TARP SVAJONIŲ IR NORŲ

TARP SVAJONIŲ IR NORŲ

TARP SVAJONIŲ IR NORŲ

Vytautas BIKULČIUS

Galime tik pasidžiaugti, kad leidykla „Baltos lankos“ operatyviai pateikė pernai Prancūzijoje rašytojo Grégoire‘o Delacourt‘o (Greguaro Delakuro) išgarsėjusio romano „Mano norų sąrašas“ vertimą į lietuvių kalbą (iš prancūzų kalbos vertė Ugnė Milaševičiūtė).

Romanas nustebins skaitytoją savo paprastumu ir skaidrumu, jį pakerės knygos išmintis. Ir galbūt pakeis jo požiūrį į gyvenimą, kuriuo šiandien daugelis nepatenkinti ir kalba apie jį su nusivylimu.

Romano autorius tarsi teigia, kad gyvenimas yra nepakartojamas, kiekvienam jis kitoks ir tik reikia pasistengti jį suprasti. Suprasti kad ir tokius paprasčiausius dalykus – svajonės gali būti be galo gražios, bet jos retai išsipildo. Tuo tarpu norai dažniausiai būna banalūs ir trumpalaikiai. O gal čia ir yra visa gyvenimo esmė?

Ją, regis, suvokia romano pasakotoja Žoslina, penktą dešimtį bebaigianti moteriškaitė, suprantanti, kad nėra gražuolė, kad yra gana apkūni ("man reikia pusantros vietos atsisėsti") ir jos net negali apglėbti vidutinio stoto vyras. Tačiau pažvelgusi į veidrodį, ji jaučiasi graži ir jai to pakanka. Kitaip tariant, ji puikiai supranta, kad gyvenime yra daug smulkmenų, dėl kurių neverta verstis per galvą. Ji taip pat suvokia, kad daug ko gyvenime negali pakeisti, bet jausdamasi gerai, gali visus tuos nemalonius dalykus užmiršti.

Kas be ko, Žoslina turėjo ir svajonių. Ji tikėjosi, kad jai pirmąjį bučinį padovanos Fabjenas Deromas, tačiau išėjo kitaip. Ji laukė riterio ant balto žirgo ir manė, kad ištekės už vyruko, panašaus į aktorių Venantiną Venantinį, tačiau tapo ledų gamyklos darbuotojo Žosleno žmona. Jos vyras nebuvo panašus į aktorių, nuo jo balso nealpo moterys. Tačiau ji greitai suprato, kad ne visoms svajonėms lemta išsipildyti. O jei jau su Žoslenu nugyveno dvidešimt vienerius metus, vadinasi, jis nebuvo blogiausias vyras, kuris dar iki šiol svajoja nusipirkti plokščiaekranį televizorių, džipą „Porsche Cayenne“ ir DVD filmų apie Džeimsą Bondą kolekciją.

Negali sakyti, kad gyvenimas lepino Žosliną. Būdama septyniolikos, ji neteko motinos, vėliau tėvas patyrė insultą, ir su savo gimdytoju duktė galėdavo pabendrauti tik šešias minutes, nes vėliau jam aptemdavo protas. Su Žoslenu ji susilaukė trijų vaikų. Pirmasis – Romenas dabar jau mokėsi prekybos mokykloje, duktė – Nadina dirbo aukle Londone ir statė kino filmus, o Nadeža mirė maža.

Tačiau Žoslina nenuleido galvos, vargo, kas jai skirta ir mokėjo džiaugtis gyvenimu. Tuo labiau kad visą širdį atiduodavo savo siuvimo reikmenų krautuvėlei, susilaukdama atitinkamo dėmesio ir iš savo klienčių, nes leido internetinį dienoraštį „Dešimtauksopirštų“, kurį aplankydavo nemažai jos krautuvėlės lankytojų. Ir nors jos gyvenimas nėra toks, apie kokį ji svajojo, bet, vis dėlto, su savo vyru Žoslenu ji jautėsi laiminga, o pakeisti gyvenimą, jos manymu, nėra lengva.

Šito labiau troško jos bičiulės iš gretimos kirpyklos – Danielė ir Fransuaza, kurios kas savaitę pirko loterijos bilietus ir tikėjosi, kad joms nusišypsos laimė, kuri pakeis jų gyvenimą. Deja, laimė jas vis aplenkdavo... Bet sykį joms pavyko įkalbėti Žosliną, kad ši irgi nusipirktų bilietą. Kokia buvo jos nuostaba, kai išaiškėjo, jog jos bilietas laimėjo aštuoniolika milijonų su trupučiu eurų. Atsiimdama čekį, ji sužino iš psichologės, kokie pavojai jos dabar tyko: artimųjų ir giminaičių, nepažįstamų žmonių atakos, kad tik iš jos nugvelbtų dalį pinigų. Užtat apie laimėjimą ji nepraneša nei savo vyrui, nei savo draugėms.

Autoriui pavyksta labai tiksliai pavaizduoti, kaip toks milžiniškas laimėjimas gali pakeisti žmogų. Žoslinos sąmonėje nuolat iškyla sąrašas su jos norais – čia ir paltas, ir rankinė jai pačiai, ir automobilis vyrui, ir naujas lygintuvas, ir plokščiaekranis televizorius, ir filmų kolekcija.

Tačiau Žoslina atsilaiko prieš tas pagundas. Ji net paslepia loterijos bilietą bate, kad jis ją mažiau trikdytų. Tačiau bilietą aptinka jos vyras. O jis šiai – norų – pagundai atsispirti nepajėgia, ir per trumpą laiką ištaško tris milijonus eurų. Kai jį ima graužti sąžinė, jis likusius pinigus grąžina žmonai. Vis dėlto, Žoslina suranda ir savo svajonę – ne pinigus, bet vyriškį, kurį prieš kiek laiko buvo sutikusi Nicoje.

Dabar jie dviese. Gal pilna laimė ta, kai ji sužino, kad jos klientės laimingos, skaitydamos jos tinklaraštį, gal kai ji sužino, kad jos duktė laukiasi, gal kai jos pirkėjos ieško siūlų?..

Nepaprastai išmintinga knyga tarsi patvirtinanti, kad gyvenimas yra nepaprastas, bet ne todėl, kad jame įvyksta stebuklai ir išsipildo svajonės, bet todėl kad gyvenimas yra tavo ir tu jį gyveni. Kitaip tariant, todėl jis ir yra stebuklas. Bet tavo valia – ką renkiesi: svajones ar eilinius norus... Ir vienu, ir kitu atveju – nuo gyvenimo nepabėgsi...