Naujausios
Trečios kartos puodžius tradiciją saugo molyje
Gimęs ant puodų. Taip šmaikščiai save apibūdina kuršėniškis keramikas Vidmantas Vertelis. Senelių ir tėvų tradiciją tęsiantis V. Vertelis įrengė keramikos muziejų-studiją, o jo dirbtuvės atviros visiems, norintiems pamatyti, kaip molio gabalas, susikalbant pirštams, virsta grakščiu ąsočiu.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Puodžių ir puodų žemė
Kuršėnų molis išaugino gausų talentingų puodžių būrį. Ne veltui ir miesto herbe pavaizduotas ąsotis.
Kuršėnų žemė puodams derlinga ir dėkinga. Vienoje miesto pusėje, nuo Šiaulių, vyrauja geltonasis molis. Kitoje pusėje, link Varputėnų, molis raudonas, turintis geležies. Skirtingas molis kuršėniškių puodams suteikia skirtingų spalvų ir atspalvių.
Įėjęs į Vertelių šeimos kiemą, nesuabejosi, kieno čia namai. Kur pažvelgsi, prieš saulę šildosi puodynės, ąsočiai. Vieni saulės atokaitoje pūpso užmauti ant tvoros, kiti kabo pririšti pastogėje. O kur dar gausybė molinukų, pievelėje išrikiuotų ant rąstų, lentų. Vieni dar tik džiūsta, kiti puikuojasi išbaigtumu.
„Keista, kad visi puodžiai įsikūrėme vienoje vietoje: netoliese gyveno seneliai, tėvai – namuke per gatvę. Dar vieno puodžiaus dirbtuvės sienos kone ribojosi su mano namu. Šis kampas – vien keramikų“, – skaičiuoja V. Vertelis.
Pagarba praeičiai
Vertelių šeima džiaugiasi, kad jų namai yra lankomi. Ne tik žmonių, bet ir paukščių. Lizdus čia krauna ir smagiai orą kerpa kregždės.
V. Vertelis pakviečia užeiti į jaukų 2008 metais atidarytą muziejų. Duris muziejus atvėrė V. Verteliui minint 55-ąjį gimtadienį.
Muziejaus atsiliepimų knygoje yra įrašų iš Suomijos, Švedijos, Prancūzijos, Vokietijos, Amerikos. Ir lietuvių šeimos, važiuodamos į Palangą, susiranda šią įdomią vietą ir užsuka sužinoti molio paslapčių.
Muziejuje – puodai, puodeliai, puodynės, ąsočiai, dubenys, lėkštės, švilpynės, žvakidės... Pintame krepšyje priguldyta mažyčių ąsotėlių, šeimininkų vadinamų velykiniais margučiais. Netgi muziejaus šviestuvo centre, sukomponuotame iš vežimo rato, stovi ąsotis.
Molio gaminiai – skirtingų dydžių, atspalvių, bet sujungti šeimos tradicijos.
Muziejus – pagarba praeičiai. V. Vertelis sako nenorėjęs, kad šeimos palikimas dulkėtų palėpėje.
„Mes, trys sūnus, tėvams mirus, pasidalijome tėvų eksponatus. Nenorėjome, kad jie būtų stumdomi iš vietos į vietą, tad įrengėme ekspoziciją“, – muziejaus užuomazgą prisimena V. Vertelis.
Ekspozicijoje – vienintelis išlikęs apie 1935 metus senelio žiestas ąsotis. Kiti jo žiesti puodai išsivaikščiojo, pranyko keliantis iš vienos vietos į kitą.
V. Vertelis su pagarba ir pasididžiavimu kalba apie šviesios atminties tėvus – Joną ir Jadvygą Vertelius.
Iš nuotraukų nuo sienos jie žvelgia palinkę prie puodų ar laikantys jau baigtus gaminius.
Muziejuje pagarbiai pakabinta karūna – tėvo J. Vertelio triūso ir profesionalumo įvertinimas. J. Vertelis buvo tituluotas Puodžių karaliumi, o J. Vertelienė pripažinta geriausia Lietuvos dekoruotoja. Jos kurtais ornamentais išmarginta daugybė puodų.
Kuršėniškis rodo tėvų ekspozicijos dalį. Pakilnoja ąsočius. Burnoje – vėsaus pieno skonis. „Ąsotis buvo svarbiausias indas“, – šypsosi prisiminęs vaikystę.
V. Vertelis lengvai bet kur atpažintų savo šeimos puodus. Jų gaminiuose vyrauja skaidrioji buitinė keramika, išryškinta ornamentika. V. Vertelis neabejoja: du keramikai negali vienodai dirbti. Tai jau būtų plagijavimas.
Lanko ir užsieniečiai
„Muziejus paįvairina gyvenimą“ – šypsosi tautodailininkas, jau svarstantis ir apie priestatą. Dabartinės patalpos darosi ankštokos.
Nagingas vyras plaunuoja kitąmet lauke įrengti arkliu sukamą molio maišyklę. „Įsivaizduojate! – džiaugiasi. – Turiu tėvų detalių, reikia kiek restauruoti, atnaujinti papuvusias skardas. Tik iš kur dabar arklį gauti?“
V. Vertelis vieną po kito iš lentynų pakelia savo žiestus indus. Dažname gaminyje išraižyti inicialai „V. V.“ bei Kuršėnų sutrumpinimas – „K. Š.“
Iškelia dvi sujungtas puodynes, uždengtas dangčiais. „Noriu paklausti, kas čia yra?“ – šypsosi. Keramiko rankose – lauknešėlis. Į vieną puodą buvo pilama viralo, į kitą – bulvių ar mėsos.
Dar kiti ąsočiai atkartoja senelio stilių – tarpukario ornamentiką. Ant ąsočio žydi gėlės, skleidžiasi lapeliai.
V. Vertelis švilpteli moline švilpyne. Molis linksmai prašneka.
Ar yra, ko puodžius negalėtų iš molio nužiesti, nulipdyti? „Man atrodo, įmanoma viską“, – kiek pasvarstęs, nusprendžia V. Vertelis.
Vaikystė tarp puodų
„Galima sakyti, kad gimiau ant puodų. Pusė namelio buvo gyvenama, o kita pusė – tėvuko dirbtuvės. Mažiukas prikrėsdavau šposų: išvartydavau, sudaužydavau, – pažintį su puodais prisimena tautodailininkas. – Tėvukai pasakojo, kad reikėdavo su manimi kariauti. Ką padirbęs iš molio, norėdavau, kad krosnyje išdegtų. O krosnyje vieta labai brangi, bet tėvai turėdavo įdėti mano liapsusus šalia gerų gaminių.“
Kai atėjo laikas iš namų kelti sparnus, Vidmantui tėvai sakė: „Esi trečias sūnus, reikia kažkam tėvo amato imtis.“
Iš pradžių į šiuos žodžius Vidmantas nekreipė dėmesio. Didžiąją gyvenimo dalį dirbo darbų vadovu. Kol likimas grąžino prie molio: ten, kur ir norėjo tėvai – tęsti amato. Šiandien tėvų noras visiškai įkūnytas.
Pirmojo molio kūrinio V. Vertelis nepamena. Bet muziejuje tarp pluošto apdovanojimų saugo pirmąjį, gautą 1981 metais Armėnijoje.
Šioje respublikoje vyko Lietuvos tautodailininkų, tradicinių amatininkų paroda, jos dalyviai buvo suskirstyti į amžiaus grupes. Įvertinti buvo ir Vidmanto tėvai, ir pradedantysis kūrėjas. V. Vertelis šypsosi: ar eksponatas iš Armėnijos grįžo, nėra tikras, bet apdovanojimas atkeliavo.
Vokiečiai perėmė lietuvišką stilių
Daug patirties V. Vertelis prikaupė apie dešimtmetį dirbdamas Vokietijoje.
„Galiausiai taip įsitvirtinau, kad vokiečiai lietuvišką stilių perėmė“, – juokiasi vyras, rodydamas puodelio pavyzdį. Dabar, nuvažiavęs į turgų, pažiūri, ar nėra tarp sendaikčių jo gaminio.
Didelį įspūdį V. Verteliui paliko darbas pas keramikus, kurių dinastija tradiciją puoselėja tris šimtmečius. Bėgant metams, pasikeitė tik medžiagos ir technologija. O stilių, formą vokiečių šeimyna išlaikė senovinį.
Vokietijoje, atkreipė dėmesį V. Vertelis, rankų darbas labai vertinamas. Lietuvoje dabar irgi pradedamas labiau vertinti, amatininkams, kūrėjams išduodami sertifikatai. V. Vertelis irgi turi tautinio paveldo sertifikatą, liudijantį, kad jo darbai yra pripažinti tradiciniais.
Rengiasi parodai
Liepą Kuršėnų dvaro oficinoje bus atidaryta V. Vertelio paroda, skirta autoriaus 60-ečiui. Tad dabar – labai užimtas metas. Pluša ne tik puodžius, bet ir jo kūrinius dekoruojanti žmona.
Molį pamėgo ir penktosios kartos atstovė – Kaune gyvenanti anūkė Gabija. Trečiokės molio darbų taip pat bus parodoje. Kol kas tik ketvirtoji karta – dukterys – nelinkusios į molį. „Gal vėliau susidomės, gal bus, kaip ir man?“ – svarsto V. Vertelis, pradėjęs žiesti maždaug 40-ies.
Dabar būna dienų, kai V. Vertelis gula ir keliasi su mintimis apie puodus.
Žmona Aldona šypsosi: ji prieš aštuntą valandą išeina į darbą, o vyras prisėda žiesti. Kai grįžusi namo po darbo teiraujasi, ar pavalgęs, vyras nustemba: „Ar jau pietūs buvo?!“
Karšti gaminiai
„Čia juodo darbo vieta. Čia viskas gimsta“, – kviečia keramikas į kitą patalpą – dirbtuves. Šypsosi : tokia taisyklė – jei jose lankytojas netriūsia, neįsiskaito ir apsilankymas muziejuje.
Ant stalo baltuoja surikiuotų puodynių eilės. Tai – antram degimui paruoštos puodynės.
Dirbtuvėse susiduria keturios stichijos: žemė, oras, ugnis, vanduo.
Netoli durų sumūryta didžiulė malkomis kūrenama krosnis. Šeimininko manymu, vienintelė tokia, likusi Šiaurės Lietuvoje.
Malkinės krosnies puodžius nebeužkuria. Buvo sumanęs išardyti, kad vietos daugiau būtų. Bet persigalvojo: juk ji – eksponatas!
Naują, elektrinę, krosnį sumeistravo pats, supykęs ant prekybininkų. Šiam darbui patirties įgijo Vokietijoje, kur pas keramiką padarė 10 krosnių.
Moderni krosnis valdoma kompiuteriu. Dabar degimas ženkliai palengvėjo. Senąją krosnį reikėdavo kūrenti malkomis dvi paras. Ir būtinai – sausomis eglinėmis arba pušinėmis. Degant malkinėje krosnyje tekdavo sekti, kad ji neperkaistų, žinoti, kada reikia daugiau karščio.
Mums pasisekė: dirbtuvėse lankėmės kaip tik tą dieną, kai puodžius pravėrė krosnies duris pažiūrėti, kaip pavyko išdegti kūrinius.
„Pažiūrėkime, kiek krosnyje temperatūros. Krosnis nemėgsta, kad būtų atidarinėjamos durys. Gavę šalto oro, gaminiai pradeda skilinėti. Nereikalingiausias garsas, kokį tik galima išgirsti“, – kalba puodžius.
Kompiuteris rodo 289 laipsnius. V. Vertelis atveria duris. Ant lentynų surikiuoti gražiausi šviežiausi gaminiai.
„Atrodo, gerai išdegė“, – įvertina.
Karštas molis dar kiek tamsesnės spalvos. Kai atauš, nuskaidrės, įgaus raudonesnio atspalvio.
Ąsočio auginimas
Ant grindų guli molio luitai. V. Vertelis užsiriša prijuostę ir ima molio gabalą.
„Damos eina į kosmetikos kabinetą molio kaukių, o čia rankos molyje nuolat būna nemokamai“, – juokiasi.
Molyje, pabrėžia puodžius, negali būti jokios priemaišėlės: žvyro, smėlio, kalkių, akmenukų.
Prieš sėsdamas prie rato, V. Vertelis jau žino, ką darys. „Keramikas turi žinoti, ką dirbs ne tik rytoj, bet ir trečią dieną. Nes per vieną dieną darbo neužbaigi, tik dalį padarai. Nužiestą puodą dar reikia pačiupinėti kokius šešis kartus“, – skaičiuoja.
V. Vertelis molį minko, kaip tešlą – atpjautas gabalas turi būti vientisas.
„Puodžiui reikia stiprių rankų. Vien jogurto valgyti nepakanka“, – pokštauja.
Laikydamas ruošinį rankose, sėda prie staklių. Anksčiau staklės būdavo minamos koja. V. Vertelio tėvukas, grįžęs iš dirbtuvių, sakydavo: „Na, ir nusivaikščiojau“. Dabar gelbsti elektra.
Rato centre puodžius paruošia aikštelę, kad molis prikibtų. Susišlapina rankas ir molio gabalą.
„Dabar – pati sudėtingiausia žiedimo technologijos dalis: reikia nustatyti, kad molis eitų tiksliai per centrą ir nešlubuotų. Reikia išpūsti žandus ir...“ – žodžius nutraukia staklių burzgesys.
Antras etapas – įdėti dugną. Žiedžiant, pasakoja V. Vertelis, teko prisiminti kai kurias iš tėvo sužinotas subtilybes. Anksčiau, dėdamas indui dugną, molio perteklių per greit nuspausdavo į šonus. Prisiminęs tėvo patirtį, klaidos išvengia. „Tėvukas visada teisus“, – šypsosi.
Trečiasis etapas – auginimas. „Šeimininkės deda į tešlą mielių, o kaip molį auginti?“ – šmaikštauja meistras.
Iš vieno karto ąsotis neišauga, tą patį veiksmą reikia kartoti keletą kartų.
„Sienos storį reikia jausti abiejų rankų pirštais. Pirštai vienas su kitu susišneka“, – sako V. Vertelis.
Patyrusių rankų glostomas molis stiebiasi. Būsimas ąsotis kyla vis aukščiau ir aukščiau.
Puodžius išpučia jam pilvuką. Mentele padailina šonus. Galiausiai suformuoja latakėlį. Dailus ąsotis stovės per naktį, kad sustingtų. Rytoj jam bus pridėta ąsa. Dar lauks glazūravimas, dekoravimas.
Pražysta gėlytės
Dekoruoti V. Vertelis naudoja tradicines lietuvių spalvas: rudą, žalią ir geltoną. „Ant rudo fono galima išgauti pasakišką ornamentą“, – mėgaujasi prisimerkęs.
Dekoruotojo darbas – labai kruopštus, vienas ne ten padėtas taškas viską sugadintų.
Dažniausiai puodus dekoruoja žmona Aldona. „Pasišnekame, pasiginčijame. Aš sakau: „Man būtų geriau taip.“ Ji priešgyniauja: „O man – kitaip“. Galiausiai bendru sutarimu, pasišnekėdami nusprendžiame“, – sako keramikas.
Aldona patikina, kad paskutinis žodis dekoruojant – vyro. „Vyras – pedantas, jam sunku įtikti. Jis nesivaiko naujovių, siekia išlaikyti mamos saulutes, gėlytes. Jam šie ornamentai gražiausi.“
Ir A. Vertelienei labiausiai patinka gėlytės, jos primena pavasarį, saulę, atbundančią gyvybę.
Nepakeičiamas molis
Vertelių šeimos puodus galima išvysti mugėse. Anksčiau, prisimena V. Vertelis, būta nuoskaudos dėl pigesnių kiniškų blizgučių pardavėjų. „Bet, mes, molininkai, atsilaikėme“, – ramiau atsikvepia.
Dabar mugėse kiekvienas pirkėjas išsako, ko jam reikia. Šiuo metu V. Vertelis vis dažniau išgirsta, kad reikia ąsočio su dangčiu. Toks prašymas puodžių stebina: „Koks dar ąsočio, skirto pienui įpilti, dangtis?! Su dangčiais yra senoviškos pienpuodės, kuriuose pieną raugindavo.“
Anksčiau, sako kuršėniškis, pirkėjai gaminį iš pirmo karto nupirkdavo, dabar iš trečio-ketvirto. Galvoja, svarsto, renkasi. V. Vertelio pirkėjai – daugiausia pagyvenę žmonės, senjorai, kuriems sentimentus kelia tradicija. Yra žmonių, kuriems naujumo nereikia: duok kuo paprasčiau, šiurkščiau padarytą. Nublizginto, nulaižyto gaminio nenori.
Patys Verteliai valgo iš molio indų. Moliniame inde ilgiau išsilaiko šiluma. Valgant dugne pasirodo išpiešta saulytė. Tai – tik keletas tokio indo privalumų. V. Vertelio teigimu, dabar molio glazūroje švino mažiau nei kai kuriuose čekiško krištolo gaminiuose.
Puodžiaus laimė
– Ką jums reiškia būti trečios kartos puodžių atstovu?
– Tokie atvejai nėra dažni. Jaučiu vidinį pasitenkinimą, kad galiu dirbti. Džiugu, kad yra žmonių, kurie domisi šiuo amatu.
Užsiimu edukacinėmis programomis, pas mane ateina darželinukai, mokinukai. Išdegu jiems suvenyrų, jie rengia pamokėles.
Kartais pagalvoju: kam parodyti tai, ką padarau? Taip, yra parodos, mugės. Bet kas kita, kai čia ateina vaikučiai, čiauška po pusantros valandos. Jiems kyla daugybė klausimų.
– Kiek jūsų darbe amato, o kiek reikia menininko sielos?
– Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo daug susižavėjusių keramika, manė, lengvai uždirbs litą. Palaipsniui jie tirpo, kol dabar ant vienos rankos pirštų gali suskaičiuoti. Liko tikrieji: užkietėję. Yra dar ir senųjų meistrų, kurie nebegali dirbti dėl amžiaus.
Gyslelę reikia turėti. Svarbu „pagauti“ gaminio formą. Bet daugiausia reikia užsispyrimo. Vieną sykį neišėjo, dešimtą sykį neišėjo, penkioliktą išeis.
– Kokią vietą moderniame pasaulyje užima tradiciniai amatai?
– Kuršėnuose dalyvavau ne vienoje konferencijoje apie tradicinių amatų įsiskverbimą į mūsų buitį. Skverbiasi amatai į turizmo sodybas. Kalbėjau su sodybų savininkais, jie norėtų, kad puodžius poilsiautojams parodytų, kaip dirbama. Kad pieną būtų galima pripilti į išmargintą ąsotį.
Dalyvaujame mugėse. Susidomėjimas žiestais puodais yra nemažas. Anksčiau itin buvo perkami suvenyrai, maži ąsotėliai. Prisimenu, su tėvukais važiuodavome į Druskininkus. Šiame mieste būdavo daug turistų. Kartą dėl suvenyrų net kelioninį krepšį sudraskė: moterys nebepasidalijo.
Moliniai indai dabar naudojami ir kaip dekoratyviniai elementai. Pavyzdžiui, senovinę pienpuodę šiandieninės šeimininkės perka virtuvėje šaukštams susidėti.
– Ar išsilaikys Kuršėnuose puodžių tradicija?
– Jaučiu, kad pratęsimo yra (šypsosi – red. past.). Kiekvienas turime savo stilių ar paslapčių, bet reikia visiems draugiškai garsinti Kuršėnus.
– Kas puodžiui yra laimė?
– Didžiausias pasitenkinimas apima, kai atidarau krosnies duris, o ten – viskas gerai, gaminiai nesusproginėję. Tai ir yra apogėjus.
Jono TAMULIO nuotr.
PUODŽIUS: „Kas čia yra?“ – muziejuje klausia trečios kartos puodžius Vidmantas Vertelis, laikydamas sujungtus puodus – lauknešėlį.
PALIKIMAS: Seniausias muziejaus eksponatas – senelio Jono Vertelio žiestas ąsotis.
TĖVAI: Muziejuje iš nuotraukos žvelgia Vidmanto Vertelio tėvai – garsi dekoruotoja Jadvyga ir puodžių karalius Jonas Verteliai.
TRADICIJA: Žiesdamas ir dekoruodamas trečios kartos puodžius Vidmantas Vertelis stengiasi išlaikyti senelio ir tėvų stilių.
ĄSOČIAI: Saulėje šildosi ant tvoros sukabinti ąsočiai.
EILĖ: Vertelių kieme eilės krosnyje laukia nužiesti molio gaminiai.
DEGIMAS: Už atvertų krosnies durų – dar karšti molio indai.
PATIRTIS: Žiedžiant ąsotį, Vidmanto Vertelio pirštai susikalba.
PROCESAS: Auga būsimas ąsotis.
REZULTATAS: Vidmanto Vertelio rankose – ką tik nužiestas ąsotis.
DEKORUOTOJA: Aldona Vertelienė dekoruoja vyro nužiestus gaminius.