Naujausios
Takas, vedantis į baltų pasaulėjautos pažinimą
Vykintas VAITKEVIČIUS, archeologas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos archeologų draugijos pirmininkas, J. Basanavičiaus premijos lareatas.
Ne tik dailės kūriniai
2011–2012 m. Šiaulių krašto tautodailininkai kūrė baltų dievų skulptūras, siekė tokiu būdu parodyti ir papasakoti, šiuolaikinei lietuvių kultūrai sugrąžinti dalelę jos atminties. Tačiau klaidinga manyti, kad Naisių baltų dievų pažintinis takas – tai vien medžio skulptūros, senosios religijos švenčių ir apeigų akimirkas įamžinę dailės kūriniai.
Baltų dievų tako pradžioje – pažintis su visata, pasaulio šalimis ir dangaus dievų šeimyna. Apskritos segės formą turinčios aikštės puošmena – Saulės skulptūra su dvylikos žvaigždynų simboliais. Šie ženklai, manoma – baltų Zodiakas, buvo rasti vienos Gardino bažnyčių rūsyje, ant apeiginiam gėrimui skirto medinio kaušo sienelių.
Dangaus šeimyna
Saulės spinduliai „išjudina“ Saulės aikštę, keliaudami laikrodžiu su paros ciklu (jame nurodyti Simono Daukanto knygoje „Būdas senovės žemaičių...“ paminėti senovės lietuvių valandų pavadinimai) ir kalendorinių švenčių ratu. Metų ciklą formuoja Saulės gyvenimo ratas: Saulė, anot baltų mitologijos – nepaprasto grožio moteris, gimusi Kalėdų rytą. Per Velykas suaugusi, ji išteka Kupolių rytą ir netrukus tampa motina. Visą likusią metų dalį, ypatingai rudenį, Saulė savo globa apgobia piemenis, bendrai visus našlaičius.
Saulės vyras – Mėnulis, kurio ciklas, trunkantis apie 27,32 dienas, suskaido metus į mėnesius (Saulės ir Mėnulio kalendoriai nuo seno tarpusavyje derinami). Manoma, kad gyvendami pagal Mėnulio kalendorių, senovės lietuviai turėjo 13 mėnesių, kiekvieno jų pradžią skelbė patekėjęs jaunas Mėnulis, apie kurį mįslėse klausiama: „Kas dvylika kartų gimsta ir miršta?“
Vienas baltų mitų, žinomas iš tautosakos kūrinių, pasakoja apie Saulės ir Mėnulio šeimą, kurią jaunam, vėliau priešpilniam Mėnuliui tolstant nuo Saulės laidos taško, išardo Aušrinė (Venera – Vakarine ir Aušrine vadinama ta pati žvaigždė). Už šią neištikimybę Mėnulį baudžia Dievų rikis – dieviškosios ir žemiškosios tvarkos prižiūrėtojas Perkūnas, kuris sudaužo pilną Mėnulį ir šis pradeda dilti...
Gyvenimo siūlų kamuolys
Palikęs dangų, baltų dievų pažintinis takas veda pas žmones. Laima, viena svarbiausių baltų deivių, kiekvienam į rankas įduoda gyvenimo siūlų kamuolį: lemia laimę, pasisekimą ir likimą, lydi žmogų ir kukuodama kaip gegutė, skaičiuoja jo gyvenimo metus; gyvenimo siūlą nukerpa arba žmogų įgelia Giltinė. Laima ir Giltinė nuolatos grumiasi dėl žmogaus, dėl jo laimės. Pasakose tai dvi seserys, jojančios ant vieno žirgo, viena nežinanti, ką sumaniusi kita.
Laima taip pat prisimenama šventėse, ypatingai krikštynose ir vestuvėse. Deivei šypsantis, žmonės jaučiasi laimingi (plg. posakį „Laimė nusišypsojo").
Šeimos ir linksmybių dievai
Austėja ir Babilas prie Vaikų aikštės toliau supažindina su senovės lietuvių šeima. Austėja – deivė bičių motinėlė, kuri turi plačius įgaliojimus, rūpinasi šeimos klestėjimu ir gausėjimu. Bičių ryšys su meile akivaizdus, nes meilė yra saldi, ji kopinėjama tarsi medus!
Babilas – besaikis, erotiškas bičių dievas, tranų valdovas. Saiko neturėjimas ir pernelyg didelis seksualumas, senovės lietuvių kultūroje buvo laikomas pavojingu šeimai ir visuomenei; šių ribų paisė Austėja, kuri sergėjo ir kaip laikomasi tam tikro moralinio kodekso nuostatų: darbštumo, sąžiningumo, nuoširdumo, draugiškumo, savitarpio pagalbos.
Pasukęs į vakarus takas veda pro žemdirbių dievybes: Lauksargį, Aitvarą,Vaižgantą, Gabjaujį, Žemyną ir Žemėpatį, pasakoja apie šeimos gerovę, turtingus namus, derlių.
Kelias į šventvietę
Ugnies ženklo formą turinčioje aikštėje – deivės Gabijos židinys. Ugnis jame šviečia ir šildo, teikia jėgų ir palaiminimą. Greta esančio Alkos kalno šventvietė išplanuota taip, kad atsidurtų vienoje linijoje su Saulės aikšte, o pažintinis takas pavirstų ratu.
Ryšį tarp Saulės aikštės ir Alkos kalno sutvirtina pastarojo šlaite esantys Gediminaičių stulpai, atgręžti į žmonių susibūrimų vietą Naisių gyvenvietės viduryje, lauke. Šis valdančiosios dinastijos ženklas, kurį XVI a. autoriai vadina Aukso vartais, neatskiriamas nuo senovės lietuvių religinės tradicijos.
Pro puošnius ąžuolinius vartus pažintinis takas atveda į Alkos kalną. Tai aukščiausia ir pati svarbiausia tako vieta, šventvietė. Sueigoms ir šventėms skirta aikštelė yra padalinta į dvi dalis, kurias jungia viduryje kurstoma ugnis. Šiaurinėje šventvietės dalyje – vieta švenčių dalyviams ir žiūrovams, pietinėje – dievas milžinas Prakorimas, kurio rankose laužomi koriai yra Žemės ir žmonijos likimo metafora.
Žynio vieta – dvylikos akmenų ir devynių juos supančių stulpų rate. Pastarieji ypatingi – stulpus puošia ornamentai, kurie byloja apie kūno stiprybę, žmogaus santykį su supančia aplinka, mintis, tikėjimą, išgyvenimus ir jutimus. Vakaruose šventvietę puošia Perkūno, o rytuose – Velino skulptūra. Įtampa, drama, nuolatinė kova tarp šių dievų – dangaus ir požemio valdovų – „išjudina“ visą baltų dievų panteoną.
Baltų dievai šiuolaikinėje žemdirbių gyvenvietėje
Remdamiesi lietuvių, latvių ir prūsų mitologija, archeologiniais baltų kultūrų tyrinėjimais, rašytiniais XIII–XVIII a. šaltiniais, lietuvių tautosaka ir etnografiniais papročių aprašymais, Naisių baltų dievų pažintinio tako kūrėjai pirmą kartą taip plačiai, išsamiai ir įtaigiai pasakoja apie baltų kultūrą, mitus, senosios religijos vertybes: laimę, bičiulystę, meilę, grožį. Simboliška, kad baltų dievai suburti šiuolaikinėje žemdirbių gyvenvietėje – per šimtmečius jie buvo tarp žmonių, neatskiriami nuo darbų, švenčių ir papročių.
Naujausių tyrimų duomenimis, apie XV a. – XVI a. vidurį Naisiuose, viename iš aplinkinių kaimų arba viensėdžių būta senovės lietuvių dievams (XVII a. šaltiniuose jie vadinami Pagirniais) pašvęsto akmens su dubeniu. Manoma, kad akmuo kertėje šalia girnų buvo tam tikras altorius, skirtas už derlių ir skalsą atsakingoms žemės dievybėms; jos namuose reiškėsi kaip žalčiai. Vėliau akmuo su dubeniu pateko į vieno iš Naisių dvaro pastatų sieną, kur išliko iki mūsų dienų.
Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
SIMBOLIAI: Archeologas, Naisių baltų dievų muziejaus konsultantas Vykintas Vaitkevičius teigia, kad simboliška, jos baltų dievai suburti šiuolaikinėje žemdirbių gyvenvietėje – per šimtmečius jie buvo tarp žmonių, neatskiriami nuo darbų, švenčių ir papročių.