Naujausios
„Vaidmenys – mano dalis“
Su aktoriumi Sigitu Jakubausku kalbamės palydų iš Šiaulių išvakarėse. Balsas prikimęs, bet jo kalba emocinga ir išraiškinga kaip visada. Aktorius keliasi į Klaipėdą. Pokalbis vingiuoja senos geros dainos žodžiais, „kas gera prisiminkime, kas bloga lai išblės...“
Nuo 1977 metų Sigitas Jakubauskas ištikimas Šiaulių dramos teatrui ir publikai. Šiaulių scena – pirma ir vienintelė jo darbovietė, aktoriaus karjerą pradėjo būdamas 21 metų, o dabar jam 67 -eri.
1977-ais į Šiaulių dramos teatrą, tuomet išgyvenusį kūrybinį pakilimą su vyriausiąja režisiere Aurelija Ragauskaite, lyg vėjo gūsis įsiveržė jaunieji aktoriai – Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) teatro pedagogių profesorės Irenos Vaišytės ir dėstytojos Juditos Ušinskaitės laidos aktorių kursas. Teatras talentingo kurso diplominius spektaklius įtraukė į repertuarą. Anšlaginiai buvo jų spektakliai, o ypač ilgai repertuare gyvavusios legendinės „Vaikų dienos“, „Žmogiškoji komedija“, „Iki trečiųjų gaidžių“. Tie spektakliai augino naują publikos kartą.
Aktorius skaičiuoja, kad Šiauliuose prabėgo kone pusė amžiaus – 46 gyvenimo ir kūrybos metai. Jam – dzūkui, kilusiam iš Pivašiūnų kaimo Alytaus rajone, po studijų Vilniuje reikėjo prisijaukinti ir Šiaulius.
Niekada tik neskaičiavo, kiek sukūrė vaidmenų.
„Kiekvienas vaidmuo yra tavo dalis, o vertina – kiti, ne pats vertini“, – yra sakęs aktorius savo 60-mečio proga.
Aktoriaus vaidmenų amplua platus – režisieriai jį rinkosi statydami ir klasikinę dramą, ir šiuolaikinės dramaturgijos kūrinius, ir tragikomediją, ir komediją. Jis ir talentingas poezijos skaitovas.
Didesni vaidmenys prasidėjo nuo Riumino A. Ragauskaitės režisuotame spektaklyje „Vasarotojai“, po to – Kaino, Raspliujevo – režisieriaus Sauliaus Varno pastatytuose spektakliuose „Kainas“, „Tarelkino mirtis“.
Jau šių spektaklių važiuodavo žiūrėti teatro gerbėjai ir iš kitų miestų, ir kritikai, ir studentai.
Vėlesni ryškūs vaidmenys: Tevje, Ksantas – režisierės Reginos Steponavičiūtės pastatuose spektakliuose „Tevje pienininkas“, „Lapė ir vynuogės“, Mikas – Peterio Stoičevo režisuotame spektaklyje „Kaukolė iš Konemaro“.
Įsimintinas buvo Daktaras Kalvaitis – Algimanto Pociūno režisuotoje S. Gedos pjesėje „Inteligentiškas beprotnamis“, Lindkvistas – August Strindberg „Velykos″, rež. Gytis Padegimas, Puntila – Bertolt Brecht „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“, rež. Algimantas Pociūnas, Pijakas – Vitoldo Gombrovičiaus „Jungtuvės“, rež. Algimantas Pociūnas ( už šį vaidmenį nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“), Senderis – Aleksejus Tarnovickis „Dibukas“, rež. Raimundas Banionis, Hamas –„Žaidimo pabaiga“ pagal S. Beketo pjesę „Baigmė“, rež. Paulius Ignatavičius, Vincas – Aleksandr Špilevoj „Bagadelnia“, rež. Aleksandr Špilevoj ir kiti.
1996 metais S. Jakubauskas už geriausią antraplanį vaidmenį S. Parulskio „Iš gyvenimų vėlių“ (režisierius Vytautas V. Landsbergis) pelnė aukščiausią šalies teatralams skiriamą apdovanojimą „Kristoforo“ premiją (ji atitinka „Auksinį scenos kryžių“, kuriuo vėliau buvo pakeistas „Kristoforas“).
Bent du režisieriai – Sigitas Račkys ir Arvydas Lebeliūnas – į Šiaulius važiavo statyti spektaklių dėl aktoriaus Sigito Jakubausko. S. Račkys yra sakęs, jog iš visų šalies aktorių tik jį matė Juozapo Šveiko vaidmenyje (spektaklis „Juozapas Šveikas“ pagal Jaroslavo Hašeko romaną), o A. Lebeliūnas – Duonkepio (spektaklis „Duonkepio žmona“).
Tie spektakliai pelnė ir publikos, ir teatralų pripažinimą. Tris kartus aktorius buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ , tarp jų už Duonkepio vaidmenį. 2013 metais už šį vaidmenį pelnė Dalios Tamulevičiūtės premiją jos vardo profesionalių teatrų festivalyje (Varėna) ir pripažintas geriausiu aktoriumi teatrų festivalyje „Tegyvuoja komedija!“ (Alytus). Už Šveiko vaidmenį buvo išrinktas geriausiu aktoriumi profesionalių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ (Rokiškis).
S. Jakubauskas apgailestauja, kad „Juozapas Šveikas“ palyginti neilgai vaidintas teatro scenoje. Kai Anapilin išėjo legendinis aktorius Pranas Piaulokas, jo nebuvo kam pakeisti Oto Kaco vaidmenyje.
S. Jakubausko ir P. Piauloko duetas buvo išskirtinis ne tik šiame spektaklyje. „Su Pranu Piauloku kartu vaidinti buvo likimo dovana, ilgai kartu dirbome, daug spektaklių buvome partneriai,“ – prisimena S. Jakubauskas.
Šiaulių scenoje aktoriaus sukurti paskutiniai vaidmenys – Gorodničius – Nikolajus Gogolis „Revizorius“, rež. Aidas Giniotis, Uošvis – Rimantas Kmita „Remyga“, rež. Oskaras Koršunovas.
Lietuvos kino ir televizijos žiūrovams aktorius S. Jakubausko veidas pažįstamas dar nuo B. Bratkausko režisuoto filmo „Dičiaus karjera“ pagal Teofilio Tilvyčio poemą. Jaunas aktorius talentingai suvaidino pagrindinį Vlado Dičiaus vaidmenį – kaimo bernelio „karjerą“ dideliame mieste. Vaidino ir televizijos seriale „Neskubėk gyventi“, kino filme „Jonukas ir Grytutė“ (režisierius Vytautas V. Landsbergis) ir kituose. Populiarus buvo ir jo Žiniuonis iš televizijos serialo „Naisių vasara.“
Visi aktoriaus vaidmenys surašyti Valstybinio Šiaulių dramos teatro interneto svetainėje. Sąrašas įspūdingas – 100 vaidmenų teatre, 17 vaidmenų kine ir televizijos filmuose, 22 apdovanojimai.
Aktoriaus nuopelnai teatro menui įvertinti Lietuvos nusipelniusio artisto vardu, Vyriausybės Kultūros ir meno premija. Ne kartą jam buvo įteikta Šiaulių miesto savivaldybės premija už geriausią metų vaidmenį, o už teatro meno puoselėjimą apdovanotas ir Potencijos Pinkauskaitės premija, jis – ir keturis kartus Augustino Griciaus premijos laureatas.
2013 metais aktorius tapo „Poezijos pavasario“ skaitovu-laureatu, jam įteikta Laimono Noreikos premija už muzikos ir poezijos spektaklį „Krioklys po ledu“ pagal Antano A. Jonyno eiles.
Sigitas Jakubauskas teigia, nors Šiaulius palieka, su teatru dar neatsisveikina.
„Dar pakvietė atvažiuoti į Teatro dieną pavasarį, kovo 27-ąją – būtinai atvažiuosiu, o gal dar ir kada nors grįšiu, – sako aktorius.
Valstybinio Šiaulių dramos teatro direktorius Aurimas Žvinys patvirtina, „Sigito Jakubausko dar nepaleidžiame, jis laukiamas.
„Ne mano valioje šis sprendimas“
– Vis susitikdavome kalbėtis apie teatrą ir aktorystę jubiliejų, apdovanojimų progomis. Dabar susitinkame, kai stovite visai ant kitokio gyvenimo slenksčio. Kodėl apsisprendėte palikti Šiaulius, teatrą?
– Ne mano valioje šis sprendimas, nei jam ruošiausi, nei kada apie tai galvojau. Bet likimas yra toks dalykas, kad jam negali būti iš anksto pasirengęs.
Balso klosčių piktybinis navikas sustabdė mane ir mano veiklą. Balsas – aktoriaus pagrindinis įrankis, svarbiausias instrumentas. Iš pradžių buvo vilties, kad po spindulinio gydymo iš karto viskas bus gerai. Kai iš savo gydytojos išgirdau, kad dar tik pirma stadija ir gydoma – buvau kaip ant sparnų! Po gydymo pasakė: „Sveikas, eik.“ Pradėjau vaidinti, bet vėliau pajutau, kad balsas ėmė kimti ir garsiai kalbėti nebegalėjau. Sako, jog tai procedūrų pasekmė, yra vilties, kad gal praeis.
– Režisierius Rimas Tuminas, susirgęs onkologine liga, pasakė, jog su liga nekovoja, gyvena. O Jūs kaip reaguojate? Ką pasakytumėte tiems, kurie išgirsta tokios ligos diagnozę?
– Žinau tą Rimo Tumino pasakymą. O kaip su ta liga kovosi? Aš irgi nekovoju. Ir neslepiu, kad ji užklupo. Kai tokia liga užklumpa, ne slėptis nuo visų reikia, o išsikalbėti. Kitaip, ne duok Dieve, iš baimės daugiau vėžių gali užsiauginti. Dabar ne XIX amžius, o mūsų medikai aukšto lygio.
Šiauliuose mano visas gyvenimas, kaip sakau, „tik 46 metai“, tad kaip čia su jais atsisveikinsi – neatsisveikinu. Keičiu tik gyvenimo vietą.
Kodėl į Klaipėdą... Klaipėda visada mane traukė. Per teatro gastroles nueidavau į uostą laivų žiūrėti. Tai dar nepatirtas kraštas, jūra, marios ir miškų dar yra. Ir žmona Rita sako, kad jūros oras gal bus geresnis balsui atsigauti. Gal...
Į savo gimtąją Dzūkiją nuvažiuoju, nors tėvų nebeturiu ir namų ten nebeturiu. Nuvažiuoju pas pusbrolius – į Alytų, Venciūnus, Birštoną. Ir dabar pirmiausia ten važiuosiu.
„Čia buvo nuostabi kūryba“
– Kas gero buvo Šiauliuose, ką verta prisiminti?
– Gera buvo, kai čia atvažiavome dvylika kurso draugų. Buvo nuostabu! I. Vaišytė mums sakė, nesvarbu, kur teatras yra – jis gali būti ir ant kilimėlio. Mes žaidėme teatrą. Mus Šiauliuose iš karto labai pamilo, buvome „žvaigždės“. Tik ne žvaigždžių laikas tada buvo. Niekas į tokias „žvaigždes“ rimtai nežiūrėjo, tik dabar apie jas rimtai kalbama.
Čia buvo nuostabi kūryba, labai geri buvo vyresnieji kolegos, miestas plūsdavo spektaklių žiūrėti.
Tada labai populiarus buvo „virtuvinis“ bendravimas, kai svečiuose, virtuvėse, pas kolegas, o ir pas mus – Dainų 47, kur mums davė bendrabučio butą, galėjai apie viską kalbėtis. Kiek dainų ten buvo išdainuota!
Kurso draugai Olegas Ditkovskis, Saulius Bareikis grodavo, dainuodavo – dabar jie žinomi bardai, o tada buvo pradžia – daug kas gimė Dainų gatvėje. Net išleidome dainų kasetę „Dainų 47-33“.
O dailininkų garsiajame „Šabakštyne“ kiek bendrauta! „Šabakštynas“ buvo bohemos viršūnė – laisvos minties, diskusijų vieta ir kiek jie turėjo meno albumų.
Draugystė su Šiaulių muzikantais buvo kūrybinga – tris poezijos ir muzikos programas pagal Antano A. Jonyno eiles parengėme. A. A. Jonyno poezija mano mylimiausia nuo pat studentiškų laikų. Jis didelis poetas ir labai kuklus žmogus.
Kolegų aktorių, režisierių, kuriuos gerbiu, vertinu ir kuriems esu dėkingas, daug. Tiesiog visus apkabinu.
Labiausiai noriu padėkoti žiūrovams, kurie vertino ir mylėjo mane, ėjo žiūrėti spektaklių ir mano vaidmenų. Be žiūrovo nėra teatro. Šiaulių žiūrovas supranta ir vertina teatrą. Protingieji teatralai Šiaulių tegu nė nebando vadinti provincija.
Apie teatro stebuklą ir savo kartą
– Ar pačiam visada patiko sukurti vaidmenys?
– Anaiptol ne visada. Yra toks keistas dalykas. Dirbi dienomis, naktimis, metų metais, o išlieka spektaklyje tik kelios sekundės – kai tu tyli ir žiūrovas tyli. Tik tada įvyksta tas teatro stebuklas, kurio nėra jokiuose kituose menuose. Teatras yra čia ir dabar. Šią akimirką. Dėl to verta dirbti.
Už tas akimirkas – išgyventą tylą be žodžių – esu dėkingas žiūrovui.
– Iš kurso Šiauliuose likote tik trise – dar Rimantė Krilavičiūtė ir Juozas Žibūda.
– O dabar Klaipėdoje iš kurso būsime trys – Regina Šaltenytė, Virginija Kochanskytė ir aš (juokiasi).
Žmogaus gyvenimas visaip susiklosto – visokių situacijų būna dėl kūrybos, buities, šeimos ir kitokių aplinkybių. Bet man toks įspūdis, kad su kurso draugais, bent dauguma, niekada nepametėme ryšio. Pasiskambini po dešimties metų ir kalbiesi lyg tų metų nė nebuvo.
Pats kartais keliu klausimą, kaip išlikau Šiauliuose? Nes buvo visokių išgyvenimų, kaip ir visiems, nebuvo vien tik rojus.
– Jums teko dirbti su studentais, dėstyti teatro meną. Kokie yra dėstytojo patyrimai? Gal grįšite prie šio darbo?
– Dėstytojo amatas visai kitoks nei aktoriaus. Vienu metu dirbti ir aktoriumi, ir kitus mokyti aktorystės – labai sunku. Turi viską studentams atiduoti, jie tiesiog energiją ištraukia. Neištrauktų – būtų neįdomu. Net nustembi, ką jie sugeba iš tavęs išspausti – pasirodo toks protingas esi. Labai įdomus buvo laikotarpis.
O pirmą kartą su mokiniais dirbau tuometinėje Šiaulių XI vidurinėje mokykloje (dabar „Rasos“ progimnazija), statėme šimtadienio spektaklį. Tie mano pirmieji mokiniai už mane buvo jaunesni tik penkeriais metais, bet kokie jie buvo kūrybingi. Kūrė dainas, vaidino ir kaip jiems tai patiko.
Ar galėčiau dar kitus mokyti? Nežinau, negalvoju. Man pačiam teatras buvo viskas. Be jo gyvenimo neįsivaizdavau. Gražūs buvo ir teatro baliai, jubiliejiniai gimtadieniai, aktorių sveikinimai – su pašmaikštavimais, programėlėmis.
Buvo laikotarpis, kai sukūrėme humoro ir muzikos grupę „Kakava“ su kolegomis aktoriais Antanu Venckumi, Juozu Žibūda, Eduardu Sauliumi Pauliukoniu ir pianistu Romu Lukošiumi. Tada visiems trūko pinigų, bet humoro dar visiems reikėjo.
– Kaip būtų, jeigu nebūtų buvę tų pašmaikštavimų?
– Baisu būtų. Juk tada jaunystėje mes nei pinigų turėjome, nei mašinų, nei kada galvojome, kad jų turėsime.
Labai gera, kada kolegos yra draugai, ir džiaugiuosi, kad turiu gerų draugų visai iš kitų profesijų – muzikų, verslininkų. Europos čempionas krepšinio treneris Antanas Sireika vienas geriausių bičiulių.
– Ar eitumėte į sceną vaidmeniui be žodžių?Juk yra tokių vaidmenų?
– Eičiau! Eičiau vaidinti ir be žodžių, ir su mikrofonu. Jeigu tik pakviestų.
– Savo kartą esate pavadinęs romantikų karta, o kaip jaučiatės, kai dabar tikinama, kad dabartiniai šešiasdešimtmečiai-septyniasdešimtmečiai – tai prarastoji karta?
– Jokia mes neprarastoji karta. Kai buvome Baltijos kelyje – kokia tai buvo jėga!
Kvaila, kad dabar mes taip vienas kitą menkiname. Mes nesame prarastoji karta. Iš kur tuomet kilo Sąjūdis, Atgimimas, Nepriklausomybės atkūrimas?
Aš stebiuosi, kas vyksta?! Viską žino tie, kam tada buvo dešimt vienuolika metų. Žmonės, negyvenę tame laike, aiškina, kaip turėjome gyventi. Justiną Marcinkevičių puola. Puola poetą, kurio eilės dainuojamos kaip liaudies dainos.
– Jo dramas – trilogiją „Mindaugą“, „Mažvydą“, „Katedrą“ – vadina propaganda. Tik kažkodėl teatro už tuos spektaklius dar nepuola?
– Kaip gi čia visus iš eilės puls.
Ar mes turėjome nebegyventi ir kur galėjome išeiti? Kaip pats poetas dar gyvas būdamas klausė savo kaltintojų. Turėjome žūti ar prisitaikyti ir išsaugoti Lietuvą?
Mūsų diplominis spektaklis buvo Justino Marcinkevičiaus „Mažvydas“, baigdami studijas jį rodėme Lietuvos akademinio dramos teatro scenoje, labai puikiai buvo priimtas žiūrovų. Olegas Ditkovskis vaidino Mažvydą.
Aš apie Justiną Marcinkevičių daug gerų žodžių girdėjau savame krašte nuo jaunystės – iš tėvų, iš jų draugės mokytojos, ji su poetu vienoje mokykloje mokėsi. Mūsų krašto žmonės jį labai gerbė, mylėjo.
Pats jį pažinau vienoje kelionėje į užsienį. Iš to susitikimo liko atminty ne tik pokalbiai ir dainos – turiu poeto kaklaraištį. Jokio kaklaraiščio pats nebuvau pasiėmęs, o be kaklaraiščio ir švarko nebūtų įleidę restoraną. Justinas Marcinkevičius sako, palauk tuoj atnešiu. O kai kitą dieną norėjau kaklaraištį grąžinti, sako, pasilik. Vežuosi tą J. Marcinkevičiaus kaklaraištį ir į Klaipėdą.
– Turėsite daugiau laiko būti kitoje teatro pusėje – žiūrovų salėje. Kokį norite matyti teatrą?
– Gyvą – kad vaidmenys būtų. Man patinka veiksmo teatras. Turi būti ir pauzės, tyla. Ir kad žmogus verktų ir juoktųsi, ir mąstytų.
Kolegoms linkiu tokį teatrą išlaikyti, neužmiršti, jog tai ne įmonė – daugiau kūrybos!
– Švęsdamas 60-metį sakėte, jog esate laimingas žmogus. Ką šiandien pasakytumėte?
– Nežinau. Dažnai susimąstau, kodėl aš to nepadariau, kodėl ano nepadariau. Buvo toks neigimo laikotarpis.
Laimė irgi akimirksnis – sekundžių rinkinys.
