Šviesa, atsklindanti iš praeities

Švie­sa, at­sklin­dan­ti iš praei­­ties

Yra žmo­nių, nuo ku­rių sklin­da švie­sa ir ku­rie pa­tys švie­čia. Ta­ry­tum ne­že­miš­ka, ne­ma­to­ma švie­sa mus ga­li pa­siek­ti net praė­jus šimt­me­čiams nuo tų žmo­nių išė­ji­mo. Ir švies­ti iš se­nų rank­raš­čių, pri­si­mi­ni­mų, kny­gų, do­ku­men­tų ar pa­gel­tu­sių nuo­trau­kų.

To­kie švie­suo­liai – Šat­ri­jos Ra­ga­na, Po­vi­las Vi­šins­kis, Jo­nas Smil­ge­vi­čius – Lie­tu­vos ir Už­ven­čio žmo­nės, pri­si­min­ti ir pa­gerb­ti Už­ven­ty­je.

Da­lia KAR­­PA­­VI­­ČIE­­NĖ

At­mi­ni­mas ir pri­­si­­mi­­ni­­mas

Ar ga­li­ma sa­ky­ti, jog at­si­me­na­me tuos žmo­nes, ku­rių nie­kuo­met ne­bu­vo­me su­ti­kę, ku­riems ne­spau­dė­me ran­kos ir juo la­biau – ne­šau­kė­me var­du?

Ar ga­li­ma at­si­min­ti ne­pa­žįs­ta­muo­sius? O pri­si­min­ti? Pa­gerb­ti? Pa­ty­lė­ti nu­lei­dus gal­vą? Min­ty­se ir gar­siai dė­ko­ti už kil­nius dar­bus?

Koks yra ir koks tu­rė­tų bū­ti tik­ras at­mi­ni­mas ir pa­gar­ba? Kaip juos įpras­min­ti? Sus­ting­din­ti me­džiuo­se ir ak­me­ny­se? Kal­bė­ti ir klau­sy­tis? Vaikš­čio­ti jų vaikš­čio­tais ta­kais? Steng­tis bent kiek su­pras­ti tų žmo­nių bū­dą, gy­ve­ni­mą pir­miau­sia var­dan tos Lie­tu­vos?

Da­bar ta­ry­tum vis­kas ki­taip. Ki­ti lai­kai, ki­ti pa­pro­čiai. Ir Lie­tu­va, daž­nas sa­ko, jau ne­be ta. Ir mes, lie­tu­viai, su­si­mai­šę su ar­ti­mo-to­li­mo pa­sau­lio ne vi­suo­met švie­sio­mis spal­vo­mis. Gy­ve­nan­tys – nė pa­tys ne­ži­no­me – var­dan ko.

Bet yra dau­gy­bė žmo­nių iš praei­ties, ku­rie į šiuos lai­kus pa­žįs­ta­miems ir ne­pa­žįs­ta­miems ne­ša švie­są.

Už­ven­ty­je, Kel­mės ra­jo­ne, to­kių žmo­nių ne­rei­kia to­li ir il­gai ieš­ko­ti. Šat­ri­jos Ra­ga­na, ta­ry­tum lė­tai nu­plau­kian­ti alė­ja, bal­tų ro­žių žie­dą be­ne­šan­ti, Jo­nas Smil­ge­vi­čius ir jo dva­ras, Ju­li­ja Žy­man­tie­nė, vis su ska­re­le, bet pa­čiai be­si­ste­bint virs­tan­ti ra­šy­to­ja Že­mai­te su Vi­šins­kių Po­vi­liu­ku, o vė­liau – ir vi­su Po­vi­lu ka­žin kur Uš­nė­nų pa­ra­pi­jo­je ar prie Ven­tos...

Tie žmo­nės da­bar – pa­veiks­luo­se, pa­mink­luo­se, se­nuo­se daik­tuo­se ir nau­juo­se mu­zie­juo­se, net mo­kyk­lų, bib­lio­te­kų pa­va­di­ni­muo­se. Am­ži­ni.

Už­ven­tis sa­vo švie­suo­lius šie­met pri­si­mi­nė du kar­tus. Suk­vies­ti rim­ti pra­ne­šė­jai į moks­li­nes, ši­lu­ma dvel­kian­čias kon­fe­ren­ci­jas Už­ven­čio kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je. Ren­gi­niuo­se ne­trū­ko ir nau­jų, ir jau ži­no­mų, bet pa­teik­tų įdo­miai, neįp­ras­tai, fak­tų. Su­reng­tas net pie­ši­nių kon­kur­sas Šat­ri­jos Ra­ga­nai at­min­ti, ge­riau­sie­ji dar­bai eks­po­nuo­ti res­tau­ruo­to mu­zie­jaus švie­sio­je sa­lė­je. Skam­bė­jo po erd­ves pa­skli­du­si ir į kū­nus be­si­skver­bian­ti mu­zi­ka. Di­di mu­zi­kos ga­lia. La­bai ti­ko kaž­ka­da mu­zie­ji­nin­kės Mil­dos Kny­ze­lie­nės pa­sa­ky­ti žo­džiai: „Jiems toks pri­si­mi­ni­mas bū­tų pa­ti­kęs.“

Ir ki­tus ap­­švie­­čia

Kon­fe­ren­ci­jo­je apie Šat­ri­jos Ra­ga­ną skai­ty­ti pra­ne­ši­mai apie jos dra­mi­nę kū­ry­bą, ko­res­pon­den­ci­ją su Po­vi­lu Vi­šins­kiu, Vik­tu­tės pa­sau­lį, do­va­ną ra­šy­to­jos kū­ry­bo­je, gy­ve­ni­mą Ži­di­kuo­se.

Iš vi­sų pra­ne­ši­mų ta­ry­tum dvel­kė Šat­ri­jos Ra­ga­nos pa­pras­tu­mas, nuo­šir­du­mas, pe­da­go­gi­nis ta­len­tas, kū­ry­biš­ku­mas, sklin­dan­ti švie­sa. „Kas švie­čia iš sa­vęs, sa­vi­mi, įtrau­kia ir ki­tus ap­švies­da­mas“, – bu­vo ra­šo­ma kon­fe­ren­ci­jos pri­sta­ty­mo pro­gra­mo­je.

Ma­žei­kių vie­šo­ji bib­lio­te­ka už­si­brė­žė su­rink­ti me­džia­gą apie Šat­ri­jos Ra­ga­nos vaiz­da­vi­mą me­ne. Anks­čiau to nie­kas ne­bu­vo da­ręs.

Pra­ne­ši­mą skai­tė Ja­ni­na Damb­raus­kai­tė, In­for­ma­ci­jos ir kraš­to­ty­ros sky­riaus vy­res­nio­ji spe­cia­lis­tė.

Dė­me­sys at­kreip­tas į tas vie­tas, ku­rio­se Šat­ri­jos Ra­ga­na gy­ve­no, dir­bo. Pir­miau­sia su­skai­čiuo­tos, pa­ma­ty­tos, už­fik­suo­tos vie­tos Ma­žei­kių ra­jo­ne, vė­liau su ko­le­go­mis at­si­ra­do no­ras su­ži­no­ti, ko­kia si­tua­ci­ja yra Lie­tu­vo­je.

Vis­ko už­fik­suo­ti neį­ma­no­ma.

Šat­ri­jos Ra­ga­nos įvaiz­dis – ne vien jos pa­čios pa­veiks­lai, bet ir ki­tos, įvai­rios iš­raiš­kos for­mos, ku­rios at­sklei­džia ir jos įam­ži­ni­mą.

Bal­tų­jų ro­žių vaiz­di­nys – Šat­ri­jos Ra­ga­nos mėg­tos gė­lės, ir ste­buk­lus ku­rian­čios ran­kos, tar­si lai­ve­lis ne­šan­čios į me­no pa­sau­lį – toks jau ne­be­ži­no­mos mer­gai­tės iš Ma­žei­kių Ma­ri­jos Peč­kaus­kai­tės gim­na­zi­jos pie­ši­nys.

Dau­giau­sia Šat­ri­jos Ra­ga­na yra įam­žin­ta dai­lės kū­ri­niuo­se: gra­fi­kos dar­buo­se, pei­za­žuo­se, po­rtre­tuo­se. Su­kur­ta ne­ma­žai bius­tų, sta­tu­lų, kry­žių, sto­gas­tul­pių, at­mi­ni­mo me­da­lis, kop­ly­čia – am­ži­no poil­sio vie­ta Ži­di­kuo­se, kop­ly­tė­lė Už­ven­ty­je.

Šiau­lie­tis dai­li­nin­kas, et­nog­ra­fas, kraš­to­ty­ri­nin­kas Ge­rar­das Bag­do­na­vi­čius daž­nai lan­ky­da­vo­si Už­ven­ty­je. Po jo mir­ties Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jus pa­si­pil­dė eks­po­na­tų gau­sa. Vie­nas iš jų – gra­fi­kos dar­bas, ur­ba­nis­ti­nis pei­za­žas, vaiz­duo­jan­tis Už­ven­čio dva­rą, be ku­rio neį­si­vaiz­duo­ja­mi Šat­ri­jos Ra­ga­nos kū­ri­niai ir jos at­min­tis bei gy­ve­ni­mas.

Už­ven­čio dva­ro ma­lū­ne sau­go­ma pri­va­ti me­no kū­ri­nių ko­lek­ci­ja. Tarp dar­bų – ak­va­re­le lie­tas Už­ven­tis, Šat­ri­jos Ra­ga­nos ar­ti­ma ir my­li­ma vie­ta. Ki­ti dar­bai – suo­le­lis, ra­šy­to­jos pa­mėg­ta alė­ja. Ra­šy­to­jos po­rtre­tas eks­po­nuo­ja­mas Ži­di­kuo­se, Šat­ri­jos Ra­ga­nos me­mo­ria­li­nia­me mu­zie­ju­je. Ma­no­ma, kad šis dar­bas – se­niau­sias. Ne­ga­li­ma pa­sa­ky­ti, ka­da tiks­liai jis nu­ta­py­tas. Ti­kė­ti­na, kad Šat­ri­jos Ra­ga­ną nu­ta­pė jau­nas ta­len­tin­gas ar­chi­tek­tas ba­jo­ras, gy­ve­nęs ne­to­li­ma­me dva­re. De­ja, pra­si­dė­jus Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui, jis iš­vy­ko į Len­ki­ją. Pėd­sa­kai jo ne­ži­no­mi, kaip ir to­li­mes­nis li­ki­mas.

Šat­ri­jos Ra­ga­na vaiz­duo­ja­ma la­bai ar­ti­ma nuo­trau­kos vaiz­di­niui. To­kių pa­veiks­lų, ku­riuo­se Šat­ri­jos Ra­ga­na la­bai pa­na­ši į sa­ve, Ja­ni­nos Damb­raus­kai­tės tei­gi­mu, yra trys. Vi­si eks­po­nuo­ja­mi Ži­di­kuo­se.

Bo­na­ven­tū­ro Šal­čio do­va­no­tas pa­veiks­las – ir­gi Ži­di­kų mu­zie­ju­je.

Šat­ri­jos Ra­ga­na su tau­ti­niu kos­­tiu­­mu

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jus pri­sta­tė Šat­ri­jos Ra­ga­nos tau­ti­nį kos­tiu­mą, nors švie­suo­lė ne­la­bai įsi­vaiz­duo­ja­ma tau­ti­niais rū­bais vil­kin­ti. Tau­ti­nis kos­tiu­mas, ma­no­ma, XIX am­žiaus pa­bai­gos – XX am­žiaus pra­džios lie­tu­vių vals­tie­čių šven­ti­nis ap­da­ras. Ma­ri­ja Peč­kaus­kai­tė-Šat­ri­jos Ra­ga­na bu­vo ba­jo­rai­tė.

Tau­ti­nis kos­tiu­mas Šat­ri­jos Ra­ga­nos gy­ve­ni­me at­si­ra­do kaip lie­tu­vy­bės, tau­tiš­ku­mo iš­raiš­ka. 1896 me­tais tau­ti­niu kos­tiu­mu vil­kin­čią Šat­ri­jos Ra­ga­ną Už­ven­čio dva­re yra nu­fo­tog­ra­fa­vęs Po­vi­las Vi­šins­kis. „Ne­ma­ny­čiau, kad tau­ti­nis kos­tiu­mas bu­vo jos kas­die­nė ap­ran­ga. Bet ma­tyt jai tau­ti­nis kos­tiu­mas bu­vo ir gra­žu, ir lie­tu­viš­ka. Kos­tiu­mas at­spin­di Kel­mės ir Už­ven­čio kraš­to tau­ti­nio dra­bu­žio ten­den­ci­jas. Ki­to­se Že­mai­ti­jos vie­to­vė­se tau­ti­niai kos­tiu­mai jau bu­vo ki­to­kie. Pa­vyz­džiui, dry­žuo­ti, o ne lan­guo­ti bū­da­vo si­jo­nai“, – sa­kė Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Et­nog­ra­fi­jos sky­riaus ve­dė­ja Si­gi­ta Mil­vi­die­nė.

1924 me­tais su ar­ti­mai­siais ir bi­čiu­liais Šat­ri­jos Ra­ga­na nu­fo­tog­ra­fuo­ta Ži­di­kuo­se su kon­fe­ren­ci­jo­je pri­sta­ty­tu tau­ti­niu kos­tiu­mu. Yra ir dau­giau nuo­trau­kų su šiuo kos­tiu­mu, at­spin­din­čiu konk­re­taus lai­ko­tar­pio ma­dą – ne­be vals­tie­čių, bet mies­tie­čių, ku­rie puo­šė­si tau­ti­niais, bet šiek tiek nuo tra­di­ci­nių nu­to­lu­siais kos­tiu­mais.

Per kon­fe­ren­ci­ją eks­po­nuo­tas Šat­ri­jos Ra­ga­nos tau­ti­nis kos­tiu­mas Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­ju­je at­si­ra­do 1930 me­tais – jį pa­do­va­no­jo Ma­ri­jos Peč­kaus­kai­tės pusb­ro­lis Bo­les­lo­vas Peč­kaus­kas, vie­nas iš ak­ty­vių Šiau­lių kraš­to­ty­ros drau­gi­jos na­rių, vie­nas iš „Auš­ros“ mu­zie­jaus stei­gi­mo 1923 me­tais ini­cia­to­rių. Įra­šas apie do­va­no­ji­mą yra li­kęs mu­zie­jaus kny­go­se.

Šat­ri­jos Ra­ga­nos tau­ti­nio kos­tiu­mo si­jo­nas ir lie­me­nė jau pa­siū­ti iš fab­ri­ki­nių au­di­nių. Ski­ria­si ne tik au­di­mo bū­das. Abu dra­bu­žiai pa­siū­ti iš to pa­ties au­di­nio. Že­mai­tiš­ko su­kir­pi­mo ga­li­ma pa­ma­ty­ti lie­me­nė­je, bet pri­juos­tė ir juos­ta – su­val­kie­tiš­ka. Ti­kė­ti­na, kad taip at­si­ti­ko dėl ma­dos įta­kos. Ke­lio­se nuo­trau­ko­se ma­ty­ti su­mo­der­ni­ni­mas, re­gio­niš­ku­mo su­mai­šy­mas. Ga­li bū­ti, kad pri­juos­tė ir juos­ta yra iš Ma­ri­jam­po­lės lai­ko­tar­pio.

Po­vi­las Vi­šins­kis ir jo aka­­de­­mi­­ja

1875–1906 me­tai. Tiek bu­vo lem­ta iš­gy­ven­ti Po­vi­lui Vi­šins­kiui, šios da­tos ri­bo­ja švie­suo­lio gy­ve­ni­mą.

P. Vi­šins­kis, pa­sak Vil­niaus uni­ver­si­te­to Fi­lo­lo­gi­jos fa­kul­te­to do­cen­tės Da­lios Čio­čy­tės, di­dis vi­suo­me­nės vei­kė­jas, lie­tu­viš­kos spau­dos, li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas, vie­na iš ryš­kiau­sių lie­tu­vių tau­tos kul­tū­ros fi­gū­rų. Po­li­ti­ne pra­sme – vie­nas iš Lie­tu­vos de­mok­ra­tų par­ti­jos stei­gė­jų. Po­vi­lo Vi­šins­kio dė­ka į lie­tu­vių li­te­ra­tū­rą atė­jo Že­mai­tė. Bu­vo ta­ry­tum at­ves­ta. Li­te­ra­tū­ri­nės kū­ry­bos P. Vi­šins­kis mo­kė ir Šat­ri­jos Ra­ga­ną, ir Laz­dy­nų Pe­lė­dą. Po­vi­lo Vi­šins­kio at­lik­tas lie­tu­vių ra­šy­to­jų au­gi­ni­mo dar­bas la­bai taik­liai – Vi­šins­kio aka­de­mi­ja – įvar­dy­tas pro­fe­so­rės Vik­to­ri­jos Dau­jo­ty­tės.

So­cia­li­nės kil­mės pra­sme P. Vi­šins­kis ki­lęs iš lais­vų­jų vals­tie­čių. 1886 me­tais jis įsto­jo į Šiau­lių gim­na­zi­ją, ku­ri tuo­me­ti­nės Ru­si­jos oku­pa­ci­jos kon­teks­te bu­vo la­bai švie­si vie­ta. Gim­na­zi­jo­je vei­kė mo­ki­nių sa­viš­vie­tos gru­pė, bib­lio­te­ka, bu­vo ska­ti­na­ma gi­lin­tis į ak­tua­lius vi­suo­me­ni­nius klau­si­mus, ap­skri­tai – į Lie­tu­vos kul­tū­rą. Be­si­mo­ky­da­mas gim­na­zi­jo­je, dar la­bai jau­nas bū­da­mas, P. Vi­šins­kis ėmė skleis­ti tau­ti­nes idė­jas. Pir­miau­sia – ar­ti­miau­sio­je ap­lin­ko­je. Gi­męs Uš­nė­nuo­se, Ju­li­jos Žy­man­tie­nės kai­my­nas, Po­vi­las drau­ga­vo su Žy­man­tų vai­kais. Grįž­da­mas iš Šiau­lių na­mo vež­da­vo lie­tu­viš­kos spau­dos Ju­li­jai Žy­man­tie­nei, bū­si­mai ra­šy­to­jai Že­mai­tei. 1893 me­tais Že­mai­tė įtei­kė Vi­šins­kiui sa­vo pir­mą­jį ra­ši­nį, pa­va­din­tą „Pirš­ly­bos“, vė­liau iš­spaus­din­tą „Ru­dens va­ka­ro“ pa­va­di­ni­mu.

Ži­no­ma, Že­mai­tė bū­tų su­si­for­ma­vu­si ir be Po­vi­lo Vi­šins­kio. Ta­čiau Vi­šins­kis bu­vo svar­bus pre­teks­tas Že­mai­tės ta­len­tui at­si­skleis­ti.

At­si­sa­kęs tė­vų ra­gi­ni­mo mo­ky­tis ku­ni­gys­tės, to­liau moks­lus tu­rė­jo tęs­ti sa­vo lė­šo­mis. Ver­tė­si pri­va­čio­mis pa­mo­ko­mis. Taip 1891-ai­siais at­si­dū­rė Peč­kaus­kų nuo­mo­jama­me Už­ven­čio dva­re mo­ky­ti vy­res­nio­jo Ma­ri­jos Peč­kaus­kai­tės bro­lio.

Už­si­mez­gė la­bai svar­bi Ma­ri­jai ir Po­vi­lui jųd­vie­jų drau­gys­tė. Ma­ri­jai bu­vo pen­kio­li­ka, Po­vi­las – me­tais vy­res­nis. Po­vi­lo įta­ko­je ėmė in­ten­sy­vė­ti jau­no­sios Ma­ri­jos lie­tu­viš­ka sa­vi­mo­nė.

1894 me­tais, bai­gęs Šiau­lių gim­na­zi­ją, P. Vi­šins­kis įsto­jo į Pet­ra­pi­lio uni­ver­si­te­tą, Gam­tos fa­kul­te­tą, pa­si­rin­ko stu­di­juo­ti gam­tą ir geog­ra­fi­ją. Da­ly­va­vo lie­tu­vių stu­den­tų drau­gi­jos veik­lo­je, pra­dė­jo bend­ra­dar­biau­ti su lie­tu­viš­ka spau­da.

1894 me­tais pa­si­ro­dė jo pir­mie­ji ra­ši­niai „Ūki­nin­ke“, ki­tais me­tais – „Var­pe“ pub­li­kuo­tas ir gro­ži­nis Po­vi­lo Vi­šins­kio kū­ri­nys „Pa­par­čio žie­das“. Gre­ta li­te­ra­tū­ros kri­ti­kos, pub­li­cis­ti­kos, laiš­kų, P. Vi­šins­kis ra­šė ir to­kius kū­ri­nus.

No­rė­jo bū­ti lai­­min­­gas

Tau­ti­nį ju­dė­ji­mą, tau­ti­nį at­gi­mi­mą ga­li­ma įvar­dy­ti kaip in­di­vi­dua­laus as­mens tam tik­rais mo­men­tais iš­ke­lia­mą klau­si­mą: „Kas aš esu?“ P. Vi­šins­kis – nea­be­jo­ti­nas tau­ti­nio ju­dė­ji­mo va­das. Ką jam reiš­kė lie­tu­vy­bė? Po­vi­lui Vi­šins­kiui rū­pin­tis tau­ta, bū­ti jos va­dui, pir­miau­sia, pa­sak D. Čio­čy­tės, reiš­kė no­rą bū­ti lai­min­gam.

Bet nie­kuo­met ne­bū­si lai­min­gas, kai gre­ta ken­čia ki­ti. Tau­tą Po­vi­las Vi­šins­kis su­vo­kė kaip iš­plės­ti­nę šei­mą. Ro­jus – na­mai, ku­riuo­se vi­si vie­nas ki­tą my­li. Ro­jui rei­ka­lin­ga pri­va­ti nuo­sa­vy­bė (pa­gal ap­sa­ky­mą – vi­si gau­na po vien­kie­mį), po­li­ti­nė lais­vė.

D. Čio­čy­tė, skai­čiu­si pa­skai­tas ir apie Šat­ri­jos Ra­ga­ną, ir apie Po­vi­lą Vi­šins­kį, ak­cen­ta­vo, jog Už­ven­ty­je ir ap­lin­ki­nė­se vie­to­vė­se švie­sūs, iš­ki­lūs žmo­nės gy­ve­no ne tik praė­ju­siais šimt­me­čiais.

Švie­suo­lių yra ir da­bar. Tik jų, da­bar­ti­nių švie­suo­lių dė­ka ir pa­stan­go­mis, pri­si­me­na­mi švie­suo­liai, se­niai išė­ję Ana­pi­lin.

Ba­jo­ras, me­ce­na­tas, ūki­nin­kas, pra­mo­ni­nin­kas Jo­nas Smil­­ge­­vi­­čius

Su Už­ven­čiu glau­džiai su­si­jęs tris de­šimt­me­čius šia­me mies­te gy­ve­nęs Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras Jo­nas Smil­ge­vi­čius. Iki šių die­nų jo kaž­ka­da sta­ty­tuo­se pa­sta­tuo­se vyks­ta ak­ty­vi ūki­nė, vi­suo­me­ni­nė, kul­tū­ri­nė veik­la. Prie­šais mu­zie­jų, šim­ta­me­čio ąžuo­lo pa­šo­nė­je – ak­me­ni­nis Jo­no Smil­ge­vi­čiaus pa­mink­las, su­kur­tas su­val­kie­čio skulp­to­riaus Vi­do Ci­ka­nos. Mu­zie­ju­je – Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to si­ga­na­ta­rui skir­ta eks­po­zi­ci­ja.

J. Smil­ge­vi­čius, am­ži­nin­kų tvir­ti­ni­mu, pir­miau­sia bu­vo ba­jo­ras – ir pa­gal kil­mę, ir pa­gal po­žiū­rį į gy­ve­ni­mą – vi­sur va­do­va­vo­si ba­jo­ro gar­bės ko­dek­su.

Ne­ma­žą da­lį sa­vo as­me­ni­nių lė­šų jis sky­rė lab­da­rai, ini­ci­ja­vo ir rė­mė nau­jos baž­ny­čios Už­ven­ty­je sta­ty­bą, 1934 me­tais mies­te vy­ku­sią dai­nų ir spor­to šven­tę.

Jo­nas Smil­ge­vi­čius, bū­da­mas vie­nas iš pa­žan­giau­sių tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos ūki­nin­kų, iš Šat­ri­jos Ra­ga­nos tė­vų Peč­kaus­kų įsi­gi­jęs ap­leis­tą, nu­gy­ven­tą Už­ven­čio dva­rą, pri­kė­lė jį nau­jam gy­ve­ni­mui, tai­kė pa­žan­gius ūki­nin­ka­vi­mo me­to­dus. Iš­lei­do ke­le­tą kny­ge­lių, kad ap­si­švies­ti ga­lė­tų ir ki­ti ūki­nin­kai, žem­dir­biai.

J. Smil­ge­vi­čius su­pra­to, jog Lie­tu­va, no­rė­da­ma bū­ti ne­prik­lau­so­ma, pir­miau­sia tu­ri iš­si­ko­vo­ti eko­no­mi­nę ne­prik­lau­so­my­bę. To­dėl sig­na­ta­ras kū­rė ak­ci­nes bend­ro­ves, bu­vo vie­nas iš stam­biau­sių Lie­tu­vos pra­mo­ni­nin­kų.

Šių­me­ti­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je ak­cen­tuo­tas J. Smil­ge­vi­čiaus po­li­ti­nis gy­ve­ni­mas. 1917 me­tais vy­ku­sio­je kon­fe­ren­ci­jo­je bu­vo iš­rink­tas į Lie­tu­vos ta­ry­bą, pa­si­ra­šė 1918 me­tų va­sa­rio 16 die­nos Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės ak­tą.

Ker­ti­niai ak­­me­­nys

Šian­die­ni­nis Už­ven­tis neį­si­vaiz­duo­ja­mas be Šat­ri­jos Ra­ga­nos, Jo­no Smil­ge­vi­čiaus, Po­vi­lo Vi­šins­kio ar Že­mai­tės.

Šie žmo­nės – ta­ry­tum ker­ti­niai ak­me­nys, į ku­riuos da­bar­ti­niai už­ven­tiš­kiai at­si­re­mia kur­da­mi ge­res­nę mies­to atei­tį, ku­riais di­džiuo­ja­si ir ku­rių ne­pa­mirš­ta.

To­dėl prie am­ži­nos Ven­tos, prie vis stip­rė­jan­čio, Jo­no Smil­ge­vi­čiaus var­du pa­va­din­to par­ko, Šat­ri­jos Ra­ga­nos alė­jos, prie Po­vi­lo Vi­šins­kio Uš­nė­nų vi­suo­met bus švie­su.

Kon­fe­ren­ci­jo­se apie Šat­ri­jos Ra­ga­ną, Jo­ną Smil­ge­vi­čių, Po­vi­lą Vi­šins­kį pra­ne­ši­mus skai­tė moks­li­nin­kai, is­to­ri­kai, bib­lio­te­ki­nin­kai, mu­zie­ji­nin­kai, mo­ky­to­jai Da­lia Čio­čy­tė, Ni­jo­lė Kan­čaus­kie­nė, Ge­no­vai­tė Sun­gai­lie­nė, Ni­jo­lia Kas­pa­ra­vi­čie­nė, Mil­da Kny­ze­lie­nė, Da­nu­tė Rep­šie­nė, Al­fon­sas Ei­din­tas, Si­gi­ta Mil­vi­die­nė, Bri­gi­ta Spei­čy­tė, Ais­tė Ku­čins­kie­nė, Ja­ni­na Damb­raus­kai­tė, Bi­ru­tė Avi­ži­nie­nė, Eri­ka Skei­vie­nė.

Trum­­pai

Jo­nas Smil­ge­vi­čius (1870–1942) – Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras, eko­no­mis­tas, ban­ki­nin­kas, įvai­rių ak­ci­nių bend­ro­vių stei­gė­jas, da­li­nin­kas, vi­suo­me­nės vei­kė­jas, Už­ven­čio dva­ro sa­vi­nin­kas. Bu­vo pa­lai­do­tas Už­ven­čio dva­ro kop­ly­čios rū­sy­je, per­lai­do­tas Už­ven­čio ka­pi­nė­se (1998).

Po­vi­las Vi­šins­kis (1875–1906) – lie­tu­vy­bės pro­pa­guo­to­jas, ra­šy­to­jas, po­li­ti­nis vei­kė­jas, spau­dos dar­buo­to­jas, re­ži­sie­rius (1899 me­tais Pa­lan­go­je pa­sta­tė „Ame­ri­ką pir­ty­je“), knyg­ne­šys. Pa­lai­do­tas Vil­niu­je, Ra­sų ka­pi­nė­se.

Ma­ri­ja Peč­kaus­kai­tė-Šat­ri­jos Ra­ga­na (1877–1930) – ra­šy­to­ja, pe­da­go­gė, fi­lant­ro­pė, švie­suo­lė. Am­ži­no poil­sio at­gu­lė Ži­di­kų (Ma­žei­kių ra­jo­nas) ka­pi­nai­tė­se.

Da­lios KAR­PA­VI­ČIE­NĖS nuo­tr.

Po­vi­lą Vi­šins­kį me­na jo tė­viš­kė­je, Uš­nė­nuo­se, įkur­tas mu­zie­jus.

Už­ven­ty­je – at­mi­ni­mo šio kraš­to švie­suo­liams ženk­lai. Pa­mink­las Jo­nui Smil­ge­vi­čiui (skulp­to­rius Vi­das Ci­ka­na) pa­sta­ty­tas prie­šais Kraš­to­ty­ros mu­zie­jų.

Šat­ri­jos Ra­ga­na puo­šė­si ir tau­ti­niu kos­tiu­mu, ku­ris nuo 1930 me­tų sau­go­mas Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­ju­je.