Trys karaliai – išprotėjęs, suvaikėjęs ir marionetė

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiau­lių uni­ver­si­te­to Edu­ko­lo­gi­jos ins­ti­tu­to pro­fe­so­rius, di­zai­ne­ris Gied­rius Šiukš­čius ne­se­niai pri­sta­tė 20-ąją sa­vo dar­bų pa­ro­dą „Sub­jek­ty­vūs ar­gu­men­tai“. Joje eksponuotas ir naujausias kūrėjo fotografikos ciklas „Eskizai neparašytam scenarijui“.
Šiemet 60-ąjį jubiliejų švenčia Šiaulių universiteto Edukologijos instituto profesorius, ilgametis dizaino studijų programų kūrėjas ir vadovas, dizaineris Giedrius Šiukščius. Kūrėjas ir pedagogas sako, kad per ilgus dešimtmečius kūrybos racionalumą nukonkuravo emocijos. G. Šiukščius neslepia nusivylimo, kad Šiauliuose menų studijos ir visas universitetas išgyvena ne pačius geriausius laikus.

Reakcija į problemas

– Šiaulių dailės galerijoje buvo pristatyta jūsų darbų paroda „Subjektyvūs argumentai“. Man turbūt didžiausią įspūdį padarė Jūsų seniausi, 1989–1990 metais sukurti, parodos darbai – fotoplakatai, kurie, mano akimis, netgi šiek tiek yra pralenkę laiką ir dabar atrodo taip moderniai, šiuolaikiškai. Kaip tokią inovatyvią formą Jūs galėtumėte paaiškinti?

– Taip yra todėl, kad aš visą laiką sėmiausi temų ir įkvėpimo iš gyvenimo, iš realaus visuomenės gyvenimo. Prisimenate tuos mano „Tris karalius“: vienas išprotėjęs, kitas suvaikėjęs, laikantis vaikišką žaisliuką, dar kitas – marionetė. Tais trimis karaliais galima apibūdinti, kokios problemos kamavo to meto mūsų valdžią. Jos ir dabar yra. Ką reiškia, sakykim, „Mikrofonas parlamente“, kur muilo burbulus pučia. Mes atsimename, pirmosiose Seimo kadencijose kiek buvo daug sofistikos. Tiesiog mes dar neturėjome valstybingumo tradicijų. Į Seimą atėjo žmonės, kurie neturėjo patirties ir man tai buvo akstinas pasityčioti. Bet tai nebuvo tyčiojimasis blogąja prasme, kritika dėl kritikos, tiesiog stengiausi atkreipti visuomenės dėmesį į tas aktualias problemas.

Kai mes iškovojome laisvę ir ištrūkome iš tos griežtos uždangos, prasidėjo toks pseudovakarietiškas gyvenimo būdas, dažnai neadekvatus, aš vėlgi į šitą problemą atkreipiau dėmesį su vizualaus meno kūriniais „X kartos socialinis identitetas“. Visuomeninis gyvenimas man buvo inspiracija kurti plakatus, kurie yra socialiai angažuoti, sprendžiantys visuomenės vystymosi problemas. Šie visi plakatai yra parodiniai. Tiražuotų yra labai nedaug. Taip pat kūriau ir komercinį plakatą, bet jo niekur neeksponuoju, nes komercinio plakato tikslai gerokai skiriasi nuo teminio plakato.

Tai vienas aspektas, galbūt įrodantis, kad per tris dešimtmečius mūsų visuomenėje problemos mažai pasikeitė. Kokios problemos 1990 metais buvo aktualios, panašios liko ir dabar. Nelabai mes ir patobulėjome. Jau turėtų tas plakatas nebeatitikti laikmečio, bet, pasirodo, atitinka.

Kitas aspektas – technologinis. Mažojoje salėje eksponuoti darbai – analogine fototechnika atlikti plakatai. Fotografų slengu šnekant, tai „šlapias procesas“. Labai mažai žmonių tą darė, buvau vienas iš pradininkų – tai padaryti buvo fiziškai sunku. Reikėdavo gauti ruloninio fotopopieriaus – mažmeninėje prekyboje jo nebūdavo. Už didelius pinigus tekdavo ieškoti juodojoje rinkoje. Didžiausioje dirbtuvėje turėjau padaryti 8–10 litrų ryškalų, fiksažo, o 2–3 metrų fotografiją plauti duše. Tai buvo sudėtinga.

Buvau išradęs technologiją, kuri leido iš analoginės juodai-baltos fotografijos spalvotą padaryti. Daugelis fotografų įsitikinę, kad fotopopierius su šviesai jautriu sluoksniu sugeria energiją ir ją skleidžia. Tą teigti labai metafiziška. Bet visgi tada nebuvo tos kompiuterinės sintetikos, kuri užmuša įtaigumą.

Mūsų visuomenė perėjo į tokį etapą, kuomet einama nebe į gylį, o į plotį. Anksčiau, dar septyniasdešimtaisias metais, reklamos specialistų buvo teigiama, kad plakatas per maždaug keturias sekundes turi suteikti visą informaciją. Prie dabartinio gyvenimo tempo, manau, net keturių nereikia. Per dvi tris sekundes arba „užkabina“ arba ne, nes informacijos srautas didelis. Mes nuo turinio nuėjome į emociškai galbūt stipresnę, vizualiai patrauklesnę, bet mažiau gilią išraišką.

– Ar teisingai suprantu, kad menai apskritai turėtų eiti į gylį, turėtų atliepti tam tikras socialines, visuomenines problemas?

– Ne visi. Tai daugiau plakatas šitą problemą sprendžia, bet jo poreikis mažėja, kadangi nėra teminio plakato užsakovų. Leidykloms būdavo planas išleisti atitinkamą skaičių teminių plakatų. O dabar mes kartais matome didelius reklaminius plakatus „Nedeginkim miško“, „Neterškim aplinkos“ – nufotografuotas miškas, žmogeliukas meta šiukšles į šiukšliadėžę. Visiškai primityvūs sprendimai – jokios metaforiškos minties, jokios įtaigos. Tiesiog, kad reklaminis stendas tuščias nestovėtų, kažkas atspausdino, kas po ranka pasitaikė, pakabino ir tiek.

O iš kitos pusės, jau žmonėms gal tiek informacijos ir nebereikia. Kaip ir muzikoje: vieniems patinka rokas, kitiems klasikinė muzika, dar kiti „popsą“ klauso. Matyt, taip ir menuose turi būti. Menus labai sunku racionaliai įvertinti. Tiesiog kiekvienas stengiasi ieškoti, kas jam prie širdies.

– Kaip kito Jūsų kūryba, požiūris į kūrybą?

Mano kūrybą galima skirstyti į dvi dalis – į racionalų plakatą, kuris sprendžia socialines problemas – tai, kas vyksta visuomenėje, parodo pirštu į neigiamus reiškinius, į biurokratizmą, snobizmą, fetišizmą ir panašiai. Bet pajutau, kad mene negali būti vieno poliaus – turi būti ir emocinis, iracionalus pradas.

Su metais didėjo noras ne parodyti visuomenės problemų racionalų sprendimą, bet labiau akcentuoti žmogaus jausminį pradą. Pavyzdžiui, ciklas „Eskizai neparašytam scenarijui“. Tai bandymas vizualizuoti mano sapnus, pasąmonines būsenas, kad žmogus ne perskaitytų tą mintį, kuri yra plakate labai aiškiai, tiesmukai išreikšta, bet, kad kūriniai atlieptų žiūrovo iracionalias būsenas.

Mano manymu, menas negali būti visiškai racionalus. Jeigu jis yra toks, ne visuomet jis gali būti vadinamas menu, tiksliau, tai būtų kūryba. Matyt, reikia atsvaros tam kompiuteriniam racionalumui, komerciniam plakatui, kad žmogus turėtų galimybę pasinerti į iliuzijų pasaulį. Dabar žmonės ieško greito įspūdžio, greitos emocijos ir nebenori apkrauti savęs problemomis, kurių ir taip daug.

– Minėjote apie auditorijos nenorą suprasti daugiau, giliau. Ar čia yra neigiama tendencija, su kuria visuomenė turėtų kovoti, ar tai yra natūralus dalykas – visuomenė keičiasi, po 10 metų ji bus dar kitokia?

– Vyresnės kartos žmonės nesupranta, kodėl jaunimas knygų neskaito, aš dirbu su studentais ir matau, kad jie visą informaciją gauna iš interneto. Man atrodo, tai natūralus procesas ir neišvengiami kartų supratimo skirtumai, kartų kova. Tam mes nepasipriešinsime. Galbūt nereikia per daug to akcentuoti, nes nieko nepakeisime. Tiesiog, matyt, reikia prisitaikyti. Neišvengiamai yra pliusų ir minusų, ir vienur, ir kitur. Kartais atrodo, kad mes perdaug žvalgomės atgal.

Vienas internete talpinamos vizualinės informacijos minusų, kurį aš matau: labai padaugėjo asmenukių. Žmonės masiškai fotografuoja save ir rodo. Iš kur tas potraukis? Įžiūriu neigiamų reiškinių, ir ekshibicionizmo, ir snobizmo, ir fetišizmo apraiškų. Mūsų kartai nėra aktualu save fotografuoti, tam nebuvo ir priemonių, bet ir noro nebuvo save demonstruoti, kur tu ėjai, ką tu darei ir kaip tu atrodai.

Teigiamas dalykas – daugybė informacijos per labai trumpą laiką. Mūsų karta tam, kad parašytų referatą, kad pacituotų keletą frazių, turėdavo daug knygų perskaityti. Dabar užtenka valandos. Tai yra pliusas. Bet vėlgi, minusas yra tas, kad negali žinoti, ar surasta informacija yra teisinga. Vadovėliai ir kiti leidiniai buvo recenzuojami, netikslumai taisomi, o dabar studentas ateina prisirinkęs informacijos, sakykim, 10 išnašų: 8 yra teisingos, dvi – nevisai, nes jaunas žmogus neturi patirties, kuri padėtų atsirinkti.

Ateitis – miglota

– Minėjote studentus, su kuriais dar dirbate Šiaulių universitete. Kokių specialybių studentai dar mokosi?

– Dabar universitete liko Edukologijos, Regionų plėtros, Tęstinių ir nuotolinių studijų institutai, institutuose – studijų komitetai. Bakalauro menų studijų programas šiais metais baigė dailininkai grafikai ir aplinkos objektų dizaineriai – bakalaurų jau nebeturėsime. Lieka grafikos ir dizaino specializacijų magistrantai. Ar kitais metais bus priėmimas, negaliu atsakyti.

– Nuo 2021 metų sausio 1 dienos Šiaulių universitetas tampa Vilniaus universiteto Šiaulių akademija. Esate vienas ryškiausių menų dėstytojų. Kokią Jūs matote vizualaus meno ateitį universitete ir Šiauliuose po reorganizacijos?

– 90 procentų, kad meno studijų nebeliks. Dailės, vėliau Menų, fakultetas egzistavo 50 metų. Turėjome du pastatus – Zubovų rūmus ir „Studentų kampą“ – su visa įranga. O dabar mes jau ketveri metai nebegauname valstybės finansuojamų vietų į bakalauro menų studijas.

Kodėl žlugo menų studijos? Dažnai kaltinamas universitetas. Universitetas niekuo dėtas. Tai laipsniško visų Lietuvos regionų nykimo pradžia. Tiesiog nebebuvo skirta menų studijoms valstybės finansuojamų vietų. Žiniasklaidoje Prezidentės patarėja, kaip ir atskleidė kortas: buvo priimtas politinis sprendimas menų studijas koncentruoti Vilniaus dailės ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijose. Klaipėdos ir Šiaulių universitetams buvo nutrauktas bakalauro menų studijų finansvimas. Susirinkite, jeigu norite, mokamus! Kas gi stos į mokamas vietas Šiauliuose, jeigu stoji į Vilnių – gauni valstybės finansavimą, o į Šiaulius – mažiau patrauklų miestą – tu dar turi pats mokėti? Dvi menų studijų programos – Dailės ir Aplinkos objektų dizaino – tarptautinių ekspertų buvo akredituotos maksimaliam terminui, šešeriems metams. Mūsų valdžios sprendimas – aiški strategija mokslą po truputį koncentruoti Vilniuje.

Dabar universitete nebeliko ir personalo, ir materialinės bazės, o Vilniaus universitete išvis tokios studijų srities nėra. Šiuo aspektu mano nuomonė – labai pesimistinė. Galbūt ilguoju periodu… Bet dabar, kai išregistruotos studijų programos, vėl jas įregistruoti ir atidaryti studijų sritį, reikia laiko ir labai didelių finansų. O jeigu jie nebus skirti? Tai valstybinės politikos prerogatyva. Čia ne privati įstaiga.

– Paradoksas: valdantieji ne kartą akcentavo apie regionų vystymą, o čia – regioninio universiteto marinimas.

– Čia yra neigiamas politikos reiškinys, iš kurio neįmanoma nesityčioti, – visiškas dviveidiškumas. Dažniausiai daroma priešingai negu sakoma.

Apskritai mūsų universitetas daugiau kaip 15–20 metų, ar dar daugiau žiniasklaidoje buvo puolamas. Kiekvienoje aukštojoje mokykloje yra problemų, kaip ir kiekvienoje įstaigoje, neįmanoma, kad jų nebūtų. Bet kitose aukštosiose mokyklose jos dažnai nutylimos, o mūsų – išafišuojamos. Tai buvo tendencinga veikla, ir visi tai matėm. Pažįstu daug darbščių ir sąžiningai universitete dirbusių žmonių, kurie visą savo gyvenimą pašventė mokslui ar menui. Gaila, kad tokie žmonės buvo ir yra priversti palikti universitetą.

– Klaipėdos universitetas, nors ir menksta, bet kol kas apie jo prisijungimą prie didesnės aukštosios mokyklos nekalbama. Ar Šiauliuose buvo galimybę išsaugoti atskirą universitetą?

– Mano manymu, buvo pakankama materialinė bazė ir intelektinis potencialas, kad universitetas išliktų. Tiesiog trūko politinės valios jį išlaikyti. Mūsų regiono žmonės nesugebėjo atsilaikyti prieš centrinės valdžios spaudimą. Tikrai žinau, kad buvo žmonių, kurie kovojo, kiek galėjo. Bet ką gali padaryti keletas žmonių? Buvo ir tokių, kurie tik imitavo darbą.

Bet net ir tie, kurie tik imitavo, jeigu būtų kovoję, vargu ar būtų užtekę jėgų. Ar gali provincija prieš metropoliją kovoti ir laimėti? Tai, aišku, yra labai neteisinga politika, labai skaudi ir, manau, kad nepateisinama.

Klaidą ištaisyti bus sunku

– Akivaizdu, kad Šiauliuose Vilniaus universiteto padalinys bus, tačiau jau prarasta daug specialistus rengiančių programų. Kokią Jūs matote miesto ateitį?

– Visais atvejais gerokai blogesnę, nes dažniausia akcentuojamos tik pedagoginės studijų programos, o regionui reikia ne tik pedagogų.

Yra lietuviška patarlė: „kur trumpa – ten trūksta“. Turi būti kritinė masė. Kai nebelieka kritinės masės, studentų ir dėstytojų, nebelieka traukos centro. Matote, jaunam žmogui reikia ne tik studijuoti, jam reikia studentauti, jam reikia poros ieškotis, jam reikia turėti praktiką kur atlikti, jam reikia darbą gauti. Kai Šiauliuose nebelieka jaunimo kritinės masės, miestas darosi nebe patrauklus, jis nesirenkamas studijoms. Šiauliai šitą ribą peržengė. Be specializuotų, kitų sričių ir krypčių studijų nebeliks ir regionas kentės labai stipriai. Čia jau neišvengiama.

Matyt, kažkada bus susigriebta, kad padaryta klaida, bet ją ištaisyti bus labai sunku. Ir Šiaulių miestas, ir regionas jau dabar kenčia.

Ir dabar, aš manau, darbdaviai jau pradeda jausti, kad specialistų trūksta ir kiekvienais metais jų trūks. Baigę studijas Vilniuje čia nevažiuoja. Perspektyva šiuo atveju tikrai liūdna.

– Kai Jūs pradėjote dirbti Šiauliuose ar šiek tiek vėliau, tarkim, 2000 metais, galėjote pagalvoti, kad menų studijų ir apskritai universiteto laukia toks likimas?

– Aš labai gerai atsimenu: 1985 metais, kai atvažiavau iš Vilniaus, miestas padarė prastą įspūdį. Miestas uždaras: karinės bazės, neįleidžia užsieniečių, tokios provincinės nuotaikos. Miestas visas pilkas, išskyrus Vilniaus gatvę – pasigirti galime, kad pirma tokia pėsčiųjų gatvė Lietuvoje buvo.

Šiauliai buvo toks eksperimentinis miestelis, kur įsivyravo kai kurių partinių veikėjų bloga tradicija eksperimentus išbandyti. Sakykim, telefono mokestis pirmiausia padidintas Šiauliuose, alkoholio kažkoks ribojimas – Šiauliuose. Daug mačiau neigiamų reiškinių. Bet po nepriklausomybės atgavimo Šiauliai milžiniškais žingsniais pradėjo eiti į priekį ir tai buvo labai gera matyti. Pradėjo atsirasti lauko kavinių, žmonėms atsirado galimybė į užsienį išvažiuoti, treninginės mados, žmonių mentalitetas pradėjo keistis, prekybos centrai ėmė kilti.

Mes universitetą 1997 metais nelengvai kūrėme, studentų skaičius didėjo. Gera buvo žiūrėti, kaip Šiauliai iš to pilko miestelio pradėjo darytis gražiu didmiesčiu. Ir tai vyko iki maždaug 2008-2009 metų. Po krizės kreivė mieste vėl pradėjo kristi. Dabar pažiūrėkim: „Titnago“ nebeliko, dvi televizijos buvo – vienos neliko, kita vos egzistuoja, dienraščiai menksta, daugelis smulkesnių įmonių užsidaro, vienintelė mieste profesionalios didelio formato spaudos ant fotopopieriaus ateljė, kurioje spausdinau savo darbus – užsidarė. Universtitete prieš dešimtmetį buvo beveik 12 tūkstančių studentų, o dabar apie 900 beliko.

– Vėl paradoksas: miesto valdžia vis praneša, kad kuriasi naujos darbo vietos, mieste gerėja aplinka...

– Vėlgi tas pats paradoksas: stručio pozicija – galva į smėlį. Valdantieji stengiasi nematyti minusų, o pliusus gerokai paryškinti. Čia yra sena problema, dėl ko reikalai nesisprendžia. Tu turi būti realistas ir identifikuoti neigiamus ir teigiamus dalykus. Dabar išeina: jeigu tu neigiamus dalykus pripažįsti, blogas esi, kad jų nesprendi. Tai geriausia jų nepripažinti: tada atrodai pats gražiai, visus optimistiškai nuteiki, o realiai žmonės mato, kad situacija nesikeičia.

Komentarai

Emilija    Pen, 2020-07-31 / 11:07
Parodėte darbus ir tai yra gerai. Nesvarbu, kas ir kaip juos vertina. Po O.Daugelio mirties mane ištiko emocinis šokas, nes internete neradau jokių jo darbų. Išvadinau jį funkcionieriumi. Paskui suradau tą Čiurlionio darbą, kurį jis už labai brangiai nupirko ir įlindo į skolas. Kaip gerai, kad jis nupirko Lietuvai Piramidės sonatą „Andante“. Ar dar kas pasaulyje turi menininką, kuris nutapytų taip tiksliai, taip grakščiai muziką? Čiurlionis atsisakė pasiūlytos direktoriaus vietos Liubline ir pasirinko menininko kelią. Ar daug yra pasaulyje žmonių, kurie atsisakytų direktoriaus pareigų ir pasirinktų mokslą ar meną?
Čia kaip ir sporte    Šeš, 2020-08-01 / 08:58
nuo 90-ųjų, kada visi staiga suprato, kad keliai atviri ir vystymosi perspektyvos šviesios bei neribotos, visuomeninėje sąmonėje įvyko fatališkas lūžis, kurio esmė “laisva rinka”. Tai reiškia, kad viskas pofik išskyrus pinigus. Sporto klubai liovėsi ugdyti SAVO pamainą, tuo pačiu keliu pasuko universitetai. Tuo būdu, patys to nepastebėdami vieni tapo donorais prieš savo valią, kiti recipientais. ŠU kraujavo ypač stipriai, padedant administraciniam resursui ir trumparegiams vietiniams vadams. Viena paguoda, jei tai paguoda - Šiauliais reikalas nesibaigs. Valstybės mokslo šviesulys VU pasauliniuose reitinguose besitrinantis kažkur antrajame penkišimtuke susidurs su protų nutekėjimu, tik papildyti jo provincijos sąskaita jau nebegalės. Taigi Šiauliai ir vėl pirmoji eksperimento, kuris baigsis nacionalinio mokslo ir švietimo sistemos griūtimi, auka. Su tuo galim pasveikinti politines partijas, verslą ir vienas kitą.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.