Naujausios
Getai
Getai – tai žydų izoliavimo vietos. Į getus gali būti suvaromi ne tik žydai, bet ir kitų tautybių žmonės. Pavyzdžiui, net ir dabar Danijoje oficialiuose dokumentuose miestų rajonai, kuriuose gyvena „netikri danai“, vadinami getais.
Apžvelgiamoje knygoje teigiama, kad karui prasidėjus getai žydams buvo steigiami paskubomis ir chaotiškai: „Žinoma, be vokiečių iniciatyvos, įsakymo ir tam tikros priežiūros nieko nebūtų buvę, tačiau faktiškai žydus identifikavo ir gaudė lietuvių policija, pagalbinė policija, baltaraiščiai ir šauliai. Kai kur žydų sąrašai buvo parengti iš anksto.“
Lietuvoje buvo keli didieji getai: Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių. Apie Šiaulių getą yra sukaupta, susisteminta ir publikuota nemažai informacijos. 2002 m. Vilniaus Gaono muziejus išleido didelės apimties knygą „Šiaulių getas: kalinių sąrašai“; 2014 m. pasirodė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleista Arūno Bubnio nedidelė knyga „Šiaulių getas“, kurioje daugybė išnašų iš laikraščio „Šiaulių kraštas“. 2001 m. teko redaguoti to meto Šiaulių žydų bendruomenės pirmininko Leibos Lipšico parašytą „Šiaulių geto istoriją“, kuri laikraštyje išspausdinta 2001 metų liepos – rugpjūčio mėnesiais.
R. Vanagaitės ir Ch. Dieckmanno knyga papildo šį sąrašą, pateikia ir tai, ko dar neteko skaityti. Pavyzdžiui, apie tai, kaip į abu miesto getus – Kaukazo ir Trakų – „netilpo“ našlaičių namai. Vietos policija rugsėjo pradžioje surinko 43 tų namų vaikus ir išvežė į Bubių mišką. Po karo vieno iš autobuso vairuotojas liudijo. Sunku, bet reikia perskaityti:
„Kartą mane nusiuntė nuvežti žydų vaikus iš vaikų namų į šaudymo vietą. Jiems buvo nuo 6 iki 11 metų. Jie viską suprato. Tai buvo kraupiausias mano gyvenime matytas dalykas. (...) Mano sunkvežimis buvo pilnas vaikų, aš važiavau į tą patį mišką, kur prieš tai buvo šaudyti žydai, ir žinojau, kad ir juos sušaudys. Jie irgi žinojo. Važiuodami vaikai tylėjo, bet kai miške juos išrengė nuogai, pradėjo verkti. (...) Kai juos nuvedė prie duobių ir pradėjo šaudyti, kilo baisus triukšmas: jie verkė, rėkė, kvietė savo tėvus.“
Namų direktorius ir mokytojas žuvo kartu su vaikais.
Negalima nepaminėti ir „Vaikų akcijos“ Šiaulių gete 1943 m. lapkričio 4–5 dienomis. Prisimenu, L.Lipšicas verkė, pasakodamas apie ją. Ch. Dieckmannas, atsakinėdamas į klausimus, apie Šiaulių gete vykdytą vaikų deportaciją cituoja Eliezeriaus Jerušalmio, buvusio Šiaulių geto tarybos sekretoriaus dienoraštį, išleistą tik hebrajų kalba:
„Komendantas Schleefas pasakė Žydų tarybai: „Informuoju, kad man įsakyta pašalinti iš geto visus vaikus iki 13 metų, senyvus ir nedarbingus žmones. Juos apgyvendins vaikų namuose Kaune, seneliai rūpinsis vaikais. Visi žydų vaikai iš stovyklų atsidurs vienuose vaikų namuose. Žydų tarybos nariai Berlas Kartunas ir Aharonas Kacas važiuos su vaikais, kad užtikrintų rimtį. Žydų taryba bandė protestuoti: „kaip gali būti, kad mažus vaikus atskirs nuo tėvų?“ Forsteris atsakė: „Paskubėkite! Jūsų policija privalo paklusti šiam įsakymui, kitaip į getą įžengs mano vyrai ir viską padarys patys.“
Į geto teritoriją įsiveržė ukrainiečių padaliniai ( kituose šaltiniuose – vlasovininkai) ir būrys vokiečių kareivių iš Besarabijos.
Knygoje rašoma, kad chaosas vyko nuo septintos valandos ryto iki ketvirtos po pietų. Iš geto išvažiavo 21 sunkvežimis, pilnas vaikų ir senelių. Su jais važiavo ir du Tarybos nariai bei keturios moterys, neatskirtos nuo savo vaikų. „Yra liudijimų, kad Efimas Gensas (Šiaulių žydų policijos vadas) pats perdavė savo dukras sargybiniams, kad jos parodytų pavyzdį kitiems vaikams“, – rašoma.
A. Bubnio knygoje „Šiaulių getas“ ir L. Lipšico prisiminimuose teigiama, kad su vaikais taip pat išvažiavo ir vaikų gydytojas Uras (Uri) Razovskis.
Jerušalmio dienoraštyje rašoma, kad per „Vaikų akciją“ iš geto išvežta bemaž 800 žmonių, tarp jų 506 jaunesni kaip 10 metų vaikai, 68 vaikai iki 13 metų, 56 senyvi vyrai ir 35 senyvos moterys. „Kiti prisiminimuose rašė, kad moralė gete išnyko, ir niekas niekam nerūpėjo. Tačiau vis dėlto buvo ir tokių, kurie neprarado vilties, tikėjo gandais, neva jų vaikai kažkur išvežti, tebesą gyvi.“
Žinoma tik tiek, kad už Tauragės sunkvežimiai kirto Vokietijos sieną: „Viskas. Daugiau jokių žinių.“
Žydų policija
Tiems, kuriems Holokausto tema – tik kažkur skambantys varpai, informacija apie žydų policiją getuose tikriausiai neužklius atminty, bet „sąmokslininkai“ iš prigimties arba iš reikalo be jokios abejonės tik pastiprins savo žinojimą, kad jokio Holokausto nebuvo, o žydai patys save selekcionavo ir žudė.
Didžiuosiuose Lietuvos getuose veikė ne tik Žydų tarybos, bet žydų policija, kurios vaidmuo dabar labai kontroversiškai vertinamas. Ch. Dieckmannas primena, kad po karo vyravo blogos Žydų tarybos ir žydų policijos naratyvas. Nusprendžiant, kiek geri buvo žmonės, priklausę šioms struktūroms, reikėjo atsakyti į klausimą – dalyvavo jie pogrindinėje veikloje, palaikė ginkluotą pasipriešinimą ar ne?
Istorikas primena pasirinkimo be pasirinkimo situaciją.
Atsakydamas į klausimus apie getų savivaldą Holokausto tyrėjas pateikia faktų iš Vilniaus geto žydų tarybos vadovo Jakovo Genso ( jo brolis E. Gensas buvo Šiaulių geto policijos viršininkas) veiklos: „Jis buvo sionistas, buvęs kareivis, nedvejojęs įsakydavo pakarti tuos, kurie pažeisdavo geto įstatymus. Jei vokiečiai nurodydavo Gensui atiduoti nužudyti 1000 žmonių, jis derėdavosi, kol numušdavo reikalavimą iki 600, o galų gale atiduodavo tik 450 (...) Jis sakė: „Taip, mano rankos kruvinos. Bet aš veikiu dėl žydų tautos ateities. Kaina per didelė, bet aš ją moku.“
Pasirinkimas be pasirinkimo. Tai reiškia – visų vienodą lemtį. „Žydai buvo tik aukos, net jeigu jie ir atliko tam tikrą vaidmenį (...) Net tie žydai, kurie bendradarbiavo su Gestapu Kauno ir Vilniaus getuose, galų gale buvo nužudyti“, – konstatuoja Ch. Dieckmannas. J. Gensą taip pat sušaudė.
Savo namų bibliotekėlėje suradau 1965 metais išleistą dokumentų rinkinį „Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944)“, o ten Kauno geto policijos viršininko Tanchumo Aronštamo nuotrauką, kurioje jis įvardijamas ne tik kaip žydų buržuazinis nacionalistai, bet ir kaip gestapo agentas. Internete nesunkiai galima surasti daug medžiagos apie žydų policijos veiklą, jos vertinimus. Nemažai liudijimų pateikiama ir didelės apimties knygose: Hermano Kruko „Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos“ ir Avrahasmo Tory „Kauno getas: diena po dienos“.
Vilniaus, Kauno, Šiaulių getų žydų policijai priklausė maždaug 500 asmenų, ginkluotų šaunamaisiais ginklais, rankinėmis granatomis, guminėmis lazdomis, rimbais. Kai kurių buvusių geto kalinių prisiminimuose rašoma, kad geto gyventojai nekentė žydų policijos. Pasibaigus karui dalį likusių gyvų žydų policininkų suėmė NKVD.
Kiek?
Atviras, t. y. dar neatsakytas klausimas, kiek lietuvių tiesiogiai dalyvavo žydų žudynėse. Kalbama apie vadinamąjį J. Melamedo sąrašą, kurį sudarė Izraelyje veikianti litvakų organizacija, – jame 5000 pavardžių. Sąrašas daugeliui metų nugulė LGGRTC stalčiuose. Centro direktorius A. Bubnys neseniai viename interviu teigė, jog sąrašas tikrinamas, pasitvirtino 1,5 tūkstančio pavardžių. Pasak jo, tai nėra baigtinis procesas: tiriama, ieškoma, viešinama atskirais blokais. Paminėtina A.Bubnio knyga „Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingasis būrys 1941–1944 m.“
Akivaizdu, kad ir R. Vanagaitės ir Ch. Dieckmanno knygoje ieškoma atsakymo į klausimą: Kas nužudė daugumą Lietuvos žydų? Ar kaimynai žudė kaimynus?
„Kai kurie sako, esą per Holokaustą Lietuvoje „kaimynai žudė kaimynus“, esą patys lietuviai persekioję ir žudę tuos, su kuriais prieš tai daug metų taikiai sugyvenę. Tai – netiesa. Buvo pavienių spontaniškų nužudymų, tačiau dažniausiai masinės žudynės buvo organizuojamos „iš viršaus“.
Dar viena citata: „Lietuvoje masinėms žydų žudynėms pradėti visur reikėjo vokiečių iniciatyvos ir kurstymo. Vadinasi, kaltinimas, esą lietuviai masiškai žydus žudyti pradėję dar prieš ateinant vokiečiams, nėra visiškai teisingas.“ "Buvo pavienių smurto atvejų, net žudynių, žeminimų, tačiau tai dar nebuvo masinis reiškinys.“
Kas šiek tiek domisi Holokausto istorija Lietuvoje yra girdėję apie du „skrajojančius“ mirties būrius, bet buvo ir trečias – būtent tiesiogiai susijęs su Šiauliais, jam vadovavo Romas Kalokša. „Šis būrys buvo Šiaulių 14-ojo bataliono dalis(...) Žinoma tik, kad Kalokšos būrys dalyvavo Žagarės žydų žudynėse, – rašoma knygoje. – Teigiama, kad visus tris mirties būrius sudarė lietuviai savanoriai.“ Prie jų žudynių metu neretai jungdavosi vietiniai – pagalbinės policijos darbuotojai, buvę partizanai, baltaraiščiai, kartais lietuviai valstiečiai ar jų sūnūs. Tačiau šie vietos žmonės žudynėse nevaidino pagrindinio vaidmens. Iš tikrųjų didžioji dalis valstiečių apskritai ne ką ir darė.“
Ch. Dieckmannas mano, kad tiesiogiai žudynėse dalyvavusių žmonių buvo 5–6 tūkstančiai. Analizuodamas vieno iš „skrajojančio“ mirties būrio sudėtį, jis teigia, jog tokio būrio sudėties vidurkis – vienas vokietis – aštuoni lietuviai.
––-
... Holokausto skaičiai. Jų daug, jie labai dideli. Istorija dar tiek toli nenušuoliavo, kad jie mums būtų tik statistiniais vienetais. Už jų – dar kraujuojančios žaizdos, emocijomis pažymėti vertinimai, teisybės ieškojimai ar neteisybės retušas.
Ch.Dieckmannas sako, jog Holokaustas, kiti karo nusikaltimai nėra vienuolikto amžiaus kryžiaus žygiai, „žmonėms tai iki šiol yra labai jautru.“
Šioje apžvalgoje paminėjau keletą šiurpių skaičių. Knygos bendraautoriai, norėdami išsamiai papasakoti apie Holokaustą Lietuvoje, kalba ne tik apie žydų naikinimą. Žydų žuvo – 200 000, sovietinių karo belaisvių – 170 000. Skaičiuojama, kad Šiaulių karo belaisvių stovyklose nužudyta ar mirė iš bado 22 500 sovietinių karo belaisvių. Keliasdešimt tūkstančių žmonių mirė ar buvo sunaikinta evakuotojųjų Sovietų Sąjungos piliečių stovyklose.
„Kaip Lietuvos žemė galėjo sutalpinti daugiau nei 300 000 lavonų per tokį trumpą laiką“, – klausė R. Vanagaitė.
„(...) po penkių savaičių netoli masinių Septintojo forto kapų gyvenantys žmonės skundėsi Kauno sanitarinėms tarnyboms dėl nepakeliamo dvoko. Antroje liepos pusėje buvo uždrausta maudytis Neryje ir Nemune, nes vanduo buvo „apnuodytas lavonų.“ Žmonės pasakodavo, kad po žudynių kelias dienas masinėse kapavietėse kilnojosi žemė. „Kadangi tuo metu buvo nužudyta ir kartu palaidota tiek daug žmonių, susidarė labai daug dujų. Todėl žemė ir judėjo.“
Apie žydų gelbėtojus. Išgelbėta apie 3000 Lietuvos žydų. Tarp garsiojo Japonijos vicekonsulo Kaune Čijunės Sugiharos 2180 žydų – tik 4–5 Lietuvos piliečiai, visi kiti – iš Lenkijos. Ch.Dieckmannas paaiškino, kad japonas „iš tiesų išgelbėjo tuos žydus, tačiau tuo metu jis tik norėjo jiems padėti išvengti sovietų režimo“, o Lietuvos žydai jau buvo tapę Lietuvos TSR piliečiais.
Lietuvoje priskaičiuojama apie 3 tūkstančius žydų gelbėtojų, Jad Vašem Holokausto muziejus Izraelyje paviešino tik per 900 Pasaulio tautų teisuolių iš Lietuvos.
„Žinome, kad Lietuvoje žydus slėpusiems ir jiems padėjusiems žmonėms grėsė mirties bausmė,“ – paaiškino istorikas, tačiau pateikdamas kiek kitokius bausmės kriterijus.
Vokiečiams buvo svarbu išsiaiškinti, kodėl gelbėjami žydai: dėl pinigų ar dėl ideologijos arba dėl humanizmo. Jei dėl materialinės naudos – trys mėnesiai priverstinio darbo, jei dėl humanizmo – sušaudymas; sušaudydavo ir kaltininko šeimos narius.
Tačiau ir slėpdami žydus dėl pinigų žmonės labai rizikavo. Ch. Dieckmannas pateikė žinomą Kelmės atvejį. „Ūkininkas pusantrų metų po virtuvės grindimis slėpė trijų žydų šeimą. Už tai jam buvo mokama 50 Reicho markių per mėnesį. Atradę slėptuvę, vokiečiai ūkininką ir jo žmoną suėmė, o jų sūnų nušovė.“
Kas Lietuvoje gelbėjo žydus? Ch. Dieckmannas remiasi Vilniaus Gaono muziejaus tyrimo medžiaga: per 10 procentų inteligentijos atstovai, per 5 procentai – kunigai, beveik 85 procentai – paprasti kaimiečiai – lietuviai ir lenkai.
Tik 5 proc. kunigų. „Antisemitizmo istorija Rytų Europoje ir konkrečiai Lietuvoje – tai iš dalies ir Bažnyčios istorija. Ne kas kitas, o Bažnyčios blaivybės judėjimo devynioliktajame amžiuje iniciatorius vyskupas Motiejus Valančius teigė, kad užeigų šeimininkai žydai gundo krikščionis gerti. Egzistuoja religinė antisemitizmo istorija, į kurią šiuolaikinė bažnyčia turi pažvelgti savikritiškai“, – daroma išvada.
––
... Kodėl apie tai rašau. Pirmojoje apžvalgos dalyje svarsčiau, kad knygos „Kodėl tai įvyko“ sumanytojos ir bendraautorės R.Vanagaitės medžioklės su skalikais įvyko ne tiek dėl viešų neigiamų svarstymų apie partizano vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, kiek dėl jos pirmosios knygos apie Holokaustą – dėl „Mūsiškių“. Autorės pjudymas man priminė sovietmetį. Noriu gyventi laisvos minties valstybėje, kur neturi būti uždraustų, neliečiamų, todėl pavojingų temų. Todėl pakartoju retorinį klausimą: ko verta valstybė, jei „ne pagal metodologijas“ parašyta publicistinė knyga gali sukelti grėsmių nacionaliniam saugumui? Gal tada ir valstybė sukurta ne pagal tas metodologijas? Iš viešumo ji atsikūrė, todėl ir žodžio, sąžinės laisvė ja stiprina, o ne griauna.
Rašau dėl žinojimo ir kalbėjimosi be pykčio.
Rašau ne dėl skaičių. Jie dideli, įvairiuose šaltiniuose – šiek tiek skiriasi. Rašau, kad pasakyčiau, kad mes, lietuviai, nesame žydšaudžių tauta. O šioje knygoje dar kartą ir suradau to patvirtinimą.
Apie kolektyvinę kaltę. R. Vanagaitė klausia istoriko, vokiečio, kaip jis jaučiasi po to, ką jo šalis padarė? Kaip žmogus. Ch.Dieckmannas atsakė, kad jis nejaučia asmeninės atsakomybės, netiki kolektyvine kalte. „Jaučiu asmeninę ir kolektyvinę gėdą dėl to, ką mano tauta padarė kitoms tautoms, ypač žydams.“
Dar jis sako: „Galime užsimerkti, bet ausų užkimšti negalime.“ Jis dirba prie projekto, kurį pavadino „Holokausto garsai“. Kaip skambėjo masinės žudynės: „(...) net ir tyla – pavyzdžiui, tų mažų našlaičių iš Šiaulių tyla autobuse į mišką.“
Dar – kad Holokaustas nėra vienos kurios nors tautos istorija. „Tai Europos istorija, o daugeliu prasmių – ir pasaulio.“ SSRS, JAV, Didžioji Britanija, Italija, Vatikanas, Skandinavijos valstybės... „Štai Rumunija: vokiečiams visiškai nedalyvaujant, rumunai nužudė iki 300 000 žydų, o po to apsigalvojo.“
Citata: „Tai, kad Lietuvos teritorijoje buvo nužudyta didžiausias procentas žydų, neturi nieko bendra su lietuvių charakteriu. Tai susiję su vokiečių okupacine politika, vokiečių sprendimais ir, žinoma, daugelio vietos gyventojų pasirengimu vykdyti tuos sprendimus.“
Lietuviškoje žiniasklaidoje suradau ir tokią Ch. Dieckmanno mintį:
„Istorikai nėra teisėjai, o istorija nėra pasaulio teisimas. Tai yra ne apie kaltinimus ir nuteisimus, kas kaltas, bet tai yra siekis surasti tiesą, mokytis. Negalime išrasti savo istorijos, deja, turime priimti ją tokią, kokia ji yra.“
––
Kodėl tai įvyko?
