Naujausios
Pakruojis – kaip geras alus ir tvirtas monolitas
– Po Charkivo teisės instituto baigimo, 1973 m. rugpjūčio mėn. pradėjote teisininko karjerą Šiaulių miesto ir rajono vidaus reikalų skyriuje (VRS). Po to buvote pašauktas į privalomąją karinę tarnybą. Manau, apie šį išbandymo laikotarpį, vadinamąją „vyriškumo mokyklą“, dar pakalbėsime. Grįžus teisininko darbas Joniškyje, Molėtuose ir Šalčininkuose, kur buvo išrinktas rajono liaudies teismo teisėju. Iš čia 1979 m. – į Pakruojį. Kodėl, kokiais keliais? Jautėtės Šalčininkų rajone ne savas?
– Šiame rajone daugiausia buvo kalbama rusų ir lenkų kalba, net vietos laikraštis „Lenino priesakai“ ėjo trimis kalbomis: lietuvių, rusų ir lenkų. Tuomet lietuviai šiame rajone sudarė vos 7 proc. 1978 m. spalio 18 d. gimė dukra Giedrė. Kadangi Šiauliuose gyveno mano senyvi tėvai, pasitaikius progai pasiprašiau Teisingumo ministerijoje perkelti mane iš daugiakalbio Šalčininkų rajono arčiau Šiaulių į lietuviškai kalbantį Pakruojį padėti tėvams.
Persikėliau į Pakruojį 1979 m. vasario mėnesį. Iki tol šiame rajone neteko lankytis, nieko ten nepažinojau, giminių taip pat neturėjau. Mažai ką apie jį žinojau. Tai man buvo terra incognita (lot. – nežinoma žemė). Tik buvau girdėjęs, jog Pakruojyje yra išlikęs didžiulis dvaras, per miestą teka Kruoja, kuri išteka iš Gudelių ežero, 8 km į pietryčius nuo Šiaulių ir įteka į Mūšą ties Petrašiūnais.
1979 m. vasario 26 d. buvau išrinktas Pakruojo rajono liaudies teismo liaudies teisėju ir šiose pareigose dirbau iki 1992 m. Kartu vykdžiau ir šio teismo pirmininko pareigas. Sakoma, neteisk ir nebūsi teisiamas. Iš tikro, teisėjo darbas reikalavo daug žinių, supratimo, patirties. Tiesa, tais laikais sprendžiant civilines ir baudžiamąsias bylas dalyvaudavo du liaudies tarėjai. Jie buvo renkami kolektyvuose, įmonėse ir organizacijose ir turėjo teisę kartu su liaudies teisėju nagrinėti bylas, spręsti civilinius ginčus. Jų patirtis ir žinios man, kaip teisėjui, praversdavo ir padėdavo geriau išspręsti bylą ar konfliktą, išsiaiškinti teisines situacijas.
– Kokia tuo laiku buvo ta terra incognita? Man nuo vaikystės Pakruojis, atrodė, niekada nesikeičia: tos pačios parduotuvės, ta pati raudona sienų spalva...
–Tais laikais Pakruojis neatrodė didelis ir jaukus miestas. Centre buvo pokarinio stiliaus ir architektūros kultūros namai, biblioteka, kino teatras, romantišku pavadinimu „Svaja“, restoranas „Kruoja“, aikštė, joje esantis paminklas revoliucionieriui Karoliui Požėlai ir kt. Per miestą tekėjo Kruojos upė, juosė gražus slėnis. Vienoje pagrindinių miesto gatvių iš abiejų pusių rikiavosi prieškaryje statyti raudonų plytų vienaaukščiai ir dviaukščiai namai, kuriuose prieškariu buvo įsikūrusios žydų krautuvėlės ir arbatinės. Šios gatvės gale buvo bažnyčia. Kitoje gatvėje – garsus prieškaryje malūnas. Apylinkėse galėjai pamatyti daug vėjo malūnų, fermų, mechaninių dirbtuvių. Dar buvo palyginti gerai išsilaikęs Pakruojo dvaras ir arkinis tiltas iš dolomito.
Pakruojo kraštas – lygumos, geros, žemdirbystei tinkančios žemės, palyginti ekonomiškai tvirti kolūkiai ir tarybiniai ūkiai, viena kita statybinė organizacija, melioracijos įmonė. Bet svarbiausia čia, Klovainiuose ir Petrašiūnuose, buvo kasamas dolomitas – žaliava namų apdailai ir skalda keliams tiesti. Pakruojo žmonės pasižymėjo nuoširdumu, savo dainomis, papročiais ir folkloru, vietine tarme ir, žinoma, alaus darymo tradicijomis.
Žodžiu, man atvykus dirbti ir gyventi į Pakruojį, jis buvo kaip geras alus ir tvirtas kaip dolomitas.
– Labai taikliai ir vaizdžiai pastebėjot: apie gerą alų žinau, prie kurio tikrai dera tvirtas dolomitas. Pakruojį nelabai veikė permainos. Ankstesnėse pokalbio dalyse minėjau, kad Jus prisimenu, kaip aktyvų kultūros žmogų, Jūsų publikacijas dažnai skaitydavau vietos laikraštyje...
– Tikrai. Pakruojį nelabai veikė permainos ir pasikeitimai, ypač kultūros naujovės. Nemėgau rutinos, todėl reikėjo kažką veikti, kad neužsamanočiau. Medžioklė ir žvejyba manęs nedomino, juolab kad prieš tai dirbęs mano pirmtakas, teismo pirmininkas J. V., per nelaimingą atsitikimą medžioklėje buvo mirtinai sužeistas. Teko ieškoti išeities, kaip paįvairinti savo ir miesto gyvenimą. Nuo 1975 m. rinkau ekslibrisus, susirašinėjau ir keičiausi knygos ženklais su Lietuvos ir užsienio kolekcininkais, pradėjau knygos ženklus populiarinti ir rengti parodas Pakruojyje.
Pirmąjį ekslibrisą mano asmeninei bibliotekai maždaug 1976 m. sukūrė vilnietis dailininkas ir architektas R. Buivydas. Gyvendamas ir dirbdamas Pakruojyje kartu su bendraminčiais prie rajoninės centrinės bibliotekos 1982 m. įkūrėme „Akiračio“ knygos bičiulių klubą, rengėme ekslibrisų ir knygų parodas, susitikimus su dailininkais, kolekcininkais. Įdomu tai, kad tais pačiais metais čia surengėme pirmąjį Šiaulių krašte respublikinį ekslibrisų konkursą, skirtą miesto įkūrimo 400-osioms metinėms. Tą rugsėjo 27-ąją Pakruojo miesto centre buvo atidengta dailininko kraštiečio Klemenso Kupriūno skulptūrinė kompozicija iš girnų „Ekslibris“. Tai pirmoji pasaulyje skulptūra, skirta knygos ženklui.
Beje, vienas iš seniausių žinomų Šiaulių krašto ekslibrisų yra iš Pakruojo dvaro baronų von der Ropų bibliotekos. Tai XIX a. pab. – XX a. pr. nežinomo dailininko sukurtas ekslibrisas – knygos nuosavybės ženklas Ropų bibliotekai Pakruojyje.
Pakruojo dvare baronai Ropai buvo sukaupę didžiulę biblioteką ir vertingą meno kūrinių kolekciją. Jos pradininku laikomas baronas Theodoras von der Ropas (1783–1852). Šioje kolekcijoje Pakruojyje buvo ir garsaus islandų ir danų skulptoriaus Bertelio Thorvaldseno (1770–1844) kūrinių. Pakruojo dvare taip pat buvo surinkta gausi biblioteka, kurioje buvo žymių to meto rašytojų ir poetų knygų anglų, prancūzų, vokiečių bei lotynų kalbomis. Bibliotekos knygoms žymėti ir buvo sukurti du jau aprašyti ekslibrisai.
– Kokie žmonės priklausė „Akiračiui“?
– Klubo nariai buvo įvairių profesijų ir išsilavinimo žmonės, kuriuos jungė bendras pomėgis – meilė knygai. Klubas rengė susitikimus su rašytojais, poetais, žurnalistais, dailininkais, ekskursijas į literatūrines vietas, disputus, knygų aptarimus ir kt. Prie klubo veikė ekslibrisų, dorovinės ir teisinės literatūros, folkloro ir muzikinės bei grožinės literatūros sekcijos. Kartą per ketvirtį buvo rengiami pašnekesiai apie literatūrą ir meną, organizuojamos knygų ir ekslibrisų parodos, paskaitos, koncertai ir kt.
Prie šio klubo įkurta ekslibrisų sekcija propagavo Pakruojo rajone ir Lietuvoje ekslibrisą. Svarbiausias šio klubo tikslas buvo atgaivinti krašte domėjimąsi knygos nuosavybės ženklu, jo istorija. „Akiračio“ klubo nariai susitiko su ekslibrisų kūrėjais vilniečiais dailininkais A. Čepausku, G. Dielyte, V. V. Juciumi, S. Katausku, V. Kisarausku, I. Labutyte, S. Maleckiene, uteniškiu K. Kupriūnu, S. Medyte iš Panevėžio, menotyrininku ir ekslibrisų kolekcininku šiauliečiu V. Rimkumi ir kitais. 1985 m. klubo nariai lankėsi šiauliečių dailininkų G. Bagdonavičiaus ir E. Juchnevičiaus studijose, susipažino su jų darbais, išklausė šių menininkų mintis apie knygos ženklo istoriją ir tradicijas.
Pakruojo rajono centrinės bibliotekos skaityklos salėje iš sekcijos narių kolekcijų buvo surengtos teminės ekslibrisų parodos: „Draugų ženklai“, „Knygos ženklai vaikams“, „Moteris ir ekslibrisai“, „Pakruojis ekslibrise“, „Žmogui ir knygai“, „Ekslibrisas ir knygos bičiuliai“, „Respublikos bibliotekų ekslibrisai“, „Respublikos rašytojų ekslibrisai“, „Knygos ženklai iš įvairių rinkinių“ ir kitos parodos.
Šio klubo ekslibrisininkų sekcijos iniciatyva 1982–1992 metais buvo rengiamos parodos, susitikimai su dailininkais, seminarai, knygos ženklo konkursai. 1985 m. gruodžio mėn. Pakruojyje viešėjo Estijos savanoriškos knygos bičiulių draugijos ekslibrisų tarybos sekretorius E. Vingisaras. Įvyko svečio susitikimas su „Akiračio“ klubo aktyvu, buvo nutarta plėtoti ryšius tarp Pakruojo rajono „Akiračio“ klubo ir Tartu bei Piarnu rajone Kabli miestelyje esančio „Draugystės“ klubo. 1986 m. surengtos ukrainiečio dailininko iš Lvovo Aleksandro Aksinino paroda, latvių dailininko Peterio Upyčio, dailininkų iš Estijos profesoriaus Evaldo Oko, 1987 m. vilniečio dailininko V. Afanasjevo, estų dailininko Lembito Lichmuso, 1988 m. vilnietės dailininkės Joanos Plikionytės-Bružienės, dailininko iš Utenos Levo Šerstenojaus Drakšos ir kitų.
– Nesunku suprasti, kad iš tos aktyvios ekslibriso propagavimo veiklos ir gimė idėja įkurti ekslibriso muziejų...
– 1987 m. Pakruojyje buvo surengtas respublikinis ekslibrisų konkursas, skirtas Pakruojo centrinės bibliotekos įkūrimo 50-mečiui. 1987 m. balandžio 25 d. „Akiračio“ klubas Pakruojo dvaro rūmuose surengė pirmąjį respublikinį ekslibrisininkų seminarą “Lietuvos ekslibrisas: raida ir rinkimas”. Tada ir kilo idėja įkurti Pakruojo dvaro rūmuose visuomeninį ekslibriso ir knygos muziejų. Ekslibriso muziejus Pakruojo dvaro rūmuose buvo atidarytas 1988 m. gruodžio 17 d. Tai buvo pirmas toks visuomeninis knygos ženklo muziejus Lietuvoje. Muziejaus atidarymo proga veikė Paryžiuje gyvenusio lietuvių dailininko Žibunto Mikšio ekslibrisų paroda bei ekspozicijos Pauliaus Galaunės kūrybai ir veiklai nušviesti, pirmosios Lietuvoje ekslibrisų parodos, surengtos 1928 m. Kaune, 60-mečiui paminėti. Vyko dailininkų, menotyrininkų, ekslibrisų kolekcininkų seminaras, diskusijos apie šiuolaikinį lietuvišką ekslibrisą. Pakruojo spaustuvėje buvo spausdinami su Pakruojo „Akiračio“ veikla susiję leidiniai, lankstinukai, plakatai, afišos, bukletai, kvietimai. Tai padėjo propaguoti knygos ženklo meną ne tik Pakruojo rajone, bet ir visoje Lietuvoje.
Pakruojo ekslibriso muziejus per savo gyvavimo laiką surengė per 70 ekslibriso ir mažosios grafikos parodų Pakruojyje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje, Japonijoje, Nyderlanduose, Italijoje, Vokietijoje ir kt. Buvo išleista ir parengta apie 30 lankstinukų, katalogų, plakatų. Muziejus kaupė lietuviškus ekslibrisus, literatūrą apie knygos ženklą, organizavo parodas ir konkursus, seminarus, susitikimus su dailininkais ir kolekcininkais, leido katalogus, programėles, plakatus ir kitus leidinius apie knygos ženklą. Ekslibrisų muziejus Pakruojo dvaro rūmuose veikė nuo 1988 m. iki 1992 m., vėliau jis buvo perkeltas į Pakruojo rajono centrinę biblioteką.
Pakruojo ekslibriso muziejaus iniciatyva 1990 m. buvo surengtas respublikinis ekslibrisų konkursas ir paroda „Ex libris S. Ušinskas in memoriam“ Pakruojyje gimusiam lietuvių dailininkui ir vitražo meistrui profesoriui S. Ušinskui (1905–1974) atminti. Šiai parodai 25 kūrėjai iš Lietuvos pateikė 30 ekslibrisų, savitai atspindinčių S. Ušinsko asmenybę, jo kūrybą ir pasaulėjautą. Be pripažintų Lietuvos dailininkų R. Čarnos, A. Čepausko, G. Didelytės, M. Liugailos, P. Šiaučiūno, A. Olbuto ir kitų autorių, savo darbus pateikė ir Kauno meno mokyklos moksleiviai.
– Jonai, esate vienas žinomiausių ekslibriso kolekcionierių, propaguotojų ne tik Lietuvoje, esate žinomas Europoje ir plačiau pasaulyje. Kodėl susidomėjote šiuo grafikos žanru, kokie platesni ekslibriso kontekstai?
– Sovietmečiu domėjimasis ekslibrisu ir mail art'u (pašto menu) daugeliui lietuvių dailininkų buvo bene vienintelė galimybė dalyvauti su savo kūriniais parodose ir konkursuose užsienyje ir taip pristatyti lietuvišką ekslibrisą ir kitus kūrinius pasauliui. Todėl ir mes Pakruojyje, pradėdami populiarinti ekslibrisą ir mail art'ą (pašto meną), siekėme plėtoti tarptautinius ir kultūrinius ryšius su kitų šalių dailininkais ir keistis kūriniais su kitų šalių kolekcininkais. Taip Pakruojyje man pavyko organizuoti išeivijos lietuvių dailininkų – 1988 m. Žibunto Mikšio iš Paryžiaus, 1989 m. Vytauto Osvaldo Virkau iš JAV, 1990 m. Aligimanto Švėgždos iš Vokietijos – ir kitų autorių parodas.
Pakruojyje 1990 m. surengėme tarptautines mail art'o (pašto meno) parodas: „Lietuva – Europos centras“, „Tiltai“ (1990), „Vėjo malūnai“, Peter Kustermann ir Angelės Pahler iš Vokietijos bei kitų dailininkų mail art'o kūrybos pristatymus ir projektus bei kita.
Gyvendamas Pakruojyje nuo 1989 m. dalyvavau tarptautiniame menininkų mail art'o (pašto meno) judėjime ir taip susipažinau su talentingais italų menininkų brolių Enzo, Nando ir Pepe Rosamilių kūryba, susirašinėjau su jais, keitėmės meno kūriniais, knygomis. Surengiau šių autorių kūrybos pristatymą 1990 m. Pakruojyje, Šiauliuose (1991 m.), „Laiptų galerijoje“ (1992 m.), Panevėžyje (1992 m.), Vilniuje, Klaipėdoje (1994 m.). Įdomu tai, jog mano kvietimu 1990 m. broliai Enzo, Nando ir Pepe Rosamilios lankėsi Pakruojyje, Šiauliuose, Vilniuje, Panevėžyje. Užsimezgę ryšiai su šiais menininkais plėtojami iki šiol. 2018 metais italų menininkų brolių Enzo, Nando ir Pepe Rosamilia kūrybos paroda vėl buvo surengta Šiaulių „Laiptų galerijoje“.
