Šviesos namai tebeskleidžia Simono Daukanto dvasią

Švie­sos na­mai te­besk­lei­džia Si­mo­no Dau­kan­to dva­sią

Šian­dien Pa­pi­lė­je (Ak­me­nės r.) – dvi­gu­ba šven­tė: Si­mo­no Dau­kan­to mu­zie­jaus 30-metis ir Dau­kan­ti­nės – Lie­tu­vos švie­suo­lio 223-ia­sis gim­ta­die­nis. Mu­zie­jus bu­vo ati­da­ry­tas Są­jū­džio iš­va­ka­rė­se, vie­to­je čia pla­nuo­to Ateiz­mo mu­zie­jaus. Są­jū­džio me­tais mu­zie­jus ta­po at­gi­mi­mo ir kul­tū­ros cent­ru. Švie­sa iš mu­zie­jaus pa­skli­do pla­čiai. Il­ga­me­tės mu­zie­jaus va­do­vės, Lie­tu­vos gar­bės kraš­to­ty­ri­nin­kės Da­nu­tės Vei­sie­nės su­kur­tą mu­zie­jaus dva­sią sten­gia­si iš­sau­go­ti da­bar­ti­nė di­rek­to­rė Er­nes­ta Šmukš­tai­tė.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

At­mi­ni­mas ger­bia­mas

Šian­dien Pa­pi­lės Šv. Juo­za­po baž­ny­čio­je au­ko­ja­mos šv. mi­šios už S. Dau­kan­tą ir jo var­du pa­va­din­tą mu­zie­jų, Pa­pi­lės kul­tū­ros na­muo­se pra­ne­ši­mus skai­to moks­li­nin­kai, skam­ba S. Dau­kan­to su­rink­tos že­mai­tiš­kos dai­nos, jo teks­tai, skai­to­mos ir ei­lės, skir­tos S Dau­kan­tui. Mu­zie­ju­je ati­da­ry­ta tau­to­dai­li­nin­ko An­ta­no Ado­mai­čio ta­py­bos pa­ro­da „Bu­di­ni­mai“.

Pa­pi­lė tvir­tai suau­gu­si su S. Dau­kan­to (1793–1864) as­me­ny­be, jo pa­li­ki­mo sau­go­ji­mu, įam­ži­ni­mu, įpras­mi­ni­mu.

Pa­pi­lės cent­re sto­vin­tis skulp­to­riaus Vin­co Gry­bo su­kur­tas S. Dau­kan­to pa­mink­las, ati­deng­tas 1930 me­tais, ta­po ir tau­tos vie­ny­bės, tvir­ty­bės sim­bo­liu.

Vie­no­je ran­ko­je S. Dau­kan­tas lai­ko „Lie­tu­vos is­to­ri­ją“, ki­tos ran­kos pirš­tu be­džia že­myn. Vie­ni ma­no, kad S. Dau­kan­tas ska­ti­na mo­ky­tis is­to­ri­jos, ki­tiems – kad ro­do, jog čia – ta­vo šak­nys, čia ta­vo tau­ta, tre­ti – sem­kis stip­ry­bės iš kny­gos, skai­tyk, švies­kis. Ir vi­si, ko ge­ro, tei­sūs.

Skuo­do ra­jo­ne, Kal­viuo­se, gi­męs S. Dau­kan­tas Pa­pi­lė­je gy­ve­no pa­sku­ti­niuo­sius tre­jus gy­ve­ni­mo me­tus, pa­lai­do­tas ant pi­lia­kal­nio. Ant­ka­pį su­kū­rė liau­dies skulp­to­rius An­ta­nas Rau­do­nis.

Pa­pi­lė­je vei­kia Si­mo­no Dau­kan­to gim­na­zi­ja, o me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus įsi­kū­ręs J. Ba­sa­na­vi­čiaus ir S. Dau­kan­to gat­vių san­kry­žo­je. Ras­ti leng­va – ša­lia du bokš­tus į dan­gų ke­lia Pa­pi­lės baž­ny­čia, o mu­zie­jaus me­di­nis na­mas iš to­lo švie­čia bal­to­mis lan­gi­nė­mis.

Be­veik nuo pat mu­zie­jaus įkū­ri­mo iki 2011 me­tų pa­bai­gos mu­zie­jaus ve­dė­ja dir­bo mo­ky­to­ja Da­nu­tė Jad­vy­ga Vei­sie­nė, Lie­tu­vos gar­bės kraš­to­ty­ri­nin­kė. S. Dau­kan­to mu­zie­jų ji pa­ver­tė Pa­pi­lės kul­tū­ros ži­di­niu.

Prieš ket­ve­rius me­tus mu­zie­jui va­do­vau­ti pra­dė­jo E. Šmukš­tai­tė, ji dir­ba ir spe­cia­lis­te tu­riz­mui.

Iš­li­ko S. Dau­kan­to kė­dė

Mu­zie­jus įkur­tas Ig­no­to Vaiš­vi­los, S. Dau­kan­to bi­čiu­lio, Pa­pi­lės baž­ny­čios ad­mi­nist­ra­to­riaus, sta­ty­to­je al­ta­ri­jo­je, jo­je glau­dė­si gar­baus am­žiaus ku­ni­gai. So­viet­me­čiu čia bu­vo nu­ma­ty­ta įkur­ti Lie­tu­vos TSR ateiz­mo mu­zie­jaus fi­lia­lą Pa­pi­lė­je. Bet pa­pū­tė ki­ti – „pe­rest­roi­kos“ – vė­jai. S. Dau­kan­to mu­zie­jaus ini­cia­to­rius bu­vo il­ga­me­tis laik­raš­čio „Vie­ny­bė“ re­dak­to­rius Leo­pol­das Roz­ga.

Tik įė­ju­s į mu­zie­jų, dvelk­te­li šal­tis – spa­lio žvar­ba pro du­ris smel­kia­si kar­tu. Su glė­biu mal­kų prie kros­nies su­ka­si mo­te­ris – tuoj links­miau įsi­sprag­sės ug­nis.

Mu­zie­jaus va­do­vė kvie­čia į sek­ly­čią ar­ba, kaip S. Dau­kan­tas raš­tuo­se mi­ni, svet­ly­čią, ge­rą­ją tro­bą. Čia prii­ma­mi sve­čiai, vyks­ta ren­gi­niai, bend­ruo­me­nės su­siė­ji­mai, pa­si­ta­ri­mai, pa­ro­dos.

Įkū­rus mu­zie­jų, da­bar­ti­nė­je svet­ly­čio­je te­be­gy­ve­no žmo­nės. Jau ge­ro­kai vė­liau, D. Vei­sie­nės su­ma­ny­mu, bu­vo įreng­tas sve­čių kam­ba­rys.

Pa­lei sie­ną – kok­li­nė kros­nis. Il­gas sta­las, kad prie jo su­sės­ti ga­lė­tų po­ra de­šim­čių žmo­nių. Nuo ga­ruo­jan­čios ar­ba­tos sklin­da vai­šin­gas rau­do­nė­lių ir me­daus kva­pas.

S. Dau­kan­to eks­po­zi­ci­ja su­skirs­ty­ta į ke­le­tą da­lių, is­to­ri­ja pra­de­da­ma pa­sa­ko­ti nuo gar­baus že­mai­čio gy­ve­ni­mo ke­lio. Is­to­ri­kas, ra­šy­to­jas ir švie­tė­jas, vie­nas iš pir­mų­jų tau­ti­nio at­gi­mi­mo ideo­lo­gų pri­sta­to­mas kaip tau­to­sa­kos rin­kė­jas, vals­tie­čių pa­ta­rė­jas, tau­ti­nės mo­kyk­los kū­rė­jas, Lie­tu­vos is­to­ri­kas, moks­lo žmo­gus.

Mu­zie­ju­je eks­po­nuo­ja­mas ori­gi­na­lus S. Dau­kan­to „Lie­tu­vos is­to­ri­jos pir­ma­sis lei­di­nys 1893 m.“, ant­ra­sis „Bū­do se­no­vės lie­tu­vių, kal­nė­nų ir že­mai­čių“ lei­di­mas. Eks­po­zi­ci­ją pa­pil­do do­ku­men­ti­nė me­džia­ga, do­ku­men­tų fak­si­mi­lės ir ko­pi­jos, fo­tog­ra­fi­jos.

Mu­zie­ju­je sau­go­mas ir J. Mar­cin­ke­vi­čiaus dra­mi­nės apy­sa­kos „Dau­kan­tas“ rank­raš­tis, gau­tas tal­ki­nant pro­zi­nin­kui, dra­ma­tur­gui Vy­tau­tui Rim­ke­vi­čiui.

Uni­ka­lus eks­po­na­tas – pa­ties švie­suo­lio ran­ko­mis prieš 140 me­tų pa­da­ry­ta kė­dė iš obels ša­kų, ji gau­ta iš Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus.

„Yra mu­zie­jaus lan­ky­to­jų, ku­rie ne­ti­ki, kad toks ste­buk­las ga­lė­jo iš­lik­ti iš XIX am­žiaus. Tu­ri­me įro­dy­mą – nuo­trau­ką, ku­rio­je fo­tog­ra­fas įam­ži­no pa­sku­ti­nius ke­tu­ris pa­pi­lė­niš­kius, ku­rie dar at­si­mi­nė S. Dau­kan­tą. Ša­lia jų pa­sta­ty­ta švie­suo­lio kė­dė“, – ro­do E. Šmukš­tai­tė.

Eks­po­zi­ci­ją pra­ple­čia Pa­pi­lės Ju­ros pe­rio­do ato­dan­gos fo­si­li­jos ir ka­pi­ny­no ra­di­niai, dai­li­nin­kų A. Kaž­dai­lio, R. Ša­ka­lio, A. Sur­gai­lie­nės, pa­pi­lė­niš­kio A. Šva­žo ir ki­tų ofor­tai ir rai­ži­niai, eks­lib­ri­sų iš vi­so pa­sau­lio ko­lek­ci­ja, skir­ta is­to­ri­ko 200 me­tų gi­mi­mo ju­bi­lie­jui.

Dė­ko­ja už au­rą

Mu­zie­jaus kie­me­ly­je sau­go­ma pir­mo­ji S. Dau­kan­to ka­po ant­ka­pi­nė plokš­tė. Spa­lio dan­gus – įno­rin­gas, pil­kų de­be­sų prie­blan­da den­gia ant­ka­pio įra­šą, jį pa­vyks­ta įskai­ty­ti tik nu­švie­tus spin­du­liams: „D. D. G. Cze Gul Ku­nas Sy­mo­na Dau­ką­ta Rasz­ti­ni­ka War­ga Pie­les Gi­mu­se Me­tu­se 1793 Mi­ru­se 1864 M. Sij­kie 6 Die­noi“.

„Aš ti­kiu D. Vei­sie­nės žo­džiais, kad, pa­lie­tus šią plokš­tę, ga­li pa­si­sem­ti įkvė­pi­mo, pa­jaus­ti S. Dau­kan­to dva­sią. Ke­le­tas lan­ky­to­jų ra­šy­to­jų vė­liau man ra­šė, kad įkvė­pi­mo su­lau­kė. To­dėl rei­kia tuo pa­ti­kė­ti“, – šyp­so­si mu­zie­jaus va­do­vė.

Klė­te­lė kie­me pa­sta­ty­ta maž­daug prieš de­šimt­me­tį, jo­je eks­po­nuo­ja­mi pa­pi­lė­niš­ki bui­ties ra­kan­dai. Iš mies­to at­vy­ku­siems vai­kams, sa­ko E. Šmukš­tai­tė, įdo­mu, kas yra pro­sas, li­žė, ver­pi­mo ra­te­liai, ka­la­tau­kos. O ir vie­ti­niai atei­na pa­žiū­rė­ti, ar te­bė­ra jų per­duo­tas eks­po­na­tas.

„D. Vei­sie­nės dė­ka ga­li­me di­džiuo­tis, kad mu­zie­jus yra kul­tū­ros ži­di­nys, kad čia vyks­ta tiek veik­lų“, – sa­ko E. Šmukš­tai­tė. D. Vei­sie­nę ji va­di­na sa­vo mo­ky­to­ja.

Už klė­te­lės – Lakš­tin­ga­lų slė­nis ir prieš de­šimt­me­tį at­kas­tas XVIII am­žiaus ak­me­ni­nis ta­ke­lis. Ta­ke­lis jun­gia­si su pa­žin­ti­niu ta­ku, juo ga­li­ma nuei­ti iki pi­lia­kal­nio, ant ku­rio pa­lai­do­tas S. Dau­kan­tas, pa­si­gro­žė­ti upės vin­giais.

Tra­di­ci­nis ir gar­siau­sias mu­zie­jaus or­ga­ni­zuo­ja­mas ren­gi­nys – Lakš­tin­ga­lų nak­ties poe­zi­jos šven­tė, vyks­tan­ti ge­gu­žės pa­bai­go­je.

Šven­tė or­ga­ni­zuo­ja­ma nuo 2005 me­tų D. Vei­sie­nės su­ma­ny­mu. Ant­rus me­tus bend­ra­dar­biau­ja­ma su tarp­tau­ti­niu poe­zi­jos fes­ti­va­liu „Poe­zi­jos pa­va­sa­riu“. Su­da­ly­va­vę poe­zi­jos skai­ty­muo­se no­ri grįž­ti į Lakš­tin­ga­lų slė­nį – trau­kia ap­lin­ka, akus­ti­ka ir lakš­tin­ga­lų tre­lės.

Mu­zie­ju­je, sa­ko E. Šmukš­tai­tė, tuš­čia ne­bū­na. Kas mė­ne­sį vyks­ta įvai­riau­sios veik­los: ren­gi­niai, pa­ro­dos, kny­gų pri­sta­ty­mai, kon­cer­tai.

„Nuos­ta­bus mu­zie­jus su nuo­sta­bia au­ra!“, „WOW tik­ras že­mai­tiš­kas priė­mi­mas!“, „Su­per du­per ext­ra cool“, – kny­go­je pa­dė­ko­mis da­li­ja­si įvai­riau­sio am­žiaus lan­ky­to­jai iš Lie­tu­vos ir už­sie­nio.

Mu­zie­jaus va­do­vės tei­gi­mu, čia lan­kė­si ir sve­čiai iš JAV, sa­ve kil­di­nan­tys iš S. Dau­kan­to šei­mos. Jie li­ko su­ža­vė­ti mu­zie­ju­mi bei pro­tė­vio as­me­ny­be.

„Pir­mai­siais va­do­va­vi­mo me­tais man la­bai įstri­go lin­kė­ji­mas ir to­liau puo­se­lė­ti mu­zie­jų, kad mu­zie­jus kles­tė­tų. Da­bar su­pran­tu, ką tai reiš­kia, ko­kia di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė ir gar­bė man su­teik­ta dirb­ti čia“, – sa­ko E. Šmukš­tai­tė.

Be ekst­ra­va­gan­ci­jos

– Ne vie­nas me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus Lie­tu­vo­je yra už­da­ry­tas, su­jung­tas su ki­tais mu­zie­jais. Kaip jūs lai­ko­tės? Kuo pri­trau­kia­te lan­ky­to­jus, ku­riems no­ri­si at­rak­ty­vu­mo?

– Mu­zie­jaus stei­gė­jas bu­vo Ak­me­nės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė, da­bar esa­me Ak­me­nės kraš­to mu­zie­jaus pa­da­li­nys. Ko ge­ro, Pa­pi­lę bū­tų sun­ku įsi­vaiz­duo­ti be šio mu­zie­jaus.

Mu­zie­ju­je yra apie 3 000 eks­po­na­tų, klė­te­lė­je – dar koks tūks­tan­tu­kas. Mu­zie­jaus mi­si­ja yra puo­se­lė­ti ver­ty­bes, pri­sta­ty­ti iš­sau­go­tus daik­tus. Bet ne­be­rei­kė­tų va­do­vau­tis ste­reo­ti­pais, kad mu­zie­jus yra tik daik­tų sau­go­to­jas.

Jau­ni­mas šie­met ak­ty­viai ra­šė dai­ly­raš­tį žą­sies plunks­no­mis ir ra­ša­lu pa­gal S. Dau­kan­to kny­gas. Bu­vo­me pa­si­kvie­tę vie­ną gar­siau­sių Lie­tu­vo­je šiau­di­nių so­dų ri­šė­ją Ma­ri­ją Liu­gie­nę.

Nau­do­ja­mės so­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“ su­kur­ta pa­sky­ra – ne­no­ri­me nu­tol­ti nuo šiuo­lai­ki­nio gy­ve­ni­mo. Pla­čiai pa­sklin­dan­ti in­for­ma­ci­ja pa­ska­ti­na mu­zie­jų pa­ma­ty­ti gy­vai.

– Jau­ni­mas daž­niau­siai ne­lie­ka gim­tuo­siuo­se mies­te­liuo­se. Ko­dėl jūs grį­žo­te į Pa­pi­lę?

– Esu bai­gu­si Pa­pi­lės Si­mo­no Dau­kan­to vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Pas­ku­ti­nė pa­mo­ka vy­ko čia: mu­zie­ju­je skai­čiau pra­ne­ši­mą. Net ne­pa­gal­vo­jau, kad vie­ną die­ną čia grį­šiu dirb­ti! Tra­di­ci­ją tę­sia­me – pa­sku­ti­nė pa­mo­ka iki šiol vyks­ta mu­zie­ju­je.

Vil­niu­je stu­di­ja­vau li­tua­nis­ti­ką, ga­lė­čiau dirb­ti lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja. Bet, bai­gus stu­di­jas, ėjo pir­mie­ji kri­zės me­tai. Dir­bau lais­vai sam­do­ma sti­lis­te Vil­niu­je, o po po­ros me­tų mo­ky­to­jo dar­bo paieš­kų, grį­žau į Pa­pi­lę. Su­da­ly­va­vau kon­kur­se ir lai­mė­jau.

Anks­čiau, tur­būt kaip ir dau­ge­lis, ne­daug do­mė­jau­si S. Dau­kan­tu. Žmo­gus iš va­do­vė­lio, žmo­gus ant 100 li­tų bank­no­to – kaip da­bar sa­ko lan­ky­to­jai.

Šian­dien S. Dau­kan­tas man ne­bė­ra taip siau­rai su­pran­ta­mas, kaip mo­kė mo­kyk­lo­je ar dės­tė uni­ver­si­te­te. S. Dau­kan­tas – ne tik is­to­ri­kas, pir­ma­sis Lie­tu­vos is­to­ri­ją pa­ra­šęs lie­tu­viš­kai. Tai – žmo­gus, dė­jęs vi­sas pa­stan­gas, kad lie­tu­vių tau­ta bū­tų ap­si­švie­tu­si, ap­si­skai­čiu­si. Et­nog­ra­fas, tau­to­sa­kos rin­kė­jas. Šian­dien sa­ko­me pa­tar­les, ir net ne­su­si­mąs­to­me, kas jų au­to­rius. Pa­vyz­džiui: „Šian­dien bū­si­me, ry­toj pū­si­me“.

Man, li­tua­nis­tei, įdo­miau­sia bu­vo ty­ri­nė­ti, kaip S. Dau­kan­tas nor­mi­no lie­tu­vių kal­bą. Iki tol ne­ži­no­jau, kad „būd­var­dis“, „au­ka“, „ka­ry­ba“, „laik­ro­dis“, "vais­ti­nin­kas“ ir ki­ti žo­džiai – su­gal­vo­ti S. Dau­kan­to.

Jis sten­gė­si ir pa­pras­tam vals­tie­čiui iš­vers­ti kny­ge­les, kaip „sod­ną“ ar bi­te­les pri­žiū­rė­ti!

Kiek­vie­nam re­ko­men­duo­čiau pa­skai­ty­ti „Bū­dą se­no­vės lie­tu­vių, kal­nė­nų ir že­mai­čių“, tai – lie­tu­vių kul­tū­ros is­to­ri­ja.

Iš S. Dau­kan­to ga­li­ma pa­si­sem­ti idė­jų, min­čių, pa­ban­dy­ti su­vok­ti, ko­dėl jam to­kia bran­gi bu­vo lie­tu­vių tau­ta, ko­dėl iš vi­sų jė­gų sten­gė­si, kad ji ne­nug­rimz­tų į praei­tį, kad kal­ba iš­lik­tų? Kas mes bū­tu­me be kal­bos?

– Ar ra­do­te at­sa­ky­mus, ko­dėl jam šie da­ly­kai bu­vo svar­būs?

– Tur­būt dėl to, kad mes šian­dien tai su­pras­tu­me.

– Ar pa­kan­ka­mai dė­me­sio S. Dau­kan­tui ski­ria­ma mo­kyk­li­nė­se pro­gra­mo­se?

– S. Dau­kan­to te­mos mo­ko­ma pra­bė­go­mis. At­vy­kę lan­ky­to­jai, daž­niau­siai moks­lei­viai, čia su­ži­no­jo daug nau­jo. „Mo­kyk­lo­je nie­ko pa­na­šaus ne­sa­me skai­tę“, – sa­ko. Sau­si fak­tai ne­su­do­mi­na.

Ir šian­dien vai­kams da­ro įspū­dį S. Dau­kan­to ke­lio­nė pės­čio­mis į Vil­nių. Bet rei­kia įdo­miai pa­pa­sa­ko­ti vi­są is­to­ri­ją: kaip jis ke­lia­vo, var­go, ke­le­rių me­tų ėjo, kiek pi­ni­gė­lių tu­rė­jo. Juk tuo me­tu S. Dau­kan­tas bu­vo 21 me­tų jau­nuo­lis su ke­le­tu ka­pei­kų ki­še­nė­se! Pės­tu­te apie 400 ki­lo­met­rų nuo Kal­vių iki Vil­niaus nuė­jo var­dan moks­lo. Pra­džio­je – gim­na­zi­jo­je, vė­liau – Vil­niaus uni­ver­si­te­te.

Vai­kams da­bar sun­ku su­vok­ti! Vi­są lai­ką pri­me­nu, kad aukš­ta­sis moks­las ir jiems tu­rė­tų bū­ti sie­kia­my­bė. Jei S. Dau­kan­tas ga­lė­jo tais lai­kais ir bū­da­mas vals­tie­tis nu­ke­liau­ti įsto­ti mo­ky­tis, ko­dėl jūs ne­ga­li­te?

– Ko­kią įta­ką da­ro mu­zie­jus Pa­pi­lei?

– La­bai vi­liuo­si, kad pa­ke­lia šiek tiek aukš­čiau nuo že­mės. Vi­są lai­ką at­si­žvel­giu į žmo­nių pa­gei­da­vi­mus. Ekst­ra­va­gan­ci­ja, mo­der­niz­mas čia ne­tin­ka.

Džiau­giuo­si, kad į mu­zie­jų atei­na stu­den­tai, ku­rie mo­kyk­los lai­kais pa­bėg­da­vo iš pa­mo­kų, kai rei­kė­da­vo ei­ti į mu­zie­jų. Sug­rįž­ta ir sa­ko: „Kaž­ką pra­lei­do­me.“

Žmo­nės atei­na į ren­gi­nius, ypač daug dė­me­sio su­lau­kė fo­tog­ra­fas Alek­sand­ras Os­ta­šen­ko­vas, Ar­vy­do Lu­ko­še­vi­čiaus dir­bi­nių iš me­džio pa­ro­da. Mu­zie­jaus du­rys vars­tė­si nuo­lat.

Ži­no­ma, rei­kia ir as­me­niš­kai pa­kvies­ti, pa­skam­bin­ti, pri­min­ti, pa­ska­tin­ti. „O ką aš, pa­pras­tas žmo­gus, ten veik­siu?“ – bū­na ir to­kių pa­sa­ky­mų.

Ne vi­si ga­li nu­va­žiuo­ti į Vil­nių, Šiau­lius. Kul­tū­ra pa­ti pas mus at­va­žiuo­ja, tik atei­ki­te. No­ri­si, kad ne­vy­rau­tų po­žiū­ris: at­si­sės­ki­me prie te­le­vi­zo­riaus ir žiū­rė­ki­me.

Sie­kiu ir ti­kiuo­si, kad va­di­na­mo­ji po­pso kul­tū­ra neužg­rius ant mū­sų mu­zie­jaus, kad bus žmo­nių, ku­riems S. Dau­kan­tas liks svar­bus.

At­gi­mi­mo iš­gy­ve­ni­mai

Ant Ven­tos upės kran­to – il­ga­me­tės mu­zie­jaus puo­se­lė­to­jos D. Vei­sie­nės na­mai, pil­ni kny­gų ir S. Dau­kan­to dva­sios.

„Tai, ką aš iš­gy­ve­nau, nė vie­nas ne­beiš­gy­ven­si­te. To ne­ga­li­ma pa­sa­ky­ti žo­džiais. Žo­džiai, pa­ly­gin­ti su tuo, yra bur­bu­las!“ – švy­ti D. Vei­sie­nė.

Po­kal­bis nu­si­ke­lia į 1987 me­tų pa­va­sa­rį, kai L. Roz­ga D. Vei­sie­nę pa­kvie­tė į mu­zie­jų. Bu­vu­si lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja bu­vo lais­va – išė­ju­si iš mo­kyk­los.

„Man rei­kė­jo priim­ti sve­čius, at­vyks­tan­čius į mu­zie­jų, ir iš­mok­ti S. Dau­kan­to biog­ra­fi­ją. Fak­tiš­kai vi­si at­va­žia­vu­sie­ji nie­ko apie jį ne­ži­no­jo“, – pra­džią pri­si­me­na D. Vei­sie­nė.

Il­ga­me­tė mu­zie­jaus va­do­vė nea­be­jo­ja: S. Dau­kan­tas į Pa­pi­lę atė­jo la­bai lai­ku – per Lie­tu­vą ri­to­si At­gi­mi­mas.

1988 me­tų rugp­jū­tį Pa­pi­lė­je lan­kė­si eko­lo­gi­nis dvi­ra­ti­nin­kų žy­gis per Lie­tu­vą, or­ga­ni­zuo­tas ža­lių­jų „Že­my­nos“ klu­bo. Tų pa­čių me­tų spa­lio 28 die­ną Plun­gė­je bib­lio­fi­lų klu­bas su­ren­gė pir­muo­sius S. Dau­kan­to skai­ty­mus. Spa­lio 29 die­ną prie mu­zie­jaus bu­vo iš­kel­ta pir­mo­ji tau­ti­nė vė­lia­va. Vė­lia­vą at­ve­žė Kle­mas In­ta. Mo­te­rys, sek­ma­die­nį ėju­sios į baž­ny­čią, stab­te­lė­da­vo ir aša­ras šluos­tė.

„Vi­sos S. Dau­kan­to iš­sa­ky­tos idė­jos: lais­vės idė­ja, do­ro­vės idė­ja, mei­lės sa­vo kraš­tui – yra ne­sens­tan­čios, jas tik rei­kia at­gai­vin­ti. At­gi­mi­mo me­tais kiek­vie­nas no­rė­jo atei­ti į neiš­vaiz­dų tam­sų na­me­lį ir pa­bū­ti, pa­me­di­tuo­ti.“

Eks­kur­si­jos, at­va­žia­vu­sios į mu­zie­jų, su­sės­da­vo net ant grin­dų, bū­da­vo trau­kia­mos lie­tu­viš­kos liau­diš­kos dai­nos, skam­bė­jo vi­sas mu­zie­jus. Pas­kui ei­da­vo prie S. Dau­kan­to pa­mink­lo, vėl vi­si su­si­sės­da­vo, vėl dai­nos!

Mu­zie­jus iš­gar­si­no Pa­pi­lę? „Ži­no­te, taip. Mu­zie­jus bu­vo At­gi­mi­mo cent­ras. Vi­si bu­vo su­si­trau­kę, ne­ži­no­jo, ką da­ry­ti. Kul­tū­ros na­mai taip pat bi­jo­jo pra­si­kiš­ti. O man pra­ras­ti ne­bu­vo ko.“

1989 me­tais D. Vei­sie­nė per ra­di­ją iš­gir­do, kad Va­sa­rio 16-ajai pa­mi­nė­ti rei­kia so­din­ti ąžuo­liu­kus. Prie mu­zie­jaus pa­so­din­tas S. Dau­kan­to ąžuo­liu­kas išau­go: „Jam pa­tin­ka Dau­kan­to že­mė.“

1990 me­tais mu­zie­jaus kie­me Są­jū­džio gru­pė (jai va­do­va­vo D. Vei­sie­nė) at­sta­tė kry­žių – se­no­jo nu­vers­to kry­žiaus vie­to­je.

Bir­že­lio 14-ąją vi­sa Pa­pi­lė mi­nė­jo trė­mi­mo me­ti­nes. Iš baž­ny­čios pa­pi­lė­niškiai ėjo lan­ky­ti S. Dau­kan­to ka­po. Pės­čio­mis pa­trau­kė į ge­le­žin­ke­lio sto­tį: bu­vu­siai trem­ti­nei dai­nuo­jant tą pa­čią dai­ną, ku­rią dai­na­vo iš­ve­ža­ma, pra­švil­pė trau­ki­nys.

Ats­ki­ra is­to­ri­ja – apie pir­mą­jį S. Dau­kan­to pa­mink­li­nį ak­me­nį. Jo li­ki­mas D. Vei­sie­nei at­ro­do ap­sup­tas mi­tų ir mis­ti­kos. Ak­muo nuo ka­po bu­vo iš­vež­tas ir Ka­ro mu­zie­jaus so­de­ly­je prie S. Dau­kan­to bius­to pa­dė­tas 1927 me­tais. Kai so­de­lis bu­vo „nu­šluo­tas“, ak­muo įce­men­tuo­tas į grin­di­nį. Pri­ke­liant mu­zie­jaus ap­lin­ką, ak­muo vėl bu­vo ap­tik­tas.

„O juk ga­lė­jo su­dau­žy­ti! Bet tu­rė­jo kaž­ko­kią ap­sau­gą“, – ste­bi­si D. Vei­sie­nė.

Bai­mės tuo lai­ku dar bu­vo daug: net Ak­me­nės mo­ky­to­jai veng­da­vo priei­ti prie par­vež­to S. Dau­kan­to ak­mens.

„Man daug kas ga­lė­tų pa­vy­dė­ti to lai­ko­tar­pio. Ko­kie žmo­nės atei­da­vo! Tai bu­vo di­džių­jų mies­tų žmo­nės, jie bu­vo pir­mie­ji, o mes bu­vo­me su­si­trau­kę“, – sa­ko D. Vei­sie­nė.

Mu­zie­jaus va­do­vė išau­gi­no tra­di­ci­ją per S. Dau­kan­to gi­mi­mo me­ti­nes nuei­ti prie ka­po. Taip gi­mė Dau­kan­ti­nės.

Praė­jus Są­jū­džio pa­ki­li­mui, lan­ky­to­jų srau­tas pra­dė­jo slop­ti. Li­ko dau­giau­siai mo­ki­nu­kai, li­tua­nis­tai.

Idė­ja vi­jo idė­ją

„Esu ki­lu­si nuo Skuo­do, iš Yla­kių, bet apie S. Dau­kan­tą ma­no ži­nios bu­vo ne­gi­lios, moks­luo­se, va­do­vė­liuo­se ne­bu­vo S. Dau­kan­to. Ko­kia gė­da, ko­kia gė­da!“ – šyp­so­si D. Vei­sie­nė.

Į Pa­pi­lę „pa­gal vy­rą“ ji at­va­žia­vo sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je. Ži­no­jo, kad mies­te­ly­je yra S. Dau­kan­to pa­mink­las, gra­žiau­sias vi­so­je Lie­tu­vo­je, kad ki­to to­kio iš­la­kaus pa­mink­lo nie­kas ne­su­kū­rė, kaip skulp­to­rius V. Gry­bas.

„Kaž­kas iš pa­są­mo­nės lie­pė nuei­ti ap­lan­ky­ti pa­mink­lą. Ap­lin­ka ap­leis­ta, pri­dau­žy­ta stik­lų. Aš žiū­riu į S. Dau­kan­tą ir ma­tau virš gal­vos ju­dan­tį nim­bą!“ – su­si­ža­vė­ji­mą pri­si­me­na D. Vei­sie­nė.

Per ka­rą skulp­tū­ra bu­vo per­šau­ta – il­gą lai­ką lan­ky­to­jams mu­zie­jaus va­do­vė pa­sa­ko­da­vo, kad pro gal­vo­je pra­šau­tą sky­lu­tę su­si­spie­tė bi­tės. Ir jei kas nors paim­tų ir pa­žiū­rė­tų, paaiš­kė­tų, kad gal­būt Dau­kan­tas pil­nas me­daus!

„Kar­tą šne­ku apie pra­šau­tą Dau­kan­to gal­vą, nim­bą, me­daus pil­ną Dau­kan­tą, o vie­nas dės­ty­to­jas iš Šiau­lių ir sa­ko: „Aš skai­čiau, kad pra­šau­ta pa­žas­tis...“ O aš taip no­rė­jau, kad gal­va bū­tų pra­šau­ta!“ – juo­kia­si D. Vei­sie­nė. Vė­liau sky­lė bu­vo už­tai­sy­ta ir ne­li­ko nuo­sta­bu­mo – be­si­su­kan­čio nim­bo.

Su­ži­no­ju­si iš vie­ti­nių, kad ne­to­li mu­zie­jaus tu­ri bū­ti ak­me­ni­nis ta­kas – bru­kas, ėmė­si paieš­kų. Į kle­bo­ni­ją ve­du­sį ta­ką, ku­ris, spė­ja­ma, ga­li siek­ti XVIII am­žių, ne tik pa­vy­ko ras­ti, bet ir su­tvar­ky­ti.

Tal­ki­nant se­niū­ni­jai, iš grio­vos iš­rink­tos šiukš­lės. Bu­vo gi­mu­si ir dar vie­na min­tis – ar­ki­niu liep­tu su­jung­ti XVIII am­žiaus grio­vos šlai­tą su XXI am­žiu­mi. Idė­ja li­ko neį­gy­ven­din­ta. Pas­vars­to: gal dar kas įkū­nys?

Li­ko ir dar vie­na neį­gy­ven­din­ta sva­jo­nė – S. Dau­kan­to ke­lias su sto­gas­tul­piais, ku­rie nu­ves­tų iki ka­po. Sto­gas­tul­piuo­se bū­tų iš­ra­šy­ti S. Dau­kan­to žo­džiai.

Sut­var­kius šlai­tą, ki­lo no­ras pa­da­ry­ti laip­te­lius, est­ra­dė­lę. Lakš­tin­ga­lų nak­ties poe­zi­jos skai­ty­mų mu­zie­jaus kie­me­ly­je tę­si­nys per­si­kė­lė į mis­te­ri­ją slė­ny­je: su de­gan­čiu di­džiu­liu ki­birkš­čiuo­jan­čiu lau­žu, švie­čian­čia bai­da­rių flo­ti­le.

D. Vei­sie­nė iki šiol dė­kin­ga vi­siems lė­šo­mis, dar­bais pri­si­dė­ju­siems žmo­nėms. Ge­ra­da­rių, au­ko­to­jų są­ra­šas – il­gas. Nuo se­niū­no An­ta­no Vai­čiaus, ku­ris pa­dė­da­vo įgy­ven­din­ti idė­jas, iki bib­lio­te­ki­nin­kės Ni­jo­lės Gau­rons­ky­tės, tal­ki­nu­sios rink­ti me­džia­gą.

Mu­zie­ju­je, skai­čiuo­ja D. Vei­sie­nė, per 1987–2011 me­tus, ko ge­ro, tik lan­ky­to­jų iš Šal­či­nin­kų ne­bu­vo. Dau­giau – vi­sa Lie­tu­va. „Ko­kie yra fain duo­me­nys!“ – džiau­gia­si var­ty­da­ma pri­ra­šy­tus la­pus.

Ir var­di­ja: „Vil­nius mu­zie­jų ap­lan­kė 114 kar­tų, o Šiau­liai – 110 kar­tų, Pa­ne­vė­žys – 31, Kau­nas – 26, Klai­pė­da – 26, Pa­pi­lė – 141, Nau­jo­ji Ak­me­nė – 37.“

Tu­ris­tų bū­ta iš Ka­na­dos, Len­ki­jos, Ame­ri­kos, Aust­ra­li­jos, Veng­ri­jos, Es­ti­jos, Lat­vi­jos, Mol­da­vi­jos, Ru­si­jos, Bal­ta­ru­si­jos, Vo­kie­ti­jos, Alias­kos ir net Ha­va­jų.

Gau­sia­me gar­sių žmo­nių są­ra­še – ra­šy­to­jai, me­ni­nin­kai, gy­dy­to­jai, fo­tog­ra­fai, ke­liau­to­jai, po­li­ti­kai: Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius su žmo­na, Jo­nas Avy­žius, Sta­sys Iva­naus­kas, Ma­ra ir Ka­zys Al­me­nai, Sa­ra Poi­son, Gin­tau­tas Čer­nec­kis, Vid­man­tė Ja­su­kai­ty­tė, Vla­das Bra­ziū­nas, Fi­lo­me­na Tau­ny­tė, Al­ber­tas Lau­rin­čiu­kas, Pau­lius Nor­man­tas, Vy­tau­tas Lands­ber­gis, Ro­lan­das Pak­sas, Al­gir­das Mon­ke­vi­čius, Ka­zi­mie­ras Uo­ka, And­rius Ku­bi­lius...

Tar­nys­tė S. Dau­kan­tui

„S. Dau­kan­tą rei­kia skai­ty­ti kaip Šven­tą­jį Raš­tą. Jei tik vie­ną kar­tą per­skai­tai, nie­ko ne­ži­nai. Ab­so­liu­čiai. Ir dar pyks­ti, kad taip bai­siai ra­šo, il­gais sa­ki­niais. Dau­kan­tas neį­si­lei­džia sve­ti­mų į sa­vo dva­si­nį pa­sau­lį. At­si­ve­ria, jei su­vo­kia, kad tu jam lik­si iš­ti­ki­mas iki gra­bo len­tos“, – sa­ko D. Vei­sie­nė.

– Kaip jums pa­vy­ko pa­tek­ti į S. Dau­kan­to pa­sau­lį?

– S. Dau­kan­tas priė­mė ma­ne, pa­lai­kė, kaip sa­vą, ir ta­da at­si­sklei­dė. S. Dau­kan­to kū­ri­niai, ypač „Bū­das...“, yra Že­mai­ti­jos bib­li­ja. Jei ne­bū­tų pa­ra­šęs, vi­sas bau­džia­vi­nis lai­ko­tar­pis bū­tų nu­grimz­dęs, ne­ži­no­tu­me, kaip mes gy­ve­no­me, ko­kie bu­vo­me.

S. Dau­kan­tas bu­vo ro­man­ti­kas, to­dėl jis man la­bai pa­tin­ka! Jis no­rė­jo pa­kel­ti žmo­gų. Kai žmo­gų pa­ke­lia, jis ne­be­ga­li gy­ven­ti tam­so­je.

Jis bu­vo my­lė­to­jas, o ne ko­vo­to­jas, ne koks re­vo­liu­cio­nie­rius. Jo kū­ri­niai at­li­ko re­vo­liu­ci­nį dar­bą, jis mo­kė­jo užašt­rin­ti lais­vės sie­ki­mą, bu­vi­mą lais­vu.

Ar tai jam rei­kė­jo, kaip varg­šui, ke­liau­ti per Že­mai­ti­ją, ieš­ko­ti, kur pri­si­glaus­ti? Toks žmo­gus, toks žmo­gus! Jam bu­vo svar­bu iš­lik­ti sa­vam. Vis­kas, kas sve­ti­ma, jam ne­pa­ti­ko, la­bai py­ko ant mer­gi­nų, ku­rios iš­te­ka už sve­tim­tau­čių. Tai bu­vo že­mai­tiš­kos dva­sios gry­nuo­lis.

Aš gro­žiuo­si, gė­riuo­si ir sa­kau, kaip ge­rai, kad esu šim­tap­ro­cen­ti­nė že­mai­tė. Tu­riu bent vie­ną apaš­ta­lą, į ku­rį ga­liu kreip­tis.

S. Dau­kan­to dva­sia nie­kur nė­ra din­gu­si, aš ją bu­vau pri­si­kvie­tu­si. Vie­na ma­žei­kiš­kė pa­va­di­no mu­zie­jų švie­sos na­mais. Kaip gra­žu! Bet dva­sią tu­ri vi­są lai­ką kurs­ty­ti, puo­se­lė­ti, ki­taip ji su­nyks­ta.

– Ko­kios S. Dau­kan­to min­tys ak­tua­liau­sios šian­dien?

– Tie­sa. Sa­ky­ti tie­są, nors ji bū­tų ir ne­priim­ti­na, ir skau­di. Dėl jos varg­ti, ken­tė­ti. Lais­vė – ta liuo­sy­bė. Ne tik kad tau­ta jaus­tų­si lais­va. Žmo­gaus vi­di­nis pa­sau­lis tu­ri bū­ti lais­vas ir ne­prik­lau­so­mas.

Že­mai­čiai tu­ri tą ge­ną. Ma­no tė­vai bu­vo šim­tap­ro­cen­ti­niai že­mai­čiai. Ir aš tu­riu tą ge­ną. Kai skai­tau S. Dau­kan­to raš­tus, gal­vo­ju: kiek šim­tų me­tų praei­na, ir ge­nas ei­na iš kar­tos į kar­tą.

Iš mo­kyk­los išė­jau, bet taip tu­rė­jo bū­ti, nes atė­jo S. Dau­kan­tas ir pa­kvie­tė tar­nau­ti jam. Aš tar­na­vau ne vie­ne­rius me­tus vel­tui. Pas­kui tu­rė­jau pu­sę eta­to. Vi­są lai­ką sa­kau: ko­kia bu­vo lai­mė! Su­si­rink­da­vo po­ni­ja, ir sa­ky­da­vau: „Ko­kia aš esu lais­va! Lais­va nuo pi­ni­go, bet ir nuo jū­sų.“ Nes nie­kas ne­drį­so ko­man­duo­ti.

Džiau­giuo­si, kad At­gi­mi­mo me­tu tu­rė­jau lais­vę va­žiuo­ti į Bal­ti­jos ke­lią, kul­tū­ros kong­re­są Vil­niu­je, Ro­ko mar­šą. Jei bū­čiau bu­vu­si mo­kyk­lo­je, to ne­bū­čiau ma­čiu­si.

Esu gy­ve­ni­me la­bai daug pra­ra­du­si, tik ir gy­ve­nu iš pra­ra­di­mų. Bet du pa­veiks­lai yra švie­sūs: vai­kys­tės ir dar­bo mu­zie­ju­je.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Si­mo­no Dau­kan­to mu­zie­ju­je vyks­ta su­kak­čių me­ti­nių mi­nė­ji­mai, kny­gų pri­sta­ty­mai, pa­ro­dos, ka­me­ri­niai va­ka­rai, or­ga­ni­zuo­ja­ma tra­di­ci­nė Lakš­tin­ga­lų nak­ties poe­zi­jos šven­tė.

Si­mo­no Dau­kan­to me­mo­ria­li­nio mu­zie­jaus va­do­vė Er­nes­ta Šmukš­tai­tė lan­ky­to­jams sten­gia­si su­teik­ti kuo dau­giau ži­nių apie S. Dau­kan­tą. Ypač džiu­gi­na dis­ku­si­jos.

Mu­zie­ju­je sau­go­mas ori­gi­na­lus S. Dau­kan­to „Lie­tu­vos is­to­ri­jos pir­ma­sis lei­di­nys 1893 m.“, ant­ra­sis „Bū­do se­no­vės lie­tu­vių, kal­nė­nų ir že­mai­čių“ lei­di­mas.

Mu­zie­jaus eks­po­zi­ci­ja nuo­sek­liai pa­sa­ko­ja S. Dau­kan­to gy­ve­ni­mo ke­lią.

Si­mo­no Dau­kan­to kė­dė iš obels, pa­da­ry­ta prieš maž­daug 140 me­tų.

Nuot­rau­ko­je įam­žin­ti pa­sku­ti­nie­ji pa­pi­lė­niš­kiai, pri­si­mi­nę S. Dau­kan­tą. Ša­lia pa­sta­ty­ta S. Dau­kan­to kė­dė.

Ant­ka­pį Si­mo­nui Dau­kan­tui su­kū­rė liau­dies skulp­to­rius, knyg­ne­šys An­ta­nas Rau­do­nis, pa­lai­do­tas se­no­sio­se Šiau­lių ka­pi­nė­se.

„Jūs neį­si­vaiz­duo­ja­te, koks tai bu­vo me­tas!“ – pri­si­min­da­ma pir­muo­sius mu­zie­jaus me­tus, sa­ko il­ga­me­tė va­do­vė Da­nu­tė Jad­vy­ga Vei­sie­nė. Jos nuo­mo­ne, da­bar Lie­tu­vos mas­tu S. Dau­kan­tui dė­me­sio la­bai trūks­ta: moks­lo žmo­nės kal­ba, bet S. Dau­kan­to ne­pa­mi­ni.

D. Vei­sie­nė sa­ko, kad pir­mo­jo S. Dau­kan­to ant­ka­pio ak­me­ny­je ma­ty­ti krikš­čio­ny­bės ir pa­go­ny­bės sim­bio­zė, ak­muo nu­šli­fuo­tas pa­na­šiai, kaip da­ro­mi krikš­tai, apa­čio­je ga­li bū­ti ru­nos. Eks­kur­si­jų me­tu ji ra­gin­da­vo vai­kus pri­dė­ti ran­ką ir pa­jus­ti ši­lu­mą.

Si­mo­nui Dau­kan­tui skir­tas ąžuo­las bu­vo pa­so­din­tas 1988 me­tais. Ša­lia klė­ties au­ga šer­mukš­nis, kad ap­gin­tų nuo pik­tų­jų dva­sių.

2011 me­tais, at­si­svei­kin­da­ma su dar­bu Si­mo­no Dau­kan­to me­mo­ria­li­nia­me mu­zie­ju­je, Da­nu­tė Jad­vy­ga Vei­sie­nė at­si­dė­ko­jo ku­ni­gui Ig­no­tui Vaiš­vi­lai at­mi­ni­mo len­ta.

At­kas­tas ak­me­ni­nis ta­kas ve­da nuo mu­zie­jaus link Ven­tos upės.

Lakš­tin­ga­lų nak­ties poe­zi­jos šven­tė vyks­ta prie Ven­tos. „Jūs neį­si­vaiz­duo­ja­te, kaip lakš­tin­ga­loms pa­tin­ka smui­kas!“ – slė­nio ma­gi­ja ža­vi­si D. Vei­sie­nė. Jai ma­lo­nu, kad į Pa­pi­lę at­vy­kę „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio“ da­ly­viai nu­ste­bo, kad tiek žmo­nių su­si­rin­ko klau­sy­tis poe­zi­jos.

Pa­mink­lą Si­mo­nui Dau­kan­tui 1928–1930 me­tais su­kū­rė skulp­to­rius Vin­cas Gry­bas.