Naujausios
APIE GYVENIMO PRASMĘ
Apie porą valandą darbavausi prie nekrologo apie A. Liūdnąją naujieną telefonu pranešė netrukus po to, kai baigiau redaguoti filosofo-rašytojo tekstą „Sapnuoti gyvenimo prasmę“, kuris ir sujaudino, ir nuteikė ne itin pozityviai.
Apie A. problemas, susijusias su sveikata, daugelis žinojo, tai buvo akivaizdžiai matyti, kai atsistodavo ir žengdavo pirmus žingsnius – nors ir labai stengdavosi šito neparodyti, nelabai pavykdavo. Tiesa, jei kada ir pasiguosdavo dėl stuburo ir kojos skausmų, tai tik patiems artimiausiems. Tačiau kad taip staiga pakirs mirtis, niekas nebūtų patikėjęs. Ir mūsų paskutinis pokalbis telefonu prieš porą savaičių niekuo nesiskyrė nuo ankstesnių, dar ir užsukti į svečius pažadėjo, sakė norįs gyvai pasikalbėt.
Kodėl taip ilgai užgaišau prie nekrologo? Atrodė lyg ir nemažai žinai apie visom prasmėm gražų žmogų, o kai reikia tai užrašyti, ne taip paprasta. Jei rašytum apybraižą ar straipsnį, kas kita... Rašai ir galvoji – o ką apie šį ar kitą sakinį pasakytų pats velionis, nemėgęs panegirikos, netikrų žodžių.
Netikėčiausias buvo antrasis telefono skambutis. Perskaitęs nekrologą sūnus padėkojo už jautrius žodžius ir pasakė ne viešą paslaptį, kaip mirė tėvas: „Nusišovė“.
Kad toks dvasiškai stiprus žmogus galėjo paimti į rankas pistoletą, kažkada policijos išduotą siaučiant reketininkams, niekas nebūtų pagalvojęs. Daktaro tiesmukiškai ištartas žodis apie dar vieną sveikatos problemą buvo paskutinis lašas. Turėjo nežmoniškai skaudėt, kad tam pasiryžtų.
Ilsėkis ramybėje, gerasis Žmogau.
APIE BYRANTĮ LAIKĄ IR ŽMONES
Praėjusių metų vasarą Anapilin iškeliavo poetė. Dėl sveikatos problemų seniai nesirodė viešumoje, gyveno viena gimtajame namelyje. Kai kalbėdavome telefonu, minėjo, jog nuolat (lyg ir kartą per savaitę) aplanko socialinė darbuotoja, nuperka maisto, padeda apsitvarkyti. Be to, užsuka ir keli literatai. Baigdama devintą dešimtį buvo išsaugojusi jaunatvišką balsą, net manierą juoktis, galėjai pagalvoti, kad viskas jos padangėje ganėtinai šviesu.
Šiandien vietinėje spaudoje daugiau nei puslapis paskirtas nieko doro nenuveikusiai literatei, jos samprotavimams apie byrantį laiką ir žmones. Išspausdinusi vos keletą eilėraščių, tariasi galinti kalbėti lyg kokia klasikė. Tačiau ištarusi, jog ją „labiausiai žeidžia žodžiai“, ir kad ji esanti „jautri svetimam skausmui“, prisimindama velionę poetę pasako tai, ko neturėjo sakyti: „Gaila, per trumpai pažinau. Kai atėjau, du-trys mėnesiai bebuvo likę. Ji tokia mažulytė, sudžiūvusi, pragulos didžiulės. Suknelė metų metus nekeista. Sako – neleidžia. Aš neklausiau, paėmiau ir pakeičiau. Nagai dideliausi, pilni purvo. „Esi poetė, kokios tavo rankos?“ – sakau. Ir leido rankas nuplauti. Matau, kad grindys neplautos – neklausiau, išploviau. Vienišo poeto likimas labai skaudus.“
Geriau jau jos išvis nebūtum pažinus, perskaitęs tas eilutes, pagalvoji. Nežinia, ar kada gyvai poetei laikraštis buvo skyręs tiek vietos, kiek akivaizdžiai grafomanei. Deja, tai, kas išspausdinta, neištrinsi.
Poetė ne tik savo knygose, bet ir gyvenime buvo giedros įsikūnijimas. Niekam niekada neprasitarė ir kodėl tik Atgimimui atėjus pasirodė pirmasis eilėraščių rinkinys. O istorija tokia: tėvui teko politinio kalinio dalia. Kai sovietmečiu raudonuose mūruose buvo sprendžiama, kas tame provincijos mieste jau vertas tapti knygos autoriumi, korta iškrito instituto marksizmo-leninizmo katedroje dirbusiai literatei. Nors ir arkliui buvo aišku, kad pirmoji miesto poetė ne ji.
NEUŽRAŠYTAS PRISIMINIMAS
Šiandien Lietuvos ir Šiaulių bokso tėvu tituluotam Vaclovui Peleckiui būtų sukakę 110 metų. Šis nepaprasto dvasinio grožio žmogus jau perkopęs devintą dešimtį netikėtai ėmėsi plunksnos ir paliko net penkias knygas. Jose – daug įdomaus apie sutiktus žmones, gyvenimą, kuris šiai asmenybei buvo dosnus.
Ta proga dar sykį perverčiau tuos leidinius. Ir nejučia prisiminiau jų autoriaus pasakojimą apie buvusį boksininką, padariusį nemažą karjerą, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių neįėjusį į sovietinės enciklopedijos puslapius. O ir bokso tėvas nespėjo užrašyti apie jį savo prisiminimų.
O istorija tokia. Buvęs boksininkas, veterinarijos gydytojas iš profesijos buvo tapęs komjaunimo rajono komiteto pirmuoju sekretorium. Anais laikais tai buvo gana nemažas pasiekimas. Berods, dar ir metai nebuvo praėję tame poste, kai turėjo įvykti eilinis Lietuvos Lenino komunistinės jaunimo sąjungos suvažiavimas. Dalyvauti jame pirmajam sekretoriui – šventas reikalas. Prasidėjus suvažiavimui, vieno pirmojo buvo pasigęsta. Visos įmanomos tarnybos bandė išsiaiškinti, kas atsitiko. Namuose neužtiko, artimieji apie jo buvimą nieko nežinojo, buvo ruošiamasi blogiausiam – ko gero, tarybų valdžios priešai nužudė.
Berods, trečią paieškų dieną pirmąjį saugumiečiai surado kažkokiame atkampiame kaime pas panas begeriantį samagoną.
Kas po to dėjosi, maždaug galima įsivaizduoti. Ne, nenuteisė ir į Sibirą neišvežė, nes buvo jau ne Stalino laikai, o aštuntas dešimtmetis. Visa laimė, kad žmogus turėjo gana paklausią profesiją.
O ir šiaip, pasakojo, buvęs labai linksmų plaučių žmogus. Pavyzdžiui, kai darbuose užtrukdavo iki vėlumos ir grįždavo į namus su kvapeliu, ne sykį išsigelbėjo nuo priekaištų labai originaliu būdu – peržengęs slenkstį iš visos širdies tardavo: „Vstatj, smirno!“ (Stot, ramiai!) Po tokių žodžių, sako, namiškiams ir pyktis praeidavęs.
Deja, gyvenimą užbaigė visai nelinksmai. Kai neliko kolchozų, veterinarijos gydytojas įsidarbino kažkokioje privačioje firmoje sargu ir vieną rytą buvo rastas nužudytas. Buvo laikai, kai siautė reketininkai ir kitos padugnės. Taip ir nesurado kaltų.
2020 m. rugpjūčio 2 d.