Naujausios
Užventis atgimsta kūrėjų darbuose
Yra tokia vieta, į kurią šlamančiomis, slėpininga didybe dvelkiančiomis alėjomis iš praeities į dabartį iš Ušnėnų sueina Povilo Višinskio pėdos, Žemaitė su savo kaimietiška elegancija, nepamainoma skarele apsigobusi, sustoja ir dairosi po buvusias savo dvaro valdas Jonas Smilgevičius. Ir, žinoma, Šatrijos Ragana – baltų rožių žiedų apsupty, iš pirmo žvilgsnio – išdidi, rami, pernelyg rami. Grįžta veidrodiniu vandens atspindžiu, į kurį baisu net kvėptelėti, kad nenuraibuliuotų, kad nesudaužytų į mažytes daleles ir taip sužeistos, bet kilnios jos širdies.
Sueina jie visi į Užvenčio malūno, iš naujo gyvenimui prikelto Mildos ir Alvydo Knyzelių, kiemą, prie šniokščiančios Ventos ir pasilieka akvarelininkų paveiksluose, medžio drožėjų skulptūrose, kalvių saulutėse.
Pasilieka jau labai ilgam. Tarytum nė nebūtų išėję, laiko vėjo nupūsti.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Sugrįžimas namo
Su Užvenčio malūno savininke Milda Knyzeliene, įsuktą į nepabaigiamų, bet širdžiai malonių darbų verpetą, prisėdome minutės pašnekesio.
Šalia, vėsindama nuo vidurvasario kaitros, tiesiog šniokštė Venta, kažin kur skubėdama, nusinešdama žodžius į nežinomus tolius.
Trečius metus šiemet Užventyje vykstančius medžio drožėjų, kalvių ir akvarelininkų plenerus Milda vadina jos ir vyro Alvydo išsipildžiusia svajone, bet ginasi, kad tikrai pats procesas ne nuo jų prasidėjęs.
„Viskas kur kas giliau. Nebūtų mūsų – būtų kiti atsiradę, tačiau nieko nebūtų įvykę be paties Užvenčio, Ventos, be malūno, be dvaro ir jo šviesių gyventojų. Be tos vietos su savo istorija“, – tvirtino. „Ir dar – be kalvių kalvio Vytauto Jaručio“, – pridūrė.
Likimo valia žemaitis V. Jarutis dabar gyvena Alytuje. Bet savo gimtinę, Užvenčio kraštą, lanko kasmet, išvaikščioja gimtosios Ventos pakrantes.
„Vytautas mus susirado. Susipažinome, išsikalbėjome. Jis labai džiaugėsi malūno atgimimu, vis stiprėjančia gyvybe ir dvasia. Užsiminė, jog ir pats norėtų prie Užvenčio gyvenimo prisidėti. Dabar, kai jau ne vienas Vytauto su meile atliktas darbas padarytas, matosi švytinčios kalvių akys. Manau, kad jam be galo gera į savo gimtinę sugrįžti kaip brandžiam menininkui „, – sakė Milda Knyzelienė.
Per Vytautą Jarutį Milda ir Alvydas Knyzeliai susipažino su kitais kūrėjais. Taip ir gimė idėja Užventyje rengti kūrybinius plenerus. V. Jarutis žinojo, ką pasikviesti.
Prie kalvių prisidėjo medžio drožėjai. Medis ir metalas stogastulpiuose su saulutėmis tiesiog susilydė į vientisus kūrinius.
Kūrėjus ir darbus suvienijo tas pats Užventis su savo istorija ir žmonėmis. Todėl nei Mildai ir Alvydui Knyzeliams, nei užventiškiams neatrodo keista, kad, pavyzdžiui, suvalkietis nuo Zyplių Vidas Cikana pirmajame plenere miestui ir jo žmonėms padovanojo iš akmens ištašytą Nepriklausomybės akto signataro, Užvenčio dvaro savininko Jono Smilgevičiaus paminklą.
Kūrėjams Užventyje – galimybė pasireikšti
Kalviai ir medžio drožėjai per tris plenerus sukūrė daugybę įvairių darbų.
2009-aisiais, Užvenčio parko pradžioje, šalia Ventos iškilo koplytėlė su keturiomis šventųjų Marijos, Julijos, Povilo ir Jono Nepomuko skulptūrėlėmis, buvo dedikuota šio krašto šviesuoliams Žemaitei, Šatrijos Raganai, Povilui Višinskiui ir Jonui Smilgevičiui.
Kolektyvinę dovaną Užvenčio 400 metų jubiliejui ir Lietuvos tūkstantmečiui padovanoję menininkai sukėlė miestelyje nemažą šurmulį. Vietiniai nieko panašaus į savaitės kūrybinę stovyklą ir pabaigtuves prie malūno nebuvo nei matę, nei girdėję.
Pirmame plenere kūrė šeši skulptoriai ir keturi kalviai. Vienas iš plenero iniciatorių bei organizatorių, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Valentinas Jazerskas tuomet džiaugėsi, kad Užventyje iškilo būtent Žemaitijai būdinga koplytėlė su šventaisiais, ne kryžius ar koplytstulpis kaip Dzūkijoje.
Antrajame plenere prie Užvenčio kultūros centro pastatytas Saulės laikrodis, dar vienas stogastulpis.
Šiemet šalia Užvenčio kraštotyros muziejaus vietą rado Rūpintojėlio ir Švento Martyno skulptūros-stogastulpiai, kurių autoriai – Vytautas Ulevičius ir Petras Pranckevičius.
Kūrėjai darbų padovanojo ir Užvenčio kraštui. Išskirtinis šio plenero akcentas – senosiose Junkilų kaimo kapinaitėse pastatytas medžio drožėjo Aurimo Šimkaus koplytstulpis su kalvių kalvio Vytauto Jaručio nukaldinta saulute. Nepaprasta koplytstulpių pastatymo šventė sutraukė visus plenero dalyvius ir kaimo gyventojus.
Atliekant archeologinius kasinėjimus nustatyta, kad kapinaitėse buvo laidota jau III-IV amžiuje, gali būti ir pilkapių liekanų.
Kitas A. Šimkaus koplytstulpis „sustojo“ pakeliui link Martyno pušies, netolimame Užvenčio seniūnijos Minupių kaime.
Visuose trijuose pleneruose dalyvavo, saulutes kalė ir visus kalvių darbus su meile nudirbo mažeikiškis Virgilijus Mikuckis, viekšniškis Česlovas Pečetauskas ir Stanislovas Špukas iš Radviliškio.
Daugiau šviesos ir spalvų
Netrukus prie medžio drožėjų bei kalvių prisijungė akvarelininkai.
Nerimstantis malūno šeimininkas Alvydas Knyzelis norėjo, kad šalia medžio ir geležies natūralumo bei tvirtumo atsirastų ir lengvumas. Kad malūno pašonėje skambėtų ne tik kalvių kalimas, žaižaruotų anglis, alsuodama karščiu, bet ir lietųsi akvarelė – lengvai ir švariai kaip Ventos tekėjimas.
„Akims reikia spalvų ir šviesos. Akvarelininkai kuria savaitę. Ir tos kelios dienos Užventį tiesiog puošia“, – įsitikinę malūno šeimininkai.
Į pirmąjį akvarelininkų plenerą, pavadintą „Jungtimis“, į Užventį suvažiavo daug metų akvarelei ištikimų šiauliečių, tarp kurių buvo Antanas Visockis, Vidmantas Zarėka, Voldemaras Barakauskas, profesorius menotyrininkas Vytenis Rimkus. Prisijungė ir gana ilgam nuo akvarelės ilsėjęsis, kitur įkvėpimo ir kitokios išraiškos ėmęsis Remigijus Bielskis. Akvarelininkas Arūnas Vasiliauskas Užventyje piešė etnografiniais, liaudies meno motyvais, akvareles nusprendęs lieti vėliau.
Užventis sulaukė telšiškio Valdo Eitučio, Viktorijos Visockytės ir Aldonos Visockienės. Atvyko Saulė Urbonavičiūtė iš Vilniaus – į savo tėvo – šviesaus atminimo dailininko Eduardo Urbonavičiaus tėviškę. Iš viso per plenerą kūrė dvylika dailininkų.
Spalvingumu bendrame fone išsiskyrė latvių akvarelininkų Ievos ir Janio Spalvinšų darbai.
„Pleneras, organizuotas Šiaulių miesto visuomeninio kūrėjų klubo, suburto Daivos Skrupskelytės, buvo tikra kūrybos ir bendravimo šventė. Aš nė kiek neabejojau, kad akvarelininkai čia norės dar kartą sugrįžti. Taip ir įvyko“, – šypsojosi Milda Knyzelienė.
Šiemet po savaitės kūrybos Užventyje akvarelininkai savo darbus jau eksponavo neseniai restauruotame Užvenčio kraštotyros muziejuje.
Eksponavo originaliai – nuklojo antrojo aukšto parodų salės grindis, tvirtino prie sienų. Per pirmojo plenero pabaigtuves akvarelėmis buvo nukabinėti malūno šonai ir tvora. Darbai buvo „sugulę“ ant žemės, prispausti žaismingais rutuliais.
Prie patyrusių akvarelininkų Eugenijaus Nalevaikos, Valerijos Medelinskienės, Bangučio Prapuolenio, Virginijaus Vilko šiemet prisijungė ir šalia Užvenčio, Žeberių kaime gyvenanti jauna dailininkė Vaida Kučinskienė. Ji akvarelėse įamžino parko medžius ir malūną.
Nebaigti darbai – proga sugrįžti
Šiųmetinio plenero Užventyje dalyviai išsiskirdami juokavo, jog nereikėjo visų darbų baigti. Priešingu atveju – nebus progos kitąmet į Užventį sugrįžti.
„Neabejoju – grįš. Smagu tokius žodžius girdėti. Mūsų su vyru noras ir buvo, kad Užventyje būtų nuolat kuriama“, – džiaugėsi Milda Knyzelienė.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas per šio plenero darbų pristatymą tvirtino, jog gandas apie tai, kas vyksta Užventyje, sklinda ne pirmi metai.
Kūryba čia pasiekusi tokį lygmenį, kuris leidžia visai Lietuvai lygiuotis, matyti ir žinoti. Užventyje yra visos galimybės kūrėjams reikštis. Nes Užventis yra tokia vieta...
KŪRĖJAI: Užventyje šiemet kūrė (iš kairės) Vytautas Jarutis, Stanislovas Špukas, Česlovas Pečetauskas, Virgilijus Mikuckis, Vytautas Ulevičius.
Autorės nuotr.
PADĖKA: Medžio drožėjas Vytautas Ulevičius (kairėje) dėkojo malūno šeimininkams Mildai ir Alvydui Knyzeliams, vadindamas juos liaudies meno puoselėtojais.
AKVARELĖS: Šiųmetinį akvarelininkų plenerą vainikavo jų darbų paroda. Akvarelės buvo suklotos ant Užvenčio kraštotyros muziejaus grindų, pritvirtintos prie sienų.
SAVA: Akvareles Užventyje tapė iš šio krašto kilusi ir po studijų į tėviškę grįžusi jauna dailininkė Vaida Kučinskienė.
RŪPINTOJĖLIS: Šių metų plenere Vytautas Ulevičius iš medžio išdrožė Rūpintojėlio skulptūrą.
ERDVĖ: Šalia Užvenčio malūno ir Ventos veriasi įvairios – ir kūrybai tinkančios – erdvės.
TRADICIJA: Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas – apie stogastulpius Užvenčio krašte, pakelėse: „Žemaitija į į istoriją įėjo, kaip stogastulpių, koplytstulpių kraštas. Maždaug kas penki kilometrai pakelėse po kokį paminkliuką stovėjo. Būtų smagu tradiciją atgaivinti“.
MINTIS: Užvenčio malūno savininko Alvydo Knyzelio (kairėje) galvoje seniai sukosi mintys apie malūno erdvės panaudojimą kūrybai. Kalvių kalvis Vytautas Jarutis buvo vienas iš pirmųjų, ėmęsis užmanymus paversti tikrove.
TRAUKA: Viekšniškis Česlovas Pečetauskas ir mažeikiškis Virgilijus Mikuckis Užventyje geležį kaldino visus tris plenerus.
Plenero dalyvių mintys...
Kalvių kalvis Vytautas JARUTIS:
– Užventis man nėra kokia nors eilinė vieta. Jis man labai brangus dėl to, kad šiame krašte tvirtai įaugusios mano prosenelių ir senelių šaknys. Užventis gali didžiuotis iškiliais žmonėmis: Žemaite, Šatrijos Ragana, Povilu Višinskiu, Jonu Smilgevičiumi.
Nepriklausomybės akto signatarą vaikystėje ir pats esu matęs, pažinojau ir jo anūką. Liko atmintyje gražus dvaro pastatas, gėlynai.
Ir malūną kitokį atsimenu. Yra ne sykį tekę po parą ir dar ilgiau laukti, kol jo girnos primals miltų ir maistui, ir pašarui. Buvo tokie laikai: ką pasigaminai, tą ir ir valgei. Prisimenu ir švento Martyno pušį, išgelbėjusią pokariu man ir mamai gyvybes. Esu nukalęs ir prie pušies senokai pritvirtinęs dėkingumo kryželį, dabar jau įaugusį į medžio kamieną.
Užventis atgimsta. Manau, jog tas atgimimas labai priklauso nuo žmonių. Tokių, kokie yra malūno šeimininkai. Atgimsta palengva, nes nelengva suvienyti, sukviesti to, kas išblaškyta sunkių ir sudėtingų dešimtmečių.
Į savąjį kraštą grįžtu darbais, nors jų yra visoje Lietuvoje. Smagu. Užvenčio kraštotyros muziejuje surengta apie 60 mano sukurtų juvelyrinių dirbinių paroda. Saulutės – ant koplytėlės, koplytstulpių. Jų nebeskaičiuoju. Būčiau labai laimingas, jei pagaliau su valdžios parama Ventoje atsirastų kalvystės salelė – originalus kampelis.
Užventis traukia. Ne tik mane. Sugrįšime.
Medžio drožėjas Vytautas ULEVIČIUS:
– Žemaičiai – kaip kibirkštis, kuri uždega Lietuvą veiksmui. Tokie – jauni, energingi, darbštūs ir dvasingi – yra ir Užvenčio malūno savininkai Milda ir Alvydas Knyzeliai. Lenkiu prieš juos, liaudies meno puoselėtojus, savo žilą galvą ir barzdą, kad mes čia galime kurti.
Kiekvienas kaimas ar miestas turi savo lyderių. M. ir A. Knyzeliai mums, kūrėjams ,sudaro puikiausias sąlygas – nuo maisto iki dvasinės auros. Jų vaikai – tėvų veidrodis: malonūs, paslaugūs. Nežinau, kada ta šeima miega. Einame ilsėtis, jie dar dirba, atsikeliame – jau dirba.
Žemaitijoje yra ne vienas mano nesumeluotas darbas. Dar šventas Kazimieras yra pasakęs, jog po Dievo labiausiai reikia mylėti teisybę ir teisingumą. Mene negalima meluoti. Skulptūroje atsispindi visas žmogaus dvasinis pasaulis, kūrėjo parodomas. Materialinį pasaulį sukurti kur kas paprasčiau. Dvasiniam – visą gyvenimą atiduoti. Aš dirbu, kuriu, ir man mano gyvenimo mažai. Tik ugnelę dar teuždegiau.
Žeberių kaime netoli Užvenčio gyvenanti jauna dailininkė Vaida KUČINSKIENĖ:
– Buvo didelis džiaugsmas dalyvauti akvarelininkų plenere kartu su kitais dailininkais pirmiausia todėl, kad čia – mano kraštas. Viskas man čia žinoma, sava ir miela. Sukūriau akvarelių, kuriose įamžinau malūną, senąją Užvenčio dvaro alėją.
Plenere buvau pirmą kartą, įspūdžiai liko labai šviesūs ir geri. Tikiuosi, jog ir kitąmet vėl susitiksime prie Ventos.
Menotyrininkas, profesorius Vytenis RIMKUS, dalyvavęs akvarelininkų plenere :
– Kas tas Užventis apskritai? Tai vienas iš taškų labai įdomiame Žemaitijos regione, kur Dubysa, Venta, Virvytė su savo aukštupiais, kur kalnai ir ežeriukai. Paslaptingas kraštas. Visa Lietuva apie šį kraštą menkai ką žino.
Nebūtų buvę Užventyje Šatrijos Raganos ar Ušnėnuose Višinskių Poviliuko, vargu ar būtų atsiradę ir tokie žmonės, kaip Biržiška ar Šalkauskis. Iš čia kilęs lietuviškasis pradas svariai prisidėjo prie Lietuvos atgimimo.
Šiemet trečiasis kartas, kai po savo pastoge kuriančius menininkus priima Milda ir Alvydas Knyzeliai. Visi kuria, rodos, tą patį: lieja akvareles, kaldina, drožia. Bet visi – kitaip. Nieko keista. Klesti individualybės. Ir tai yra gerai.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas RUDZINSKAS:
– Plenero dalyviams Užventyje buvo sudarytos puikios sąlygos pasireikšti. Kiekvienas sukūrė tai, kas brangu ir svarbu ne tik jam pačiam, bet ir Užvenčiui.
Ačiū tiems, kurie kuriate, organizuojate tokius plenerus. Nuveikti darbai leidžia teigti, kad tautodailės menas, mūsų tautos kūrybiniai sugebėjimai plėtosis, matysis, turės svarų ir reikšmingą rezultatą.
Be jokių abejonių, dalyvavimas tokiuose pleneruose kiekvienam yra ir garbė, ir atsakomybė.
Pavyzdžiui, šiemet iš medžio Vytautas Ulevičius sukūrė didelę visomis prasmėmis skulptūrą, kurią sunku įvertinti. Laikas įvertins. Visi darbai yra svarūs ir reikšmingi.