Naujausios
Tarpukario Lietuvos mokytojas ir švietėjas Juozas Gobis
Juozas Gobis – vienas ryškesnių tarpukario Lietuvos mokytojų, pedagoginės literatūros autorių, rašęs ne tik pedagogine tema, bet ir įvairiais psichologijos, filosofijos, poetinės kūrybos klausimais, domėjęsis kraštotyra.
Genė JUODYTĖ
Susilaukdavo ir kritikos
Didžiąją dalį savo darbų parengė, mokytojaudamas atokiose Lietuvos vietose ir neturėdamas šalia autoritetų ar bendraminčių, iš kurių galėtų gauti kvalifikuotus patarimus vienu ar kitu klausimu. Platus nagrinėjamų temų ratas reikalavo nemažai žinių iš įvairių sričių, o jų kartais knygelių autorius stokodavo. Dėl to susilaukdavo vieno ar kito įtakingo asmens kritikos.
Apie mokytojo parengtą ir 1924 m. išleistą „Visuomenės mokslo vadovėlį“ profesorius A. Voldemaras štai kaip atsiliepė: „Sudarytas jis nelabai vykusiai, o išdėstytas vėl negeriau, parašytas jis tiek sunkiai, kad kažin ar mokiniai daug ką iš jo supras [...] Gobis nesugebėjo išaiškinti skirtumo tarp kooperatyvo ir akcinės bendrovės...“
Rašymas teikdavo dvasinės atgaivos
Visas tas klaidas pateisinti labai tiktų liaudiškas posakis: „Kas nedirba, tas neklysta“. O dirbo J. Gobis labai daug. Savarankiškai išmoko ir svetimų kalbų. Jų mokėjo net aštuonias, o šešiomis kalbomis galėjo rašyti.
Anot rašytojo ir žurnalisto P. Naujokaičio, „išmokęs daug svetimų kalbų, lengvai iš įvairių autorių sukomplektavo įvairaus turinio knygas.“ Knygelių rašymas jam teikdavo dvasinę atgaivą po sunkaus darbo mokykloje.
Tarpukario Lietuvos trečiajame dešimtmetyje pasirodė daugiau nei dvidešimt mokytojo parengtų ir išleistų knygelių. O kur dar straipsniai, publikuoti įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose.
Apie tai, koks įvairus buvo Juozo Gobio gvildenamų temų spektras, vaizdžiai byloja keleto straipsnių, publikuotų 1938 m. žurnale „Draugija“ (beje tais metais čia jis paskelbė daugiausia publikacijų) pavadinimai. O jie buvo tokie: „Žmogus ir ekonomika“, „Moderniškojo žmogaus gyvenimo idealai“, „Karas krikščioniškos minties šviesoje“, „Apie imperializmą“, „Eugeniškosios sterilizacijos klausimu“ (apie abortus). Žymią vietą J. Gobio publicistikoje užima laiškai žinomam politikui, profesoriui Augustinui Voldemarui. J. Gobis buvo artimas profesoriaus draugas, jo idėjų palaikytojas.
Žinios apie gyvenimą gan kuklios
Sovietmetis ir prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sujaukė mokytojo gyvenimą. 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus. Už geležinės uždangos liko ir jo darbai. Juozo Gobio knygelės buvo išimtos iš sovietinės Lietuvos bibliotekos fondų.
Dėl tos priežasties daugumai šis žmogus arba nežinomas, arba labai mažai žinomas. O ir šiandien turimos žinios apie J. Gobį gan skurdžios.
Dvidešimtmetis – Klovainių pradžios mokyklos mokytojas
Gimė 1895 m. sausio 25 d. Matelėnų kaime (dab. Molėtų r.) bežemių valstiečių šeimoje. Pradžios mokyklą baigė Joniškio miestelyje, o gimnaziją – Vilniuje. Būdamas dvidešimties, pradėjo mokytojauti.
Pirmoji darbo vieta – Klovainiuose. Čia atvyko 1915-aisiais. Tapo pradžios mokyklos mokytoju. Miestelio gyventojas Antanas Korsakas suteikė pastogę – užleido vieną iš turimų namų. Kažin ar pagalvojo tada senasis klovainietis, kad savo namuose apgyvendino būsimąjį žentą.
Netrukus į Klovainius gyventi persikėlė visa gausi Gobių šeima: tėvas Mykolas su antrąja žmona Felicija bei pulku jau suaugusių vaikų.
Gobio broliai čia ilgai neužsibuvo, išvažinėjo kas kur. Kitaip susiklostė seserų likimai. Elena Klovainiuose liko visam laikui, nes ištekėjo už jau minėto A. Korsako sūnaus Mečislovo. Zofija liko netekėjusi.
Mirus tėvui (palaidotas Klovainių miestelio senosiose kapinėse – aut. past.), abi su motina išsikėlė pas vieną iš brolių. Yra žinoma, kad jis buvo kunigas. Klovainiuose šeimą sukūrė ir Juozas Gobis. Nuotakos toli ieškoti neteko. Ja tapo Korsako dukra Leonora.
Gimnazijų mokytojas
1918 m. J. Gobis paaukštinamas pareigose – paskiriamas ką tik įsteigtos Linkuvos „Saulės“ progimnazijos mokytoju. Giminaičių teigimu, mokytojaudamas Linkuvos progimnazijoje, nepamiršo ir Klovainių. Kurį laiką čia dar mokytojavo.
1918 m. sausio 1 d. „Lietuvos aido“ laikraštyje J. Gobis pateikė tokio turinio žinutę iš Klovainių: „Prie vietinės liaudies mokyklos, leidus okupacinei valdžiai, atidaryti vakariniai kursai suaugusiam jaunimui; išguldoma lietuvių kalba (gramatika ir rašyba), vokiečių kalba, tikyba, aritmetika, prigimties istorija, geografija ir Lietuvos istorija. [...] Kursus lanko 15 žmonių, moterų ir vyrų.“ Vasario mėnesį tame pačiame laikraštyje rašė, kad „yra atidaromi antri kursai, kurie dirbs šventadieniais ir skiriami suaugusiems nemokantiems rašyti.“
1927 m. Gobis perkeliamas į Rokiškio gimnaziją. Čia dirbdamas, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete išlaikė valstybinius egzaminus ir įgijo aukštesniosios mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo teises. 1929–1930 metais buvo Plungės gimnazijos direktorius, po to nepilnus metus mokytojavo Ukmergės gimnazijoje.
Profesoriaus A. Voldemaro palaikymas atsliepė darbui
1931-ųjų gegužę iš darbo atleistas. Tam didelės įtakos turėjo, kad J. Gobis viešai palaikė profesorių, buvusį Lietuvos vyriausybės Ministrą pirmininką (1926–1929) A. Voldemarą jo nesutarimuose su Prezidentu A. Smetona.
Netekęs darbo, apsigyveno Klovainiuose. Daug laiko skyrė kraštotyrai. 1939–1942 m. Šiaulių kraštotyros draugijos leistas žurnalas „Gimtasai kraštas“ išspausdino J. Gobio publikacijas: „Liaudies medicina Klovainių parapijoj“, „Liaudies meteorologija ir agronomija Klovainių apylinkėje“, „Liaudies veterinarija Klovainių apylinkėje“, „Aukštaičių vaišės“.
1944 m. su šeima pasitraukė į Vakarus. Iki 1951 m. gyveno Vokietijoje, dirbo mokytoju. 1951-aisiais apsigyveno JAV. Mirė 1970-aisiais Klivlende.
Spaudoje bendradarbiavo nuo Klovainių laikų
Bendradarbiauti spaudoje pradėjo, dirbdamas Klovainiuose. Pradžioje trumpas žinutes iš miestelio gyvenimo siuntinėjo į laikraščius „Lietuvos aidas“, „Dabartis“, „Darbo balsas“. Vėliau temų ratas platėjo, straipsniai tapo sudėtingesni. Juos publikavo žurnalai „Draugija“, „Švietimo darbas“, „Lietuvos mokykla“, „Šaltinis“ „Židinys“, „Logos“, laikraščiai „Rytas“, „Panevėžio balsas“ ir kt.
Parašė knygeles „Asmenybė ir kultūros pagrindai“ (1921), „Pirmosios jaunystės psichologija“ (1923), „Poetinės kūrybos filosofija“ (1925), „Jaunuolio onanisto psichika ir jos auklėjimas“ (1926), „Dechristianizuoto žmogaus siela dailiosios literatūros šviesoje“ (1927), „Meilė ir gyvenimas“ (1927), „Profesorius Augustinas Voldemaras (1930), vadovėlius „Trumpas visuomenės mokslo vadovėlis“ (1926), „Trumpas pedagogikos istorijos kursas“ (1930) ir kt. Ne vieną knygelę parengė ir Linkuvoje, o dviejų iš jų – „Poeto psichikos bruožai“ (1926) ir „Moterų psichikos bruožai“ (1927) antraštiniuose lapuose nurodė, kad čia ir išleido.
Juozas Gobis su tėvu. 1930 m. Iš V. Grigaliūnienės šeimos archyvo.
Gobių gyvenamasis namas Klovainiuose.
V. Grigaliūnienės nuotr.
Poeto psichikos bruožai
Ištraukos iš to paties pavadinimo J. Gobio knygos. Kalba netaisyta
Norint bent bendrais bruožais genialaus poeto sielą nušviešti, reikia susitarti dėl paties genialumo esmės. Visų pirma reikia genialumą skirti nuo talento. Talentu paprastai vadinamas nepaprastas gabumas bet kokiam darbui, pav., kalbų mokslui, amatams, muzikai. Tad muzikos virtuozas nėra genijus, o vien talentingas žmogus. Genialumas ryškiausiai pasirodo filosofijoj ir meno kūryboje, tad žymūs filosofai, poetai, muzikai, kompozitoriai, tapytojai, skulptoriai yra genijai, nes jie savo kūriniais parodo daugiau originalumo, ne kaip eiliniai mokslininkai, technikai ir amatininkai. Taigi genialumas yra identiškas su kūrybos originalumu.
Kas talentingam žmogui lengvai duodasi, tai normalios psichikos žmogui tėra prieinama tik per stropų darbą. Per uolų darbą kiekvienas inteligentas gali tapti mokslininku, betgi genialiu poetu ir filosofu tegali tapti tik geniali asmenybė.
Genijaus psichika neturi iš esmės naujų savumų: ji tėra tobulesnė, žmoniškesnė, negu paprastų žmonių.
Genialaus poeto siela paprastai turi šiuos ypatumus: poetas yra dvasingas; jo psichiniame gyvenime daug reikšmės turi dvasinės vertybės; jis yra jautrus savo ir kitų sielos virpėjimams, jo individualybė yra labiau išsiplėtus, jis giliau reaguoja į grožio ir moralinio gėrio reiškinius, o kadangi gyvenime gėrio ir moralinio grožio nėra kiek reikiant, tai poetas stengiasi jį kurti; tad poetiškoji kūryba kyla iš autorių intensyvaus grožio ir gėrio troškimo, kuris yra vyriausias filosofijos ir poezijos kūrimo akstinas.
Tie patys kasdieniniai įspūdžiai poeto sieloj sukelia daug turiningesnius, painesnius sielos virpėjimus, negu paprastiems žmonėms. Pasak Strindbergo, kur nepoeto siela iš nepasitenkinimo tesusiraukia, ten poeto siela verkte verkia; kur nepoetas iš džiaugsmo tenusišypso, ten poetas juokais apgenda.
Nepoetų siela daug „pilkesnė"; jie savo pergyvenimais yra silpni blogybėje ir gėrybybėje: jie, palyginti, nemoka nei labai mylėti, nei labai neapkęsti, nemoka nei labai verkti, nei labai džiaugtis.
Apskritai, nepoetų sieloj nėra tokio didelio kontrasto, todėl jų psichinis gyvenimas yra daug „pilkesnis“, negu genialių poetų, ir todėl objektyvus gyvenimas nepoetams nėra toks margas, kaip poetams.
Fantazijos turiningumas ir lankstumas įgalina poetą naujus vykusius posakius išrasti: žodžių sugrupavimas pareina nuo autoriaus sąmonėje esamų vaizdų ir minčių. Jei sąmonėje nėra atitinkamo vaizdo, atitinkamos minties, tai negali būti estetiško posakio, kuris yra turimosios minties simbolis. Tuo būdu genialus poetas yra ne vien vaizdų, idėjų ir tipų, bet ir kalbos, ir stiliaus kūrėjas.
Kadangi poeto sieloj yra intensyvus palinkimas ne vien į žmoniškumą, bet ir į gyvuliškumą, kadangi genialūs žmonės intensyviau veržiasi į pilnutinį gyvenimą, tai jų privatus, užkulisinis gyvenimas toli gražu ne visada atitinka jų kūrybos ideologiją [...] Nors ir sakoma, kad poezijos kūriniai esą jų autorių didžiosios išpažinties nuotrupos, betgi toli gražu ne visos poetų silpnybės yra pasauliui žinomos. Pats Goethe yra pasakęs, kad genialūs žmonės griežtai smerkia tokias silpnybes ir tokias pažiūras, kurios pirma buvo jų pačių silpnybėmis.
Genialus žmogus neturi jokio intensyvaus psichinio reikalo testamentu ir savo palikuonimis rūpintis, nes jo kūriniai vistiek didelėmis raidėmis užfiksuoja jo gyvenimo ir darbų pėdsakus ir neleidžia jo atminimui veikiai išnykti iš žemiškojo gyvenimo arenos. Dėl to genijai paprastai turi silpnesnį tėvišką instinktą: paprastai kuo kuo žmogaus psichika biednesnė, kuo jis mažiau kitiems ir kultūrai per savo gyvenimą yra davęs, tuo jis labiau savo vaikus myli, nes ji yra vienintelė priemonė numirėlio gyvenimo atminimui pailginti. Juo tėviškas instinktas intensyvesnis, juo savo vaikų meilė didesnė, – juo subjektas paprastai mažiau genialumo turi.