Naujausios
(Justinas Marcinkevičius)
1983–1984 mokslo metais du rudens ir du žiemos mėnesius stažavau Latvijos universitete, teko pagyventi Rygoje. Stažuotės vadovas buvo žymusis latvių kalbos stilistikos specialistas profesorius Janis Rozenbergas (Jānis Rozenbergs). Lankiau jo paskaitas – rudens semestre stilistiką dėstė žurnalistikos specialybės studentams. Latvių kalbos pagrindus turėjau, tad paskaitų galėjau klausytis, viską supratau. Tačiau norėjau pramokti latviškos šnekos, todėl su pažengusia kitakalbių grupe lankiau ir latvių kalbos pratybas. Turėjau gražių ketinimų: išmokti reikšti mintis latviškai taip, kad galėčiau sukurti eilėraštį apie stažuotę ir – padeklamuoti jį grįžęs į savo šiauliškę katedrą! Deja, sukūriau tik dvi planuoto kūrinio eilutes: Meklēju Rīgā Latvijas, / Bet darbs tas bija grūts... (Ieškojau Latvijos Rygoj, / Bet tai nelengvas darbas...). Nelengva buvo Rygos gatvėse, parduotuvėse, autobusuose išgirsti Latviją – čia ištisai skambėjo rusų kalba.
...Gruodžio pabaigoje savaitei susiruošiau namo. Užeinu į garsųjį „univermagą“ – ilgiausia eilė prie sveriamų sausainių. Toje pat vitrinoje tortai, jų niekas neperka, man reikėtų torto, tai gal... Einu prie pardavėjos-svėrėjos, derinu latvišką sakinį: „Vai es nevarētu tortes bez rindas?“ – „Какой тебе ‘без риндас’?! Стань в очередь!“ (Ar negalėčiau torto be eilės? – Koks čia dar „bez rindas“ ?! Stok į eilę!). Stočiau, bet kad manęs, očerėj bestovinčio, traukinys nelauks... Ką gi, teks braukt namo be tortės...
O Latviją Rygoje vis dėlto radau – ne tik Universitete, latvių kalbos katedroje, Janio Rozenbergo paskaitose. Ir gatvėje, autobusuose... Tai buvo nelaukti, netikėti nutikimai. Juo labiau brangūs, nedylantys iš atminties.
Begyvenant Rygoje, 1983 metų lapkričio 28 dieną mirė Uojaras Vacietis (Ojārs Vācietis). Vos sulaukęs penkiasdešimties. Buvau skaitęs jo eilėraščių, žinojau, kad jo poezijoje ryškūs tautiniai motyvai, atvirai reiškiamos abejonės dėl daugelio sovietinio režimo dogmų; keletą metų jam buvę uždrausta skelbti savo kūrybą. Taip pat žinojau apie artimą bendravimą su savos kartos mūsų poetais: Algimantu Baltakiu, Justinu Marcinkevičiumi... Būtinai turiu nueiti atsisveikinti. Nuo pastato, kur poetas pašarvotas, eilė nusitęsusi kilometrinė. Už manęs kaip mat vėl susidaro eilės uodega. Tais metais žiema Rygoje anksti parodė savo nagus, iš namų buvau atvažiavęs ne per šilčiausiai apsirengęs. Stoviu. Pusvalandis, kitas. Kad tik nepradėčiau kalenti dantimis... Šalia stovinčios latvės greitai pajunta, kad žmogelis baigia sustirti, bando įkalbėti nešalti, o supratusios, kad čia užsispyręs leišis, siūlo iš termoso karšto gėralo, apsupa šilta skara...
Rygoje buvau gerai apgyvendintas, gavau atskirą kambarėlį bendrabutyje. Buvo tolokai nuo Universiteto, kažkur miesto pakrašty, todėl, ten ir atgal važinėdamas autobusu, galėjau apžvelgti nemažą Rygos plotą. Grįžtu sykį, vienoje stotelėje įsėda trys vaikinukai, iš išvaizdos – aukštesnės klasės gimnazistai. Kažką sutaria ir užtraukia latvių liaudies dainą. Rimtai, gražiai, suderintais balsais. Kai kurios keleivės nepatenkintos, rusiškai reikalauja nutilti, bet vaikinai dainuoja. Kaip šiandien prisimenu: užplūdo nepaprastas džiaugsmas: čiagi jaunoji Latvija dainos pavėsy! Sudainavę iki galo artimiausioj stotelėj vaikinukai išlipa. Iš orios, nepriklausomos laikysenos, iš puikaus dainos skambesio spėjau jų sumanymą – sės į kitą autobusą ir vėl dainuos. Savo Tėvynės sostinėje. Gimtąja kalba. Savo tautos dainą.
Prisiminiau ironišką Rozenbergo anekdotą vienoje paskaitoje būsimiesiems žurnalistams: susitinka du latviai Leningrade ir ima kalbėtis rusiškai – mat mes, latviai, – pakomentuoja profesorius, – esam dideli internacionalistai.O aš paregėjau gražiausius jaunus latvių patriotus...
