Naujausios
– Jonai, įsivaizduoju, jaunuoliui iš provincijos miesto, nors ir nemažo, kylančio, buvo nelengva išvykti?
– Išvykti iš gimtųjų namų į kitą miestą, šalį ar valstybę studijuoti, dirbti, gyventi ar kitais reikalais nelengvas, bet kartais būtinas dalykas, ypač jaunam žmogui. Mes tėvų namuose augame, bręstame, įgauname patirtį, paramą, išlaikymą, bet anksčiau ar vėliau esame priversti palikti gimtuosius namus, kad galėtume studijuoti pasirinktus mokslus, įgytume specialybę, susiradę darbą pradėtume dirbti, gyventi, vėliau sukurtume šeimą ir savo namus. Tai būtina ir todėl, kad taptume nepriklausomi, savarankiški, įgytume patirtį ir pažintume gyvenimą ir pasaulį savo akimis ir protu.
Mano pirmas didelis išvykimas iš gimtųjų namų Šiauliuose į Ukrainą, Charkivą studijuoti suteikė man galimybę ne tik pradėti studijas, bet ir leido pažinti savarankišką gyvenimą kitoje šalyje, davė žinių ir patirties. Gal tai paskatino mane keliauti, siekti pažinti pasaulį, kitų tautų ir šalių gyvenimą, papročius, tradicijas. Per šią pirmąją išvyką studijuoti ne Lietuvoje, bet Charkive, atsirado galimybę pažinti kitų tautų gyvenimą ir pasaulėžiūrą. Jeigu nebūčiau baigęs profesinės mokyklos ir įgijęs specialybės, kažin, ar būčiau išdrįsęs siekti gyvenime aukštojo išsilavinimo, dirbti teisininko darbą. Šie mokslai leido man suprasti, jog tik nuo tavęs priklauso, ar sugebėsi išlikti savimi, ar tave supras kiti, ar suprasi kitus. Labiausiai gyvendamas ir studijuodamas ketverius metus Charkive supratau, jog turiu išmokti būti savarankišku, pasikliauti savimi, būti atsakingu už save ir savo veiksmus, jausti atsakomybę už tai, ką tu darai ir ko tu sieki. Studijuodamas Charkive, o vėliau priverstinai vienerius metus atlikdamas būtinąją karinę tarnybą išmokau būti atsakingu už savo veiksmus ir sprendimus. Svarbiausia tai leido suprasti, jog kas beatsitiktų, visados turi išlikti žmogumi ir mokėti suprasti kitą, svarbiausia mokėti atsirinkti draugus, nepasiduoti blogai įtakai ar būti įtrauktam į abejotinas kompanijas. Esu dėkingas likimui, kad gavau tokią galimybę suprasti gyvenimą ir pažinti pasaulį.
Būtent išvykdamas iš Šiaulių studijuoti į Charkivą, aš tarsi nutraukiau tą bambagyslę, kuri mane tampriai siejo su gimtaisiais namais, tėvais, artimaisiais. Nuo to laiko aš į namus grįždavau kaip svečias paviešėti per atostogas, nors ir nenutraukęs giminystės saitų su artimaisiais. Bet nuo tada prasidėjo kitas mano gyvenimo etapas, susijęs su mano jaunyste, studijomis, savarankiškumu. Bet tai man patiko, aš buvau pasiruošęs priimti gyvenimo iššūkius ir leidausi į pilną nežinomybės, vilčių ir paslapčių ir netikėtumų pasaulį.
– Persikelkime į tuos laikus – mums gerai pažįstamus, bet mūsų vaikams ir ypač anūkams tas laikotarpis atrodo lyg kokia antika.
– Į Charkivą mokytis teisės iš gimtųjų Šiaulių išvykau 1969 m. rugpjūčio pabaigoje. Tada galėjai šį miestą pasiekti traukiniu Ryga-Charkivas, kuris sustodavo Šiauliuose. Įsėdęs Šiauliuose po geros paros pasiekdavome Charkivą Tai buvo mano pirmoji svarbi ir tokia atsakinga kelionė į man beveik nežinomą kraštą. Šis antras pagal dydį Ukrainos miestas įsikūręs šios respublikos šiaurės rytuose.
Prieš išvykdamas iš Šiaulių sužinojau, kad Charkivas įkurtas 1655–1656 m. kazokų kaip Rusijos pietinį pasienį nuo Krymo totorių ginanti tvirtovė. Nuo 1750 metų miestas, nuo 1835 m. Charkivo gubernijos centras. Miestas įsikūręs prie Charkivo, Lopanės ir Udos upių santakos. Geležinkeliai į Kijevą, Sevastopolį, Maskvą, Taganrogą, plentai į Kijevą, Sevastopolį. Nuo 1975 m. mieste veikia metropolitenas. Charkivas – mašinų, lėktuvų, dviračių gamybos, juodosios ir spalvotosios metalurgijos, metalo, medienos apdirbimo, elektronikos, elektrotechnikos, naftos chemijos, farmacijos, statybinių medžiagų, baldų, siuvimo. Tekstilės ir trikotažo, odos ir avalynės, kailių, poligrafijos, maisto pramonės centras; Ukrainos mokslų akademijos Charkivo mokslo centras; apie 60 mokslinio tyrimo institute, 13 universitetų (seniausias Charkovo universitetas), Operos ir baleto, T. Ševčenkos dramos, muzikinės komedijos, jaunojo žiūrovo, lėlių teatrai, Filharmojia, 5 muziejai, paveikslų galerija, Botanikos sodas, Cirkas, planetariumas. Charkive daug sakralinių pastatų: Viešpaties Dievo Motinos Globėjos (1689), Dievo Motinos Ėmimo į dangų (1771) soborai, Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai cerkvė (1901) ir kt.
– Kaip tuo metu gyveno žmonės; kokios detalės liko Jūsų atmintyje?
– Atmintis daug ką išsaugojo, žiūrėk ir išlenda įvairiausių detalių, nutikimų.
Charkivas – darbininkų miestas. Čia mano mokymosi laiku, 1969–1973 metais veikė labai daug visokių įmonių, kombinatų, fabrikų, įvairių dirbtuvių, gamyklų, garsiausia iš jų – Charkivo traktorių gamykla, kurioje, kaip vėliau paaiškėjo, buvo gaminama ir karinė technika. Darbininkai ir tarnautojai kiekviena darbo dieną užpildydavo miesto gatves, kelius vedančius į gamyklas, atvykdavo į darbą autobusais, troleibusais ir tramvajais, kartais ir sovietinės gamybos automobiliais „Moskvičiais“, „Pobedomis“, rečiau „Volgomis“. Dažnas šio miesto darbininkas, prieš darbo pradžią, ypač po sekmadienio, pirmadienį, ar po darbo apsilankydavo aludėse, valgyklose, restoranuose ar sustodavo prie kioskų, kur buvo parduodamas pilstomas alus, degtinė, vynai. Daug jų suburdavo ir taip vadinamos įvairiose miesto gatvėse pastatytos cisternos su užrašu „Pivo“, iš kurių dažniausiai apkūni pardavėja ištroškusiems klientams pilstydavo putojantį alų į bokalus. Kai kur buvo galima atsigaivinti ir gira, kioskuose dar pardavinėjo limonadą, sultis, mineralinį vandenį ir aišku, galėjai paragauti ledų. Daug kur veikė ir gazuoto vandens automatai, iš jų už kelias kapeikas galėjai atsigaivinti gazuoto vandens stikline arba pasaldintu įvairaus skonio vaisiniu sirupu gazuotu vandeniu.
Miestas gyveno savo ritmu ir poreikiais. Parkuose, soduose, skveruose jaunos mamos vežiojo vežimėliuose vaikučius, jaunos poros susikibusius už rankų vaikštinėjo poromis ir džiaugėsi vienas kitu, meiliai glamonėdami vienas kitą. Tai buvo tos epochos miesto veidas, kuriame nebuvo galima jausti nerimo ir grėsmės, nebent tik paslėptos baimės ir suvaržymo, pastebėjus milicininkus ir draugovininkus, kurie palaikė miesto viešąją tvarką ir saugojo piliečių rimtį, tiksliau tuometinės valdžios parėdymus ir įstatymus.
– Koks gyvenimas institute, kaip vyko paskaitos?
– Charkivo juridiniame institute (dabar Ckarkivo Jaroslavo Išmintingojo Nacionalinis teisės universitetas), kuris buvo įsikūręs Puškino (dabar Hryhoria Skovorody) gatvėje Nr. 77, pradėjau mokytis nuo 1969 m. rugsėjo 1 d. Paskaitos viename kurse ukrainiečiams vyko ukrainiečių kalba, kitų respublikų atstovams studentams – rusų kalba. Mokslas truko ketverius metus. Buvo nelengva, ypač iš pradžių. Institute mokėsi studentų iš Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos Federacijos ir kitų TSRS respublikų. Mes mokėmės viename kurse kartu su kaimynais baltarusiais.
Institute mokslai vyko rusų ir ukrainiečių kalba. Ukrainiečiai mokėsi atskirai kurse, kur visi dalykai buvo dėstomi jų gimtąja kalba. Dėstymas institute buvo paremtas paskaitų ir šaltinių konspektavimu, literatūros studijavimu, įvairių užduočių ir pratimų atlikimu. Nemažai laiko praleisdavome laboratorijose ir skaitykloje, kur analizuodavome ir spręsdavome įvairias užduotis, konspektuodavome literatūrą ir teisės šaltinius. Kiekvienas dėstytojas stengėsi pateikti savo dėstymo metodiką kaip geriausią, savo teiginius ir išvadas kaip privalomas. Reikėjo ne tik mokėti atpasakoti, ką dėstytojas pasakojo per paskaitas, bet ir mokėti analizuoti, pateikti savo išvadas.
Charkivo juridiniame institute, mūsų kurse mokėsi lietuviai iš Naujosios Akmenės, Klaipėdos, Kretingos, Panevėžio, Šiaulių, Telšių, Ukmergės ir kitų Lietuvos miestų. Gyvenome bendrabutyje miesto centre tuometinėje Puškino (dabar Hryhoria Skovorody) gatvėje, kiti – Studentų miestelyje Charkivo priemiestyje, Aleksejevkoje. Iš Aleksejevkos bendrabučio į paskaitas važiuodavome tramvajumi. Institute paskaitos vykdavo įvairių katedrų: baudžiamosios, baudžiamojo proceso, civilinės teisės, civilinio proceco, darbo, tarptautinės teisės, kriminalistikos ir kriminologijos laboratorijose, salėse ir auditorijose. Dėstytojai buvo įvairių dalykų mokslų daktarai, profesoriai, ypač man patiko baudžiamosios teisės, civilinės teisės ir kitų dalykų dėstytojai. Rektorius buvo prof. Vasilijus Maslovas, prorektorius J. Danšinas. Mums dėstė žymūs Ukrainos teisės mokslininkai, profesoriai S. Fuksas, O. Jakuba. Iš jų išsiskyrė dėstę baudžiamąją teise prof. M. Bažanovas, civilinę teisę A. Puškinas, darbo teisę prof. V. Šelestovas, baudžiąmąjį procesą ir kriminalistiką A. Kolesničenko; dar įvairioms katedroms institute vadovavo docentai P. Mirošnikova, Z. Podoprigora, J. Vovk, M. Cvik, V. Šuvalova, L. Krivoščenko ir kt. Charkivo institute ne visi dėstytojai buvo uolus sovietinės ideologijos skleidėjai ir propaguotojai. Ne iš vieno galėjai išgirsti ir drąsių ir objektyvių atsiliepimų apie tikrąją Ukrainos istoriją, jos raidą, teisės raidą.
Paskaitos institute vykdavo iš ryto, miesto centre įsikūrusiuose instituto fakultetų rūmuose. Po paskaitų, dalyvaudavome sporto treniruotėse, įvairiose tarpkursinėse varžybose, krepšinio, tinklinio, stalo teniso, šaškių ir kitų sporto šakų rungtynėse. Institute susidomėjau ir lankiau badmintono treniruotes. Aš už kurso rinktinę, kartu su kitais lietuviais, žaidžiau krepšinį, tinklinį, badmintoną, varžiausi šaškėmis. Pamenu, jog institute buvo surengtas šaškių simultanas. Tuometinis TSRS čempionas, tarptautinis meistras iš Charkivo Cirikas Zinovjevas Isakovičius (1924–2011), instituto studentams ir dėstytojams surengė simultaną prie 20 šaškių lentų. Man vieninteliam pavyko su Ukrainos šaškių čempionu partiją baigti lygiosiomis. Po simultano paprašiau didmeistrio Z. I. Ciriko autografo. Jis mielai sutiko ir pasirašė man ant šaškių lentos, kurioje žaidėme partiją ir man šią lentą padovanojo. Šią šaškių lentą saugau iki šiol.
– Jūsų to meto Ukraina neapsiribojo vien aukštąja mokykla, didmiesčiu; kokią dar Ukrainą matėte?
– Vykome į kolūkius ir tarybinius ūkius nuimti derlių ar darbuotis statybose. Šių darbo praktikų metų buvome apgyvendinami ūkių bendrabučiuose poilsio namuose, sanatorijose, kultūros namuose ar pionierių stovyklose. Dirbdavome dažniausiai be atlyginimo, buvome aprūpinami darbiniais drabužiais, reikalingais įrankiais ir priemonėmis, tris kartus dienoje maitinami, vežiojami į ekskursijas po Ukrainą. Ši darbinė praktika buvo privaloma, jai vadovavo instituto vadovai, vietos ūkių ar įmonių paskirti brigadininkai. Buvome jauni, darbo nebijojome, be to, tai kažkuria prasme paįvairino mūsų studentišką gyvenimą darbo romantika ir sudarė galimybę susipažinti su vietos žmonių gyvenimų.
Žmonės Ukrainos kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose sunkiai vertėsi, atlyginimai buvo maži, parduotuvėse trūko būtiniausių pramoninių ir ūkio prekių. Su maisto prekėmis parduotuvėse taip pat buvo striuka, gerai, kad beveik kiekviena ukrainiečių šeima kaimo vietovėje turėjo savo ūkį, augino grūdines kultūras, saulėgrąžas, vynuoges, arbūzus, kitas daržoves ir vaisius, laikė gyvulių: arklių, jaučių, karvių, kiaulių, turėjo paukščių vištų, žąsų. Tad maisto jiems užteko, netruko ir vietinės gorilkos. Todėl išeiginėmis dienomis kaime sklido garsios šnekos, dainos, grojo bajanas, kobza ar patefonas, įtraukdamas jaunimą į šokius ir žaidimus.
Lankiausi Mariupolyje, tuomet turėjusį pavadinimą Ždanovas. Vyko mūsų grupės studento lietuvio Romo vestuvės su ukrainiete, kuri mokėsi taip pat Charkive, visuomeninio maitinimo institute. Vestuvės vyko jaunosios gimtajame mieste, tėvų namuose, ukrainietiškoje sodyboje. Sutuoktuvės buvo gražios, ukrainietiškos, stalai lūžo nuo valgių, netruko ir vietinės gamybos stipriosios. Mus studentus lietuvius nuoširdžiai globojo ir vaišino vietiniai žmonės. Mane tuomet pavergė ukrainiečių vaišingumas, nuoširdumas, jų dainos ir šokiai. Žinoma, turėjome galimybės susipažinti ir su žaliuojančiu ir puikiai sutvarkytu Mariupoliu. Tada niekada nebūčiau patikėjęs, kad praėjus daugiau kaip penkiasdešimt metų, nuo Rusijos kariuomenės barbarų, šis miestas pavirs griuvėsiais. Deja, nepaskelbto karo metu rusų kariuomenė visiškai sugriovė šį puikų miestą.
Charkive vyravo rusakalbiai, tačiau galėjai išgirsti ir ukrainietiškai kalbant. Visur užrašai daugiausia buvo rusų kalba. Tiesa, mieste buvo leidžiami laikraščiai ir žurnalai ukrainiečių kalba, radijo laidos taip buvo transliuojamos ir ukrainiečių kalba. Pagrindinis miesto laikraštis buvo „Večirnii Xarkiv“, kuriame 1973 m. buvo išspausdintas ir vienas iš mano sukurtų ratažodžių. Mieste netruko sovietmetį, penkmečio planus ir TSKP šlovinančių šūkių. Šie „fasadiniai“ šūkiai buvo tapę įprasta to meto propagandos norma, tik nelabai kas į juos kreipė dėmesio, daugelis buvo įpratę jų nematyti.
Charkive, kaip ir kitur TSRS, visur galėjai matyti įprastą vaizdą – didžiules eiles parduotuvėse prie visko, net prie „Sportloto“ bilietų (savotiškos ir tradicine tapusios loterijos). Labiausiai mėgdavau apsilankyti didžiuliame Charkivo turguje, čia buvo kiek laisviau ir demokratiškiau, vietos žmonės, tiek pardavėjai, tiek ir pirkėjai buvo atviresni ir nuoširdesni. Kartais ne vienas jų, pagautas atvirumo, nebijodavo burnoti prieš valdžią ir kompartiją, biurokratiją ir „blatą“, kainas ir deficitą.
Studijuodamas ir vėlesniais metais keliaudamas po Ukrainą, turėjau galimybę aplankyti ir kitus šios šalies miestus ir gyvenvietes, pilis, muziejus, istorijos ir kultūros draustinius: Voluinės Vladimirą, Zymnę, Lucką, Olyką, Klevanę Rivnę, Ostrogą, Мežyričę, Korecą, Iziaslavą, Starokostiantynivą, Chmelnickį, Černovcus, Miedžibižą, Sutkovicus, Podolės Kamenecą, Kremenecą, Dubną, Pidhircus, Oleską, Verchoviną, Ternopolį,Vyšnivecą, Lvovą, Zbaražą, Žulkvę ir kt. Didelė dalis šių miestų glaudžiai susiję su LDK ir Lietuvos istorija. Lankant šiuos miestus, susitinkant su ukrainiečiais, jie visada apie Lietuvą labia šiltai atsiliepdavo, neteko girdėti blogo žodžio apie lietuvius. Jie dėkingi už tai, kad Lietuva šitaip stipriai palaiko Ukrainą, teikia ne tik humanitarinę pagalbą, bet ir visokeriopą paramą.
– Matėte Ukrainą iš arti, daug bendravote, stebėjote, fiksavote, nes ir dabar kalbate faktais: pavardės, miestai. Kokie Jums pasirodė ukrainiečiai, kokia tad buvo jų tautinė savimonė?
– Tikrai, ketveri metai studijų Charkive leido pažinti to meto Ukrainos gyvenimą, jos istoriją, ukrainiečių tradicijas ir mąstymą. Tada pusę lūpų ukrainiečiai pasakojo apie Josifo Stalino režimo ir kompartijos vykdytą prievartinės kolektyvizacijos kompaniją, kurios metu iš ukrainiečių valstiečių buvo atimami grūdai ir kiti maisto produktai, o milijonai žmonių liko badauti. Per sovietų valdžios iššauktą holodomorą, 1932–1933 metų badą Ukrainoje mirė nuo trijų iki keturiolikos milijonų žmonių.
Stebėjausi, kad ukrainiečiai labai religingi žmonės, todėl dažnai jų namuose galima rasti siuvinėtas šventųjų ikonas. Pagal senąją tradiciją, šventieji paveikslai puošiami siuvinėtais rankšluostėliais. Jų šventėse buvo populiarus tautinis drabužis. Senų laikų vyšyvankose vyravo įvairios geometrinės figūros, gėlės. Charkive ukrainiečiai dažnai kalbėdavo rusiškai, rečiau ukrainietiškai, nors liaudies dainos skambėjo ukrainietiškai, buvo populiarūs jų tautiniai šokiai. Įvairiose šventėse buvo atliekamos kalendorinės (koliadkos, ščedrivkos, vesniankos), vestuvinės, buitinės, socialinės tematikos liaudies dainos. Jos pasižymi dermių įvairove, daugiabalsės, turi ryšių su gretimų šalių muzikiniu folklore. Ukrainoje paplitę muzikos instrumentai: kobza, bandūra, cimbolai, basetlė, smuikas, sopilka, trembita, būgnas, būgnelis, tulumbas ir kt.
Įdomu tai, kad ukrainiečių kalboje dėkoju, skamba diakuju, suknelė ukrainietiškai bus suknia, kišenė skamba kaip kišenia, o per Kūčias lietuvių tradicinis patiekalas iš grūdų – kūčia, ukrainiečių kalboje vadinamas kutia ir kt.
Labai įvairi ukrainietiška virtuvė. Tradiciniai patiekalai lašiniai, barščiai, virtinukai, Kijevo kotletas, banoš (kukurūzų košė) ir kt. Kiekvienas šalies regionas turi ir jam būdingą kulinarinį paveldą. Juose daug prieskonių, daržovių. Pastarųjų ukrainiečiai suvartoja daug. Labiausiai čia mėgiami baklažanai, morkos, pomidorai, burokai, bulvės, kopūstai, moliūgai, žirniai. Desertui ukrainiečiai skanauja uogas, vaisius, kepa desertinius, itin gardžius blynelius, pyragaičius, tortus, valgo daug įvairių košių
–-
...1973 m. sėkmingai išlaikęs Charkivo institute visus penkis baigiamuosius egzaminus, gavau diplomą ir man buvo suteikta teisininko kvalifikaciją. Grįžęs į Lietuvą pradėjau profesinę karjerą, kurią tęsiu iki šiol. Esu dėkingas Charkivo teisės institutui, jo profesūrai ir dėstytojams, mokslo darbuotojams, kurie suteikė man žinias, padėjo įsigyti profesiją ir pasirinkti gyvenimo kelią, kuriuo žengiu daugiau kaip penkiasdešimt metų. 2023 metais, norėdamas paminėti penkiasdešimtmetį, kai baigiau Charkivo juridinį institute, planavau aplankyti dabar vadinamą Jaroslavo Išmintingojo Nacionalinį teisės universitetą, Deja, rusų kariuomenės aneksija ir jų sukeltas karas, sujaukė mano planus. Tačiau tikiuosi tai padaryti ateityje, kai Ukraina išvaduos savo šalį nuo Rusijos agresorių kariuomenės ir vėl įsivyraus taika.
