Naujausios
Vytauto kūrybą skaitau, ją analizuoju jau daug metų, todėl paėmęs į rankas naują, beje, Kuršėnų garbės piliečio Stasio Lipskio Vilniuje išleistą kūrinį, žinojau viena – nenusivilsiu atvėręs Vytauto atvirus langus (atvirlangius). Nesvarbu, kad tas žvilgsnis kiekvienam iš mūsų pro savąjį langą kiek skiriasi, bet kiekvienas savo gyvenimuose juos turime, pro juos žvelgiame, apmąstome savo prasmes, išeiname pro juos mintimis ar fiziškai į pasaulį. Ir nesvarbu, kur tu, žmogau, gyveni – Kuršėnuose ar Linkuvoje, Vaškuose ar Micaičiuose.
Pamatęs simbolių kupiną knygos viršelį, nejučia jį sutapatinau su savo pilietinės publicistikos knyga “Mano provincija” (2008). Vytauto knygos viršelyje – vaizdas iš jo namų lango – kiek romantizuoti Ventos vingiai su krūmokšniais ir neramiu dangumi, o manajame dailininkė Jurgina Jankauskienė pasitelkė ne tik gimtosios trobos lango simbolį su senolių siuviniais, bet ir bures languose, kurios gali nunešti į pasaulio platybes ir padeda sugrįžti atgal.
Vytautui “Langas – riba tarp vidaus ir išorės pasaulio, tarp čia ir ten, šiapus ir anapus. Riba, kuri kažkada galbūt baugino, bet ir gundė ją peržengti”. Lango metafora yra labai dėkinga autoriui. Juk pro juos matai visus metų laikus “lango paveiksle”, matai užburiančią “vakarinio dangaus tapybą” ir “vakaro saulę tapytoją”. Pro juos skverbiasi “sudegusių langų tuštuma”, iš lėto vakarėjanti šviesa, ja teka Senupė, o “Ventos slėniai ant lango išlieja tobulas akvarėles”. Tų daugiaprasmių, daugiašakių akvarelių tiek daug, kad gali sakyti: “Kiek daug šiandien gyvenimo. Jis nebesutelpa į mūsų langus. Jis nebetelpa ir į upę, kuri teka debesų kloniais”.
Taigi apie ką pristatoma knyga? Atsakysiu knygos žodžiais: „apie ribas, dalijančias gyvenimą“. Ar geriau pasakysi, ar tiksliau pakomentuosi, jei ne knygos autorius? Tai knyga apie tavo santykį su praeitimi, tuo „asmeniniu muziejumi“. Tai tavo, mano, mūsų knyga.
Tai yra knyga ir paieškos, kas yra poezija ir kas nėra, kas yra kūryba („palaima ar apsėdimas?“); kas yra menininkas provincijoje, kaip jis vertinamas ar apšnekamas. Tai bandymas atsakyti, kas yra „žmonės, pripildyti pilnaties“.
Tai yra ieškojimas atsakymo, kas yra kūrybinė vienatvė ir kam ji reikalinga. Tai yra nebanalus kalbėjimas apie gyvenimo prasmę. Beje, Vytautas neįkyriai perša mintį, kad apie gyvenimo prasmę(es) gali geriau su(si)vokti žmogus, gyvenantis bažnytkaimyje, kaime, miestelyje, kur gyvenimo tėkmė ramesnė, lėtesnė. Tai gyvenimas „Toli nuo Vilniaus“:
toli nuo Vilniaus, kur nesustoja traukiniai,
kur debesų vijokliai vėjus apsiraizgo.
šešėlių laikrodis ant sienos pakabintas
sulaiko laiką, skubantį išbėgti pro duris.“
Skaitytojams paminėsiu keletą detalių apie knygą. Tai tik mano nuomonė, kurios, gink Dieve, neperšu jums.
Autorius savo kūryboje dažniausiai neatsiplešia nuo savo gyvenimo, savo aplinkos, savo buvusių praeityje darbų. Vytautas – ne išimtis. Jis – humanitaras, paveldosaugininkas, poetas, rašytojas. Ir visa tai palieka pėdsakų jo knygose. Vytauto geroji savybė – žodžio atranka ir paieškos, reiklumas besirenkant žodžius. Drįstu teigti, kad tai dėl to, kad turėjo puikių mokytojų kalbininkų: Vytautą Vitkauską, Kazimierą Župerką, Vytautą Sirtautą, Juozą Pikčilingį. Pagarba žodžiui, sakinio konstrukcijai, teksto visumai atėjo iš meilės savo kraštui, savo mokytojams, tėvams, kaimynams, gimtojo žodžio vartotojams. Gal ir tie autoriaus mėgstami ir godojami dvišakniai, mįslingi, spinduliuojantys, daug talpinantys sudurtiniai žodžiai atkeliavo iš V. Vitkausko žodyno pamokų: „vasarvidis, vasaržalis, vasarvagis, kreivašakis, senobelės, bobkalniai, kipškalniai, langovaizdžiai, senupė, medgalis, tamsmetis“...
Žodžio spindesį liudija ir reti žodžiai: „ataudai, priekalba“. Atskirai reiktų kalbėti apie žodžius-simbolius: „sodas, kalnas, šviesa, obuolys, obelis“: „Kiekvienas turime savo obelį. Kai kas – ir savo sodą. O jei neturime, galbūt mus aplanko vizija, kaip mūsų obelis turėtų atrodyti, kokiais žiedais pražysti ir kokie obuoliai galėtų ant jos šakų nokti“; „kiekvienas sodas – vis kitoks praeities paveikslas“.
V. Kirkutis yra realistas, mato ir šių dienų skolinių invaziją į kasdienę vartoseną su „eurokalbos“ elementais: „eurovaistinė, Eurolyga, euromąstymas, eurožmonės“...
Akivaizdu, kad Vytautui svarbus ir pasyviuoju šiandien tapęs žodynas, atkeliavęs iš istorijos žodynų, suteikiantis mįslingumo, ir aktyvusis žodynas. Jam svarbi, aktuali žodyno kaita, žodžių virsmas. Tai, matyt, pagrindinė priežastis, bent jau taip man atrodo, kad savo leksikos mokytojo V. Vitkausko dūnininkų žodyną V. Kirkutis skaito kaip istorinį romaną, žodžius girdi kaip per istorijos pamoką. Tai ir atsakymas, iš kur Vytautas ugdėsi tą žodyno klausą – iš mokytojų, gimtojo krašto senolių, žodynų, gyvosios kalbos.
Pristatoma knyga primena ir kitą V. Kirkučio bruožą – jis yra savo krašto patriotas, metraštininkas. Taigi nestebina jo knygoje primenamos, aktualizuojamos Kuršėnų krašto istorinės asmenybės, kurios mažiau žinomos jaunajai šių dienų kartai: Bronislovas Romaitis, Kazimieras Kukanauza, Tomas Zauka, Leonardas Skėrys. Apie juos Vytautas kalba kaip apie darbščiąsias biteles, o kai skaitai apie Vytauto aprašomus darbštuolius, matai jį patį, tą darbščiąją bitelę, kuriančiąją bitelę. Ir čia dar viena sąsaja su garbiu Šiaulių rajono Bridų kaimo sūnumi – mecenatu, kunigu, knygų leidėju išeivijoje JAV Pranciškumi Mykolu Juru, kurį filosofas Antanas Maceina yra įvardijęs „Juru bruzdelninku“, „zvimbiančia bitele“. Toks ir darbštusis literatūros darbininkas V. Kirkutis. Neatsitiktinai jis, ta kuriančioji bitelė, kaip niekas kitas, nusipelnė ir buvo apdovanotas Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.
Knygos žavesys – tylioji refleksija, Vytautas garsiai nešaukia, patetiškai nedemonstruoja savo minčių. Jo kūrybos žavesys – mokėjimas tyliai džiaugtis kamanės zvimbesiu, zyzimu, bičių, tų Dievo bitelių, zvimbesiu.
–
Grįžtu prie gana įmantraus straipsnio pavadinimo. Jis labiau suvokiamas sugrįžus prie knygos turinio. Kai knygą skaitai ne vieną kartą, kai norisi pasitikrinti, pasikartoti. Tada suvoki, kad Vytauto knyga balansuoja tarp matomo ir nematomo, tarp fizinės ir dvasinės būsenų išgyvenimų, tarp daikto ir jausmo, tarp garso ir ramybės, tarp bėgsmo ir pauzių. Tai yra kalbėjimas apie tą trapią ribą TARP. Savo įžvalgomis, gyvenimo žmogiškąja studija Vytautas sako, kad „Kuo žmogus ilgiau gyveni, tuo labiau ilgini savo praeitį ir trumpini ateitį“.
Knygoje būtina įžvelgti Vytautui labai svarbią trimatę projekciją: praeitis, dabartis, ateitis. Knygos pabaigoje susiduriame su kiek netikėta autoriaus pasiūlyta kelione į ateitį, į 2124 metus. Tai sukelia asociacinę paralelę su dabar populiariu Norberto Černiausko kūriniu „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“. Taip Vytautas lygina, nusikelia į 1924, į 2024, 2124 metus. Ta trimatė perspektyva liudija, kad Vytautas linkęs žiūrėti į abi puses.
Atskiros analizės verta ir knygos pabaigoje atsiradusi intriguojanti „dviveidžio Jano“ tema, kur kalbama apie du matmenis – „perspektyvos ir dabarties“: „Vėl dviveidis Janas, kuriam suprasti aplinką padeda du veidai – dvi žvilgsnių kryptys. Kiek mumyse veidų? Vienas vienintelis? O gal esame dviveidės būtybės?“ Mįslės, kurioms įminti būtina dar kartą skaityti knygą. Gyvenimo knygą.
Vytautas savo naująja knyga kiekvieną iš mūsų įpareigoja MATYTI ir mąstyti savąjį Gyvenimą.
Jis visa tai įvardija tiesiog Gyvenimu: „Et, gyvenime gyvenimėli, kur tavęs nėra? Kur pažiūrėsi – visur tu...“ Tiesa, šviesesni apmąstymai sklinda pro Vytauto gimtojo namo langus. Apie juos ir norėjosi kalbėti daugiau. Kalbėti ne apie tamsos langus ir vietas, kur nėra langų. Juk Vytautas puikiai suvokia, ką sako žodžiais: „kapo duobė neturi langų. Neturi ji ir durų“; „Mirusieji nebūna laimingi“. Tai svarbūs rašytojo žodžiai, prisidedantys (retas atvejis šiais skubos laikais) prie noro grįžti prie autoriaus ištarčių. Bent jau aš pasitikiu Vytauto Kirkučio, to debesų piemens ir ganytojo, žodžiu ir mintim.