Naujausios
„Holokaustas buvo europinis reiškinys. Rimtam istorikui, kad gerai suprastų, kas, kaip ir kodėl atsitiko, geriausia būtų mokėti skaityti dokumentus dvidešimčia kalbų... Man pasisekė atlikti studijas vokiečių, jidiš, hebrajų, anglų, rusų ir lietuvių kalbomis“, – į vieną iš pirmųjų R. Vanagaitės klausimų atsakė vokiečių istorikas.
Dar knyga prasideda ir Ch. Dieckmanno mintimi: „Istorija nėra juoda ir balta, joje yra galybė pilkų atspalvių.“
Kodėl tai įvyko?
Klausimas, kodėl įvyko masinės tautos žudynės, kodėl įvyko Holokaustas, tvyro iki šiol: rasti ir nesurasti atsakymai, suprasta ir nesuprasta, pajausta ar nepajausta. Kodėl išnaikinta taikiai beveik 700 metų Lietuvoje gyvenanti tauta?
Akivaizdu, kad šioje apžvalgoje nepavyks detaliai apžvelgti daugelio šio klausimo (problematikos) aspektų. Pateiksiu tik keletą. Detalesnio paaiškinimo ieškantys turės susirasti šią knygą (arba dar daug kitų) ir perskaityti.
Kodėl „žydas yra velnias?“ Arba – kodėl žydas nėra žmogus, o labiau... gyvulys. Prieš daugelį metų skaičiau straipsnį, kuriame rašoma apie pirmųjų lietuvių etnografų XIX a. Žemaitijoje užfiksuotus žmonių liudijimus, kad žydas neturi sielos, todėl gali būti prilyginamas arkliui ar karvei. Iš kur tai? Taip bažnyčioje kunigėliai sakydavo. Turbūt tik kai kurie iš kunigų.
Kodėl žmonės nekenčia žydų? – vienas iš R. Vanagaitės klausimų istorikui. Ch. Dieckmannas paaiškina, kuo skiriasi rasistas nuo antisemito.
„Rasistas visuomenės problemas mėgina aiškinti biologija. Jis kuria diskriminacinę hierarchiją, kurioje vieni žmonės vertingesni už kitus. Antisemitas mąsto kitaip. Jis teigia: „Žydas yra velnias.“ (...) Ką mąsto antisemitas? Kad žydai nori jį, jo tautą sunaikinti.“
Tęsdamas žydo – velnio paralelės aiškinimą istorikas teigia, kad krikščionių bažnyčiose žydai nuo amžių buvo demonizuojami, todėl „krikščionims žydas yra arčiausiai mūsų įsivaizduojamojo velnio“.
Taip religinėje sąmonėje įtvirtinamas žydo kaip blogio nešėjo įvaizdis. Iš to ir „žydukai“ Užgavėnių tradicijoje, o politinės (antisemitinėse) karikatūrose žydas vaizduojamas velnio pavidalu, tik be uodegos ir ragų, todėl, teigia Holokausto tyrėjas, žydų sąmokslas prilygo velnio piktadarybėms. „Iš tiesų antisemitams antisemitizmas yra kaip terapija: kovojame dėl teisybės, kovojame ne su silpniausiais, o su stipriausiais. Jei esame prieš žydus, esame prieš blogį.“
Antisemitizmas – kova su galingaisiais, su įsivaizduojamu žydų sąmokslu, su jų tikslais pavergti, valdyti, užvaldyti. Prisimenu garbaus amžiaus moters pasakojimą apie pasipiktinusią močiutę, miestelyje išgirdusią vietinės žydės svarstymus, jog Lietuva – tai jų, žydų, pažadėtoji žemė. Užkariaus, išstums vietinius. „Žmonės vis vien tiki ir tikės žydų sąmokslu. O su sąmokslo teorija neįmanoma ginčytis, mat kiekvienas argumentas, kodėl sąmokslo nėra, tik iš naujo patvirtina, kad jis tikrai yra“, – teigia Ch. Dieckmannas.
Iki šiol daugelis mūsų „žino“, kad bent Lietuvoje žydai nusipelnė persekiojimų ar net mirties dėl to, kad organizavo, masiškai prisidėjo prie prieš pat karo pradžią vykusių trėmimų. Tačiau šioje knygoje teigiama, kad bolševikinės represijos palietė įvairias Lietuvoje gyvenusias tautas: tarp ištremtųjų buvo 1500 lenkų ir 2613 žydų. „Taigi daugiau nei 15 procentų visų deportuotų iš Lietuvos birželio 14–15 dienomis buvo žydai. Trėmimų sąrašuose randame, pavyzdžiui, visus pagrindinius Bundo ir sionistų lyderius bei žydų verslininkus“, – rašoma.
Istoriko, šiais metais tapusio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriumi, Arūno Bubnio knygutėje „Šiaulių getas“ teigiama, kad per 1941 metų birželio trėmimus sovietai iš Šiaulių ištrėmė 202 žydus.
Pokarinių trėmimų sąrašuose jau neberasime žydų, nes jų Lietuvoje nebeliko, neskaitant tų, kurie grįžo iš Rusijos, iš konclagerių ir kuriuos išgelbėjo geros valios žmonės.
Panašiai ir su NKVD sudėtimi: tikima, kad daugumą šios represinės struktūros kadrų sudarė žydų tautybės žmonės. Knygos autorių pateikiami skaičiai sako kitaip: „1941 metų gegužės pabaigoje NKVD personalą Lietuvoje sudarė 519 darbuotojų, iš jų 55, arba 10,6 procento, buvo žydai.“ Tačiau, pasak istoriko, pasiųsta visuomenei žinia, kad „komunistai yra ne tik žydai (žydai yra komunistai), bet jie dar nori sunaikinti lietuvių tautą“, veikė labai stipriai, o vėliau labai pasitarnavo idėjai „dabar žudykime žydus.“ (Dar šioje knygoje teigiama, kad 1941 m. birželį Lietuvoje buvo 4739 komunistai, iš jų 12,6 procento žydai, 46 procentai – lietuviai, 41 procentas – rusai.)
Perskaičius šią pastraipą, manau, iškils Rainių žudynės ir galimas Nachmano Dušanskio vaidmuo. Apie tai galima perskaityti Arvydo Anušausko knygoje „Raudonasis teroras“.
Visi mes žinome, kad žydus išnaikinti reikėjo (vertėjo) arba – jie buvo naikinami dėl to, kad nukryžiavo Kristų: žydai – žydą. Tai lyg ir aiškiausias Holokausto paaiškinimas, nereikalaujantis iš mūsų proto įtampos, nes nepasiklysti rasistinėse ir antisemitinėse teorijose reikia ir žinių, ir, svarbiausia, noro išsiaiškinti. („Pažvelkime į pasaulio pabaigą. Atėjus Apokalipsei, Jėzus Kristus sukvies savo sekėjus į Jeruzalę. Tai nejaugi mes, gerieji krikščionys, rinksimės mieste, pilname žydų?“)
Yra šioje knygoje ir labai aiškus atsakymas, kodėl buvo masiškai žudomi žmonės. Ne tik žydai. Hitleris bijojo bado. Labai pragmatiška priežastis. Net šaltis nupurto...
„Naciai apskaičiavo: jei iki 1941 metų pabaigos Europoje nebus išžudyta 30 milijonų žmonių, nepakaks maisto nei vokiečiams, nei jų valdomoms Europos tautoms“, – teigia R. Vanagaitės pašnekovas.
30 milijonų! Visame pasaulyje tiek žydų nepriskaičiuosi. Teigiama, kad daugiausia išžudyti buvo planuojama etninių rusų... ne prie iškastų tranšėjų, ne dujų kamerose (neseniai Lietuvoje vienas profesorius ir politikas teigė, kad tai – humaniškas žudymo būdas), bet išmarinant badu. Bado zona turėjo tapti SSRS šiaurės rytų teritorijos ir didieji miestai – ten maisto neturėjo likti. Todėl į „bado zoną“ planuota siųsti ir Europos žydus. Tačiau tam reikėjo greitos pergalės prieš Stalino armiją, o kad ją lengviau ir greičiau pasiektum – būtina išvalyti fronto užnugarį ne tik nuo komunistinės vadovybės, bet ir nuo šaukiamojo amžiaus žydų vyrų. „Norėdami apsaugoti užnugarį, turėsime taikyti žiaurų terorą ir pakankamai žmonių surinksime tik pasitelkę apginkluotas vietos pajėgas“, – Ch. Dieckmanas cituoja vieną iš nacių saugumo tarnybų direktyvų.
Galbūt tai paaiškina, kodėl pirmosiomis karo dienomis Lietuvoje pirmiausia buvo sušaudomi žydų vyrai.
Ir kitoje knygos vietoje suradau duomenų apie planą „numarinti badu“. Skyriuje „Nužudyti visus“ teigiama: „1941 metų liepos pradžioje vokiečių karo ekonomikos ekspertai dvejojo, gal vertėtų numarinti badu ir Baltijos šalių gyventojus, ne tik rusus. Abejonės truko vos kelias dienas – iki liepos 9 dienos buvo nuspręsta: užuot marinus badu Baltijos šalių gyventojus, numarinti karo belaisvius, vėliau sušaudyti nedirbančius žydus.“
Daugeliui mūsų, besistengiančių suprasti, kodėl Tai įvyko, kyla retorinių klausimų, retorikos nevengia ir Ch. Dieckmanas: „Kaip jautėsi jaunesni ir radikalesni lietuviai su baltais raiščiais, kai pabėgo prezidentas Smetona, kai kariuomenė sovietus sveikino, užuot paleidusi į juos bent vieną šūvį? Gal lietuviai patriotai norėjo atsikratyti tos kaltės jausmo? Gal jie norėjo išpirkti kaltę ir gėdą?“
Įvairių tų klausimų kyla, sutikite, gerai, kad jų yra, vadinasi, iš mūsų dar neatimtas sugebėjimas mąstyti.
Pasirinkimas
Sunkieji Holokausto klausimai prasideda nuo pasirinkimo. Vykdytojai, sraigteliai ar aplinkybių aukos? Ar Holokausto prakeiksmas krenta tik ant Adolfo Hitlerio, kitų aukštųjų nacistinės Vokietijos pareigūnų ir klusniųjų jų valios vykdytojų – tiesioginių žudynių dalyvių?
„Vieni karo nusikaltėliai teigė: „Privalėjome vykdyti įsakymą, tad atsakomybė ir kaltė – ne mūsų“. Kiti teisinosi: „Struktūros buvo anonimiškos, niekas nežinojo, kas dedasi. Buvome tik mechanizmo sraigteliai. Pagal abi šias gynybos strategijas, kaltinti negalima nieko, išskyrus pagrindines figūras – Hitlerį, Himlerį, Heydrichą ir Goebelsą. Daug kas teigė, esą žiaurumus vykdė tik SS!“, – viename iš pirmųjų knygos skyrelių „Žmonės galėjo rinktis“ sako istorikas Ch. Dieckmann.
Jo manymu, pasirinkimo ir atsakomybės dilema taikoma visiems – nuo generolo iki kiemsargio: „1941 metais Vilniuje visų kiemsargių klausė, ar jų name yra žydų. Jei jų buvo, kiemsargis galėjo rinktis, ką atsakyti. Deja, dauguma jų atsakė „taip“, tik keli – „ne“ (...) Lietuvių visuomenėje buvo nusikaltėlių, buvo bendradarbiavusiųjų su naciais, buvo aukų, buvo ir stebėtojų, likusių nuošalyje. O dar buvo gelbėjusių žydus. Kartais tie patys žmonės rinkosi skirtingai elgtis skirtingu metu, besikeičiant jų vaidmenims ar aplinkybėms!“
Dar apie pasirinkimą. Knygoje pateikiamas pavyzdys iš vokiečių pėstininkų bataliono Baltarusijoje. Trys padalinai, vadovaujami skirtingų karininkų. „Visiems buvo įsakyta šaudyti žydus. Vienas karininkas nesipriešinęs vykdė įsakymą, kitas pasakė, kad įsakymo nepalaiko, tačiau vis vien pakluso, o trečiasis atsisakė – ir nebuvo nubaustas.“ Arba atvejis, kai 1941 metų rudenį Antano Impulevičiaus bataliono padaliniui buvo įsakyta sušaudyti šimtus žydų Rudenske Baltarusijoje. Dauguma vyrų tai daryti atsisakė, bet buvo rasta kitų.
Ch. Dieckmann teigia nežinąs nė vieno atvejo, kad už atsisakymą dalyvauti žudynėse kas nors būtų nubaustas. „Nė vieno atvejo nei Vokietijoje, nei Lietuvoje.“ Taip paneigiamas mitas: jei nebūčiau šovęs, būtų nušovę mane.
Tačiau yra ir kitokių liudijimų. Generolas Stasys Raštikis prisiminimų „Lietuvos likimo keliais“ ketvirtajame tome, išleistame 1982 m. Čikagoje ir Lietuvoje perleistame 1996 m., cituoja vyskupą V. Brizgį iš jo knygos „Katalikų bažnyčia Lietuvoje 1940–1944 metais“:
„Žagarės ir apylinkės lietuviai milicininkai buvo sušaukti nežinomam reikalui. Visi jie buvo susodinti į sunkvežimį ir nuvežti už miesto. Čia jie rado suvarytus Žagarės ir toje apylinkėje gyvenusius žydus. Šiems lietuviams milicininkams buvo įsakyta šaudyti kartu su vokiečiais ten suvarytus žydus. Lietuviai atsisakė ir užprotestavo už jų maišymą į tokį darbą. Pasipriešinusius lietuvius milicininkus vokiečiai čia pat sušaudė kartu su žydais ir visus kartu užkasė toje pat duobėje.“
Dabar nuo kalno žvelgiant į anuos laikus gal ir nesunku/sunku svarstyti, vertinti, gali įsivaizduoti, bet nežinoti, kaip toje mėsmalėje pats būtum pasielgęs. Atmeskim šaudymą, bet buvo ir kitokios veiklos, kuri dabar gali būti priskiriama prie Holokausto. Žydų sąrašų sudarymas, identifikavimas, sargyba, turto dalybos ir t.t.
Apie turto dalybas kalbama ir mūsų apžvelgiamoje knygoje. „Procesas buvo palyginti organizuotas. Niekam nebuvo leidžiama nieko savintis iš tuščių namų. Steigiant getus, visoje Lietuvoje buvo suformuotos žydų turto perskirstymo komisijos(...) Gavėjų tvarka buvo tokia: pirma ima vokiečiai, tada renkasi lietuvių administracijos nariai, o kas lieka, atitenka gyventojams lietuviams“, – akcentuoja Ch. Dieckmannas.
Dar keletas faktų. Šiaulių apskrities viršininkas Jonas Noreika su šeima įsikraustė į apleistą žydų namą. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi duomenys: J. Noreika iš žydų turto, likusio po oficialaus paskirstymo, viešame aukcione įsigijo spintelę, šiltus batus, rašomąjį stalą, knygų spintą, 2 medines lovas su matracais, du naktinius staliukus ir kitką.
Kaip žudyti... humaniškiau?
Dabar apie „paprastąjį humanizmą“. Knygoje teigiama, kad 1941 metų liepos pabaigoje vokiečių naciai jau apsisprendė, ką daryti su Lietuvos žydų bendruomene. Į daugelį provincijos getų jau buvo sugrūsti 90 tūkstančių žydų, dar 100 tūkstančių turėjo būti sutalpinti Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio miestų uždarose zonose. Kaip maitinti, apsaugoti ir patiems apsisaugoti nuo ligų, epidemijų?
„Dalis vietos administratorių ir policininkų Lietuvoje 1941 metų vasarą klausė vokiečių, ką daryti su galybe getuose įkalintų žydų. Ne tik vokiečiai, bet ir kai kurie lietuvių apskričių viršininkai, net gydytojai siūlė verčiau rasti „humanišką“ būdą žydams žudyti, užuot palikus juos badauti ar mirti nuo ligų (...) Masinės žydų žudynės „iš galimos išeities“ virto beveik būtinybe“, – tokia kraupi Holokausto tyrėjo išvada.
Į klausimą, ką daryti, jau buvo atsakyta, svarbiausia – kaip? Didieji mirties fabrikai nacių okupuotoje Lenkijos teritorijoje pradėjo veikti tik 1942 metų pavasarį, o Lietuvoje žydų buvo ne tiek ir daug: okupuotoje Ukrainoje – 1,5 milijono, Lenkijoje – 3 milijonai. „Iki 1941 metų pabaigos plačiausiai taikytas šaudymo metodas. Beveik visi Lietuvos žydai buvo sušaudyti. Europoje sušaudyta nuo 800 000 iki 1 000 000 žydų“, – tokie skaičiai pateikiami apžvelgiamoje knygoje.
Masinis Lietuvos žydų šaudymas prasidėjo rugpjūčio viduryje, kai buvo išleistas Tvarkos policijos vado pulkininko Vytauto Reivyčio įsakymas vietos policijos viršininkams per 48 valandas surinkti žydus ir izoliuoti.
„Žudynės provincijoje buvo organizuotos sistemingai: iš pradžių Šiaulių apskrityje Lietuvos šiaurėje, paskui aplink Kauną ir Vakarų Lietuvoje, o jau tada aplink Vilnių (...) Akivaizdu – vokiečiams buvo gyvybiškai būtina, kad lietuviai bendradarbiautų. Reikėjo ne tik organizuoti žydų žudynes, bet ir užtikrinti žydų identifikavimą, izoliavimą, koncentravimą ir turto nusavinimą“, – teigia istorikas.
Žudomi buvo ne tik žydai. Apžvelgiamoje knygoje kalbama ir apie romų persekiojimą, plačiai Vokietijoje ir okupuotose kraštuose vykdomą eutanazijos programą. „Bendroji Reicho politika buvo klajojančius romus žudyti, o sėslius priversti dirbti“, – teigiama. Manoma, kad Lietuvoje tuo metu gyveno apie 1000 romų, iš jų žuvo apie penktadalį.
Ch. Dieckmanas paaiškina, kad eutanaziją naciai suprato, kaip „gerą mirtį“ tiems, kurie nenusipelnė gyventi. Jie kenčia, tad juos reikia išvaduoti iš kančių – nužudant (...) Chronologiškai pirmosios masinės nacių režimo aukos buvo neįgalūs vokiečiai.“
Ar Lietuvoje buvo vykdoma eutanazijos programa? Knygoje pateikiamas faktas, bent jau mane gerokai šokiravęs.
„Jonas Šliūpas (nacionalinio atgimimo veikėjas, aušrininkas, filosofas, gydytojas) 1943 metais viešai medicinos žurnale pasiūlė žudyti neišgydomus psichikos ligonius, procesą kontroliuojant specialiai paskirtai medikų komisijai“, – apie eutanazijos programą rašo istorikas. Kauno universitetinėje klinikoje vyko to straipsnio aptarimas, tačiau šis pasiūlymas buvo pavadintas amoraliu, o kitame numeryje žurnalas išspausdino sprendimą. Gydytojų pasipriešinimą eutanazijai palaikė ir arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas. Todėl Lietuvoje nebuvo žudomi lietuviai psichikos ligoniai, naikinami buvo tik žydai ligoniai.
Tai tiek apie „paprastąjį humanizmą“. Knygoje šia tema yra dar faktų faktelių – tiems, kurie nuspręs sužinoti daugiau nei telpa šioje riboto ploto apžvalgoje.
(Tęsinys kitose „Atolankose“)
