Naujausios
– 1992 m. persikėliau iš Pakruojo, grįžau gyventi ir dirbti į Šiaulius. Tapau advokatu. Turėjau daugiau laisvo laiko ne tik savo tiesioginiam darbui, bet ir kultūrai bei menui. Tiesa, dar būdamas Pakruojyje su savo organizuotomis ekslibrisų ir dailės darbų parodomis aplankydavau ir Šiaulius. Mano iniciatyva Šiaulių inžinierių namuose, Dailės galerijoje, „Laiptų galerijoje“, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, Ch. Frenkelio viloje, Šiaulių „Aušros“ muziejuje buvo surengtos Žibunto Mikšio, JAV lietuvio Vytauto Osvaldo Virkau, brolių Enzo, Nando ir Pepe Rosamilių, italo Rafaelo Lucci, fotografo Olego Truchano ir kitų Lietuvos bei užsienio dailininkų kūrybos parodos. Tai buvo mano laisvalaikio ir pomėgio dalis. Aš ne tik nuo 1975 m. kolekcionuoju meną, bet jį ir propaguoju, rengiu parodas, konkursus, seminarus, – laikotarpį prieš tris dešimtemčius prisimena J. Nekrašius.
Vizitinė kortelė
– Jonai, Jūs – žinomas kolekcininkas, Jūsų kultūros veikla yra labai plati, bet ekslibrisas – tarsi vizitinė kortelė. Kodėl ekslibrisas?
– Ekslibrisas yra susijęs su knygos istorija. Tai ne tik meninis knygos ženklas, svarbus jos palydovas, bet ir nuosavybės žymė. Tokia ekslibriso kilmė. Jis parodo savininko ryšį su knyga. Kartu tai ir puošybos elementas, kaip, pavyzdžiui, knygos įrišimas. Domėjimasis knygos ženklais skatina bendrauti su žymiais Lietuvos ir kitų valstybių dailininkais, kolekcininkais. Manau, kad Lietuvos ekslibrisas unikalus tuo, kad jis nuo senų laikų reprezentuoja mūsų šalies dailininkų kūrybą pasaulyje. Šiauliai tiek prieškariu, tiek atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje buvo ir yra gana svarbus šalies ekslibrisų meno centras. Šiauliuose gimęs ir iki 1928 metų gyvenęs ir dirbęs advokatas, bibliofilas ir kolekcininkas Viktoras Cimkauskas (1896–1944) buvo vienas žymiausių ekslibrisų rinkėjų ir propaguotojų Lietuvoje. Beje, prieš 100 metų, 1924 m., V. Cimkauskas pirmasis paskatino šiaulietį dailininką Gerardą Bagdonavičių (1901–1986) kurti ekslibrisus.
2001 m. spalio 3 d., man pasiūlius, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje įkūrėme visuomeninį ekslibriso muziejų. Jame saugomi bibliotekai dovanoti meninę vertę turintys knygos ženklai, vienaip ar kitaip susiję su Šiaulių miestu ir kraštu, kaupiama informacija apie ekslibrisų istoriją ir raidą, organizuojami tarptautiniai ekslibrisų konkursai, įvairūs renginiai, supažindinantys visuomenę su knygos ženklais ir jų kūrėjais.
Nuo 2015 m. Lietuvos miestų ir rajonų bibliotekose bei muziejuose iš savo kolekcijos rengiu kilnojamąją paroda „Visa Lietuva mažojoje knygelėje ir ekslibrise”. Su šia paroda jau pabuvojau Šiaulių, Klaipėdos, Panevėžio, Kauno, Vilniaus miestuose, Akmenės, Biržų, Joniškio, Kuršėnų, Kelmės, Kretingos, Mažeikių, Pakruojo, Radviliškio viešosiose bibliotekose, Lietuvos Seimo bibliotekoje Vilniuje, Pasvalio krašto muziejuje. Planuoju ir toliau rengti šias parodas ir kitose Lietuvos miestų bei rajonų bibliotekose ir supažindinti su savo kolekcija visuomenę, surengti jaunimui edukacijas ir užsiėmimus „Knygos ženklas – antspaudas“ ir kt.
– Dažnai matau Jus tarp kolekcininkų, bendradarbiaujate, organizuojate, skleidžiate. Kolekcionuojate ne tik sau?
– Jau daug metų bendradarbiauju su Šiauliuose veikiančiu Kolekcininkų klubu, kuriam vadovauja Arijus Ivaškevičius. Šio klubo nariai ir jam prijaučiantys kolekcininkai daug prisideda prie Šiaulių miesto bibliotekų, muziejų, archyvų, įvairių fondų papildymo, savo rinkiniais padeda iliustruoti įvairių autorių ir mano knygas, albumus, katalogus, straipsnius ir publikacijas Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose. Aktyviausi bendradarbiai yra minėtas Arijus Ivaškevičius, kolekcininkai Petras Kaminskas, Arvydas Skerys, Stanislovas Velička, Česlovas Galkus, Alfredas Vilbikas, Linas Žaliūkas ir kiti.
Miestą, o kartu ir kultūrą, kuria ne valdininkai, o visi jo gyventojai, visuomenė. Ne politikai turi daryti įtaką kultūrai, o kultūra – politikai. Kultūros politika neturi tilpti tik kokios nors valdančiosios partijos programoje, o atvirkščiai: remti vienas ar kitas sritis, kurios buvo išreikštos kokiu nors ne partiniu ar valstybiniu būdu. Svarbu ne tik kultūros vartojimas, bet ir jos įprasminimas. Kultūra – būdas susikalbėti su praeitimi. Ji – priemonė žmogui būti su savimi. Sava kultūra žmogų susieja su žeme, namais, miestais, gamta, tauta. Jos negalima nei atsikratyti, nei sunaikinti, nei administruoti ar kaip nors kitaip valdyti. Ji turi būti laisva ir nepriklausoma.
Kultūros nebus per daug
– Esate ne tik kultūros rinkėjas, bet ir ją sisteminate, analizuojate, ieškote praeities ir šiandienos sąsajų, tęstinumo ženklų. Ką randate?
– Prieškariu Šiauliuose buvo gajos kultūros tradicijos, veikė „Kultūros“ draugija, vėliau Kultūros-švietimo draugija, buvo leidžiamas žurnalas „Kultūra“. Dabar to nėra. Miestas neturi savo nuolatinio leidinio, skirto kultūrai, menui ir istorijai. Nustojo eiti „Šiaulių metraštis“, kultūros judėjimą mieste iš dalies plėtoja tik kartą į metus išleidžiamas literatūros almanachas „Varpai“, dar yra „Šiaulių krašto“ laikraščio priedas „Atolankos“, „etaplius“ (anksčiau leistas „Kvadratas“), žinybinis Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos leidinys „Aušros alėja“, dar vienas kitas leidinukas ir viskas. Kai veikė Šiaulių universitetas, jis leido daug ir įvairių mokslui, kultūrai ir švietimui skirtų leidinių ir žurnalų. Deja, viskas dingo. O juk prieškariu Šiauliuose įvairiu laiku buvo leidžiama daugiau kaip 30 įvairių laikraščių ir žurnalų: „Gimtasai kraštas“, „Šiaulietis“, „Šiaulių naujienos“, ,,Šiaurės Lietuva“, „Momentas“, „Mūsų momentas“, „Įdomus mūsų momentas“ ir kt.
Aišku, dabar yra įvairios platformos, internetas, instagramas, feisbukas, viešieji ryšiai ir kt. Tačiau to aiškiai nepakanka. Kultūros niekada nebus per daug ir ji negali būti vien tik valdininkų rankose. Suteikime galimybę reikštis mieste kuriantiems rašytojams, poetams, kraštotyrininkams ir kt. Suprantama, yra profesionalusis menas, įvairūs meno kolektyvai, bet to nepakanka. Be to, svarbu, kad turėtų galimybę pasireikšti individualūs, nepriklausomi menininkai, kūrėjai.
Galima pasidžiaugti, kad Šiaulių „Aušros“ muziejus aria plačią kultūros vagą. Jo padaliniuose veikia nuolatinės ekspozicijos ir kilnojamosios parodos, organizuojami įvairūs renginiai, koncertai, konferencijos, susitikimai, leidžiamos solidžios knygos ir puošnūs meno albumai, vyksta šių leidinių aptarimai.
Šiauliai gali didžiuotis savo iškiliais kultūros žmonėmis: teisininkais Peliksu Bugailiškiu, Kazimieru Venclauskiu, Kaziu Šalkauskiu, filosofu Stasiu Šalkauskiu, spaustuvininku ir leidėju dr. Jonu Šliūpu, knygnešiu ir spaudos dabuotoju Liudviku Jakavičiumi, knygininku Feliksu Maksvyčiu, poetais Jonu Krikščiūnu-Jovaru, Juozu Miliausku-Miglovara, menotyrininku, profesoriumi Vyteniu Rimkumi. O kur dar menininkai, rašytojai, aktoriai, architektai. Šiaulių berniukų gimnazijoje mokėsi keturi Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai: Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Alfonsas Petrulis ir Jonas Vileišis. Su Šiauliais tiesioginį ryšį turi keliautojas, fotografas ir gamtosaugininkas Olegas Truchanas, JAV skulptorius ir menotyrininkas litvakas Viktoras Davidas Breneris ir kt. Šiauliuose garsėjo Janavičių, Janulaičių, Sondeckių, Šalkauskių, Rimkų, Venclauskių, Zubovų ir kitų garsių šiauliečių šeimų dinastijos. Šiauliai visais laikais garsėjo ir garsėja įžymiais žmonėmis, visų jų ir išvardinsi. Jų labai daug.
Kultūrą užvaldo komercija
– Kokia kultūros situacija šiandien? Esate labai aktyvus kultūros renginių lankytojas, fiksuotojas ir aktyvus šio proceso dalyvis – tikrai turite savo viziją...
– Kiekvienos šalies, miesto istorijos esmė yra kultūros paveldas, tradicijos ir jų tęstinumas. Nesuprasi, kur ir ko eini, jei nežinosi, iš kur esi atėjęs. Įvairiu laiku esu pateikęs pasiūlymų, susijusių su įžymiomis vietomis, istoriniais medžiais ir žymiais žmonėmis miesto Savivaldybei, kultūros ir švietimo įstaigoms, bibliotekoms, galerijoms, muziejams ir kt. Manau, kad idėjų iniciatoriai turėtų sėsti prie bendro stalo, jungti, mobilizuoti jėgas, idėjas grupuoti. Idėjų įgyvendinimas priklauso nuo miesto prioritetų ir galimybių. Savivaldybei reikėtų apsispręsti, kiek ir ko miestui reikia. Štai prieškariu spaudoje šiauliečiai buvo kviečiami siūlyti ir išsisakyti rubrikoje „Ko Šiauliams trūksta?“. Gal verta ir dabar dažniau kviesti šiauliečius pasisakyti šia tema.
Kultūrą užvaldė komercinis mąstymas. Ji vis labiau suvokiama vien kaip pramoga, laisvalaikio užpildymas renginiais ir reginiais. Dabar pirmoje vietoje yra projektai, planai, programos, edukacijos, kurios dažnai būna formalios, neatspindinčios vietos bendruomenės poreikių ir tradicijų. Dažnai primetama tik tai, kas rūpi vien projektų autoriams ir kūrėjams. Kultūros reiškiniai pradėti vadinti projektais, kartais – produktais. Ji gamina tai, kas tuoj pat suvartojama. Apie išliekamąja vertę užmirštama.
Šiauliai turi rezervų, jėgų, galimybių progresuoti. Tokia mano vizija. Šiauliai po visų karų pakildavo. Dabar tam padeda ir europinės lėšos, yra ir kitos finansinės galimybės, tradicijos. Reikia, kad ir intelektualai pateiktų reikalingos informacijos. Gerai, kad šiauliečiai, minint Šiaulių vardo pirmojo paminėjimo 490-ųjų sukaktį, siekia 2026 m. tapti Lietuvos kultūros sostine. Siekimas geras, reikia ambicijų, ryžto, susitelkimo. Tam pasitarnauja Šiauliuose jau rengami įvairūs darbo susitikimai, seminarai, „Kultūros pusryčiai“, surenkami pasiūlymai, kaip tai įgyvendinti. Tokius pasiūlymus Kultūros centrui pateikiau ir aš. Taip pat esu pateikęs kai kurių pasiūlymų dėl kultūrinių ir istorinių renginių, knygų pristatymo.
– Prisiminkite tuos pasiūlymus, apibūdinkite.
– Mane ypač domina fotografija. Jau daugiau kaip 40 metų užsiimu fotografija, fotografuoju Šiaulių miestą, vaizdus kelionėse po Lietuvą ir užsienį, rengiu parodas, kuriu vaizdo filmus. Neseniai Pakruojyje surengiau mobiliografijos parodą „Miesto muzika. Metų laikai“, kurios pristatyme panaudojau italų kompozitoriaus Antonijaus Vivaldžio muziką. Planuoju šiemet rugpjūčio mėnesį Šiauliuose, Dailės galerijoje, surengti personalinę fotografijų parodą „Voyage“ ir pristatyti meno kolekciją EROS bei kita.
Gilinuosi į Šiaulių ir Lietuvos fotografijos istoriją, ypač mane domina senoji fotografija. Nemažai laiko skiriu ir kinematografijos Šiaulių krašte istorijai ir raidai. Gegužės 6 d. Lietuvių kalbos institute skaičiau pranešimą „Antano Macijausko lietuviško žemėlapio byla ir Povilo Višinskio byla dėl lietuviškų afišų – bylos, nulėmusios lietuvių spaudos draudimo panaikinimą“. Šis institutas, surengęs mokslinį seminarą, taip gražiai paminėjo lietuvių spaudos draudimo panaikinimo 120 metų sukaktį. Ir Šiauliuose šiai temai buvo galima surengti konferenciją ar bent minėjimą, juk tiek Antanas Macijauskas, tiek Povilas Višinskis yra daugiau ar mažiau susiję su Šiauliais, be to, ginant juos nuo caro persekiojimo ir lietuvių spaudos draudimo panaikinimo daug prisidėjo iš čia kilę, čia dirbę Šiaulių teisininkai ir advokatai Maksimas Ganfmanas, Stasys Lukauskis, Leonidas Krečinas ir kiti. Deja, Šiauliuose šis svarbus mūsų tautos istorijai, kalbai ir spaudai faktas nebuvo tinkamai paminėtas.
Šiemet rudenį sukaks 115 metų, kai Šiauliuose buvo atidarytas pirmasis kino teatras „Modern“. Taip Šiauliuose prasidėjo kinematografijos era. Prieš 120 metų, 1904 m. spalio 31 d., Šiauliuose, Liaudies namuose, buvo parodytas pirmasis lietuviškas spektaklis J. Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“ ir kt. Būtina šias sukaktis Šiauliuose paminėti, surengti šioms sukaktims skirtus renginius, parodas.
Beje, prieš 125 metus (nors kiti autoriai tvirtina, kad prieš 130 metų), 1899 metais, Aleksandrijoje buvo surengtos pirmosios Didžiosios Šiaulių gegužinės. Kartu su Šiaulių senamiesčio ir Naujojo trečiojo amžiaus universiteto klausytojais planuojame šią datą tinkamai paminėti, surengti mobilią paskaitą-žygį „Nuo Salduvės iki Aleksandrijos“. Praeitais metais ir šiemet įvairioms miesto kultūrinėms ir turizmo įstaigoms pateikiau ir kitų įdėjų, kaip pagerinti miesto renginių spektrą, padaryti juos kuo įvairesnius ir įdomesnius, kad jie apimtų įvairias žmonių amžiaus grupes.
– Sakoma, nebūsi pranašu savajame mieste...
– Gal tai ir tiesa. Daugiau pasitikėkime savo miesto žmonėmis: mokslininkais, menininkais, kultūros ir meno veikėjais. Manau, ne visada pasiteisina iš Vilniaus, Kauno ar kitų miestų kviečiami lektoriai ir pranešėjai, kad ir su moksliniais vardais, kurie dėsto mums, šiauliečiams, informaciją apie Šiaulių krašto kino, fotografijos, sporto, pramonės, bibliotekų, spaustuvių, knygos ženklų ir kitų sričių istoriją ir raidą. Kartais norėtųsi iš atitinkamų miesto organizacijų didesnio bendradarbiavimo ir supratimo.
Pamatyti, atrasti ir užfiksuoti
– Jonai, tikrai stebina Jūsų darbštumas: visur spėjate – dalyvaujate, organizuojate, pristatote, daug rašote, paskutiniu laiku išleidžiate vos ne kiekvienais metais po knygą. Koks tas Jūsų variklis?
– Savo darbą ir veiklą planuoju taip, kad galėčiau užsiimti kraštotyra ir istoriniais tyrimais, kultūros ir meno populiarinimu. Susikaupus medžiagai, atlikus tyrimus, rašau straipsnius, knygas apie Šiaulių krašto istoriją, teisę ir teisininkus, dailę ir dailininkus, knygos ženklus ir kolekcininkus, bibliotekas ir spaudą, keliones ir ekspedicijas, senąją fotografiją, amatus, pramonę ir prekybą, Šiaulių ir Lietuvos sportą ir sportininkus. Rašiau straipsnius, kuriuos spausdino miesto laikraščiai „Šiaulių kraštas“, „Šiaulių naujienos“ (nustojo ėjęs), „etaplius“, „Varpų“, „Šiaurės Lietuvos“ almanachams, žurnalui „Žiemgala“ ir kt. Su spauda bendradarbiauju todėl, kad jaučiu poreikį pasidalinti su visuomene savo sukaupta medžiaga.1998–2024 metais išleidau šias knygas: „Dailininkas Gerardas Bagdonavičius ir ekslibrisai“ (1998), „Lietuva knygos ženkluose (XVI a. – XXI a. pr.)“ (2009), „Olegas Truchanas – Lietuvos ir Australijos legenda“ (2011), „Šiaulių berniukų gimnazijos biblioteka – pirmoji valstybinė biblioteka mieste“ (2011), „Lietuvos advokatūra: Šiaulių advokatai (XVII a. – XXI a. pradžia)“ (2013), „Protų mūšis: 100 Šiaulių istorijos mįslių“ (2016), „Šiaulietiška spauda XVI–XXI a. Leidybos, platinimo ir saugojimo įstaigos. Žinynas“ (2019), „Varpų menas Šiauliuose (XV a. – XXI a. pradžia)“ (2021), „Šiaulių amatininkai ir amatai. Žinynas“ (kartu su P. Kaminsku) (2022), „Lietuviška miniatiūrinė knyga ir ekslibrisas“ (2022), „Šiaulių buriuotojai ir vandens sportas“ (2023) ir kt.
– Pamiršote... Neseniai rankose laikiau dar vieną Jūsų parengtą solidų žinyną.
– Taip, tikrai. Neseniai „Šiaulių spaustuvėje“ išspausdinta mano didelės apimties gausiai iliustruotą knyga „Šiaulių regiono lyderystė: amatai, pramonė ir prekyba XV–XXI a.“. Šiame leidinyje pateikiama plati ir išsami Šiaulių regiono amatų, pramonės ir prekybos istorija. Knyga grindžiama istoriniais šaltiniais, dokumentais ir kita medžiaga, surinkta iš Lietuvos ir kitų šalių archyvų, muziejų, privačių kolekcijų ir įvairių institucijų rinkinių. Beje, šioje knygoje proto mankštai apie Šiaulių istoriją parengiau klausimyną „Šimtas Šiaulių amatų, pramonės ir prekybos mįslių“.
Netrukus iš spaudos išeis dar viena mano didelės apimties knyga – iliustruotas žinynas „Sportas Šiauliuose ir Lietuvoje (iki XX a. vidurio)“. Šiame leidinyje pateikiama išsami atskirų sporto šakų ir fizinio lavinimo Šiauliuose apžvalga nuo 1883-iųjų iki XX a. vidurio, vietos sportininkų pasiekimai Lietuvoje ir tarptautinėse varžybose. Leidinys ir jo priedas „Iliustruotas sportas Pirmosios Lietuvos Respublikos metais“ gausiai papuoštas retomis nuotraukomis, apdovanojimų reprodukcijomis, iš jų didžioji dalis skelbiama pirmą kartą. Knyga skiriama 100-osioms sukakties metinėms, kai Lietuvos atstovai, iš kurių ir iš Šiaulių kilęs dviratininkas Isakas Anolikas, pirmąkart 1924 m. dalyvavo VIII olimpinėse žaidynėse Paryžiuje.
– Esate tarsi Šiaulių metraštininkas?
– Man tai didelis įvertinimas, garbė. Miestas yra gyvas darinys. Jis turi savo istoriją, kultūrą, paveldą. Svarbu laiku tai užfiksuoti, prikelti iš užmaršties ir pateikti visuomenei. Tokią metraštininko ir kultūros puoselėtojo misiją aš ir stengiuosi vykdyti. Esu kraštotyrininkas, Šiaulių krašto kultūros ir istorijos tyrinėtojas. Kartais, beieškant teisingo atsakymo, tenka nemažai klaidžioti po istorijos gelmes. Esu žmogus ieškantis ir kitus skatinantis ieškoti ir pasidalinti su visais tuo, kas svarbu, reikšminga, kas turi išliekamosios vertės. Nevenkime dalintis, tartis, keistis tuo, kas sukaupta, neužsidarykime savo rate, skleiskime visa tai, kas papildo ir kuria mieste tradicijas, kultūrą ir meną. Miestui reikia didesnio dėmesio istorijai, paveldui, kraštotyrai. Vienykime jėgas, skatinkime žmones kurti, tyrinėti. Nebijokime pasitikėti savo miesto žmonėmis, suteikime jiems galimybę pasidalinti savo sukauptais tyrinėjimais, žiniomis, patirtimi.
Ir dar. Miestui, jo žmonėms reikia darnos, susiklausymo, supratimo, tolerancijos. Tai įgyvendinti padeda ne tik politika, ekonomika, bet ir kultūra, menas, muzika, sportas ir kita. Viskas yra svarbu.
(Bus daugiau)