Tapome Vytauto Gasparavičiaus gyvenimo paveikslą

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuotr.
Al­ma­na­cho "Ru­dens švie­sa" pri­sta­ty­mas Šiau­lių sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos "Ai­do" fi­lia­le. V. Gas­pa­ra­vi­čius dai­nuo­ja sa­vo kū­ry­bos dai­ną. 2014 me­tų ba­lan­dis.

Dar gy­vai te­be­jau­čia­me ryš­kų, ne­ri­mas­tin­gą Vy­tau­to Gas­pa­ra­vi­čiaus bu­vi­mą Šiau­liuo­se. Čia daug kur, ypač li­te­ra­tū­ri­niuo­se ba­ruo­se, jo bū­ta, tie­sų žo­dį tar­ta, ne tik gi­ta­ros, bet ir sie­los sty­go­mis klau­sy­to­jus vir­pin­ta. At­ro­dė, kar­tu bū­si­me il­gai il­gai.

Vy­tau­tas pa­li­ko mus ne­ti­kė­tai – skau­džiam smū­giui ne­pa­si­ruo­šu­sius... Šių me­tų ge­gu­žės penk­tą­ją jam bū­tų suė­ję tik 75 - eri.

At­min­ty jis toks gy­vas. Jo žo­džiai daž­nai pa­si­ve­ja, prieš akis iš­ky­la tie­si, ori, in­te­li­gen­tiš­ka lai­ky­se­na. Esa­me įsi­dė­mė­ję su­bti­liai su­de­rin­tus švie­sių, ra­mių spal­vų išei­gi­nius dra­bu­žius, ka­lig­ra­fiš­ką, aiš­kią ra­šy­se­ną – tai­syk­lin­gą, ma­žiau­sios klai­de­lės nė su mik­ros­ko­pu neuž­tik­si.

Iš at­min­ty įsė­du­sių pa­ski­rų frag­men­tų, iš au­to­biog­ra­fi­nių blyks­nių kū­ry­bo­je, iš po­kal­bių su juo ir ar­ti­miau jį pa­ži­no­ju­siais ban­do­me ta­py­ti Vy­tau­to gy­ve­ni­mo pa­veiks­lą.

Jo gim­ti­nė – ty­lus Že­mai­ti­jos kai­mas Šap­na­giai (Ak­me­nės ra­jo­nas), kur pra­dė­jo krau­ti dva­sios tur­tą. „Pri­sik­ro­vė“ ne­ma­žai: per­skai­tė be­ne vi­sas mo­kyk­los ir apy­lin­kės bib­lio­te­kos kny­gas, pa­ty­rė bend­raam­žių drau­gys­tės gro­žį, su­ra­do sva­jo­nę – siek­ti moks­lo.

Ža­ga­rė – ant­ro­ji jo gy­ve­ni­mo sto­tis – mar­ges­nė ir gar­ses­nė jau­nuo­lį įtrau­kė į gar­sų pa­sau­lį: mu­zi­kos mo­ky­to­jas pa­kvie­tė į or­kest­rė­lį, pa­mo­kė gro­ti ar­mo­ni­ka. O for­te­pi­jo­no kla­vi­šus spau­dy­ti ban­dė iš­mok­ti sa­vo­mis jė­go­mis: per per­trau­kas pir­mas pri­pul­da­vo prie inst­ru­men­to, įgu­do jį pa­siek­ti net pro už­ra­kin­tas du­ris. Nuo šiol mu­zi­kos gar­sai ly­dės vi­sur: Šiau­lių po­li­tech­ni­ku­me, ar­mi­jo­je, Šiau­lių te­le­vi­zo­rių ga­myk­lo­je „Tau­ras“ (dir­bo 27-erius me­tus). Iš­moks gro­ti akor­deo­nu, skam­bin­ti gi­ta­ra, bend­ra­dar­bius burs į or­kest­rą, kurs mu­zi­ką dai­noms sa­vo ir ki­tų kū­rė­jų, dau­giau­siai šiau­lie­čių li­te­ra­tų, teks­tams.

Gė­rė­jo­mės juo dai­nuo­jan­čiu, su gi­ta­ra ran­ko­se. Pu­siau šo­nu ant ram­pos pri­sė­dęs, il­gą fi­gū­rą su­spau­dęs, su­lanks­tęs – kad ne­kliu­dy­tų sklis­ti švel­nių to­nų ly­riš­kam il­ge­siui... Sa­ko – „Tau­ro“ est­ra­do­je skam­bė­ju­sios ir ki­to­kios dai­nos, tran­kios, iro­niš­kos, pa­na­šios į so­cia­li­nio tu­ri­nio kup­le­tus. Sup­ran­ta­me – vis­kam sa­vas lai­kas išauš­ta.

Bet la­biau­siai jį ma­si­no li­te­ra­tū­ra. Kny­ga ska­ti­no mąs­ty­ti, at­si­rink­ti ver­ty­bes. Jos pa­veik­tas, su­ska­to ir pa­ts kur­ti. Bū­da­mas aky­las ir kri­tiš­kas gy­ve­ni­mo ste­bė­to­jas, rin­ko­si sa­ty­rą, iš­si­gry­ni­no su­pra­ti­mą apie sa­ty­ri­nės pro­zos kū­ri­mo prin­ci­pus. Pa­mė­go hu­mo­res­ką, kaip pro­fi­lak­ti­nę prie­mo­nę nū­die­nos tau­tos ne­ge­ro­vėms iš­juok­ti. Pir­muo­sius kū­ri­nius mie­lai priė­mė Šiau­lių dien­raš­čiai, spaus­di­no ir res­pub­li­ki­niai: „Lie­tu­vos ry­tas“, „Šluo­ta“.

Skai­ty­to­jus pa­sie­kė pen­ki sa­ty­ri­nės pro­zos rin­ki­niai. Nuo pir­mo­jo „Tau­to­vo­zi­ja“ (tri­jų au­to­rių lei­di­nys) iki pa­sku­ti­nio „Atk­ly­di­mai“ sa­ty­ri­kas ėjo sa­va­ran­kiš­kai („ku­riu sa­vo gal­va, nė vie­no ne­ko­pi­juo­ju, ne­mėg­džio­ju“) to­bu­lė­ji­mo kryp­ti­mi. Jo hu­mo­ras in­te­lek­tua­lus, tu­ri slap­tą ko­dą. Kad iš­šif­ruo­tum – mąs­tyk! Gal rak­tą ra­si nau­ja­da­re: „ ša­lia alio­jo te­le­fo­nas“, o gal su­dur­ti­nio žo­džio dė­me­ny­je: „nuo są­jū­džio iki sau­jū­džio“ . Ir hu­mo­res­kos pa­va­di­ni­mas ga­li bū­ti tuo rak­tu. Pa­vyz­džiu pa­si­rin­ki­me „Ži­bin­tai“. Švie­si šio žo­džio pra­smė ker­ta­si su teks­te pa­teik­tais be­ver­čiais fak­tais. Kar­tais ra­mus tik­ro­viš­kas pa­sa­ko­ji­mas apie gy­vū­nus ne­pas­te­bi­mai kei­čia­si į ale­go­ri­ją apie žmo­nes, jų ydas. Hu­mo­res­ko­se iš­vy­si­me įvai­riau­sių žmo­nių – kant­rių „ei­li­nin­kų“ (vie­nas iš jų tu­ri ir pa­var­dę – Ei­li­naus­kas) ir vi­sur pra­len­dan­čių – „su žu­vies aki­mis“, be­sar­ma­čių. Net tau­tos te­le­vi­zi­jo­je plin­ta „Apuo­ko­vi­zi­jos“ kon­kur­sai. O slap­tas ko­das – vis ki­toks.

Su­kū­ręs šim­tus hu­mo­res­kų ir jo­mis pa­gar­sė­jęs kaip sa­ty­ri­kas, pa­da­ro ne­ti­kė­tą šuo­lį – iš­lei­džia poe­zi­jos rin­ki­nį „Va­kar­vy­nis“. Nus­te­bu­siems aiš­ki­na­si – ei­lė­raš­čio for­ma leng­viau api­bū­din­ti šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus, ne­be taip or­ga­niš­kai, kaip anks­čiau, su­si­jun­gian­čio su gam­ta, bū­se­ną.

Kny­gos ly­ri­nis vei­kė­jas fi­lo­so­fiš­kai žvel­gia į gy­ve­ni­mą, jo sie­kiai aukš­ti („laukiu/žadėtojo/skrydžio aukš­tyn“). Sva­jas už­ge­si­na „be­sau­lis lai­kas“. Įdo­mūs įvaiz­džiai, po jais sly­pi to­lyn ir gi­lyn ve­dan­ti min­tis („il­sė­jais tu/radęs gir­ta­žo­lę“, „dunk­si vienuoliai/mano žings­niai“, „mokiausi/aš/skruzdėlių/ kal­bos, kad sužinočiau/nuomonę vie­nin­gą“).

Sa­ty­ri­ko plunks­nos neuž­me­tė, nors jau­tė, kad rim­tas hu­mo­ras žmo­gui vis ma­žiau rei­ka­lin­gas. Jį, sku­ban­tį, ne­su­si­kau­pian­tį, ten­ki­na anek­do­tas – trum­pas, pi­gus, nu­dė­vė­tas, per­ke­lia­vęs įvai­riau­sius kraš­tus sa­ty­ri­nis kū­ri­nė­lis.

O poe­zi­ja da­rė­si vis ar­ti­mes­nė. Tam di­de­lę įta­ką da­rė gy­ve­ni­mo ke­ly su­tik­tas poe­tas Bo­ri­sas Pu­zi­nas. Vie­nas ki­tą jie su­ra­do „Tau­ro“ bib­lio­te­ko­je prie sto­rų kny­gų ir pa­ju­to abi­pu­sį ar­ti­mu­mą.

Su­lau­kė­me ant­ro­jo ei­lių rin­ki­nio – „Tik bū­se­nos“. Ja­me gi­liai, poe­tiš­kai ana­li­zuo­ja­ma kū­rė­jo pa­sau­lė­jau­ta, fik­suo­ja­ma nuo­la­ti­nė jaus­mų ir nuo­tai­kų kai­ta. Ta pa­ti die­na ga­li nu­ves­ti žmo­nes į prie­šin­gy­bes: vil­tį („man sava/šio ryto/ kren­tan­ti ra­sa“) ir be­vil­tiš­ku­mą, nu­si­vy­li­mą („girdėt/nenoriu nieko/iš nie­kų ša­lies“); iš fi­lo­so­fi­nio liūd­no­ko bū­ties ap­mąs­ty­mo („kaip/išgyventi/nuo/medžio/krintančiam/lapui?“) per­kel­ti į pa­ska­tą veik­ti, kur­ti („ne­su­šo­kau savo/šokio dar“). Daž­na bū­se­na – tik­ru­mo, ra­my­bės ieš­ko­ji­mas („no­riu namo/pamačiau/žydi trauklapis/skausmui mal­šin­ti“). Iš­girs­ta­me ir pra­na­šiš­ką nuo­jau­tą (ci­tuo­ju vi­są teks­tą): „ir /sukniubo/poetas/prie stalo/ties/penki/šimtai/penktuoju/eilėraščiu/nubus/nežinia kur“. Taip at­ro­do trum­pas ta­len­to dik­tuo­tas ei­lė­raš­tis – nė vie­no žo­džio neįsp­rau­si, nė vie­no ir neišb­rauk­si. To­kių glaus­tų še­dev­riu­kų rin­ki­ny­je ne vie­nas.

Te­be­sau­go­me jo kvie­ti­mus į kom­pak­ti­nės plokš­te­lės „Sus­kin­tos min­tys“ pri­sta­ty­mo va­ka­rą. Gra­žus de­biu­tas. Dvie­jų mėgs­ta­mų kū­ry­bos žan­rų – poe­zi­jos ir mu­zi­kos – jung­tis. Jau­di­nan­čiai gra­žu, iš­girs­ta­ma, at­min­tin įsi­ra­šo­ma.

Mums vi­siems jo bu­vi­mas Šiau­lių li­te­ra­tū­ri­niuo­se ba­ruo­se bu­vo rei­ka­lin­gas, jo nuo­mo­nę ver­ti­no­me. Kal­bė­jo tie­siai, šva­riais, pa­ky­lė­tais virš kas­die­ny­bės žo­džiais – be keiks­ma­žo­džių, be pur­va­žo­džių. Ne­pa­ken­tė ci­niz­mo, ka­te­go­riš­kai ker­tan­čio rėks­mo, ne­to­le­ran­tiš­kos sa­vi­my­los, sau­gy­ros. Su to­kiais su­si­kir­tęs, ry­šius nu­trauk­da­vo. Ži­no­ma, no­rė­jo bū­ti su­pras­tas, įver­tin­tas.

Drau­gys­tę bran­gi­no. Iš­li­ko tvir­ta jung­tis su bend­ra­moks­liais ža­ga­rie­čiais: vi­sa­da da­ly­vau­da­vo kla­sės su­si­ti­ki­muo­se, tal­ka­vo jiems ruo­šian­tis, kvies­da­vo į sa­vo kny­gų pri­sta­ty­mus, do­va­no­da­vo kny­gas – su įdo­mio­mis ori­gi­na­lio­mis de­di­ka­ci­jo­mis, prie ka­po (jau yra iš­ly­dė­tų) tar­da­vo jaut­rų at­si­svei­ki­ni­mo žo­dį. Il­gam il­gam jo šir­gį su­dil­do ar­ti­mų drau­gų – Bo­ri­so Pu­zi­no ir Ze­no­no Ber­no­to – dar neiš­gy­ven­to gy­ve­ni­mo mir­tys. Pa­ra­šė pui­kius straips­nius apie jų gra­žų, tu­ri­nin­gą gy­ve­ni­mą. Kaip ge­rai, kad jie iš­spaus­din­ti Šiau­lių li­te­ra­tų su­si­vie­ni­ji­mo lei­di­ny­je „Sau­lės vieš­ke­liais“! Iš­liks atei­čiai ir de­di­ka­ci­ja sa­ty­ri­kui Ze­no­nui Ber­no­tui: „vie­toj pil­ko­jo sa­vo paminklo/brolį Juo­ką esi čia iš­kė­lęs, /aš gir­džiu jį le­di­niam pa­sau­ly,/kai ei­nu pro su­ša­lu­sią gė­lę“.

Praė­ju­sių me­tų lapk­ri­tį ana­pus iš­ly­dė­jo­me poe­tę Da­nu­tę And­ri­jaus­kie­nę. Su Vy­tau­tu kar­tu sė­dė­jo­me Ge­du­lo na­muo­se ant vie­no suo­lo. Liū­dė­jo­me. Klau­sė­mės jos ei­lių ir jos pa­čios pa­si­rink­tos mu­zi­kos. Po sa­vai­tės su­sė­do­me ant to pa­ties suo­lo at­si­svei­kin­ti su Vy­tau­tu. Mū­sų bu­vo daug. Kiek­vie­nas no­rė­jo­me pa­skai­ty­ti jo ei­lių. „Sus­kin­tos min­tys“ skau­dė­jo ir skau­di­no. Iš fo­tog­ra­fi­jos į mus žvel­gė dar gy­ve­ni­mu gy­vos jo akys.

Iš­ly­dė­jo­me jį „na­mo“ – Že­mai­ti­jon, į Ak­me­nę. At­si­gu­lė ša­lia ar­ti­mų­jų praė­ju­sių me­tų lapk­ri­tį (mi­rė 2018 me­tų lapk­ri­čio 14 die­ną).

Ge­gu­žį mū­sų mies­te su­žy­dės „Poe­zi­jos pa­va­sa­ris“. Ja­me sklei­sis ir At­mi­ni­mo žie­dai. Jam. Mū­sų Vy­tau­tui.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.