Naujausios
„Poezija ir malda prabyla kartu su tyla“ tokius žodžius ant savo naujos poezijos knygos „Atolas“ užrašė man autorius, pagal išsilavinimą – inžinierius, o politinės sistemos griūtims stojus – verslininkas – Alfredas Stancelaitis. Dainuojanti revoliucija nebepaleido poeto sielos. Vyras įstojo į socialdemokratų partijos gretas, ir, anot lietuvių literatūros klasikės Žemaitės, „kaip muselė į išrūgas“ įkrito į aktyvią visuomeninę veiklą.
„Būtum nelindęs į tą politiką, gal Šiauliai turėtų rimtą poetą“, papriekaištavau savo jaunystės draugui Alfredui. Ir iš jo žvilgsnio supratau, kad pražioplintą šios minties realizaciją jis grąžina man pačiai...
Taigi, į praeitį parvedė poezija. Prieš keturiasdešimt metų susipažinom su A. Stancelaičiu. Abu rašėm eilėraščius, dalyvavom kultūriniuose renginiuose, bendravome su Šiaulių miesto poetais, anuomet jaunaisiais vadintais: Juozu Sabaliausku, Jadvyga Gabriūnaite, Borisu Puzinu, Eugenijumi Puzanausku, Janina Jovaišaite...Mūsų kartos žmonės mena, kaip naujai nutiesto Vilniaus gatvės bulvaro viduriu plaukiančiu žingsniu praeidavo Janina. Visi atkreipdavo dėmesį į jos ryškią išvaizdą ir mąslų žvilgsnį. Dievaži, iki šiol menu, kaip pagalvodavau: “Poetė eina...“
Besišnekučiuojant, Alfredas priminė, kaip mudu lėkėm į dainuojamosios poezijos vakarą mano tėvų kaime – Briduose, kur kultūros namų direktorius Hubertas Smilgys organizuodavo unikalius „Amžininko“ klubo vakarus. Ten turėjo koncertuoti ano meto dainuojamosios poezijos grandai – Virgis Stakėnas, Zita Povilėnaitė ir Romas Gižys. Pamenu, atidarau buto duris, o ten stovi visas švytintis Alfredas su rožių puokšte rankoje. Paėmiau. Padėkojau. Pamerkiau į vazą ir jau ruošiuosi eiti laukan, o jis manęs ir klausia: „O gėlių ar nepasiimsi? Tėvams parodysi.“ Dabar mąstau, ar taip geležinė inžinieriaus logika veikė ar poetas man merginosi...Čia turiu paaiškinti, kad tuomet Alfredas savo Filomenos dar neturėjo.
Tačiau šis poezijos vakaras įsiminė dėl dviejų priežasčių: rožių tėvams parodyti nevežiau, o, antra, vienas iš tąkart Briduose viešėjusių bardų – R. Gižys – taip paatviravo: „Kai aš buvau jaunas ir kvailas, irgi rašiau eilėraščius“. Priėmiau už gryną pinigą šiuos žodžius. Nutariau tapti protinga. Eilėraščių neberašau.
Stojo Atgimimo era ir užgriuvo tokia Sąjūdžio proza, kad keliems metams pamečiau iš akiračio savo jaunų dienų bičiulį Alfredą Stancelaitį. Tiesa, dėl visuomeninės ar kūrybinės veiklos jis kartais buvo minimas spaudoje. Žiniasklaida parašydavo ir apie nedorėlių užpultą verslininką, aršiai besigrumiantį su skriaudikais. Tačiau, jam vis pasisekdavo išlikti. Ir čia, manau, Alfredą visuomet rėmė ir gelbėjo žmona Filomena. Ne veltui antrąją savo poezijos knygą jis skyrė žmonai, vaikams, gražiam būriui anūkų. Kokie keliai ar klystkeliai beviliotų žmogų, jis visada grįžta prie amžinųjų vertybių – šeimos t.y. genties, jos išlikimo.
Dabar Alfredas Stancelaitis poezijoje atsiliepia į mažne kiekvieną dienos aktualiją. Į eiliuotą tekstą ar vadinamąsias baltąsias eiles rikiuojasi ekologinės problemos, karas Ukrainoje, Brexitas, iškirstos Šiaulių bulvaro liepos...Tačiau, kas benutiktų „nuslinkus tyliai tyliai į palėpę, širdis iš laimės susapnuoja Gėtę..“ Poetas optimistas. Atleidžiantis. Neįsižeidžiantis. Nekeršijantis. Išeivio iš Mažosios Lietuvos siela prigijo Šiauliuose. Toks keistai užgrūdintas žmogus vaikšto Vilniaus gatvės bulvaru. Kaip bevertintum, poezijos Mūzos šio inžinieriaus, verslininko, visuomenininko talento plėtrai tarpininkavo... Buvo bendrautoriniai šiauliečių kūrybos almanachai, kuriuose rasime ir Alfredo eilėraščių. O 2014-aisiais jo fanai pasitiko pirmąją eilėraščių knygą „Raktas“.
Naujasis leidyklos „Liucilijus“ leidinys – „Atolas“ – per 100 pusl. prabangiai išleista knygelė-albumas. Joje daug mėgstančio keliauti Alfredo Stancelaičio nuotraukų, vaizduojančių poetą tolimiausiuose mūsų žemės kampeliuose. O prie asmeninių, labai kontrastuojančių iliustracijų, eilės jausmams, Saulės miestui, atmintinoms datoms ar garsioms asmenybėms. „Dokumentas tautai“ ar „Vienybėj būkime vardan Tėvynės“, „Laisvė“ ar „Bėk, lietuvi, bėk“ – bene ryškiausi tautinio sutelktumo eilėraščiai. Įdomi buvo Šiaulių eksmerės Vidos Stasiūnaitės-Skačkauskaitės reakcija į vieną A. Stancelaičio eilėraštį, kuris jai priminė šiuo metu nereklamuojamos tautos poetą tribūną. „O, beveik Šiaulių Majakovskis,“ – šūktelėjo Vida. Ta proga neiškęsiu nepacitavusi viso kūrinio „Balsuoki“:
„Aš toks, kaip Tu,
Tave tikrai pasižadu apginti.
Aš paprastas žmogus iš kaimo,
Patikrintas, patyręs visko.
Jūsų rūpesčiai
Ir viltys man gerai suprantami.
Padėsiu juos pakelti
Ir išrišti.
Šiaulieti, telkis prie šiauliečio
Ir nedvejodamas balsuoki už mane.
Kai po žiemos nutirpo sniegas –
Saulės miestas nušvito su manim.“
Galima pažinti poetą Alfredą Stancelaitį, galima ir nežinoti, kad toks gyvena Šiauliuose. Vieniems patinka jo eilėraščiai, kiti tebėra nė vieno negirdėję. Yra galvojančių, kad iš viso poetai nereikalingi. Tačiau, manau, kad jei yra noras bei įkvėpimas, tegul rašo žmonės tautiečiams ar „į stalčių“.
Dažnokai aptinku cituojamą Justiną Marcinkevičių, kuris yra pasakęs, kad „geru poetu tu gali ir nebūti, bet būti geru žmogumi tu privalai“. O mano jaunystės dienų bičiulis Alfredas Stancelaitis yra originalus žmogus. Be to, savotiškas reiškinys Šiauliuose dar ir dėl to, kad gyvena originaliame daugiabutyje, kuris bene vienintelis mieste turi bokštelį. Gal namo projektuotojai lygiavosi į kadaise madingus bokštelius ant privačių pastatų stogų... Taigi, šis drąsus žmogus nusipirko ne svajonių namą, o butą viršutiniame aukšte, nes jam reikėjo to bokštelio, kad per Šv. Kalėdas girliandomis aplinkinius pradžiugintų, o valstybinių ir Tautinių švenčių proga ant bokštelio Trispalvę iškeltų.
Nesu literatūros kritikė. Be to, artėjančių nuostabiausių metų švenčių proga galiu būti kiek neobjektyvi. Be to, nuoširdžiai pritariu Alfredo eilėraščio „Šv. Kalėdoms“ žodžiams:
Tespragsi namuose ledinės žvakės,
Atleiskite saviems ir svetimiems.
Šventės alsavimas kaip Šventas Raštas –
Su malda ir šviesa ieškosime prasmės.
