Tė­vas Sta­nis­lo­vas. Žmo­gus ant am­žių slenks­čio

Tė­vas Sta­nis­lo­vas. Žmo­gus ant am­žių slenks­čio

Vi­ta Mor­kū­nie­nė

Ra­šy­to­ja

Sau­sis, pa­ti me­tų pra­džia, yra tar­si slenks­tis, ant ku­rio su­si­tin­ka nuei­nan­tis ir atei­nan­tis lai­kas, praei­tis ir atei­tis, tar­si aukš­tu­mė­lė, nuo ku­rios pa­to­gu pa­si­žval­gy­ti į tai, kas bu­vo ir kas bus. Tas žvilgs­nis kas­kart ga­li bū­ti ki­toks, iš tur­tin­gos gy­ve­ni­mo pa­le­tės pa­si­rin­kus vie­ną spal­vą, vie­ną po­žiū­rio kam­pą.

Šį­kart tai – at­min­ti­ni vei­dai ir var­dai.

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mas kiek­vie­niems me­tams su­tei­kia ke­le­tą at­min­ti­nų var­dų – vals­ty­bei reikš­min­giems įvy­kiams, su­kak­tims ir as­me­nims pa­mi­nė­ti. 2019-ie­siems su­teik­ta net vie­nuo­li­ka at­min­ti­nų var­dų. Per­nai, 2018-ai­siais – de­vy­ni.

Su reikš­min­go­mis da­to­mis, is­to­ri­niais įvy­kiais, ju­bi­lie­jais lyg ir aiš­kiau, bet kaip iš dau­ge­lio pa­si­rink­ti as­me­ny­bes, gy­ve­nu­sias tam tik­ru lai­ku, vei­ku­sias tam tik­ro­mis ap­lin­ky­bė­mis? Ko­kie jų svar­bu­mo, iš­skir­ti­nu­mo kri­te­ri­jai? Kaip, įver­ti­nus vie­nus, ne­nu­ver­tin­ti, nea­pei­ti ki­tų? Kaip iš­ma­tuo­ti jų nuo­pel­nus? Biog­ra­fi­jos fak­tai, ti­tu­lai, gar­bės ženk­lai ir var­dai, ap­va­lios su­kak­tys – at­ro­dy­tų, neat­re­mia­mi ar­gu­men­tai, ta­čiau ar vi­suo­met jie tik­rai pa­kan­ka­mai iš­kal­bin­gi, įti­ki­nan­tys ir svar­būs pa­tys sa­vai­me?

Gal­būt pa­ti­ki­miau­sias kri­te­ri­jus – ką šie žmo­nės reiš­kė, ką nu­vei­kė ne dėl sa­vo pa­čių gar­so ir gar­bės, o ki­tų žmo­nių la­bui, ko­kią įta­ką pa­da­rė sa­vo ar­ti­ma­jai ap­lin­kai ir vi­sai vi­suo­me­nei, kaip ir kiek įta­ko­jo jos pa­žan­gą, to­bu­lė­ji­mą ir kiek il­gai žmo­nių at­min­ty­je iš­liks jų nu­veik­ti dar­bai, min­tys ir idė­jos.

Tai pro­ga pa­mąs­ty­ti, kad ša­lys, vals­ty­bės, gy­vuo­ja, kles­ti, yra gy­vy­bin­gos ne tik dėl pro­tin­gai tvar­ko­mų eko­no­mi­kos, po­li­ti­kos, fi­nan­sų. Į prie­kį mus ve­da as­me­ny­bės. Žmo­nės, ku­riais ga­li­me džiaug­tis, ste­bė­tis ir di­džiuo­tis. Ku­rie yra mums au­to­ri­te­tai, ša­lia ku­rių gy­ven­ti mums yra sau­giau, jau­kiau ir pra­smin­giau.

Šie­met pri­si­min­si­me ku­ni­go ir ra­šy­to­jo Juo­zo Tu­mo-Vaiž­gan­to, Lie­tu­vos vals­ty­bės pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos, par­ti­za­nų va­do ge­ne­ro­lo Jo­no Že­mai­čio-Vy­tau­to, kom­po­zi­to­riaus Juo­zo Nau­ja­lio gy­ve­ni­mus. Per­nai gai­vi­no­me at­min­tį apie is­to­ri­ką Si­mo­ną Dau­kan­tą, fi­lo­so­fą, ra­šy­to­ją, kul­tū­ros vei­kė­ją Vy­dū­ną, par­ti­za­nų va­do­vą Adol­fą Ra­ma­naus­ką-Va­na­gą ir vie­nuo­lį ka­pu­ci­ną, ku­ni­gą tė­vą Sta­nis­lo­vą.

Su tė­vo Sta­nis­lo­vo ženk­lu

Nė vie­no pa­si­rin­ki­mo pro ša­lį. Ta­čiau il­gė­liau stab­te­lė­siu ties vie­nu iš pa­mi­nė­tų­jų – tė­vu Sta­nis­lo­vu. Pir­miau­sia dėl to, kad man as­me­niš­kai 2018-ie­ji bu­vo pa­žy­mė­ti ryš­kiu tė­vo Sta­nis­lo­vo ženk­lu. Tų me­tų ba­lan­dį pa­si­ro­dė jau tre­čias 2006 m. išė­ju­sios kny­gos „Po­kal­biai tė­vo Sta­nis­lo­vo ce­lė­je“ lei­di­mas, lapk­ri­čio pa­bai­go­je die­nos švie­są iš­vy­do nau­ja esė ir fo­tog­ra­fi­jų kny­ga „Tė­vo Sta­nis­lo­vo Pa­ber­žė. Gies­mė Esi­mui“. Abi kny­gas iš­lei­do „Bal­tos lan­kos“.

Pas­tan­gų, dar­bo ir tam tik­ros drą­sos pa­rei­ka­la­vo fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dos „Pa­ber­žės gie­dan­tys daik­tai“ pa­ren­gi­mas ir pa­ly­dė­ji­mas į žmo­nes. Taip įpras­mi­nau ke­lio­li­ka pa­sku­ti­nių tė­vo Sta­nis­lo­vo gy­ve­ni­mo me­tų tru­ku­sią mū­sų pa­žin­tį, ga­na ar­ti­mą ir in­ten­sy­vų bend­ra­vi­mą. Lai­kau tai iš­skir­ti­ne gy­ve­ni­mo do­va­na ir pa­mo­ka.

Me­tai ir vi­sas gy­ve­ni­mas

Grįž­tu prie klau­si­mo: ką rei­kia pa­da­ry­ti, kad vie­no ar ki­to žmo­gaus var­du bū­tų pa­va­din­ti Lie­tu­vos me­tai? At­sa­ky­mas ga­lė­tų bū­ti la­bai pa­pras­tas: rei­kia tik nu­gy­ven­ti to­kį gy­ve­ni­mą, ko­kį nu­gy­ve­no ka­pu­ci­nų vie­nuo­lis ku­ni­gas Al­gir­das My­ko­las Dob­ro­vols­kis, vi­suo­ti­nai ge­riau ži­no­mas kaip Tė­vas Sta­nis­lo­vas.

Sei­mas, 2018-uo­sius pa­skelb­da­mas tė­vo Sta­nis­lo­vo me­tais, ak­cen­ta­vo jo, kaip dva­si­nin­ko, pa­moks­li­nin­ko, Lie­tu­vos pa­si­prie­ši­ni­mo so­vie­ti­nei oku­pa­ci­jai da­ly­vio, žy­dų gel­bė­to­jo Ant­ro­jo pa­sau­li­niuo ka­ro me­tais in­dė­lį į Lie­tu­vos žmo­nių dva­si­nių ver­ty­bių puo­se­lė­ji­mą, tau­ti­nės sa­vi­mo­nės ža­di­ni­mą, il­ga­me­tę pa­gal­bą so­cia­li­nia­me už­ri­by­je at­si­dū­ru­siems žmo­nėms. Už šios for­mu­luo­tės sly­pi di­de­lis di­de­lio žmo­gaus gy­ve­ni­mas.

2018-ai­siais tė­vui Sta­nis­lo­vui bū­tų su­ka­kę 100 me­tų. Gra­žus ir pra­smin­gas su­ta­pi­mas: jo gy­ve­ni­mas fak­tiš­kai su­tam­pa su ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos šimt­me­čiu, ja­me at­si­sklei­džia vi­sa is­to­ri­nė epo­cha. Ne­rei­kia is­to­ri­jos va­do­vė­lių, spe­cia­lių stu­di­jų. Tik įsi­žiū­rė­ki­me ati­džiai į šio žmo­gaus biog­ra­fi­ją ir pa­ma­ty­si­me, kas ir kaip pa­sta­rą­jį šimt­me­tį vy­ko Lie­tu­vo­je. Svar­biau­si am­žiaus įvy­kiai, ka­rai, re­vo­liu­cin­gos per­mai­nos, lais­vės ir oku­pa­ci­jos pe­rio­dai, vil­tin­gi is­to­ri­jos tarps­niai – vi­sa tai pa­lie­tė ir tė­vo Sta­nis­lo­vo gy­ve­ni­mą, nes jis vi­suo­met bu­vo jų su­kū­ry­je.

Kū­di­kys­tės ir švie­sios vai­kys­tės die­nos bė­go Rad­vi­liš­ky­je, tvir­to­mis pa­triar­cha­li­nė­mis tra­di­ci­jo­mis pa­rem­to­je šei­mo­je. Tė­vas bu­vo stip­rus, ga­bus ir pa­do­rus žmo­gus, iš­si­tar­na­vęs iki Rad­vi­liš­kio ge­le­žin­ke­lio de­po vir­ši­nin­ko pa­rei­gų. Nors la­bai anks­ti ne­te­ko ma­mos, au­go su­pa­mas ar­ti­mų­jų mei­lės, glo­bos ir ši­lu­mos. Jau­nuo­lis bu­vo mo­ko­mas ir la­vi­na­mas, tė­vas į vie­nin­te­lį sū­nų šei­mo­je dė­jo di­de­les vil­tis, ta­čiau jam bu­vo pa­ruoš­tas ki­toks gy­ve­ni­mo sce­na­ri­jus.

La­bai jau­nas pa­ju­to sa­vo pa­šau­ki­mą, anks­ti pa­li­ko tė­vų na­mus ir išė­jo į il­gą tar­nys­tės žmo­nėms ke­lią, ta­pu­sį jo li­ki­mu. In­ten­sy­vios aka­de­mi­nės ir dva­si­nės stu­di­jos Plun­gės vie­nuo­ly­ne ir Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je vie­ną po ki­to sklei­dė jo ga­bu­mus ir ta­len­tus, pra­na­ša­vo di­de­les atei­ties per­spek­ty­vas ir kar­je­rą. To­les­nės jo teo­lo­gi­nės stu­di­jos ve­dė į Pran­cū­zi­ją. Jau bu­vo su­ruoš­ti do­ku­men­tai ir re­ko­men­da­ci­jos, nu­ma­ty­tas iš­vy­ki­mo lai­kas.

Bet... Bu­vo 1940-ie­ji, di­džio­sios tra­ge­di­jos pra­džia, kai du­žo ne tik pa­vie­nių žmo­nių lū­kes­čiai, bet ir jau­nos vals­ty­bės vil­tys ir li­ki­mas.

Tė­vas Sta­nis­lo­vas li­ko čia, Lie­tu­vo­je. Išė­jo į žmo­nes ir li­ko su jais vi­sa­da – to­kia bu­vo jo mi­si­ja ir jo skir­tis. Tar­na­vo sa­vo pa­ra­pi­jo­je Pet­ra­šiū­nuo­se ir ėjo per Lie­tu­vą, kal­bė­da­ma­sis su žmo­nė­mis, sa­ky­da­mas pa­moks­lus, bels­da­ma­sis į jų pro­tus ir šir­dis, skleis­da­mas ti­kė­ji­mą, mei­lę ir vil­tį. Kvies­da­mas ne­pa­si­duo­ti, ne­sug­niuž­ti, iš­lai­ky­ti žmo­giš­ku­mą, lik­ti oriais ir lais­vais žmo­nė­mis net ir bai­siau­sio­mis gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bė­mis.

Apė­jo 150 pa­ra­pi­jų, kar­tais per die­ną pa­sa­ky­da­mas net po ke­le­tą pa­moks­lų. Tai bu­vo gy­va se­nos mi­si­jų trad­ici­jos tą­sa. Tė­vo Sta­nis­lo­vo veik­la grei­tai bu­vo įver­tin­ta per­se­kio­ji­mu, areš­tais ir trem­ti­mi. Trem­tį iš­gy­ve­no du kar­tus – pa­ži­no Si­bi­rą ir Šiau­rę.

Trem­ties sko­nio neuž­mir­šo ir grį­žęs į Lie­tu­vą – daug me­tų bu­vo mė­to­mas po ato­kiau­sias pa­ra­pi­jas, aky­lai se­ka­mas.Vi­suo­met tuo pa­čiu tiks­lu – sie­kiant at­skir­ti nuo žmo­nių, ta­čiau vi­suo­met at­si­tik­da­vo prie­šin­gai – žmo­nės bur­da­vo­si apie jį, se­kė pa­skui jį.

Vie­na pir­mų­jų pa­ra­pi­jų, į ku­rią bu­vo pa­skir­tas po ant­ro­sios trem­ties –Joniškio ra­jo­no pa­raš­ty­je įsi­kū­rę Juo­dei­kiai. Čia kle­bo­na­vo nuo 1957 m. rugp­jū­čio iki 1960 m. ge­gu­žės. Per šį lai­ką spė­jo ap­tvar­ky­ti baž­ny­čią, su­si­drau­ga­vo su žmo­nė­mis, pel­nė jų pa­gar­bą ir pa­si­ti­kė­ji­mą. Bū­tent tuo me­tu Re­li­gi­nių kul­tų rei­ka­lų ta­ry­bos įga­lio­ti­nis už­drau­dė jam pa­moks­lau­ti bei teik­ti ki­tus re­li­gu­nius pa­tar­na­vi­mus už Juo­dei­kių pa­ra­pi­jos ri­bų. Vė­liau lau­kė dar skau­des­ni kir­čiai. 1960 m va­sa­rą jau mi­nė­ta ins­ti­tu­ci­ja iš tė­vo Sta­nis­lo­vo dau­giau nei me­tams atė­mė ku­ni­gys­tės tei­ses. Juo­dei­kiš­kiai iki šios die­nos sau­go švie­sų ga­ny­to­jo at­mi­ni­mą: at­sta­tė ir sug­rą­ži­no į šven­to­rių na­me­lį, ku­ria­me ka­dai­se gy­ve­no tė­vas Sta­nis­lo­vas. Ja­me įkū­rė kuk­lų mu­zie­jė­lį.

Ap­link tė­vą Sta­nis­lo­vą iš pil­kos, be­vil­tiš­kos, nu­žmo­gi­nan­čios, be­vei­dės ap­lin­kos bu­vo at­ko­vo­ja­mos žmo­giš­ku­mo, at­vi­ru­mo, su­pra­ti­mo, užuo­jau­tos ir ge­ru­mo oa­zės.

Tė­vo Sta­nis­lo­vo pa­sau­lio vi­zi­jai bu­vo lem­ta iš­si­pil­dy­ti Pa­ber­žė­je, ato­kia­me Pa­ne­vė­žio ir Kė­dai­nių ra­jo­nų san­kir­to­je įsi­kū­ru­sia­me baž­nyt­kai­my­je, į ku­rį jis bu­vo ati­trem­tas 1966-ai­siais, ku­ria­me tar­na­vo ke­lis de­šimt­me­čius ir ku­ria­me at­gu­lė am­ži­no poil­sio 2005-ai­siais me­tais.

Tė­vo Sta­nis­lo­vo pa­stan­go­mis Pa­ber­žė ta­po gy­vy­bės ir žmo­giš­ku­mo sa­la, ne tik Lie­tu­vo­je , bet ir pla­čiai pa­sau­ly­je ži­no­mu dva­sios cent­ru, se­na me­di­nė Pa­ber­žės baž­ny­čia pi­lig­ri­mų šir­dy­se išau­go iki Ka­ted­ros, o tė­vas Sta­nis­lo­vas už­si­tar­na­vo aukš­čiau­sią ti­tu­lą, apie ko­kį ga­li sva­jo­ti dva­si­nin­kas. Jis ta­po Žmo­nių ku­ni­gu. Gy­vu krikš­čio­ny­bės pa­vyz­džiu tūks­tan­čiams ti­kin­čių­jų ir pa­sau­lie­čių.

At­gi­mi­mo me­tais, pir­mai­siais at­kur­tos ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos me­tais Tė­vo Sta­nis­lo­vo var­das, jo as­me­ny­bė pliūp­te­lė­jo nau­ja jė­ga, jis ta­po neį­ti­kė­ti­nai po­pu­lia­rus. Išė­jo į vie­šu­mą. Į akis kri­to jo lais­vė, bea­to­dai­riš­kas at­vi­ru­mas, so­cia­li­nis ir dva­si­nis tei­sin­gu­mas, nuo­la­ti­nis plau­ki­mas prieš sro­vę ir užuo­jau­ta, pa­stan­gos ap­gin­ti tuos, ku­rių in­te­re­sais nie­kas ne­si­rū­pi­no ir jų ne­gy­nė. Kal­bė­jo apie tai gar­siai, iš įvai­rių tri­bū­nų, pa­čiai mar­giau­siai au­di­to­ri­jai, neap­lenk­da­mas nei vie­nos po­li­ti­nės jė­gos, nei vie­no luo­mo, neišs­ki­riant nė to, ku­riam pa­ts pri­klau­sė.

Sa­ky­da­vo, kad nie­ko ne­bi­jo ir dėl nie­ko ne­si­gė­di­ja, nes ne­da­ro nie­ko, ko nė­ra pri­sa­ky­ta Bib­li­jo­je. Jau tuo me­tu ta­po aki­vaiz­du, kad jis vi­sa gal­va pra­no­ko gy­ve­na­mą­jį lai­ką, žvel­gė to­li į atei­tį.

Gy­ve­no, kai bu­vo rei­ka­lin­giau­sias

Tuo pa­čiu, tė­vo Sta­nis­lo­vo gy­ve­na­muo­ju me­tu, Lie­tu­va tu­rė­jo ir kar­di­no­lą Vin­cen­tą Slad­ke­vi­čių, ar­ki­vys­ku­pą Ju­li­jo­ną Ste­po­na­vi­čių, mon­sin­jo­rą Ka­zi­mie­rą Va­si­liaus­ką. To­kio­je ne­di­de­lė­je ša­ly­je, ko­kia esa­me Lie­tu­va, vie­nu me­tu iš­ki­lo to­kio mas­to as­me­ny­bės. Vi­si iš dva­si­nio gy­ve­ni­mo sfe­ros, Baž­ny­čios žmo­nės. Jų bū­tų ga­li­ma iš­var­dy­ti daug dau­giau ne­gu ką tik pa­mi­nė­tie­ji. Ko­dėl taip nu­ti­ko?

Jei­gu ma­ny­tu­me, kad gy­ve­ni­me nė­ra la­bai daug at­si­tik­ti­nu­mų, ga­lė­tu­me sa­ky­ti, kad jie iš­ki­lo ta­da ir to­dėl, kad tuo me­tu gy­ve­nu­siems žmo­nėms, to me­to Lie­tu­vai bu­vo la­biau­siai rei­ka­lin­gi. Sa­vo veik­la, sa­vo pa­vyz­džiu, sa­vo įta­ka jie mus au­gi­no, ren­gė bren­du­sioms lem­tin­goms vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo per­mai­noms. Jie mo­kė mus bū­ti vie­nin­gais, to­le­ran­tiš­kais, kant­riais. Ap­sau­go­jo nuo dau­ge­lio klai­dų, taip pat ir nuo di­de­lio krau­jo, ku­ris ga­lė­jo pa­srū­ti, pa­da­rius men­ką neat­sar­gų žings­nį, ei­nant lais­vės, ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo ke­liu.

Jų iš­min­tin­gas, su­tai­kan­tis, auk­lė­jan­tis, my­lin­tis, drau­ge blai­vus ir au­to­ri­te­tin­gas bal­sas ir įta­ka da­rė tą žen­gi­mą ge­ro­kai sklan­des­nį, su­tei­kė kryp­tį ne tik at­ski­rų žmo­nių, bet ir vi­sos vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mui.

Be jų mū­sų di­džio­ji, mū­sų gra­žio­ji dai­nuo­jan­ti re­vo­liu­ci­ja ga­lė­jo tap­ti ge­ro­kai rūs­tes­nė ir kru­vi­nes­nė.

Jie bu­vo tik­ri au­gan­čių ir lais­vė­jan­čių žmo­niųs dva­sios tė­vai.

Čia tik­tų pa­ste­bė­ti, kad tė­vas Sta­nis­lo­vas lais­vė­jan­čios vi­suo­me­nės ly­de­riu. Dva­sios ved­liu ir mo­ky­to­ju ta­po, jo žo­džiais ta­riant bū­da­mas „se­niau­siu ma­žiau­sios Lie­tu­vos pa­ra­pi­jos kle­bo­nu“. Baž­ny­čios hie­rar­chi­jo­je jis neu­žė­mė jo­kios reikš­min­gos vie­tos, ne­tu­rė­jo jo­kio ti­tu­lo, ga­lių, iš­ky­rus tas, ku­rias su­tei­kė jo go­do­ja­mi „ma­žu­tė­liai“. Tie­sa, kar­di­no­las Vin­cen­tas Slad­ke­vi­čius, svei­kin­da­mas tė­vą Sta­nis­lo­vą gar­bin­gos am­žiaus ir ku­ni­gys­tės su­kak­ties pro­ga yra ta­ręs jam: „Tai Tu esi tik­ra­sis Lie­tu­vos žmo­nių kar­di­no­las“. Gra­ži tie­sa, kai vie­nas di­de­lis ne­bi­jo nu­si­lenk­ti ki­tam di­de­liam.

Nie­ko nė­ra gra­žiau už tie­są

Tė­vas Sta­nis­lo­vas dar gy­vas bū­da­mas ta­po le­gen­da. Tą le­gen­dą kū­rė žmo­nės, trau­kian­tys pa­skui jį gy­va upe, pa­sa­ko­ji­mai apie jį ėjo iš lū­pų į lū­pas. Apie jį bu­vo ra­šo­mos kny­gos, ku­ria­mi fil­mai. Praė­jus ke­lio­li­kai me­tų po tė­vo Sta­nis­lo­vo mir­ties, jo at­mi­ni­mas te­bė­ra gy­vas žmo­nių pri­si­mi­ni­muo­se ir iš ty­los su­grįž­tan­čiuo­se žo­džiuo­se.

Ko­kį jo pa­veiks­lą ku­ria­me atei­čiai? No­rė­tų­si, kad jis bū­tų toks, koks bu­vo žmo­gus, o ne toks, ko­kį šian­dien no­rė­tų­si nu­pieš­ti. Kad neįsp­raus­tu­me jo gy­ve­ni­mo, jo as­me­ny­bė­s į rė­mus, cha­rak­te­ris­ti­kų, epi­te­tų šab­lo­nus, for­mu­les, į ku­riuos jis nie­ka­da ne­til­po ir jų ne­pri­pa­ži­no. Kad ne­pa­si­duo­tu­me pa­gun­dai pa­gra­žin­ti, kas ir taip gra­žu, pa­tie­sin­ti, kas ir taip tie­su, su­die­vin­ti tai, kas yra tik la­bai žmo­giš­ka.

Nie­ko nė­ra ge­riau ir gra­žiau už tie­są.

Štri­chai pa­veiks­lui į atei­tį

Kai kas, ir tė­vui Sta­nis­lo­vui esant gy­vam, ir po jo mir­ties, ver­ti­no ir ver­ti­na jį, jo pa­ties žo­džiais, kaip se­ną ge­rą ma­žos pa­ra­pi­jos kle­bo­ną – to­kį pat pa­pras­tą, že­miš­ką, ne­praš­mat­nų. Jis sa­vas ir ar­ti­mas. Jo gy­ve­ni­mas ne­trykš­ta pra­ban­ga, jis ne­bran­giai krikš­ti­ja, tuo­kia ir lai­do­ja, jo ne­su­pa di­džiū­nai, jis ne­laks­to ir nė­ra lak­di­na­mas pra­ban­giu au­to­mo­bi­liu, val­go pa­pras­tą mais­tą, iš­ma­no ūkio dar­bus, kal­ba pa­pras­tais žo­džiais. Prip­ra­to prie to­kio sa­vo kle­bo­no per ke­lis jo tar­nys­tės de­šimt­me­čius ir ne­su­ko sau gal­vų dėl gi­les­nių cha­rak­te­ris­ti­kų. Gal net ma­nė, kad ki­taip ir bū­ti ne­ga­li, kad vi­si se­ni ma­žų pa­ra­pi­jų kle­bo­nai yra to­kie.

Ki­ti lin­kę tė­vą Sta­nis­lo­vą ma­ty­ti kaip mis­ti­ką, šven­tą­jį ar­ba se­ne­lį iš ste­buk­li­nių pa­sa­kų, pas ku­rį nu­va­žia­vus, ku­riam ta­rus žo­dį, pa­mo­jus ran­ka ar pa­žvel­gus į akis, ne­lie­ka nei li­gų, nei var­gų, nei pro­ble­mų. Yra te­kę gir­dė­ti, kaip jam pri­ski­ria­mos vos ne gy­duo­lio, ekst­rasenso sa­vy­bės, ne­pap­ras­tos, ne­paaiš­ki­na­mos ga­lios.

Esu tik­ra, kad tė­vui Sta­nis­lo­vui toks po­žiū­ris ne­pa­tik­tų, ir jis jam ne­pri­tar­tų. Jis ma­tė ir su­pra­to ir rū­pes­čio, ir kan­čios vie­tą, tei­gė, kad jie žmo­gų grū­di­na ir skais­ti­na, tvir­ti­no, kad gy­ve­ni­mą rei­kia ati­dirb­ti, o ne šiaip sau bet kaip nu­gy­ven­ti.

Tre­čius tė­vo Sta­nis­lo­vo as­me­ny­je la­biau­siai trau­kia jo ki­to­niš­ku­mas. Jo gy­ve­ni­me, ap­lin­ko­je, el­ge­sy­je jie ieš­ko keis­tu­mo, eg­zo­ti­kos ap­raiš­kų ir jo­mis aiš­ki­na dva­si­nin­ko po­pu­lia­ru­mą ir trau­ką. Ieš­ko ženk­lų, ku­rie at­kreip­tų dė­me­sį, su­dir­gin­tų su­jau­din­tų, su­teik­tų ad­re­na­li­no. Kaip ko­kia­me TV šou, kai rei­kia pa­ro­dy­ti kaž­ką ypa­tin­go, su­kre­čian­čio, kad už­siau­gin­tum rei­tin­gus. Kas ieš­ko, daž­niau­siai ką nors at­ran­da. Bė­da, kad daž­nai nu­slys­ta­ma pa­vir­šiu­mi ar­ba įver­ti­na­ma nea­dek­va­čiai.

Juk as­ke­tiz­mas, ku­riuo pa­si­žy­mė­jo tė­vas Sta­nis­lo­vas, mū­sų „tu­rė­ji­mo“, gau­saus var­to­ji­mo ir he­do­niz­mo lai­kais, at­ro­do tik­ra eg­zo­ti­ka. Ne­tur­tas ir lyg pa­ra­dok­sas jį ly­din­tis aris­tok­ra­tiz­mas šian­dien taip pat at­ro­do eg­zo­ti­ka. Ge­ru­mas, ku­rį tu­rė­jo be­ga­li­nį ir ku­rį da­li­no ap­link ne­sei­kė­da­mas ir ne­tau­py­da­mas, taip pat tam­pa eg­zo­ti­ka.

At­vi­ru­mas – iki be­ga­ly­bės. Toks, prie ku­rio mes ne­pra­tę ir ku­rį do­zuo­ja­me, kaip ir vi­sa ki­ta sa­vo san­ty­kiuo­se su ki­tais žmo­nė­mis – pa­slau­gu­mą, pa­si­ti­kė­ji­mą, su­pra­ti­mą, at­lai­du­mą. Do­zuo­ja­me po­rci­jo­mis: pa­gal si­tua­ci­ją, sta­tu­są bend­ruo­me­nė­je ir vi­suo­me­nė­je, pa­gal nuo­tai­ką ar po­žiū­rį į ki­tą žmo­gų.

Tė­vas Sta­nis­lo­vas ne­do­za­vo, ne­tau­pė – ki­tam žmo­gui, ki­tam kar­tui, ry­to­jui.

Jis bu­vo ne­pap­ras­tai at­vi­ras. Kar­tais jis at­ro­dė vai­kiš­kai at­vi­ras ir net nai­vus. Kas ži­no?..

Ne­tu­rė­tu­me pa­mirš­ti, kad tė­vas Sta­nis­lo­vas bu­vo ne tik kle­bo­nas, pa­moks­li­nin­kas, var­guo­lių už­ta­rė­jas, ku­ris neieš­ko­da­mas žo­džių ga­lė­jo su­si­kal­bė­ti su bet ko­kiu žmo­gu­mi. Jis bu­vo vie­nas gar­siau­sių, ži­no­miau­sių, vie­šą­ją nuo­mo­nę įta­ko­jan­čių baž­ny­čios žmo­nių.

Jis bu­vo eru­di­tas, iš­si­la­vi­nęs, ašt­raus pro­to, di­de­lės nuo­vo­kos ir in­tui­ci­jos žmo­gus. Jis lais­vai nar­dė pa­sau­lio fi­lo­so­fi­jos van­de­ny­nuo­se, tu­rė­jo dos­nią pri­gim­tį, bu­vo ap­do­va­no­tas neei­li­niais ora­to­rys­tės, li­te­ra­tū­ri­niu, ver­tė­jo ta­len­tais, tu­rė­jo pri­gim­ti­nę gro­žio pa­jau­tą, ir vi­sa tai to­bu­li­no, puo­se­lė­jo sa­vy­je. Ir da­rė vi­siš­kai konk­re­čią įta­ką ne tik pa­vie­nių žmo­nių, bet ir vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mui, itin svar­bių pro­ce­sų rai­dai.

Jis stu­di­ja­vo M. Hei­de­ge­rį, S. Kier­ke­go­rą, R. Bar­tą. Skai­tė ir iš at­min­ties ci­ta­vo F. Kaf­ką, M.Prus­tą, Ž.P. Sart­rą. Jo gy­ve­ni­mas bu­vo per­smelk­tas R.M. Ril­kės fi­lo­so­fi­jos ir poe­zi­jos. Jis bu­vo po­lig­lo­tas. Lo­ty­nų kal­ba jam bu­vo gy­viau­sa iš vi­sų kal­bų. Jis pui­kiai mo­kė­jo vo­kie­čių kal­bą, ne­blo­gai – pran­cū­zų, is­pa­nų. Ga­lė­jo kal­bė­tis sep­ty­nio­mis kal­bo­mis, o skai­ty­ti – ke­lio­li­ka kal­bų.

Jis bu­vo pui­kiai su­si­pa­ži­nęs su Lie­tu­vos is­to­ri­ja, et­nog­ra­fi­ja, su­kau­pė neį­kai­no­ja­mas baž­ny­ti­nių rū­bų ir reik­me­nų, liau­dies me­no ir bui­ties ra­kan­dų kolekcijas, su­kau­pė tur­tin­gą bib­lio­te­ką.

Šios tė­vo Sta­nis­lo­vo as­me­ny­bės ir veik­los pu­sės yra ma­žiau­siai ap­žvelg­tos ir pri­si­me­na­mos, jų la­biau­siais trūks­ta šian­dien pie­šia­ma­me jo po­rtre­te.

Gy­ve­ni­mas žmo­nių at­min­ty­je

Aki­vaiz­du, kad tė­vas Sta­nis­lo­vas yra vie­na iš­ki­liau­sių XX a. Lie­tu­vos as­me­ny­bių, mo­ra­li­nis au­to­ri­te­tas, gy­vo­sios krikš­čio­ny­bės sim­bo­lis, ku­rio tik­ro­ji jė­ga ir vie­ta vis dar lau­kia tin­ka­mo įver­ti­ni­mo ir api­bend­ri­ni­mo. Bus ra­šo­mos jo biog­ra­fi­jos, ana­li­zuo­ja­ma so­cia­li­nė ir teo­lo­gi­nė dokt­ri­na, gin­či­ja­ma­si, ko­kiam li­te­ra­tū­ros žan­rui pri­skir­ti­ni jo pa­moks­lai.

Sa­vo va­lan­dos dar lau­kia ir tė­vo Sta­nis­lo­vo R.M.Ril­kės ver­ti­mai. Gal ka­da nors jie bus iš­leis­ti. Sa­vo tik­rą­ją vie­tą tė­vas Sta­nis­lo­vas dar at­ras ir Lie­tu­vos baž­ny­čios, dva­si­nin­ki­jos is­to­ri­jo­je. Nė vie­nas šių už­da­vi­nių ne­bus leng­vas, nes ir šian­dien, praė­jus ke­lio­li­kai me­tų po jo mir­ties jis sun­kiai tel­pa į bet ko­kius rė­mus.

Tė­vas Sta­nis­lo­vas sa­ky­da­vo: „Kai ma­ne mi­nė­si­te, kal­bė­ki­te ne apie ma­ne, bet ma­no nu­veik­tus dar­bus“. Sa­vo gy­ve­ni­mu pa­da­rė vis­ką, kad ne­bū­tų už­mirš­tas. Da­bar mū­sų ei­lė – pa­ly­dė­ti jį į ant­rą­jį šimt­me­tį – da­bar jau gy­ve­ni­mui is­to­ri­jo­je ir gy­vo­je žmo­nių at­min­ty­je.

---

Tė­vo Sta­nis­lo­vo min­tys

Tik Die­vas ma­to šir­dį, o žmo­gus ma­to tik vei­dą. Nes­ku­bė­ki­me su pa­smer­ki­mu, nes kiek­vie­na­me yra gė­rio ki­birkš­tė­lių

–

Du da­ly­kai svar­biau­si: aš ma­tau ir džiau­giuo­si, kad ga­liu veik­ti, ir aš su­pran­tu, kaip svar­bu iš­tver­ti, kai į ma­ne kė­si­na­si be ga­lo žiau­rios ar­ba ab­sur­diš­kos ap­lin­ky­bės. Šios dvi pa­tir­tys man bū­ti­nos, kad jaus­čiau­si ga­lįs iš­lai­ky­ti pu­siaus­vy­rą, taip rei­ka­lin­gą man, ma­no tau­tai ir ma­no vals­ty­bei.

–

Be ge­rų dar­bų ti­kė­ji­mas yra mi­ręs.

–

Pro­tas, va­lia ir jaus­mai – trys sty­gos, ir jos tu­ri skam­bė­ti har­mo­nin­gai.

–

Tie­sos sam­pra­tą pa­de­da su­kur­ti moks­las, gė­rį – mo­ra­lė, gro­žį – mei­lė.

–

Gė­ris tu­ri cir­ku­liuo­ti tarp žmo­nių. Tar­nau­da­mas ki­tiems – tu­ri su­deg­ti.

–

Vi­suo­met jau­čiau tik mei­lę žmo­nėms.

–

Esu va­do­vė­lis be vir­še­lių. Vis­kas, kas yra ma­ny­je, vi­sur ir vi­sa­da yra at­vi­ra“.

–

Mes tuš­čiai vargs­ta­me ir blaš­ko­mės, ieš­ko­da­mi blo­gio šak­nų, bet ne­priei­da­mi prie To, ku­ris Ra­my­bę tei­kia. Yra toks žo­dis – „apaš­ta­lau­ti“. O man tas žo­dis ne­kim­ba. Aš jį no­riu pa­keis­ti ki­tu žo­džiu – my­lė­ti... Ir baig­ta.

Ar­ba dar ki­taip sa­kant – at­ver­ti du­ris atei­nan­čiam.

–

Pa­sau­ly­je di­du ir kil­nu vi­sa, kas yra sa­vo vie­to­je. Mes, ku­riems ten­ka la­bai ma­ži da­ly­kai, la­bai smulk­me­niš­kas gy­ve­ni­mas, ži­no­me: tai, kas ma­ža, Die­vo aky­se ga­li bū­ti la­bai di­din­ga.

–

Pa­sau­lis nė kiek ne­di­dė­ja nuo to, kad mes no­ri­me tik at­ro­dy­ti di­de­li, o ne bū­ti.

–

Am­žių am­žius bu­vo ir, ma­tyt, bus dvi žmo­nių gru­pės. Vie­nų vei­dai bus nuo­lat pa­kel­ti į dan­gų, ant­rie­ji iš jų juok­sis, šai­py­sis, va­dins sva­jo­to­jais. Tie, ku­rie mo­ka iš­lai­ky­ti pa­kel­tas gal­vas, yra tar­tum švie­sos lai­di­nin­kai į šią pil­ką ir nuo­bo­džią že­mę.

–

Die­vas nuo­lat siun­čia sa­vo švie­są į že­mę, bet ma­ža lai­di­nin­kų, ma­ža pa­kel­tų gal­vų ir šir­džių.

–

Jei­gu, ne­si­grę­žio­da­mi į ša­lis, ty­liai sau pa­sa­ky­tu­me: „Aš tu­riu bū­ti ge­res­nis“ – nuo to tru­pu­tė­lį pa­ge­rė­tų pa­sau­lis.

–

Tik kad aš nie­ka­da ne­bū­čiau šal­ta aukš­ta sie­na, kad bū­čiau du­rys.

Te­gul aš nie­kad nie­kad jų neuž­da­ry­siu prieš sū­nų pa­lai­dū­ną.

–

Jei­gu žmo­nės bū­tų už­mir­šę žo­dį „Tu“, o sa­ky­tų tik žo­dį „Aš“, že­mė­je jau sa­vai­me bū­tų pra­ga­ras“.

–

Aš vi­suo­met tei­giau, kad grįž­tan­tį rei­kia priim­ti. Su mei­le priim­ti kly­du­sį. Do­va­no­ti jam, o ne ker­šy­ti.

Tai ma­no gy­ve­ni­mo ir ma­no pa­moks­lų leit­mo­ty­vas.

–

Be ge­rų dar­bų ti­kė­ji­mas yra mi­ręs.

–

Mei­lė tu­ri daug laip­tų. Daug vi­so­kiau­sių pa­va­di­ni­mų. Gra­žiau­sias mei­lės su­vo­ki­mas – tar­nys­tė.

 

Gied­rius BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Kai ma­ne pri­si­min­si­te, kal­bė­ki­te ne apie ma­ne, o apie ma­no nu­veik­tus dar­bus“. Tė­vas Sta­nis­lo­vas.

„Ge­ru­mas nė­ra teo­ri­nė są­vo­ka, bet konk­re­tus veiks­mas. Pa­duok duo­nos rie­kę, pa­sa­kyk žo­dį ir jau žmo­gui geriau“, – sa­ky­da­vo tė­vas Sta­nis­lo­vas.

Vi­tos MOR­KŪ­NIE­NĖS nuo­tr.

Tė­vas Sta­nis­lo­vas bu­vo ne­tur­to aris­tok­ra­tas. Jis sa­ky­da­vo: „Daik­tai gra­žūs ta­da, kai jie yra, o ne ta­da, kai juos tu­ri.“

„Ta gra­žio­ji lai­min­go­ji ce­lė“, – taip sa­vo as­ke­tiš­ką būs­tą va­din­da­vo Pa­ber­žės ga­ny­to­jas.

Šimt­me­ti­nės Pa­ber­žės kle­bo­ni­jos sie­nos pri­si­me­na ir ku­ni­go, 1863 m. su­ki­li­mo va­do An­ta­no Mac­ke­vi­čiaus žings­nius, ir de­šimt­me­čius tru­ku­sią tė­vo Sta­nis­lo­vo tar­nys­tę, ir tūks­tan­čių pi­lig­ri­mų gy­ve­ni­mo is­to­ri­jas.

Kal­to me­ta­lo sau­lu­tės se­niai yra ta­pu­sios Pa­ber­žės sim­bo­liu.

Ato­kus Pa­ber­žės baž­nyt­kai­mis tė­vo Sta­nis­lo­vo dė­ka ta­po pla­čiai Lie­tu­vo­je ir pa­sau­ly­je ži­no­mu dva­sios cent­ru.

Tė­vo Sta­nis­lo­vo ran­ko­mis iš­puo­se­lė­tas kiek­vie­nas Pa­ber­žės kam­pe­lis.Čiur­lio­niš­kai sta­nis­lo­viš­kos Pa­ber­žės ka­pi­nai­tės.

Tė­vas Sta­nis­lo­vas Pa­ber­žė­je su­kū­rė gie­dan­čių daik­tų ka­ra­lys­tę. Jis sa­ky­da­vo, kad pa­pras­ti daik­tai dai­nuo­ja, o šven­ti – gie­da.

Tė­vo Sta­nis­lo­vo pa­stan­go­mis su­rink­tos uni­ka­lios baž­ny­ti­nių rū­bų ir reik­me­nų, liau­dies me­no ir bui­ties ra­kan­dų ko­lek­ci­jos.

Kiek­vie­nas Pa­ber­žė kam­pe­lis iš­puo­se­lė­tas tė­vo Sta­nis­lo­vo ran­ko­mis.