Naujausios
V. Timinsko kūrybos keliai
Vytenis RIMKUS
Labai įvairiai susiklosto dailininkų gyvenimai ir kūrybos keliai, o taip pat ir jų kūrinių likimai. Vieni jų nuosekliai nuo specialių mokyklų baigimo įsilieja į viešąjį dailės gyvenimą, pagarsėja, kitiems prireikia ilgesnio laiko žinomumui ir pripažinimui, dar kitų kūryba iškyla viešumon, pradedama nagrinėti, jau iškeliavus anapilin. Panašų kelią nukeliavo šiaulietis dailininkas Vytautas Vincentas Timinskas.
Dailininkas gimė 1943 m. balandžio 28 d. Augo didelėje šeimoje, tėvas dirbo Šiaulių dramos teatre, ten nuolat sukinėjosi ir jo vaikai bei paaugliai. Kaip tik čia ir išryškėjo Vytauto polinkis į dailę. Čia, teatre, jis susipažino su jauna iš Kauno atvykusia aktore Nijole Mirončikaite, sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, kurie pasuko meno keliais. Dukra Nilvita (vardas – iš tėvų vardų) tapo architekte, sūnus Domas – televizijos dailininku-dizaineriu.
Šiaulių teatro vyriausioji dailininkė Joana Taujanskienė patarė Vytautui mokytis, ir taip jis atsidūrė Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Besimokant ketvirtajame kurse buvo paimtas į tarnybą armijoje. Tarnavo okupaciniuose daliniuose Rytų Vokietijoje, pabuvojo įvairiuose miestuose, rašė ir piešė šūkius, plakatus, puošė klubus, kareivines. Buvo pasiūlymų pasilikti tokiems darbams ilgesnį laiką, bet vedybos ir šeimos reikalai pasirodė besą svarbesni, ir jis grįžo į Šiaulius.
Vėliau, artėdamas prie 40 metų, iki 1987 m. mokėsi Vilniuje, Dailės instituto neakivaizdiniame dailės pedagogikos skyriuje. Besimokydamas ir institutą baigęs dirbo įvairiose Šiaulių įstaigose: „Titnago“ spaustuvėje, Viešojoje bibliotekoje, alaus darykloje „Gubernija“, kultūros namuose, vėl Dramos teatre ir kt.
Buvo ir Šiaulių geležinkeliečių klubo direktoriumi. Kaip tik jame pasižymėjo organizacine veikla: veikė teatro, dailės, muzikos būreliai, rengiami koncertai, literatūros vakarai ir kt.
V. Timinskas itin daug darbavosi Lietuvos bažnyčiose: Vievyje, Vidsodyje, Vaiguvoje, Kavarske, Lyduokiuose, Šimkaičiuose, Janapolėje; Latvijoje – Daugpilyje ir Rygoje, Maskvos cerkvėse.
Galima tvirtinti, kad didesnioji dailininko kūrybinės veiklos dalis susijusi su bažnyčiomis. Tais ilgais tarybiniais metais darbas veikiančiose bažnyčiose nebuvo skatinamas, atskirais momentais netgi draudžiamas, buvo nelegalus, nebuvo sudaroma oficialių sutarčių.
O darbai labai įvairūs: valomi, atnaujinami paveikslai ir skulptūros, skliautų, sienų tapyba, remontuojami, perdažomi altoriai, suolai ir t.t. Nėra patikimos tų darbų apskaitos, originalumo laipsnio ir meninio įvertinimo. O bendroji tos veiklos reikšmė yra didelė – ji palaikė bažnyčių gyvybingumą, tvarkingumą.
Paskutiniaisiais dviem tarybinės valdžios dešimtmečiais buvo pradėtas uždarytų bažnyčių – paskelbtų kultūros paminklais restauravimas, o ir veikiančiose atsirado žinomų dailininkų kūrinių, pvz., Antano Kmieliausko freskos Šiluvos koplyčioje. Lietuvių dailės istorijoje ši bažnytinė ir apskritai sakralinės dailės raida – sudėtinė viso Lietuvos meno dalis. Būtent jame susipynė profesionaliojo, liaudiškojo ir mėgėjiškojo meno reiškiniai.
Ilgiausiai ir daugiausiai V. Timinskas dirbo naujai po karo atstatytoje Šaukėnų bažnyčioje – tai buvo paskutinis, kelis metus trukęs darbas: nutapytos stacijos, lubų ir sienų tapyba, presbiterijos plafonas, apaštalų vaizdai. Būdingas tapybos bruožas – raiškus, šviesus koloritas, suteikiąs visam bažnyčios interjerui šviesos ir jaukumo. „Dekoruodamas bažnyčią jis siekė realiais vaizdais ir simboliais sudvasinti vidaus erdvę“, – pabrėžė Povilas Spurgevičius ( „Mūsų kraštas“ 99, psl. 39).
Dailininkas yra sukūręs keletą molbertinių paveikslų, ypač ankstyvajame kūrybos periode. Tai aliejumi nutapyti gamtovaizdžiai, architektūros paminklai, bažnyčios, yra ir portretų. Tų metų tapybos stilistika, koloritas būdingi Kauno meno mokyklos spalvinei ir kompozicinei sandarai. Tokie yra Ariogalos bažnyčios ir apylinkių vaizdai, senų dvarų griūvantys pastatai. Kita stilistika nutapytas Šiaulių dramos teatro aktorius Leonas Zmirskas, itin savotiškas mozaikinis „Autoportretas“.
Dailininkas bendradarbiavo su tautodailininkais, sukūrusiais kūrinių pagal jo eskizus. Pagal vieną iš tokių eskizų tautodailininkas Petras Janeliūnas drauge su savo mokiniais išdrožė iš ąžuolo paminklą Vytautui Didžiajam, pastatytam prie statybininkų mokyklos. Tautodailininkas keramikas Algis Kalinas vėlgi pagal V. Timinsko eskizą sukūrė suvenyrą popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Kryžių kalne proga.
Įvykdytų ir projektinių sumanymų būta ir daugiau, jie paliudija apie autoriaus kūrybinį visapusiškumą, tūrinės plastikos, figūrinės kompozicijos suvokimą.
Sulaukęs šešiasdešimties V. Timinskas kartu su sūnumi Domu pradėjo dirbti Kauno televizijos studijoje. Tai vinjetės, laidų dekoracijos, reklamos ir daug kitų apiforminimo dalykų. Toks darbas pareikalavo daug jėgų, naujų technologijų, išraiškos priemonių galimybių panaudojimo. Kaip pabrėžė Loreta Klicner, pristačiusi dailininką „Šiaulių krašto“ skaitytojams (2003-04-12), kad tai buvęs kūrybingas ir energingas žmogus, išdrįsęs pakeisti gyvenimą brandžiame amžiuje.
Dailininkas mirė 2013 m. rugpjūčio 13d., palaidotas Ariogaloje.
Vytauto Vincento Timinsko kūryba savitai atskleidžia meno buvimo ir jo raidos situaciją Lietuvoje okupacijos ir valstybinio ateizmo sąlygomis.
Reprodukcijos iš V. Rimkaus asmeninio archyvo ir šeimos albumo
Vytautas Vincentas Timinskas.
Vytautas Vincentas Timinskas. Autoportretas. Mozaika.
Vytautas Vincentas Timinskas. Leono Zmirsko portretas.
Vytautas Vincentas Timinskas. Ariogala.
Vytautas Vincentas Timinskas. Ariogalos bažnyčia.