tapo chrestomatiniu: medinis arkliukas („Pasikartojimai“), iš sąsiuvinio lapo išlankstytas lėktuvėlis („Senoji mokyklinė lenta“) bei naujausius kūrinius, kurie pulsuoja šių dienų aktualijomis. Paroda atspindėjo viso menininko kūrybinio kelio ieškojimus ir stebino, kad prieš dešimt ar daugiau metų kurti akvarelių ciklai savo temomis nepraradę aktualumo.
