Naujausios
Atgijusi praeitis
Daugyvenės upės slėnyje išsidėstęs Kleboniškių kaimas pasitinka popietės ramybe. Gėlių darželiai lenktyniauja žiedais ir kvapais – skleidžiasi visa birželio jėga ir pilnatve.
Gryčiose, klėtyse, klojimuose, daržinėje, kalvėje, pirtyje saugomas senojo kaimo gyvenimas – buitis ir būtis.
Atrodo, kad pastatų šeimininkai tik trumpam išėję: ant palangių žydi pelargonijos, vazose kvepia jazminai. Ir laikas čia lyg teka lėčiau – kaip medus.
Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorė dr. Laura Prascevičiūtė kviečia pokalbiui į seklyčią – net ir alpstančią nuo karščio dieną čia maloniai vėsu. Viskas kaip anuomet – tik žmonės kiti.
Vėliau keliausime į Burbiškio dvarą, kur tulpių žiedus pakeitė įvairiaspalvė vilkdalgių, bijūnų ir kitų daugiamečių gėlių paletė.
Šiandien sunku patikėti, kad Baženskių šeimai priklausiusio dvaro teritorijoje sovietmečiu veikė veislinių kiaulių ferma.
Atkurtas peizažinis parkas su alėjomis, takų, tvenkinių sistema, salomis, tilteliais, skulptūromis primena atvirukus. Restauruotuose dvaro pastatuose įrengtos dvaro kultūrą atspindinčios ekspozicijos, veikia parodos.
Balandinė, pelėdinė tebeliudija Mykolo Baženskio pomėgius. Dvaro tvenkiniuose plaukiodavo ir gulbės – tuomet retas Lietuvoje paukštis.
Dar 1911 metais dvarą papuošė skulptoriaus Kazimiero Ulianskio sukurtas Adomo Mickevičiaus paminklas, šis skulptorius sukūrė ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklą – pirmąjį Lietuvoje, skulptūrą „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“, Liūtų skulptūras. Į parką dar turėtų sugrįžti Faunas – senųjų gyventojų prisiminimuose išlikęs kaip „velniukas“ – ir Nimfa.
„Muziejaus kūrėjui Egidijui Prascevičiui, turėjusiam tikslą atkurti dvaro kompleksą, reikėjo daug metų, kad pavyktų suvokti dvarininko pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą: ką mąstė Mykolas Baženskis kurdamas dvarą, kaip jis įsivaizdavo“, – sako L. Prascevičiūtė.
Ekspozicijos ekrane nespalvotas filmas nukelia į praeitį – dvaro taku pareina M. Baženskis. Lyg šiandien.
Įgyvendinta vizija
– Šiemet Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis mini 30-metį. Kaip jis buvo kuriamas?
– Muziejus įsteigtas 1991 metais, bet sumanymo bei kūrimo laikotarpis apima daugiau kaip keturis dešimtmečius. Egidijui Prascevičiui muziejaus įkūrimo idėja gimė dar 1978 metais – visų pirma kaip siekis išsaugoti Burbiškio dvaro sodybą tuo metu apleistą ir niokojamą paveldo vertybę ateities kartoms. Kurdamas Smilgiuose (Panevėžio r.) muziejų – Smilgių etnografinę sodybą, E. Prascevičius pradėjo gilintis į netoliese buvusio Burbiškio dvaro istoriją. Jam ėmė kirbėti mintis ir galiausiai subrendo idėja atkurti Burbiškio dvarą ir parką bei čia įkurti dvarų kultūrai skirtą muziejų.
Nors ši vieta buvo labai apleista, sunykusi, parkas užžėlęs, ji vis tiek atrodė unikali pirmiausia nematerialiąja verte – kaip buvęs kultūros židinys bei išskirtinis dvaro kūrėjų pasaulėvaizdžio pavyzdys. Iš kitų šis dvaras išsiskyrė tuo, kad nebuvo naujos sovietinės statybos įtakos, buvo išlikęs unikalus parkas, nors ir virtęs brūzgynais. Nuo 1981 metų pradėjo valyti dvaro parko brūzgynus, kviesti į talkas žmones.
1981 metais E. Prascevičius, pradėjęs dirbti Radviliškio rajono paminklotvarkininku, ėmė plėtoti Burbiškio dvaro atkūrimo ir muziejaus įkūrimo idėją. Kurdamas muziejaus koncepciją, atliko apylinkių tyrimus – ištyrė kaimus ir aplink dvarą esančius paveldo objektus. Atlikęs Daugyvenės upės slėnyje išlikusių paveldo objektų ir kraštovaizdžio analizę, nuo 1984 metų ėmė kelti kompleksinio muziejaus-draustinio įkūrimo idėją. Muziejaus koncepcija buvo grįsta tuo, kad prie šios upės, nedideliu atstumu vienas nuo kito išsidėstę daug kultūros paveldo objektų, kurie atspindi ne tik konkrečios vietovės, bet ir viso regiono kultūros raidą nuo I tūkst. prieš Kr. iki XX a. vidurio.
Tai – plačiai aprašytas mokslinėje literatūroje Raginėnų archeologijos paminklų kompleksas, kurį sudaro piliakalnis, senovės gyvenvietės, pilkapynai, kapinynai, mitologiniai akmenys. Kita objektų sankaupa – netoli Raginėnų esantis Burbiškio dvaro kompleksas su statiniais ir išskirtiniu parku, mažosios architektūros elementais. Ir trečioji paveldo objektų grupė – XVI a. įkurtų gatvinių rėžinių kaimų istoriją atspindintis Kleboniškių kaimas ir jame išlikę objektai: senieji kaimo pastatai, silikatine statyba nesugadinta autentiška kaimavietė su išlikusiais želdiniais, vėjo malūnas, senosios kaimo kapinės. Tyrinėdamas apylinkes, naujai atrado Kleboniškių kaimą – matė, kad šis kaimas nepažeistas sovietinės architektūros, išlikęs autentiškas.
Daugyvenės slėnio kraštovaizdis tapo pagrindu kompleksiniam muziejui kurti. Muziejininko vizijoje Kleboniškių kaimo buities muziejus turėjo atspindėti kaimo istoriją, valstiečių buitį, liaudies meną ir architektūrą, Burbiškio istorijos muziejus supažindinti su dvaro buities aplinka ir istorija, Raginėnų archeologijos paminklų kompleksas – senosiomis kultūromis, o Šeduvos muziejus – miesto ir miestiečių, regiono istorija.
1988 metais pradėjo aktyvią muziejaus-draustinio kūrimo politiką: muziejaus idėja ir koncepcija teikta Kultūros ministerijai, rajono vykdomajam komitetui, derinta su ministerijomis, rašyti straipsniai spaudoje ir kt. Muziejaus steigimo idėją labai aktyviai palaikė visuomenė, Radviliškio rajono mokytojai, kultūros istorijos tyrinėtojai, muziejų ir paminklosaugos sferoje dirbę specialistai, Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros fondas, rajono vykdomasis komitetas, rajono Kultūros skyrius ir kt.
Tais pačiais metais pradėtas kurti Kleboniškių kaimo buities skyrius. E. Prascevičius apvažiavo visus apylinkių kaimus, rinko medžiagą, suinventorizavo pastatus, kurie vertingi ir kuriems gresia sunykimas, kuriuos norėtų perkelti į Kleboniškių kaimą. Rajono kaimuose surasti ir pirmieji eksponatai – apie 500 įvairių senosios technikos muziejinių vertybių, žemės ūkio inventoriaus, buities eksponatų.
Pirmosios lėšos Kleboniškių kaimo buities muziejaus statybai buvo gautos Radviliškio rajone išplatinus daiktinės loterijos bilietus. Jos metu buvo galima laimėti ir paskyrą lengvajam automobiliui – „žiguliams“! Pavyko surinkti 100 tūkstančių rublių, lėšų skyrė ir rėmėjai. Lėšų užteko svarbiausiems Kleboniškių kaimo buities muziejaus statybos darbams atlikti bei į muziejų perkeliamiems pastatams pirkti.
1991 metais įsteigtas Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis su keturiais skyriais.
– Kaip minėsite jubiliejų?
– Planuojame seminarų ciklą, skirtą aktualizuoti dvarų paveldą, gatvinių rėžinių kaimų ir lietuvių liaudies architektūros paveldą, regiono archeologijos paveldą. Kviesime lektorius – geriausius savo srities žinovus.
Burbiškio dvare rengiame parodą, kuri apims Daugyvenės muziejaus trisdešimties metų veiklos, tyrimų, paveldo išsaugojimo aspektus.
Planuojame žygį Kleboniškiai–Raginėnai–Burbiškis-Kleboniškiai, koncertą, kitus renginius.
Ne tik tulpės
– Burbiškio dvaras, Kleboniškių kaimas plačiai žinomi, o ką lankytojams pristato Šeduvos kraštotyros, Archeologijos skyriai?
– Ilgus metus Šeduvos skyrius veikė Vėriškių gatvėje stovinčiame pastate, bet dėl labai blogos pastato būklės eksponatai buvo perkelti į Burbiškio dvaro saugyklas.
Prieš porą metų muziejui skirta senoji Šeduvos miesto vaistinė. Pastatą, kiek išgalės leidžia, tvarkome, kol kas vykdome tik priežiūros darbus, esame parengę fotogrametrinius apmatavimus. Vykdome Kultūros tarybos remiamą projektą – planuojame pristatyti ikonografinių ir kartografinių šaltinių, susijusių su Šeduvos miesto istorija, parodą „Šeduvos miestas ir miestiečiai“.
Vyks archeologiniai žvalgomieji tyrimai vaistinės skliautiniame rūsyje – nežinome, kokio jis laikotarpio. Vykdydami šį projektą, prisidėsime prie pastato atgaivinimo, pastarųjų metų vienas didžiausių muziejaus siekių – prikelti senąjį vaistinės pastatą Šeduvos mieste ir čia įrengti Šeduvos kraštotyros skyriaus ekspoziciją. Norime, kad kraštotyros skyriaus ekspozicijos atspindėtų miestų ir mažų miestelių istoriją, taip pat ir krašto istoriją.
Reikėtų pabrėžti, kad muziejų sudaro ne tik vidaus ekspozicijos, tačiau ir visas muziejaus kompleksas taip pat yra ir unikali ekspozicija po atviru dangumi, atspindinti senųjų kultūrų, dvaro, kaimo istoriją. Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis valdo, prižiūri, tvarko daugiau kaip 50 nekilnojamųjų kultūros vertybių – dvaro ir kaimo pastatus, vėjo malūną, paminklus, skulptūras, dvaro parką, kaimo želdynus. Ekspozicija po atviru dangumi yra ir Raginėnų archeologinis kompleksas (12 archeologijos ir mitologijos objektų), atspindintis laikotarpį nuo I tūkstantmečio prieš Kristų iki XIV amžiaus.
– Šiandienos muziejų funkcijos gerokai išsiplėtė – kokias dar veiklas vykdote?
– Muziejus nuolat rengia įvairaus pobūdžio renginius: šventes, konferencijas, seminarus, koncertus, spektaklius, edukacinių renginių ciklus, parodas. Visi šie renginiai – muziejaus būties dalis, natūrali ir gyva ekspozicijų tąsa.
Sezono metu lankytojams galime pasiūlyti virš 20 edukacijų. Edukacinės programos kasmet papildomos naujais užsiėmimais.
Kleboniškių kaime vyksta „Senųjų amatų ir edukacijų dienos“, juose senųjų amatų moko kalvis, puodžius, varkalis, medžio drožėjas, juostų ir pintinių pynėjos, audėja, siuvėja, šiaudinių sodų rišėjas, veikia lėlių iš skiaučių siuvimo, virvelių vijimo, linų apdirbimo ir kt. edukacinės programos.
Burbiškio dvare stengiamės atkurti senąsias šio dvaro tradicijas. Dvare turime netgi atskirą Orkestro salą, Mykolas Baženskis ten rengdavo orkestro pasirodymus – ir muziejus siekia šią tradiciją išlaikyti. Burbiškio dvare nuolat vykdavo poezijos vakarai, kameriniai koncertai.
Žinoma, nuo interaktyvių dalykų neatsiribojame, bet didžioji dalis lankytojų nori matyti autentišką daiktą, ne tik ekrane. Bet yra priemonių, kurias tik ekrane galima pademonstruoti, tarkime, turime seną filmą apie dvarą, kur nufilmuotas pats M. Baženskis.
Galvojame ir apie kulinarinio paveldo degustacijas. Kleboniškių kaime klojimo teatrų metu lankytojams siūlome degustuoti saldumynų, pagamintų pagal XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios receptūrą.
Muziejus turi ir naujų patirčių – per du muziejaus skyrius eina „Camino Lituano“ piligrimų kelias. Iš Rozalimo piligrimai ateina per Kleboniškių kaimą, iš Kleboniškių kaimo nueina į Burbiškio dvarą. Pas mus gali pernakvoti.
– Kokius svarbiausius šių metų projektus išskirtumėte?
– Šiemet muziejus įgyvendina šešis Lietuvos kultūros tarybos finansuojamus projektus. Lietuvos kultūros tarybos parama muziejui yra labai svarbi, nes finansuojami projektai yra viena iš priemonių muziejaus misijai įgyvendinti. Du projektai Burbiškio dvaro istorijos skyriuje susiję su dvarų pramogomis, vyks klasikinės ir populiaresnės muzikos koncertai, edukacinės programos, jau veikia Aleksandro Vasiljevo fondo paroda „Dvaro pramogos. Medžioklė“.
Rengiame leidinį, skirtą Burbiškio dvaro istorijai.
Kleboniškių kaime prasidėjo klojimo teatro sezonas, bus parodyti septyni spektakliai. Per „Senųjų amatų ir edukacijų dienas“ numatyta daugiau nei 50 įvairaus profilio edukacinių veiklų. Nuo liepos mėnesio Kleboniškių kaime veiks tautinių kostiumų paroda.
Norėdami pagyvinti šeštadienio popietes, atliepti senąją klojimo teatro tradiciją, kai buvo žaidžiama, šokama, dainuojama ir vaidinama, nusprendėme atkurti senuosius žaislus ir žaidimus.
Idėja buvo parodyti pačius seniausius žaidimus, todėl atsirado kvirkatas, panašus į šaškes, – pasinaudojome Valdovų rūmų medžiaga. Ieškojome stalo žaidimų: pasirodo, nardai yra ne XX amžiaus, o daug senesnis žaidimas.
Daug kas iš lankytojų dar prisimena, kad vaikystėje vaikščiojo su kojūkais. Mažiems vaikams pagal ikonografinę medžiagą atkurti ratukai. Turime ir galvosūkių.
Senus kėglius, arkliuką atkūrėme išlaikydami etnografinę prasmę, bet norėjome ir žaismingumo, tad atsirado mažas arklys dviems vaikams ir didelis arklys suaugusiems pasisupti. Vasarą edukaciją leidžiame išbandyti visiems lankytojams – suaugusieji pavirsta vaikais.
Pasiūlysime žaidimų ir Burbiškio dvare – tyrinėjame dvarų kultūrą ir siekiame išsiaiškinti, kas tuo metu dvaruose buvo populiaru. Jau vyko raitininkystės meno edukacija, žaisime kriketą, vyks fotografijos edukacija.
– Burbiškio dvaras plačiai žinomas Tulpių švente, bet veiklos netrūksta ir kitais metų laikais?
– Taip, lankytojų Burbiškio dvaro skyriuje daugiausia sulaukiame gegužės mėnesį, kai švenčiame žydėjimą, pavasarį, kai žydi tulpių jūra. Tačiau muziejus – didžiulis kompleksas. Muziejaus kompleksas yra pripažintas viena patraukliausių Lietuvos turizmo vietovių. Kleboniškių kaimas pripažintas vietove, geriausiai atspindinčia savitus Aukštaitijos regiono kraštovaizdžio bruožus.
Muziejus tikrai gyvas ne tik gegužės mėnesį, bet visus metus.
– Ir žydi ne tik tulpės?
– Muziejus renka įvairių rūšių augalų kolekcijas, Burbiškio dvaro gėlyne žydi vilkdalgiai, bijūnai, lelijos, kitos daugiametės gėlės. Kleboniškių kaime yra renkama jurginų, kolekcija. Auginame ir pluoštinius linus. Tikimės, kad oro sąlygos bus palankios ir galėsime nurauti linus talkoje rugsėjį – tą jau pabandėme pernai.
Labai stengiamės atkurti, atgaivinti senąsias tradicijas ir papročius. Tarkime, organizuodami edukacinę linarovio talką siekiame atkurti po vienkiemių reformos ėmusią nykti gatvinių rėžinių kaimų tradiciją – talkas ir jų papročius.
Kleboniškių kaime renkama vaistažolių kolekcija, muziejininkai renka augalus ir stengiasi, kad darželiuose augtų tik tie, kurie buvo būdingi tam laikotarpiui.
– Kas šiandien svarbiausia aktualizuojant paveldą?
– Finansavimas. Norėtųsi plėsti Kleboniškių kaimą, dar vieną klojimą atkelti, nes žiūrovai nebetelpa ir ekspozicinių erdvių trūksta. Jei būtų lėšų, be abejo, norėtume išsaugoti ir daugiau sparčiai nykstančių medinių regiono architektūros paveldo objektų – klėčių, kitų pastatų, bet tenka galvoti, kaip perdengti vieno ar kito pastato stogą.
Burbiškio dvare dar yra keli pastatai, kurie galėtų būti atkurti: karvidė, nes turime daug ikonografinės medžiagos, didžioji altana. Arba – centre buvo medinė altana, Zakopanės stiliaus. Norėtume atkurti mažosios architektūros elementų, tarkime, šulinio svirtį, tvoros fragmentus prie sodininkų namo.
Tiek dvaro parkas, tiek Kleboniškių kaimo teritorija yra gyvas paveldas. Medžiai miršta, juos užpuola ligos, todėl jiems reikalinga nuolatinė ir sisteminga priežiūra, jei norime išlaikyti autentišką struktūrą. Parke yra 5 kilometrai takų, 23 tiltai ir tilteliai, Kleboniškių kaime – ilgas lieptą per Daugyvenės upę.
Burbiškio dvaro istorijos skyriuje siekiame atkurti kuo tikslesnį praeities vaizdą, XIX a. pab. – XX a. pr. dvaro atmosferą. Dvaro pastatai ir parkas – unikalios kultūros vertybės statusą turintis paveldo objektas. Viskas dvare restauruota arba atkurta griežtai pagal istorinius šaltinius.
Muziejaus kompleksas tuo ir išsiskiria – čia siekiama parodyti, kaip tuo metu buvo. Dvaras išsiskiria ir kompleksiškumu, čia restauruoti ir mažosios kultūros elementai, atkurtas visas 28 hektarų parkas.
Moksliniai tyrimai – neatsiejama dalis
– Kuo unikalus Kleboniškių kaimas, ar jame tebegyvenama?
– Tai – XVI amžiuje Valakų reformos metu įkurtas kaimas. XX amžiaus pirmoje pusėje jis buvo išskirstytas į vienkiemius, bet vis tiek išliko autentiškas. Šio kaimo aura išskirtinė.
Jis išskirtinis išlikusiu kraštovaizdžiu, želdiniais, rėžiais, dalimi pastatų (dalis pastatų yra atkelta į tas pačias vietas, siekiant atkurti gatvinio rėžinio kaimo išvaizdą, struktūrą, kad parodytume lankytojams būtent valakinio kaimo struktūrą).
Mes negalime atspindėti žemėvaldos, kadangi XVI amžiuje po Valakų reformos visa žemėvalda buvo padalinta į tris laukus – tų kaimo laukų nebėra išlikusių, nebėra ir laukuose buvusių rėžių.
Bet galime atspindėti kaimavietę, struktūrą, apželdinimo tradicijas, pastatų išsidėstymo tradicijas ir atkurti tradicijas edukacijomis.
Kaimas yra gyvas, yra gyvenamų sodybų, tuo irgi esame ypatingi.
Ir – kaimas stovi ant geležies amžiaus senovės gyvenvietės. Kitame upės krante yra Kleboniškių piliakalnis, pilkapynas.
Turime ir unikalų atkurtą veikiantį malūną.
– Kokie pavojai gresia mediniam paveldui?
– Liaudies medinė architektūra ypač sparčiai nyksta, pastatai perstatomi, keičiama langų struktūra, mediniai unikalūs pastatai apkalami plastikinėmis lentelėmis. Apie tai kalbėsime vasaros pabaigoje, vykdydami Kultūros paveldo akademijos projektą – vyks trijų dienų praktinis ir teorinis seminaras „Medinė architektūra nuo dvaro iki kaimo“. Kviesime ir į dirbtuves – tverti tvoras Kleboniškių kaime, norime akcentuoti šį mažosios architektūros elementą – jis labai sparčiai nykstantis, tradicijos nebeišlaikomos. Bus kalbama ir apie tradicines stogų dangas, staliaus gaminius (langus ir duris).
Muziejus siekia prisidėti prie šviečiamosios veiklos, nes medinis paveldas yra mūsų tapatybės dalis, lietuvių liaudies architektūrą išsaugoti labai svarbu.
– Skirtingos ekspozicijos harmoningai dera – vieniems norisi dvaro kultūros, kitiems – kaimo gyvenimo?
– Taip ir yra! Vieni atvažiuoja į kaimą ir sako: „Man labiau nei dvare patinka“. Kitiems atvirkščiai.
Muziejaus lankytojai labai skirtingi. Esame atviri, jei šeimos nori pasidaryti pikniką, pavalgyti, leidžiame susėsti ant pievelės, kartais lankytojai po šimtamete kaimo liepa ir pamiega, pamedituoja.
Galime vesti ekskursiją visuose skyriuose, tokia ekskursija su gidu užtrunka 7 valandas.
Turime svečių kambarius – ir prie Mykolo Baženskio buvo svečių korpusas, pas jį lankėsi daug svečių.
Dvaro kompleksas buvo pradėtas atkurti būtent nuo svečių korpuso. Kai savininko sūnus Adomas Baženskis dvarą dovanojo valstybei, kad dvaro pastatai būtų naudojami išskirtinai muziejui, viena iš sąlygų buvo, kad jo šeima atvykusi galėtų čia apsigyventi.
– Ar tebepalaikote ryšius su A. Baženskio palikuoniais?
– A. Baženskio, kuris padovanojo dvarą valstybei, dalis pelenų yra palaidota Dambavos bažnytėlės šventoriuje, kita dalis Gniezne (Lenkija). Jo vaikai ir anūkai atvykdavo pas mus, tik dabar dveji metai, dėl karantino nebuvo. Stengiamės palaikyti ryšį, mums tai labai svarbu.
– Kiek autentiškų Baženskių šeimos daiktų yra likę dvare?
– Turime išlikusius dvaro telefonus, surinkta daug ikonografinės medžiagos, nuotraukų. Atskiros istorijos, kaip nuotraukos keliavo į muziejų – net ir po šienu albumai buvo rasti, kaip ir jauno M. Baženskio portretas, dar ilgai neidentifikuotas. Dabar jis kabo pas muziejaus ekspozicijoje.
M. Baženskis dalį daiktų, archyvo buvo palikęs pas pažįstamą žydą Panevėžyje, manome viskas yra žuvę. Daug kas buvo išgrobstyta Antrojo pasaulinio karo metu. Pokariu, griaunant bokštą, buvo rasta biblioteka, ją sudegino kiaulidės virtuvėje.
Eksponatus E. Prascevičius po kruopelę surinko iš žmonių. Pasisekė, kad M. Baženskis mėgo fotografuoti savo dvarą, išsikviesdavo fotografą, kurdavo albumus „Souvenir de Burbiszki“.
– Su ekspozicijomis esate susijusi nuo vaikystės?
– Esu užaugusi šiame muziejuje, teko dalyvauti ir matyti, kaip kuriami visi muziejaus skyriai, nuo mažens dalyvaudavau etnografinėse ekspedicijose. Aplinka suformavo tapatumą, istoriko, muziejininko, paveldosaugininko sąmonę.
Šiaulių universitete baigiau istorijos bakalaurą, tuomet nusprendžiau, kad noriu studijuoti paveldosaugą, pasirinkau studijas Vilniaus universitete, baigiau magistrantūrą, tęsiau mokslus doktorantūroje, apsigyniau disertaciją apie Valakų reformos paveldą.
Tyrinėju gatvinius rėžinius kaimus, kraštovaizdį, kaip jis keitėsi nuo XVI amžiaus iki dabarties laikų, domina tam tikri miestų aspektai, kaimų kapinės, visi elementai, kurie atsirado Valakų reformos metu ir kaip jie išsilaikė arba neišsilaikė iki mūsų dienų. Daug metų dirbau paveldosaugos srityje, kol nusprendžiau ateiti į muziejinę veiklą.
Muziejuje turime daugiau kaip 50 nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų, 30 tūkstančių kilnojamųjų vertybių. Moksliniai tyrimai – neatsiejama muziejaus dalis, nuolat kaupiame archyvą, istorinius duomenis apie krašto, regiono paveldo objektus. Pernai išleidome E. Prascevičiaus sudarytą Radviliškio krašto padavimų ir pasakojimų knygą, konferencijos medžiagą.
– Muziejui vadovaujate nuo praėjusių metų. Kokia jūsų vizija?
– Muziejaus kompleksas – unikali, praeities pažinimo, išskirtinė poilsio erdvė. Muziejaus komandos siekis – išlaikyti keturiasdešimties metų įdirbį bei kokybę, plėsti muziejaus žinomumą, veiklas. Nuo muziejaus įkūrimo jį jau aplankė daugiau 1 400 000 registruotų lankytojų. Šiuo metu Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio idėja ir tos idėjos įgyvendinimo procesas pretenduoja būti laikytinu vienu iš pavyzdžių, iliustruojančių muziejinės minties bei vizijos laimėjimus.
Momentinės loterijos, Kenoloto, Vikingų loto laimingi skaičiai Kaiplaimeti.lt
