Naujausios
Tremtinius Sibire guodė muzika
Lietuvius tremtinius Sibire sunkiausiomis sąlygomis ramino muzika. Instrumentų trūko, jie buvo daromi iš primityviausių priemonių. Jūratės Vyliūtės ir Gailos Kirdienės knygoje „Lietuviai ir muzika Sibire“ pasakojamos ir Šiaulių krašto tremtinių muzikantų istorijos.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Sujaudino daina
Muzikologės, Lietuvos kompozitorių sąjungos narės Jūratės Sofijos Viliūtės ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentės daktarės Gailos Kirdienės knyga „Lietuviai ir muzika Sibire“ buvo pristatyta vakare „Iš Sibiro natų“ Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Koncerte greta aukštos klasės profesionalių atlikėjų – Vytauto Juozapaičio, Martyno Švėgždos von Bekker – grojo, dainavo šiaulietis tremtinys Romualdas Baltutis.
Jis į Vilnių vežėsi smuiką, kuriuo tėvas, Kurtuvėnų pradinės mokyklos vedėjas, Liudas Baltutis grojo tremtyje, švilpuką iš medžio žievės ir kitus instrumentus.
Scenoje L. Baltutis pirmiausia paprašė mintimis ir emocijomis grįžti į tremties metus. Po šių žodžių jis padainavo tėvo tremties pradžioje sukurtą dainą: „Ko, raibasis paukštužėli“.
„Galvojau, kaip aš su elementariais instrumentais atrodysiu scenoje po profesionalų. Bet po šios dainelės buvo toks sujudimas! Man renginio dalyviai sakė: „Tu mus pažadinai“, – džiaugiasi šiaulietis.
R. Baltutis puikiai prisimena, kaip šią dainą tremtyje dainuodavo sesės, o jis, tuomet devynmetis berniukas, akompanuodavo gitara.
Kurdamas dainą „Ko, raibasis paukštužėli“, tėvas, R. Baltučio teigimu, norėjo suteikti tremtiniams optimizmo.
„Tėvas visuomet norėjo, kad būtų optimizmo gaidelė, nusiraminimas sunkiomis sąlygomis. Muzika teikdavo vilties“, – sako R. Baltutis.
Bekalbėdamas jis pasiima gitarą ir uždainuoja:
Ko, raibasis paukštužėli,
Tu toks linksmas visados,
Visą mielą vasarėlę
Čiulbi ulbi ant šakos?
Muzikos galia
Dar vienas populiarus tremties metų kūrinys – R. Baltučio tėvo sukurta „Liudo polka“. Ši polka būdavo paskutinis susibūrimo akcentas.
R. Baltutis prisimena, kaip trankiai ši melodija buvo sutikta pirmąją Antrojo pasaulinio karo pergalės dieną.
„Vienas veteranas ant kėdės sėdėjo be kojų. Kai pagrojome polką, jis, norėdamas šokti, nukrito nuo kėdės ant žemės ir bandė judėti į taktą. Kiti veteranai taip šveitė ramentus, kad grafinai su samagonu sudužo“, – juokiasi R. Baltutis.
Dainuoti, groti tremtyje, sako R. Baltutis, lietuviai pradėdavo stichiškai. Pakakdavo, kad ir penki žmonės susirinktų. Nesvarbu, švenčių ar nešvenčių metu.
Tremtiniai visuomet dainuodavo „Leiskit į Tėvynę“. Jų lūpose skambėdavo ir „Lietuva brangi“, Lietuvos himnas.
„Mano tėvas manė, kad muzika reikalinga kiekvienam vaikui dėl erudicijos. Jo nuomone, muzika padeda dirbant bet kokį darbą. Jei vaikas moka akompanuoti nerepetavęs, jo išsivystymas kitoks“, – tėvo žodžius atkartoja R. Baltutis.
Tėvo nuostatos laikosi ir inžinierius R. Baltutis: jo dukros, anūkai baigė muzikos mokyklas.
Instrumentus susiklijavo
Baltučių šeima – 1941 metų birželio 14-osios tremtiniai. R. Baltutis mena, kad tuo metu jų aplinkos tremtiniai turėjo tik vieną lietuvišką instrumentą – muzikanto Broniaus Tėvelio Arūno sūnaus atsivežtą vaikišką smuikelį.
Instrumentų tremtiniai netikėtai rado vietinio žmogaus, ištremto po 1918 metų, sandėlyje. Instrumentai nuo drėgmės buvo subyrėję. Lietuviai parsivežė du maišus šukių. Atrinko dvi gitaras, balalaiką, dvi mandolinas, būgnelį ir dambras. Tėvas L. Baltutis instrumentus klijavo iš nugaišusio arklio kojų išvirtais klijais.
Turėdamas instrumentų, tėvas pradėjo mokyti groti „Gimnazistų valsą“ ir dainelę „Ko, raibasis paukštužėli“.
R. Baltutis prisimena, kaip jo tėvas mokė vaikus muzikos. Jei kuris vaikas nepataikydavo į taktą, L. Baltutis duodavo pratimą: viena ranka tarsi sukti malūno girnas, o kita – tarsi sijoti. Treniruodavo tol, kol vaikams pavykdavo vienu metu atlikti skirtingus judesius.
„Dar atsirado armonika „be balsų“. Tėvas pamokė: iš suplaktos vinies per metus sudėjau balsus. Pabandžiau ir nuskambėjo „Pulkim ant kelių“ akordas. Stichiškai gavosi šis garsas. Tuomet man buvo 9 metai, – sako R. Baltutis. – Šią giesmę grodavau ir grodavau, daugiau nieko nemokėjau.“
Visuomet – su muzika
Per septynerius tremties metus R. Baltutis išmoko groti įvairiais instrumentais: nuo būgnelio iki smuiko. Bet gyvenimas tremtyje nebuvo tik muzika – vaikui teko dirbti avių fermoje.
Pamažu susidarė trys tremtinių kapelos. Viena, kurioje grojo tėvas L. Baltutis su vaikais, grodavo klube, kai būdavo atvežamas nebylus kinas.
Dar viena kapela susidarydavo, kai krūvon susieidavo trys mokytojai – L. Baltutis, Tadeušas Jonušas, Bronius Tėvelis. Šie muzikantai prisijungdavo per šv. Velykas, šv. Kalėdas. Tuomet lietuvių prisirinkdavo pilnas kambarys.
Mokinių kapelos vedantysis buvo R. Baltutis.
1947 metais, kai R. Baltutis mokėsi šeštoje klasėje, šeima pabėgo iš tremties. Instrumentai liko Sibire.
Lietuvoje ilgai būti neteko. R. Baltutis rodo seną nuotrauką: joje jis groja vaikišku akordeonu Šiaulių lageryje. Paauglio veide – šypsena.
„Šiauliuose juokėmės iš stribų, nė vienas neverkėme. Dar vienos tremties nebebijojome“, – sako R. Baltutis.
1948 metų birželį Baltučiai vėl grąžinti į tremtį.
Dar vienoje nuotraukoje R. Baltutis barake groja smuiku, kurį išsaugojo iki šių dienų. Smuiką ir 32 bosų vaikišką akordeoną „Hohner“ už paskutinius pinigus tėvas buvo nupirkęs Šiauliuose.
Aštuntoje-dešimtoje klasėse R. Baltutis jau buvo 30-ies mokinių orkestro vadovas.
Įstojęs į Tomsko politechnikos institutą, vadovavo instituto saviveiklai.
Įvairūs muzikos instrumentai R.Baltučiui paklūsta ir šiandien.
Džiugino smuikas
Šiaulietis liaudies muzikos instrumentų meistras Albertas Martinaitis gimė 1953 metais tremtyje, Ukaro kaime, Nižneudisko rajone, Irkutsko srityje.
Jo motinos tėvo Kazimiero Eitmančio giminė buvo labai muzikali, daininga. Pirmasis į tremtį buvo išvežtas K. Eitmančio sūnus Stanislovas Eitmantis, tremties neišvengė ir kiti giminaičiai.
1948 metais į Zulumajaus gyvenvietę Irkutsko srityje išvežti A. Martinaičio seneliai – Kazimieras ir Juzefa Eitmančiai.
1949 metais tremčiai buvo pasmerkti būsimieji A. Martinaičio tėvai ir sesuo.
„Didžiausias senelio turtas buvo smuikelis. Nepaprastai jį mylėjo. Sakydavo: vaikai, paklausykit, kaip smuikas verkia, juokiasi“, – pasakoja A. Martinaitis.
2004 metais A. Martinaitis padarė smuiką savo seneliui ir visai Eitmančių giminei atminti.
Antras daikto gyvenimas
A. Martinaitis primena: anksčiau kiekvienoje troboje buvo muzikantų, dainininkų, instrumentų meistrų.
„Jei instrumento pritrūkdavo ar susigadindavo, niekas negalvodavo, jog reikia rašyti projektą ir prašyti pinigų, – šypsosi šiaulietis. – Sibire žmonės, stovėdami ant ledo, radę nuolaužų susiklijuodavo instrumentus.“
A. Martinaitis neabejoja, kad groti būtina: „Jei žmogus muzikalus, jis ir elgiasi kaip džentelmenas. Tam reikalingas harmoninis instinktas. Šiandien kultūrinė sklaida labai maža, todėl tokią visuomenę ir turime.“
A. Martinaitis pakelia dalgio ašmenis: juos įdavė G. Kirdienė, viena iš knygos autorių.
A. Martinaitis jai buvo minėjęs, jog padarė dambrelį iš dalgio. Tąkart jis instrumentą kūrė remdamasis mitologija, kur sakoma, kad vilkas šieną pjauna, meška riešutauja, o žvėrių kapelijoje liūtas groja dambreliu.
„Muzikologė dalgį parsivežė iš tėviškės. Iš jo nukaltas dambrelis išlaikys emocinį ryšį su tėviške. Muzikos instrumentas pratęs daikto gyvenimą. Daiktas bus sakralizuotas, nevirs preke ar antrarūšėmis žaliavomis. Toks kūrybinis procesas– labai malonus“, – sako A. Martinaitis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
MEISTRAS: Albertas Martinaitis iš dalgio ašmenų knygos „Lietuviai ir muzika Sibire“ bendraautorei Gailai Kirdienei darys dambrelį. Instrumentas etnologei primins tėviškę.
MUZIKANTAS: Romualdas Baltutis gitara išgauna iš tėvo išmoktą „Vyro ir moters barnį“. Bosai vaizduoja vyro balsą, plonosios stygos – moters.
KNYGA: Beveik 700 puslapių knyga „Lietuviai ir muzika Sibire“ suskirstyta į dvi dalis. Pirmojoje dalyje „Marija Marija...“ muzikinis Sibiras atspindėtas per žmonių išgyvenimus. Antrojoje dalyje į muziką žvelgiama mokslininkės akimis.