Naujausios
Kelmiškiai savo teatrą myli ir vertina, tačiau turbūt nelabai įsivaizduoja, kad jie turi ypatingą dovaną ir tikrą kultūros lobį – profesionalų teatrą – o tuo retas mažesnis miestas gali pasigirti.
Režisierius Algimantas Armonas šiame teatre kartu su aktoriais ir personalu daugybę metų kuria aukšto meninio lygio spektaklius. Ne išimtis ir šis, vienos dalies tragikomedija „Tas, kuris atidarys duris“. Maždaug prieš 20 metų dramaturgės sukurta pjesė yra pelniusi daugybę apdovanojimų ir pripažinimą pasaulyje. Ji vis dar aktuali ir dažnai statoma, o tai ženklas, kad kūrinys išties vertingas.
Viskas šioje pjesėje netikėta: pradedant veiksmo vieta morgu, baigiant netikėtomis aplinkybėmis, kurių gal nesinorėtų išduoti... Šį kūrinį, kuris apipintas keliais sluoksniais ir labai daugiaprasmis, skaičiau ne kartą, tad buvo smalsu pažiūrėti, kaip teatro režisierius jį interpretuos. Spektaklį buvo nekantru išvysti ir iš Ukrainos atvykusiai dramaturgei.
Šioje pjesėje apie rimtus ir skaudžius dalykus atskiro individo ir visuomenės gyvenime kalbama per humoro prizmę, todėl ir kūrinys įvardintas kaip tragikomedija. ( Beje, čia truputį ne į temą, bet norėtųsi prisiminti, kad ukrainiečiai net ir karo akivaizdoje sugeba juokauti, o tai liudija apie išties stiprius žmones.)
Puikus aktorių duetas – Laura Šmitkinienė ir Armida Lėščiūtė– apie pusantros valandos laikė žiūrovą prikaustytą prie kėdės: sekėme nenutrūkstantį veiksmą, kuris sukeldavo tai nuostabą, tai nenumaldomą norą juoktis. (Tiesą sakant, nė karto nežvilgtelėjau į laikrodį, tad tiksli spektaklio trukmė taip ir liko neaiški. O juk pasitaiko, kad net ir formos ir reginio prasme labai įmantrūs spektakliai priverčia dažnai žvilgčioti į laikrodį, nes dūšios taip ir neužkabina...)
Aktorių kuriamas veiksmas buvo rutuliojamas virtuoziškai ir nenuilstamai, jos puikiai išlaikė dėmesio koncentraciją. Pjesėje yra tiek komiškų, tiek ir lyriškai graudžių scenų, o ir pačios juoką keliančios situacijos anaiptol nelinksmos. Tas paradoksalumas labiausiai ir „veža“, jei taip galima pasakyti. O šauniosioms spektaklio aktorėms norėtųsi palinkėti, kad būsimuose spektakliuose žiūrovas ne tik apsčiai prisigamintų vitamino C , bet būtų priverstas ir ašarėlę nuvarvinti...Tai jau būtų ne tik labai aukštas, o jau pats „aukščiausias pilotažas“.
Spektaklio režisūra ir scenografija, mizanscenos – viskas išsiskyrė švara ir estetika. Režisierius Algimantas Armonas, kaip jau teko pastebėti, turi puikią stiliaus nuovoką. Jo spektakliuose nėra nieko nereikalingo. Taip pat labai skoninga ir puikiai deranti Gintaro Kizevičiaus muzika skambėjo tiek, kiek ir kur reikia, labai „nepastebimai“ įsiliejo į kuriamą reginį.
Pjesės pabaiga – simbolinė. Režisierius, o ir pjesės autorė, palieka klaustuką, o gal ir daugtaškį su klaustuku ar net keliais klaustukais. O žiūrovas, prisigaudęs vitamino C, iš spektaklio išsineša dar ir norą apmąstyti ir pasigilinti į tuos klaustukus.
Dramaturgė Nadija Mirošničenko spektaklį įvertino labai palankiai, tik buvo kiek nustebinta režisieriaus „Tas, kuris atidarys duris“ pabaigos interpretacijos. Prisipažino, kad toks kūrinio paskutinis štrichas jai netikėtas. Aptarime dalyvavo ir jau vietinėmis tapusios kelios ukrainietės, apsistojusios Kelmėje. Bediskutuodami įžvelgėme ir kūrinio sąsajų su nūdiene Ukrainos, o ir visos Europos situacija... o tai tik dar kartą liudija apie tragikomedijos daugiaplaniškumą ir išliekamąją vertę.
O man, be viso kito, dar atmintyje įsirėžė Nadijos Mirošničenko...akys. Tai akys žmogaus, kuris kasdien išgyvena karo akistatą. Paklausta, kodėl pasilieka Kijeve, turėdama daugybę galimybių apsistoti kitur, pjesės autorė sakė: „O kas, jei ne mes? Turime čia likti, tokiu būdu palaikyti savo Tėvynę, padėti kovojantiesiems“.
Pabaigai noriu nuraminti – šis spektaklis ne apie viską siaubiančią Rusijos agresiją, o gal greičiau apie vidinį karą, apie pasirinkimus ir vertybes. Verta pabuvoti Kelmėje ir pasidairyti ne tik po Kelmės dvarą, bet ir pasižiūrėti „Tas, kuris atidarys duris“.
