Naujausios
Teatras, virtęs gyvenimu
Su aktoriumi, teatro pedagogu Edmundu Leonavičiumi susitikome per „pertrauką“ tarp jo namų Šiauliuose ir P. Višinskio bibliotekos skaityklos, kur jis praleidžia ištisas dienas prie kompiuterio. Skaitmenina žmonos Audronės Bagatyrytės rankraščius, dienoraščius, užrašus, nuotraukas. Rengia knygą apie unikalų kol kas ne tik Šiauliuose – visoje Lietuvoje dviejų kūrėjų – režisierės ir aktoriaus – teatrą – „edmundo studija 3“. Audronės pelenai jau treji metai, kaip išbarstyti Baltijos vandenyse. Bet ji neišėjo iš Edmundo širdies ir minčių – jo viso gyvenimo. Todėl šis pasakojimas apie abu menininkus – išėjusią ir likusį. Apie jų teatrą, kuriame telpa tiesiog jųdviejų gyvenimas.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Prisiminimų laikas
Pastaruoju metu socialiniame tinklapyje "Facebook", savo profilyje Edmundas Leonavičius įdeda kokią nuotrauką iš praeities, kurioje buvo jo žmona, režisierė Audronė Bagatyrytė. Po nuotrauka rašo ilgus, ilgesingus tekstus. Nuotraukos iš praeities susilaukia žinomų šalies aktorių komentarų apie tai, ką jie prisimena iš bendravimo su Audrone.
Edmundas rengia spaudai knygą apie jųdviejų su Audrone sukurtą unikalų „edmundo studija 3“ teatrą, gavo stipendiją knygai rengti.
„Norisi sudaryti atsiminimų knygą, kol aš dar gyvas, apie mūsų su Audrone veiklą, mūsų studiją. Kol yra nuotraukų, kol yra dienoraščiai, atsiminimai gyvi“, – sakė menininkas.
„Negaliu apsimesti durniumi“
Šiais mokslo metais jis vėl turi daugiau laiko sau ir Audronei, nes jo nebepakvietė dėstyti aktoriaus meistriškumo kurso Šiaulių universiteto Menų fakultete. Studentų pamėgtam Edmundui išėjus iš universiteto, mokslų vos nemetė visas jo vadovaujamas kursas.
„Nesiūlė toliau dirbti universitete, nes žinojo, kad reikės padaryti tam tikrų permainų. Permainų nenori daryti, o aš be jų tų jaunų vaikų neparuošiu teatrui“, – nedaugžodžiavo Edmundas.
„Jeigu aš tikiu teatru ir jaunimo mokymu, negaliu apsimesti durniumi. Net jeigu aš algos ir būčiau gavęs 10 tūkstančių litų per mėnesį, aš nebūčiau likęs tokiomis pačiomis sąlygomis“, – pridūrė.
Pirmiausia, dėl ko sukilo Edmundas ir jo vadovaujamo kurso studentai, buvo cementinės grindys, ant kurių studentai, atlikdami įvairius trenažus, akrobatiką gali rimtai susižeisti. Konfliktas su fakulteto, katedros vadovybe kilo ir dėl mokymosi sąlygų, ir dėl atmosferos.
„Yra universiteto salės šalia, su normaliomis grindimis. Valstybė leidžia pinigus ir jos yra šildomos, bet studentai ten neįleidžiami. Jeigu dėl grindų su vadovybe kyla konfliktas, apie kokį teatrą galima iš viso kalbėti? Prikelti gali iš tikrųjų miegantį, bet jeigu žmogus apsimeta miegantis, jo neprikelsi niekaip“, – sakė teatralas.
„Mūsų aukštosios mokyklos neugdo asmenybės, tik amatą. Jeigu neugdysime asmenybės, jis neišmoks nei amato, nei žmogumi pataps. Jeigu tendencija yra mechaniškai išmokyti kažkokių metodų, asmenybė nesivysto. Tada teatro meną studijuojantis jaunimas pradeda graibytis tas baisias vaidinimo klišes, kažką maivytis, kažką vaidinti... durniuoti“, – įsitikinęs Edmundas.
Gūsis, nulėmęs viską
Su Edmundu grįžtame prie to, nuo ko viskas jo gyvenime ir jo teatre prasidėjo.
1974 metai. Rugsėjis. Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Edmundas – aktorinio meno antrojo kurso studentas. Audronė – televizijos režisūros pirmakursė.
Mokomajame teatre stovėjo pianinas, studentų vadintas „klepu“. Kaip tik baigėsi Edmundo kurso paskaita.
„Įlekia tokia sufrizuotais pasišiaušusiais plaukais. Akulioriai perkrypę – kaip koks gūsis. Vėliau žinodavau, kad jeigu akulioriai perkrypę, Audronė pagavusi ekstazę, nes jai jau tada nebesvarbu, nei kaip atrodo, nei kas dedasi aplinkui. Sėdo prie to išderinto "klepo", kuriuo grojo visi, pradedant Vytautu Kernagiu, ir pradėjo skambinti Čiurlionį, nes buvo baigusi Radviliškio muzikos mokyklą.
Ir tada pradėjo klykti: „Ar jūs girdit, vaikai, kaip čia genialiai skamba“. Susižvalgėm su kursiokais: „Nu nieko sau, kas čia per tipė tokia?“. Tada ji man ir įstrigo savo visiškai netrafaretiniu elgesiu. Visą laiką ant kažkokios emocinės ribos – arba ašaros, kaip pupos, arba linksma, kad net akulioriai perkrypsta. Man visada patiko „išprotėję“ dėl kažko žmonės“, – prisimena pirmąjį susitikimą su savo lemties moterimi Edmundas.
Vėliau Audronė pakvietė Edmundą vaidinti vienoje iš savo studijų metu statytos pjesės „Žaliosios pirštinaitės“ ištraukų. „Taip Audronė tapo mano pirmąja gyvenime režisiere. Nebuvau vienas stipriausių studentų. Pakviestas pats savo akyse pakilau“, – mena Edmundas.
Neįvardinta meilė
1978 metų kovą jiedu susituokė.
Edmundo kursas, kuriame buvo daug žinomų aktorių: Olegas Ditkovskis, Virginija Kochanskytė, Sigitas Jakubauskas ir kiti – gavo paskyrimą į Šiaulių dramos teatrą.
Paskui vyrą į Šiaulius atvažiavo ir Audronė, sukėlusi skandalą, nes atsisakė paskyrimo į televiziją.
„Mes su Audrone mūsų santykių niekada neįvardindavom meile. Tik dabar, kai Audronės nebėra, aš jau galiu garsiai pasakyti, kad ją mylėjau ir myliu“, – prisipažino Edmundas.
Tik dabar, po Audronės mirties praėjus trims metams, Edmundas, vartydamas jos dienoraščius dar giliau pažino jos esmę, suvokė, kodėl Audronė saugojosi chamizmo, jo bijojo lyg vaikas, todėl bijodavo prisileisti atsitiktinius žmones. „Skaitant jos dienoraščius ypatingai išryškėja jos siaubingas jautrumas. Jeigu mylėdavo, tai 110 procentų, jeigu neapkęsdavo, tai lygiai tokioje pat skalėje. Spindėjo, kaip saulė arba trankėsi, kaip perkūnas“, – dėlioja atsiminimus ir atradimus Edmundas.
Po Audronės mirties Edmundui liko per 20 sąsiuvinių dienoraščių. Apie santykius su žmonėmis, apie teatrą, apie meną, apie studijų metus A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje, apie begalines diskusijas Maskvos virtuvėse.
Išėjimas
Audronė 1989 metais pastatė vieną tuo metu pačių pelningiausių Šiaulių dramos teatro spektaklių „Blinkuva“, kur pagrindinį – Blinkevičiaus – vaidmenį vaidino Edmundas. Pirmasis Juozo Erlicko kūrinio pastatymas profesionalioje scenoje.
„Blinkuva“ – priešpaskutinysis jųdviejų darbas valstybiniame teatre. 1991 metų pabaigoje Audronė su Edmundu apsisprendė išeiti iš valstybinio teatro apskritai, ir kurti savo teatrą, savo teatrinę kalbą, savo ieškojimų ir atradimų teatrą. Dviese, be valdiškos algos, be scenos, be viršininkų.
„Nebenorėjome dirbti kombinato principu, kai spektaklis yra „sumetamas“ greitai. Nors mūsų vieta buvo gera, abu dirbome, gavome algas. Mes nežinojome, bet nujautėme, kad išvystysime savo teatro studiją. Neturėjome rėmėjų. Nieko neturėjome, bet pareiškimus atleisti padavėme abu su Audrone“, – mena sunkius, esminius apsisprendimus Edmundas.
Prieš išeinant su Šiaulių dramos teatro aktoriais išvažiavo į gastroles Amerikoje. Spektaklius žiūrėję Amerikos lietuviai sumokėjo doleriais. Viena Amerikos lietuvė, žinodama, kad Edmundas su Audrone išeina iš teatro, surado žmonių, kuriems reikėjo žmogaus parvežti pinigų į Lietuvą giminaičiams. Edmundui už parvežtų pinigų liko procentai – apie 200 dolerių. Tie Amerikiečių doleriai ir buvo pagrindas pradėti visiškai nepriklausomą kūrėjų gyvenimą.
Už 600 dolerių Edmundas su Audrone nusipirko sodybą netoli Edmundo tėviškės – Mosėdžio. Ten ir buvo jųdviejų teatro studijos namai, repeticijų salė.
Kitokio teatro paieškos
„Tada buvo labai palankus laikas išeiti. Laikas pradėti. Laisvės laikas. Jeigu mes būtumėm nesuspėję tada, po kelerių metų būtume nebeužtekę entuziazmo išeiti viską palikus. Kiekvienam išėjimui yra laikas. Turėjome rinktis, arba pagaliau tapti solidžiais teatralais, arba išlaikyti vaikiškumą, tikėjimą teatru.
Tai susiję ir su tam tikra psichologija: mūsų karta yra siaubingai traumuota, mums buvo labai daug neaiškių dalykų, kodėl mes neturime žmogiškų vertybių. Yra materialūs dalykai, bet nėra dvasinio pagrindo, susivokimo. Noras surasti dvasinius, žmogiškus dalykus taip pat paskatino keistis ir keisti. Egzistavome vienas kitą paremdami, ir publikos, kuri ateidavo į mūsų studijos spektaklius, palaikymo. Žiūrovas tuo metu taip pat ieškojo kitokio, naujo teatro, naujų formų“, – pasakojo Edmundas.
Pirmąjį „edmundo studija 3“ spektaklį „Gyvas negyvas Hamletas“ parėmė kultūros ministerija.
– Kodėl toks pavadinimas „edmundo studija 3“? Juk jūs dirbote tik dviese.
– Leptelėjau skaičių trys, kaip „bajerį“. Kažkaip ir prilipo. Iš pradžių viskas lyg ir buvo nerimta. Buvome pagavę „kaifą“ nuo „Blinkuvos“ ir Blinkevičiaus. Šovė mintis padaryti monospektaklį. Vaidinti ne scenoje – nes kažkas visai naujo atsiveria kitokioje, nei scena, erdvėje, kur žiūrovas yra šalia, toje pačioje plokštumoje su aktoriumi. Pabandėme, žiūrim, niekas iš žiūrovų nesispjaudo. Puiku. Pirmojo spektaklio dailininkas buvo Bronius Rudys, kuriam pasakėme tik savo fantazijas. Pirmąjį plakatą padėjo padauginti „Šiaulių krašto“ dienraštis. Tokia tada buvo atmosfera, visi kažko naujo ieškojo.
Hamleto prisilietimas
Pirmieji pirmojo studijos spektaklio žiūrovai rinkosi žiūrėti naujo teatro Šiaulių fotografijos muziejuje. Būta vaidinimų ir Žemaitijos sodyboje, kur žiūrovai buvo jųdviejų kaimynai.
„Iš vieno spektaklio gimė kitas. Kaip bambuko nareliai, vienas išaugo, žiūri, jau kitas kalasi. Iš pradžių viskas buvo linksmai, vėliau įklimpome į gilesnius klodus. Džiaugiuosi tuo, kad niekada nieko nekopijavome“, – pasakojo Edmundas.
– Jeigu būtumėt likę Šiaulių dramos teatre, turbūt niekada nebūtumei suvaidinęs vaidmenų vaidmens – Hamleto...
– Hamletas – ne pats sudėtingiausias vaidmuo. Graikų tragedijos žymiai gilesnės ir sudėtingesnės, nors „Hamleto“ tekstas yra pats gražiausias. Bet prisilietimas prie „Hamleto“ yra super patirtis. Teksto nebeatsimenu, bet atsimenu būsenas. Kažkas tokio...
Prieš statant „Gyvas negyvas Hamletas“ Audronė ir Edmundas 1992 metais važiavo į teatro dirbtuves Vilniuje, kur anglų trupė – Londono karališkojo teatro žvaigždės taip pat kūrė savo „Hamletą“.
„Anglų „Hamletas“ mums daug davė pajautimų, susivokimų. Jeigu esi tuščias stovėk ir lauk. Ateis laikas, kai ateis suvokimas, kaip turi būti“, – pasakojo Edmundas.
Alfonso Nykos – Niliūno „Hamleto“ vertimo tuo metu Lietuvoje dar nebuvo. Edmundas su Audrone šį vertimą parsivežė iš Amerikos Lietuvių. Jųdviejų spektaklis ir buvusi savotiška A. Nykos – Niliūno vertimo premjera Lietuvoje.
Nebijojimas bręsti
Audronė paliepė Edmundui taip ruoštis „Hamletui": skaityti pjesę į diktofoną, vaidinti, kaip supranta. „O kai viską išsivaidinsi, ką nori, va tada statysime. Jokių repeticijų, tik skaitymas po penkis – šešis dublius“, – prisimena Edmundas.
Beskaitydamas pjesę po šešiolika valandų per parą, jis išmoko beveik visą tekstą mintinai. Dailininkas Bronius Rudys į jųdviejų sodybą atvežė dekoracijas. „Mėnesį keikiausi – nieko nesuprantu, kaip turi būti. Naktį atsikeliu ir einu prie dekoracijų, kad suvokčiau, kaip daryti“, – pasakojo spektaklio kūrimą Edmundas.
Jis pripažįsta, kad jokiame valstybiniame teatre tokio metodo niekas negali sau leisti, nes ten spektaklio statymą spaudžia laikas.
„O mes turėjome laiko bręsti, jaukintis tekstą, jo nebijoti, nebebijoti dekoracijų. Toks yra savęs brandinimo vaidmeniui metodas“, – pasakojo Edmundas.
Spektaklis, Edmundo įsitikinimu, taip pat turi bręsti. Vėliau – neišvengiamas – chaltūrinimas.
„Kokiame valstybiniame teatre gali viduryje sezono sau pasakyti stop, jau „chaltūra“ ir duoti spektakliui ir aktoriams pailsėti?“, – klausė kitokio teatro žmogus.
Ant bado ribos
„Taip dirbdami mes su Audrone visą laiką gyvenome ant bado ribos. Aha, šiandien kruopų yra? Nėra. Duonos? Nėra. Yra kampas bulkos. Fantastika! Ir tai nėra joks didvyriškumas. Mes patys taip pasirinkome. Mums taip buvo natūralu. Juk pagrindinis žmonių klausimas – ką valgysim? Mums su Audrone reikėjo kitų dalykų“, – mena Edmundas.
„Aš suvokiau vieną svarbų dalyką valgydamas tą bulką, kad esu iš tikrųjų turtingas. Aš šiandien turiu kavos, o jeigu dar cukraus puodeliui, taip iš viso!“, – priduria.
Kai savo projektams gaudavo paramą, yra pasitaikę, kad nusipirko visiškai nereikalingų daiktų ir nė kiek nesijautė turtingi.
Diagnozė
Kai Audronė sužinojo diagnozę – vėžys, jiedu su Edmundu sutarė apie tai niekam nesakyti. Nutarė viską kęsti tik dviese. Viskas prasidėjo 2006 metais, statant monospektaklį „Mažas žmogus“, kurio jiedu nebebaigė pastatyti.
„Audronė buvo ne tik teatro, bet ir savo gyvenimo ir savo mirties režisierė. Jos pirmoji reakcija išgirdus, kad serga ketvirtos stadijos vėžiu buvo – nepergyvenk“, – jaudulio neslepia Edmundas.
Išėjęs iš ligoninės po baisios žinios Edmundas pamatė didžiulę pienių pievą (jiedu kasmet gamindavo pienių vyną savo sodyboje pagal Audronės receptą).
„Haliucinacijų niekada nematydavau, o tada tos pienės man pradėjo augti akyse. Žiedai pradėjo darytis milžiniško dydžio ir spengti ausyse“, – mena sunkiausią laiką Edmundas.
Ligoninėje, kai Audronė jau balansavo tarp gyvybės ir mirties, Edmundas įtraukdavo ją į žaidimą žurnalistais. „Norėdavau prajuokinti ją. Sakydavau, gerbiama Audrone Bagatyryte, kaip jūs jaučiatės? Ji man duodavo interviu. Vėliau ji tapdavo žurnaliste ir manęs klausinėdavo“, – prisimena sunkius, bet šiltus laikus su Audrone.
Onkologijos ligoninės palata tapo Audronės ir Edmundo namais, ten jie klausydavosi muzikos, rengdavo teatro dirbtuves.
„Man tas laikas buvo auksinis. Aš galėjau parodyti, kad esu žmogus, kad galiu rūpintis, kad moku... Audronė man per savo kančią padovanojo tą laiką. Pamačiau, kad už kantrybės dar yra kantrybė, už „nebegaliu“, yra dar vienas, antras, trečias – begalybė „nebegaliu“. Už „nebeturiu jėgų“ dar ir dar yra „nebeturiu jėgų“. Paradoksas, bet iš to laiko išeini kažkoks apsišvarinęs“, – ašarų nebeslėpėme abu.
Žuvėdra
Audronė norėjo būti kremuota, o pelenai išbarstyti Baltijos jūroje.
„Kokio šimto metrų atstumu, kad krantas matytųsi“, – į Edmundo klausimą, kur barstyti jos pelenus, atsakiusi Audronė.
Audronė nepageidavo jokių laidotuvių iškilmių. Edmundas jų bute Šiauliuose aprengė Audronės kūną tais drabužiais, kuriuos ji labiausiai mėgo. Aprišo skarelę, kurią ji nešiojo, pončą, parsivežtą iš Afrikos, kurio būdama gyva ji nepaleido iš rankų...
Urna parvežė į namus. Po kurio laiko Edmundas pajuto, kad laikas atsisveikinti ir su pelenais.
Buvo kovo 25-oji. Prie jūros važiavo vienas. Norėjo nusisamdyti valtį, kad žvejai kiek jį paplukdytų nuo kranto. „Man stintos, o čia po jūrą turistai pasiplaukioti užsimanė. Nebent rytoj“, – juokėsi Edmundas iš žvejo susierzinimo.
Edmundas išsirengė ir brido į jūrą. Vėjas dar panešė pelenus maždaug 100 metrų į jūrą. Atlikęs laidojimo ritualą Edmundas užlipo į kopą. „Toje vietoje, kur išbarsčiau pelenus, atskrido žuvėdra, apsuko kelis ratus, ir nuskrido, supratau, kad Audronę jau priėmė anas pasaulis“, – pasakojo Edmundas.
Kopose, ties vieta, kur Audronės pelenai išbiro į jūrą, auga du retos rūšies krūmai, susipynę šaknimis, maitindamiesi tos pačios žemės gyvybe.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
TEATRAS: Aktorius Edmundas Leonavičius į savo teatrą be viršininkų, be buhalterių ir be skubos ir „chaltūros“ išėjo uždaręs duris į valstybinį teatrą.
PRISIMINIMAI: Edmundas Leonavičius dabar turi daugiau laisvo laiko, todėl rengia spaudai knygą apie jųdviejų su žmona Audrone kurtą teatrą.
Edmundo LEONAVIČIAUS nuotr.
PARYŽIUS: Audronė Bagatyrytė Paryžiuje, prie Lietuvos ambasados 2001 metų spalio mėnuo
KELIONĖS: Audronė Bagatyrytė Zalcburge, prie W. A. Mozarto gimtojo namo, 2005 emtų birželio mėnuo.
Nuotrauka iš asmeninio E. Leonavičiaus archyvo, autorius Aleksandras OSTAŠENKOVAS
VAIDMUO: Edmundas Leonavičius spektaklyje „Kitas“ (1994)
Laure ANDRIEU (Belgija) nuotr.
DVIESE: Edmundas Leonavičius ir Audronė Bagatyrytė norėjo kurti savo teatrą ir to pasiekė. Jų įkurta teatro studija „Edmundo studija 3“ tapo unikaliu, nieko nekopijuojančiu dviejų žmonių teatru. Toubab Dialao kaimelyje, Senegale, Vakarų Afrika 1994 metų gruodžio mėnuo.
Kūrybos faktai
Edmundas Leonavičius (gimė 1955 metais gruodžio 5 dieną Mosėdyje, Skuodo rajonas) – Lietuvos aktorius. 1973 – 1977 metais studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (Irenos Vaišytės kursas). 1977 – 1991 metais vaidino Šiaulių dramos teatre. 1991 metais pabaigoje su režisiere ir žmona A.Bagatyryte įkūrė netradicinio teatro studiją „edmundo studija 3“, jos aktorius – vadovas, vaidina monovaidinimuose, kuriuos rodė tarptautiniuose renginiuose Egipte, Baltarusijoje, Danijoje, Olandijoje, Suomijoje, Tunise, Čekijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Austrijoje ir kitur. Stažavosi Senegale. 1999 metais inicijavo pirmą Afrikos Dienos minėjimą Lietuvoje (1999). Su A. Bagatyryte surengė fotoparodų „Senegalietiškos meditacijos“ nacionalinėje UNESCO būstinėje Vilniuje, „Fiksavimai“ Šiaulių P.Višinskio viešojoje bibliotekoje. Vaidmenys: Povilas Višinskis – Emilijos Liegutės. „Povilas ir Marija“, Povilas Višinskis – Vidmantės Jasukaitytės. „Žemaitė“, Blinkevičius – Juozo Erlicko. „Blinkuva“, Oktavas – Alfredo de Miusė. „Marianos išdaigos“, Leonidikas – „Mano vargšas Maratas“, TV spektaklis. 1986, 1990 metais apdovanotas Augustino Griciaus premija už geriausius sezono vaidmenis.
Audronė Bagatyrytė (gimė 1956 metų gegužės 30 dieną Obeliuose – 2010 metų kovo 1 dieną Šiauliuose) – Lietuvos teatro ir televizijos režisierė, aktorė. 1974 metais baigė Šeduvos vidurinę mokyklą. 1978 metais baigė Lietuvos konservatorijos TV režisierių kursą (vadovas Algimantas Galinis). 1979 – 1980 metais stažavosi pas režisierę Aureliją Ragauskaitę Šiaulių dramos teatre. 1980 – 1985 metais studijavo teatro režisūrą Marijos Knebel klasėje A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje. Pastatė spektaklių Barnaulo (Rusija) Jaunojo žiūrovo ir Klaipėdos dramos teatruose. 1986 – 1991 metais Šiaulių dramos teatro režisierė. 1991 metais su vyru aktoriumi E. Leonavičiumi įkūrė netradicinio teatro studiją „edmundo studija 3“. Nuo 1998 metų teatrų tarptautinės organizacijos „Informal European Theatre Meeting“ narė. Dalyvavo šiuolaikinio meno ir teatro festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje. Parengė literatūros Vakarų, fotografijos parodų, sukūrė videofilmą „Laiškai judesiui“ (1995). Parašė scenarijų ir režisavo Šiaulių miesto bendruomenės renginius: Sukilėlių kalnelio jubiliejaus minėjimą, vakarus, skirtus V. Kudirkai, Šatrijos Raganai. Režisūros darbai Šiaulių dramos teatre: Hansas Kristianas Andersenas. „Bjaurusis ančiukas“ (1986), „Paryžius, kuriame... (1987) pagal A. Tuluz-Lotreko paveikslus, Anatolijus Kairys. „Mūsų vaikai“ (1988), Juozas Erlickas. „Blinkuva“ (1989), autorinė improvizacija vaikams pagal lietuvių mitologiją „Protėvių dangaus žiūrėtų...“ (1989); "edmundo studijoje 3": „Gyvas negyvas Hamletas“ (1992) pagal V. Šekspyrą, „Kitas“ (1993), „Oidipas žmogus“ (1997) pagal Sofoklį. 1990 metais apdovanota Lietuvos Kultūros ministerijos premija, 2000 – 2001 metais Aukščiausio laipsnio valstybės meno stipendija.