Naujausios
Iš R. Volodkos knygos daug sužinai apie diskotekas nuo 1974 metų iki šių dienų. Sužinai, kad knygos autorius su savo vedamomis diskotekomis buvo pražengęs ne tik Šiaulių, bet ir Lietuvos ribas. Tiesa, diskotekos anuomet nebuvo labiausiai skatinamas užsiėmimas. Jos buvo labiau panašios į paskaitas ir tik pakalbėjus apie tarybinę estradą buvo galima kažkiek šnektelti ir apie Vakarus.
Daug apdovanojimų Romualdas už diskotekos programas pelnė kituose anuometinėse „broliškose“ respublikose. O šiaip knyga pramoginė, mielai skaitoma ir nuotaiką skaidrinanti. Pats Romualdo Volodkos gyvenimas paremtas ant trijų dramblių: tai minėtos diskotekos, biliardas ir kolekcionavimas, konkrečiai žymių estrados pasaulio žmonių autografų rinkimas.
Veik 50 metų prie didžėjaus pulto
Vienas pirmųjų Šiaulių, o ir Lietuvos didžėjų Romualdas Volodka netrukus pažymės 50-etį prie didžėjaus pulto. Viskas prasidėjo kai Šiauliuose Romualdas kultūros namuose įkūrė susitikimų klubą „Amžininkas“, į kurį kvietė įdomius žmones, kad pasidalintų savo istorijomis. Klube svečiavosi nusipelnę mokytojai Jonas Adomaitis ir Jonas Krivickas, ansamblio „Estradinės melodijos“ vadovas Juozas Tiškus su žmona dainininke Nijole Ščiukaite, Mikas Suraučius iš ansamblio „Plius minus“, advokatė Gražbylė Venclauskaitė...
Gimė idėja, be šio klubo suburti ir tuos, kurie mėgsta muziką, renka plokšteles, todėl įsikūrė disko klubas „Saulė“. Apie „Bitlus“ teko kalbėti net tris vakarus, nes buvo daug norinčių pasiklausyti. Tuo momentu išsilakstė kultūros namuose šokiams grojęs ansamblis ir Romualdui gimė mintis šokius sujungti su pasakojimu apie skambančių dainų atlikėjus.
Romualdas Volodka mielai pasakoja apie didžėjaus darbo virtuvę anuomet. Groti diskotekose plokštelėmis buvo labai brangu, nes vakarui reikėdavo 30 – 40 plokštelių, be to, dėl prastos rusiškų grotuvų kokybės vedantysis privalėjo ramiai vaikščioti po sceną, kad nešokinėtų patefono adatėlė. Todėl diskotekose grodavo juostiniais magnetofonais, kurie irgi ilgai nelaikydavo. Šiauliečių diskoteka sulaukė pavadinimo „Quadro“, nes garsas sklisdavo iš visų keturių kampų, kuriuose iniciatoriai išdėstė kolonėles.
Diskotekų sostine anuomet tapo Kaunas. Į Kauną dažnai kvietė pasirodymams, kai 1979 m. šiauliečiai laimėjo pirmąjį respublikinį diskotekų konkursą ir buvo apdovanoti „Auksine plokštele“, kurią įteikė komisijos pirmininkas, kompozitorius Giedrius Kuprevičius (varžėsi 18 diskotekų).
Vasaromis Romualdas su kolegomis vesdavo diskotekas Palangoje. Tiesa, jis ir buvo diskotekų Palangoje pionierius. Čia, bėgant metams, Romualdui prigijo vardas DJ Senis, kol iš visų aštunto dešimtmečio vedėjų jis liko tik vienas dar vis grojantis prie pulto.
Biliardo magija
Taip savo prisiminimų knygoje Romualdas Volodka pavadino skyrių apie biliardą. O viskas prasidėjo dirbant Naujosios Akmenės kultūros namuose. Viename daugiabučio rūsyje ten gyvenęs Melioracijos statybos valdybos viršininkas, inžinierius ir meistras pasistatė biliardo stalą. Romualdas įsiprašė į jų kompaniją ir vakarus leisdavo prie žalia gelumbe aptraukto stalo.
Biliardo lazdos Romualdas nepaleido ir Šiauliuose, kur 1986 m. įkūrė biliardo federaciją, o nuo 1988 m. jis tapo respublikos biliardo federacijos tarybos nariu. Iniciatyvos nestokojantis vyras buvusiuose Geležinkelio stoties administracijos patalpose įkūrė „Žaidimų klubą“, kuriame tilpo penki biliardo, trys teniso stalai ir gal dešimt šaškių bei šachmatų stalelių. Dvejus metus iš eilės Šiaulių biliardo komanda (K. Caronkus, šviesios atminties R. Puodžius ir Romualdas) 1991 ir 1992 tapo Lietuvos komandinių varžybų čempionais, o pats Romualdas 2014, 2016, 2018 ir 2019 m. respublikiniuose biliardo veteranų turnyruose Vilniuje laimėjo pagrindinį prizą ir taurę.
Kartą po vieno turnyro draugai, vykstantys iš Vilniaus į Klaipėdą, pametėjo iki Kryžkalnio, o čia jau čempionui vidurnaktį teko pakelėje kelti ranką stabdant automobilius kad kas parvežtų į Šiaulius. Romualdas prisimena, kad sningant stovėjo po šviečiančiu žibintu su biliardo lazda ir taure rankose. Niekas nestojo. Prašvilpė net autobusas, bet kiek pavažiavęs stabtelėjo ir grįžo atgal. Pasirodo, vairuotojas buvo didelis biliardo gerbėjas.
Autografai
Prasidėjo 1970-aisiais, kai Šiaulių kultūros rūmai dar vadinosi kultūros namais ir čia vyko M. K. Čiurlionio meno mokyklos baigiamosios klasės pianistų koncertas. Romualdui įstrigo viena jauna pianistė prie kurios jis drįso po koncerto prieiti ir paprašyti autografo. Tai buvo Mūza Rubackytė. Po pirmosios sėkmės autografų kolekcija greitai ėmė pildytis.
Romualdas prisimena, jog ypač „derlingas“ būdavo „Rock Summer“ festivalis Taline, kur suvažiuodavo daug muzikantų iš įvairiausių šalių. Iš čia parsivežta per šimtą žymiausių pasaulio atlikėjų plakatų, nuotraukų, autografų, kurių tarpe „Nazareth“, „Status Quo“. Su Ala Pugačiova irgi čia pirmą kart susipažino. Sužinojusi, kad jos gerbėjas iš Lietuvos, dainininkė maloniai pakvietė Romualdą į savo kambarį, surado žurnalą „Alla“, kaip ji teigė, pirmąjį estrados žurnalą Rusijoje, ant kurio viršelio puikavosi solistės nuotrauka ir ant jo atlikėja pasirašė.
Su „Ekskursijų biuru“ Romualdas vyko į Rygą stebėti Jano Gilano (pagarsėjusio pagrindiniu vaidmeniu legendiniame miuzikle „Jėzus Kristus – superžvaigždė“). Po koncerto Romualdas paprašė ekskursantų palaukti, kol jis susitiks su Gilanu ir gaus jo autografą. Gal kokius penkis kartus jam teko bėgti prie autobuso ir maldauti, kad jo dar palauktų, nes žvaigždė vis nesirodė. Pagaliau prie išėjimo Romualdui pavyko atlikėją užkalbinti, o šis pamatęs jo rankose plokštelę „Jesus Christ – Superstar“, pats išsitraukė savo nuotrauką, ant jos pasirašė ir gerbėjui įteikė.
Prieš 1987-ųjų Kalėdas Romualdui į rankas pakliuvo užsienio muzikinis žurnalas su garsių atlikėjų ir grupių klubų adresais. Taip iš Šiaulių į Vakarus iškeliavo 18 laiškų su eiliuotais angliškais Kalėdiniais sveikinimais. Kiek buvo baimės ar nekvies aiškintis KGB, bet netikėtumas įvyko. Iš kelių gautų atsakymų, vienas pranoko visus lūkesčius. Siuntinyje buvo Yoko Ono laiškas su padėka ir plokštelė su Džono Lenono našlės autografu. Vasarą Palangoje išvydęs šią plokštelę Vytautas Kernagis nustebo, kad Lietuvoje tai pirmasis toks artimas ryšys su „Bitlais“.
O su Bone Tailer, kai ši gastroliavo Vilniuje, Romualdas susitiko net kelis kartus. Žinodamas, kad dainininkė labai myli gėles, su didžiule puokšte jis pabandė pas ją patekti net prieš koncertą. Ir pavyko. Solistė už įteiktas gėles atsidėkojo savo nuotrauka su autografu. O po koncerto vėl su ja susitiko „Lietuvos“ viešbučio restorane, kur ji su muzikantais vakarieniavo VIP salėje. Romualdui kilo mintis chuliganė ir jis jau su antra didžiule gėlių puokšte, kurią restorane „iškaulijo“ iš čia šventusių vestuvininkų, pateko į tą VIP salę ir pralemeno išmoktą frazę: „I want to dance with You“. Solistė muistėsi, bet jos muzikantai ėmė ją raginti: „Bone, na, Bone“ ir ji pakilo. O palikdami restoraną ir eidami pro stalelį prie kurio su draugais sėdėjo Romualdas, Bonės muzikantai šiam patapšnojo per petį ir pajuokavo: „Tau pasisekė, ji dar nėra šokusi su mumis“.
Vėliau dainininkė koncertavo ir Šiaulių arenoje, bet Romualdas nebeišdrįso prie jos prieiti. Romualdo kolekciją puošia ir Suzi Kvatro, Chulio Iglesijaus, Tomo Džonso, Demio Russo, Džo Kokerio ir kitų įžymybių autografai. Pergyvena, kad po koncerto Rygoje nepavyko gauti grupės „Queen“ narių autografus (tiesa, šie jau buvo be F. Merkurio).
Bičiulystė su Antanu Šabaniausku
Ir dar norisi paminėti Romualdo susitikimą su Antanu Šabaniausku, „didžiuoju lietuvių estrados karaliumi“, kaip įteikiant jo vardo premijas kažkas pasakė. Dar sovietmečiu Romualdas ėmė apie jį teirautis. Apie Danielių Dolskį žinių buvo kiek daugiau, o apie Šabaniauską nieko. Net mūsų estrados meistrai nieko negalėjo pasakyti, kai kas net pamąstydavo, jog jis gal jau miręs.
Romualdas su Antanu Šabaniausku susidūrė gan netikėtai. 1985 m. vėlyvą rudenį darbo reikalais buvo atvykęs į Vilnių ir ėjo per Jaunimo sodą (dabar Sireikiškių parkas), kur prie viešojo tualeto pamatė keistoką – mūvintį pižama ir chalatu apsisiautusį senelį. O buvo šalta diena, todėl paklausė ar neištiko kokia bėda.
„Gerasis žmogau, – atsakė prakalbintasis. – Aš namuose neturiu tualeto, tad prispyrus reikalui atslenku čia. Neturiu sveikatos, gal galėtum mane parvesti namo? Gyvenu čia netoliese, Gorkio dešimt, butas du“.
Romualdas jį parvedė ir taip jie susipažino. Tai buvo lietuvių estrados legenda Antanas
Šabaniauskas. Jo butas buvo gan graudus – dviejų kambarių, po laiptais. Stogas kiauras, todėl Šabaniauskienė kambario viduryje pastatė didžiulį dubenį, į kurį varvėtų per stogą lašantys lietaus lašai. Estrados veteranas buvo pradėjęs dainuoti Vilniaus restorano „Šaltinėlis“ programoje, bet kažkas „pasipiktino“, kad buržuazinis dainininkas dainuoja tarybiniais laikais ir jį iš darbo atleido. Taip stogo ir nespėjo susitvarkyti. Romualdui kilo mintis ir jie sutarė, kad svečias dar atvyks ir nufilmuos jį pasakojant prisiminimus. Taigi taip įamžino lietuvių estrados pradininką – veik valandos juostoje.
O dėl autografų, tai Romualdas Volodka pasakoja, jog Šiauliuose be jo autografus rinko teatro dailininkas Antanas Krištopaitis (sovietinių kosmonautų), mokytojas Jonas Krivickas (rašytojų), teatro archyvaras Rimantas Vaitiekūnas (operos žvaigždžių). O gal buvo ar yra ir daugiau autografų kolekcininkų ir dėlto tik džiugiau. Kaip būtų puiku šias kolekcijas apjungti ir įsteigti pirmąjį autografų muziejų Lietuvoje.
