Tiesa – laiko trupinėliai...

Tie­sa – lai­ko tru­pi­nė­liai...

„Ne­sus­tab­dy­si nei die­nos, nei nak­ties, ne­sus­tab­dy­si bė­gan­čio lai­ko...“

(Kon­fu­ci­jus)

Al­gir­das DAN­KI­SAS (1942–2014)

Raukš­lės vei­de – se­nė­ji­mo ta­tui­ruo­tės. Ki­taip ta­riant, pri­mi­ni­mas bū­ti pa­si­ren­gu­siam sa­vo sau­lė­ly­džiui. At­ro­do, toks aiš­kus, toks rim­tas pri­mi­ni­mas – ką pa­me­tei, ra­dai, ką grą­ži­nai, ko ti­kie­si? Vi­sai ne­kenks­min­gas ir ne­tgi ska­ti­nan­tis da­ly­kas. Ko­kių dar įdo­mių su­si­ti­ki­mų lau­kiu? Tie­sų pai­nia­va – ne­nu­mal­do­mas die­nų ir nak­tų per­spė­ji­mas. Lie­ka ne­sup­ras­ta jų kal­ba, at­ver­tas mįs­lių fo­lian­tas. O gal už­ver­tas? Ga­li­ma ir su­klys­ti. Ar ver­ta gin­čy­tis tik dėl to, kad esu dar gy­vas? Ne­ga­liu at­sa­ky­ti į šį klau­si­mą.

Į gy­vas­ties ir mir­ties pa­slap­tis pa­vyks­ta įsi­skverb­ti per gam­tos raš­tą. Ta­čiau kiek­vie­na tie­sa, vi­so la­bo tik ga­li­ma tie­sa. Ži­no­ma, ret­kar­čiais pa­si­tai­ko išim­čių, bet jos tik pa­tvir­ti­na tai. Bu­vu­sių die­nų pa­slap­tys – ge­bė­ji­mas su­vok­ti ir pa­jus­ti. Kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vo mo­ra­lę: ge­res­nę ar­ba la­biau pa­ge­du­sią. To­dėl mar­gam lai­ko greit­ke­ly­je at­si­ran­da ir iš­lo­šian­čių, ir pra­lo­šian­čių. Mir­gan­čios da­to­mis ma­no me­tų krei­vės? Nė­ra pa­pras­ta nu­brėž­ti ski­ria­mą­ją li­ni­ją, tei­sin­gai priim­ti spren­di­mus ir jų lai­ky­tis.

Kiek­vie­nas su­si­ku­ria­me sa­vo pa­sau­lį. Gy­ve­na­me ja­me – ko­kie mes, toks ir mū­sų pa­sau­lis. Kas yra da­bar ir kas bu­vo anks­čiau? Ieš­kau at­sa­ky­mo, ku­ris stai­ga iš­ny­ko. Jis su­ka­si ant lie­žu­vio ga­lo. Jis yra, bet ne­su­ge­bu jo su­grieb­ti. Gal kal­tas už­marš­ties ša­ly­je li­ku­sios vai­kys­tės sko­nis? Man at­ro­do, kad pa­da­riau be­ga­lę klai­dų. Tik lai­kas ge­ba duo­ti at­sa­ky­mą.

Ne­ri­mas, rai­kan­tis die­nas be­si­klau­sant li­ki­mo dun­dė­ji­mo. O tai svar­bus da­ly­kas. Sė­di, nie­ko ne­ma­tai, ne­gir­di. Nuo to dar dau­giau ma­tai ir gir­di. Su­tin­ku ir iš­ly­džiu de­be­sis, o tai svar­bus už­siė­mi­mas. Pro­tas ne­sud­rums­tas įvy­kių. Iš­ge­riu gurkš­nį šal­ti­nio van­dens. Per­sii­mu bun­dan­čios die­nos ener­gi­ja, pir­muo­ju jos kvėp­te­lė­ji­mu. Ar ši­to pa­kaks ma­no pro­tui ap­švies­ti? Gal­vo­je tuš­čia. Ta­čiau tai ne ta dy­ky­nė, ku­rio­je nie­ko nė­ra. Jo­je kaž­kas kir­ba, ji iki kraš­tų pri­pil­dy­ta. Bet kuom, paaiš­kin­ti sau ne­ga­liu. Gal­būt pra­gy­ven­tas die­nas su­tal­pi­nau ir neap­sun­kau? Nes jos bu­vo leng­vos it de­be­sys, lais­vos kaip paukš­čiai. Dėk tas die­ne­les ant svars­tyk­lių, kiek pa­trauks?

Vis­kas tu­ri sa­vo vie­tą. Vis­kas tu­ri sa­vo lai­ką. Kaip iš­lik­ti dar­no­je su tuo, kas vyks­ta? Sau­lė lė­tai plau­kia dan­gaus už­tie­sa­lu. Die­nų vi­zi­jos – bal­tu­tė­lės ert­mės, švie­sos ir spal­vų iš­da­vys­tės. Ne­nu­mal­do­ma, ašt­ri, už­pus­ty­tų kla­jo­nių kryž­ke­lė­se, šau­kian­ti il­ge­sį pa­slap­tis. Nei bry­dės, nei pėd­sa­ko, kur bu­vo ženg­ta. Bal­tas, tra­pus rū­kas už­klo­ja aki­mir­kas, se­kun­des, mi­nu­tes, va­lan­das, sti­chiš­kas ir mįs­lin­gas. Min­tys pai­nio­ja­si, ne­no­ri pra­skaid­rė­ti. Kas­kart at­si­šau­kia vis ty­les­niu ai­du. Vie­nin­te­lis gar­sas – ma­no pa­ties kvė­pa­vi­mas.

Svei­ki­nu die­ną, upę – to­kias, ko­kios jos yra. Tie­są sa­kant, nė pa­ts ne­ži­nau, ku­riam ga­lui tai da­rau. Gal­būt dėl to, kad ma­tau, kvė­puo­ju, kad esu gy­vas. Nak­tį sap­na­vau Ven­tą, sro­ves ir rė­vas. Kar­tu su jo­mis bal­tu ta­ku ki­lau į mė­nu­lį. Iš­tir­pau rū­ke... Sap­nas? Vi­sai ne­kenks­min­gas, ne­tgi ska­ti­nan­tis da­ly­kas. Ki­taip ta­riant, at­gai­va slo­gios bū­ties nua­lin­tiems ner­vams. Baikš­tus lie­taus la­šas. Gal to­dėl švie­žias ir kva­pnus, spin­din­tis kaip Ven­tos vei­das, rim­tas ir su­si­mąs­tęs. „Ko tu no­ri? Ko­kių dar įdo­mių su­si­ti­ki­mų lau­ki?“ – ka­man­ti­nė­ja sro­vės. Bet aš ne­ži­nau, ką joms at­sa­ky­ti. „Jei­gu ko nors at­si­sa­kei, ne­bū­ti­nai tu­ri pra­lai­mė­ti ar nu­si­vil­ti. „At­si­duok bran­di­nan­čiai die­nos ga­ly­bei“, – pa­ta­ria rė­vos. Aš mie­lai iš­klau­sy­čiau jų ver­tin­gų pa­ta­ri­mų. Bet var­gu ar ką be­sup­ra­siu...

Upės ir gam­tos tie­sos? Rai­kan­tis die­nas, be­si­klau­sant li­ki­mo dun­dė­ji­mo, ne­ri­mas. Ži­nant, jog ry­toj ir po­ryt lau­kia tas pa­ts. Pa­sau­lis – toks, ko­kį pa­žįs­tu – nu­sto­ja eg­zis­ta­vęs tik mie­gant. Pra­gy­ven­tos die­nos? Sa­vy­je su­tal­pi­nau jas be var­go, ir neap­sun­kau. To­dėl, kad jos bu­vo leng­vos ir lais­vos. O jo­se su­til­po, su­si­ri­kia­vo ir die­nos, ir nak­tys, dan­gus ir de­be­sys, upės ir eže­rai – ma­no sva­jo­nių ir lū­kes­čių kok­tei­lis. Dau­ge­lis die­nų jau be da­tų, be­var­dės tar­si de­be­sys. Bu­vo, nu­plau­kė, iš­tir­po. Jas pa­si­vo­gė vi­sa­ga­lis ra­jū­nas lai­kas. Nei bry­dės, nei pėd­sa­ko, kur bu­vo ženg­ta – ne­nu­mal­do­mas, ašt­rus ir šau­kian­tis il­ge­sys – už­pus­ty­tų kla­jo­nių kryž­ke­lės. Vi­sa ki­ta – tirš­ta mig­la...

Ra­my­bę pa­pras­tai su­tei­kia ko­kia nors ga­ran­ti­ja. Ga­ran­ti­ja – bi­čiu­lio žo­dis. Jo akys lau­kė grei­to ir tei­gia­mo at­sa­ky­mo. Man, be abe­jo­nės, su­ko­si ant lie­žu­vio klau­si­mai.

– Mig­lo­tai šne­ki, – iš­ta­riau.

– Ki­taip nei­šei­na... nes tu pra­dė­si kar­py­ti au­si­mis.

Rit­min­gas eže­ro ban­ge­lių var­go­na­vi­mas – ku­pi­nos pa­slap­čių gel­mės. Ne­pa­žįs­tan­čios sa­vęs vė­jo su­šiauš­ta­me eže­re, už­si­da­riu­sios ir mįs­lin­gos. Ro­dos, jo­kios žu­vys jo­se ne­plau­kio­ja, nie­ko ne­pri­si­šau­kia, kal­ba­si ty­la. Ty­la? Gal ji eže­ro dva­sia... Kiek­vie­ną kar­tą čia pa­ti­ri ką nors nau­ja, pa­ma­tai ki­taip ne­gu anks­čiau. Nes pa­ts eže­ras nuo­lat kei­čia sa­vo nuo­tai­ką, spal­vas, džiau­gia­si ar­ba liū­di. Kar­tais tiek ne­daug te­rei­kia, kad pa­leng­vė­tų šir­dis. Tik ke­le­to švie­sių gar­sų. Na, dar žvilgs­nio į sa­vo at­spin­dį nu­ri­mu­sio van­dens veid­ro­dy­je.

Pa­sik­lys­tu tarp rea­ly­bės ir sva­jo­nių. Pa­mirš­tu tai, kas bū­ti­na. Svars­ty­mams lai­ko nė­ra. Tai ne iš­pa­žin­tis. Per iš­pa­žin­tį iš­sa­ko­mos nuo­dė­mės. „Ap­si­dai­ryk, rask kryp­tį. Pa­vyks ar­ba ne, pri­klau­sys ne nuo ta­vo no­rų, bet nuo už­si­spy­ri­mo“, – šna­ra ban­ge­lės. Tai­gi, tai­gi – rask... Į vis­ką rei­kia pa­žvelg­ti ki­taip. Nie­ko ne­pri­ki­ši. Ge­le­ži­nė lo­gi­ka. Lė­ta mir­tis – lai­kas. Ar ši­to pa­kan­ka ma­no pro­tui ap­švies­ti? Pa­žiū­riu į eže­ro veid­ro­dį. Jis ne­me­luo­ja – aš jau se­nis. At­si­ve­ria pra­ra­ja. Kuo ją už­pil­dy­ti?

De­be­sys eže­rui – tar­si skrais­tė nuo sau­lės. Ma­tyt, de­be­sy­se kaž­kas li­kę pa­slap­tin­ga iš se­nų lai­kų. Jie vi­są lai­ką ke­ly­je. Gal tai pa­pras­čiau­sias ban­dy­mas įsi­spraus­ti į sku­ban­čio lai­ko rė­mus? Pa­me­nu, Si­bi­ro pla­ty­bė­se se­nas even­kas po­ri­no, kad kla­jū­nus de­be­sis at­stū­mė ir dan­gus, ir pra­ga­ras. Žmo­gus? Jis iš pri­gim­ties nei ge­ras, nei blo­gas, jis kvai­las. Se­no­vės grai­kai tei­gė, jog blo­gis ran­da­si iš kvai­lu­mo. Dan­gaus gy­lis ir ja­me sly­pin­ti de­mok­ra­ti­jos pra­smė – šuo­lis ne­ži­no­my­bėn. De­mok­ra­ti­ja? Jo­je nė­ra nie­ko, kas bū­tų aukš­čiau par­ti­jų. Žmo­gus? Nors vis­ką su­pras­da­mas, jis el­gia­si ne­pro­tin­gai.

Ko čia at­va­žia­vau? Tai ne abst­rak­tus gal­vo­sū­kis, ne lo­gi­kos pra­ti­mai, ku­riuos rei­kia iš­pai­nio­ti. Tai no­ras pa­žvelg­ti į sa­ve pa­tį. Dan­gus ma­ne ver­ti­no žvilgs­niu – skvar­biu, ti­ria­mai ve­rian­čiu, ku­pi­nu kar­tė­lio, pa­žįs­tan­čiu ma­ne kaip nu­lup­tą. „Lai­ku iš­tar­tas žo­dis duo­da lais­vę min­čiai. Šį tą su­vok­ti ga­li tik at­si­sky­ręs nuo vi­sų ir vis­ko“, – šna­ra mel­dai. „Se­nat­vė – tai nuo­var­gis“, – ant­ri­na nend­rės. Tai pra­noks­ta vis­ką, ką ga­li­ma iš­girs­ti ar įsi­vaiz­duo­ti. Ban­dau su­pras­ti, sten­giuo­si. Bet iš tik­rų­jų nič­nie­ko ne­sup­ran­tu. Bū­ties tėk­mė su­gers ma­ne į sa­ve. Su­gers ne­grįž­ta­mai ir ne­gai­les­tin­gai.

Vi­sa­da ži­no­jau ir ži­nau la­bai ma­žai. Lai­kas, kan­dus šian­die­nos ste­bė­to­jas, bė­ga la­bai grei­tai. Gam­ta? Ji nie­kuo­met ne­su­lau­žo sa­vo įpro­čių. Nie­kuo­met. Jei­gu tik neį­si­ki­ša žmo­gus. Tai ne­juo­kin­ga, tai tik­ro­vė. O juk ne­rei­kė­tų dėl to ste­bė­tis... Pri­va­lau iš­gy­ven­ti ją, tik­ro­vę. Iš­jaus­ti kiek­vie­na sa­vo esy­bės da­le­le, o pa­skui pa­slėp­ti gi­liai šir­dy­je. Tai bus tei­sin­ga. Svar­biau­sia žo­džiai, ku­riuos no­riu iš­tar­ti, iš­sa­ky­ti, bet ne­ran­du. Praei­tis per­se­kio­jo ir per­se­kios, kad ją kur ga­las. Min­tys, tie tie­sos tru­pi­nė­liai, o gal neį­var­dy­tos pa­slap­tys, pai­nio­ja­si, ne­no­ri pra­skaid­rė­ti. Ne­no­ri, nors tu ką... O gal tai vie­nin­te­lis ge­ru­mas, dar li­kęs pa­sau­ly­je?

Gin­čas su drau­gu už­si­tę­sė. Jam kaž­ko­dėl se­kė­si gau­dy­ti ša­pa­lus. Man – eše­rius. Drau­gas šai­pė­si, kad gau­dy­ti rai­nuo­sius ne toks jau di­de­lis me­nas. O ša­pa­las la­bai at­sar­gus ir aky­las, san­tū­rus ir už­si­da­ręs... Jo nuo­mo­ne, eše­rių gau­dy­mas bu­vo ma­no pro­fa­na­ci­ja. Di­de­lio ūpo gin­čy­tis ir įro­di­nė­ti ne­tu­riu. Tai vi­sai kas ki­ta nei pro­fi­lak­ti­nės svei­ka­tos ge­ri­ni­mo prie­mo­nės. At­sit­ve­riu ty­los sie­na ir už­si­da­rau sa­vy­je. Į sėk­mę rei­kia ei­ti pa­ma­žu, laip­te­lis po laip­te­lio. O kas de­da­si gel­mė­je, tą te­ga­li nu­ma­ny­ti. Ne­ži­no­my­bė pra­tur­ti­na ir da­ro įta­ką ma­no min­tims.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Al­gir­das Dan­ki­sas bu­vo il­ga­me­tis „Šiau­lių kraš­to“ žur­na­lis­tas, „Ato­lan­kų“ bend­raau­to­ris.