Naujausios
Šventumas, gimstantis mene
Su Vilniaus šv. Mykolo bažnyčioje veikiančio Bažnytinio paveldo muziejaus direktore, menotyrininke, tapytoja Sigita Maslauskaite kalbamės tarp auksakalių šedevrų. Pokalbis su S. Maslauskaite — apie didėjantį susidomėjimą sakraliniu menu, meno ir šventumo santykį, gyvą ir muziejinį sakralumą.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Bažnyčios lobiai
„Nenoriu atrodyti visažinė, apibendrintoja, — kuklinasi S. Maslauskaitė. — Aš menotyros pasaulyje, palyginti, “žalia„, į šią sritį atėjusi iš vaizduojamųjų menų, tapybos“.
S. Maslauskaitė pakviečia apžiūrėti nuolatinę Bažnytinio paveldo muziejaus ekspoziciją ir parodą „Vilniaus sakralinė auksakalystė“.
Nuolatinėje ekspozicijoje prikausto Vilniaus katedros lobyno kolekcija, kurioje tviska svarbiausi ir seniausi Vilniaus meistrų dirbiniai.
Naujojoje parodoje nuosekliai ir chronologiškai atskleidžiama Vilniaus auksakalystės raida nuo XVI iki XX amžiaus. Paskutinieji eksponatai — praėjusio amžiaus trečiojo-ketvirtojo dešimtmečio.
„Labai norėjome pasiekti mūsų dienas, bet, pasirodo, Vilniuje niekas nebegamina, tradicija nutrūko, — sako S. Maslauskaitė. — Nebėra mecenatų, bažnyčios visuotinybės. Nebėra mikelandželų ir rafaelių, kurie gaudavo stambius bažnytinius užsakymus. Tirštinu spalvas, bet kunigui pigiau ir praktiškiau nusipirkti iš ten, kur dirbtuvės tebėra — Lenkijoje, Italijoje, Prancūzijoje.“
Baroko laikais Vilniaus arkivyskupija buvo didžiausia Europoje, užėmusi dalį dabartinės Baltarusijos, Lenkijos šiaurę.
Išskirtines parodos eksponatas — Krokuvos dominikonams priklausantis Šventojo Kryžiaus relikvijorius, paženklintas ypač retu Vilniaus miesto kontroliniu ženklu — Gedimino stulpais. Šis relikvijorius Gavėniai turi grįžti į Krokuvą, kur laikomasi tradicijos kiekvieną Gavėnios penktadienį su juo melstis.
Dauguma eksponatų — Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių liturginiai indai, yra kūrinių iš Lietuvos dailės, Lietuvos nacionalinio ir Trakų istorijos muziejų, Kaišiadorių, Kauno, Panevėžio ir Vilkaviškio vyskupijų.
Eksponatų iš Šiaulių vyskupijos šioje parodoje nėra. Bet, pasak S. Maslauskaitės, visada gali būti svaiginančių atradimų: parodoje eksponuojama Panevėžio vyskupijai priklausančioje Barklainių kapinių koplytėlėje „atrasta“ garsaus auksakalio Jono Frydricho Šemniko monstrancija.
Daugiau nei pusė parodos monstrancijų naudojamos šv. Mišiose, jos grįš į parapijas. Paroda veiks iki 2012 metų gruodžio 1 dienos.
S. Maslauskaitė džiaugiasi tendencija: šio amžiaus pradžioje susidomėjimas sakralia daile išaugo, pagilėjo.
Saugotojai — parapijų žmonės
— Kas skatina domėjimąsi sakraliu menu?
— Sovietmečiu ši tema buvo draudžiama, nepatogi. Viskas buvo pamiršta, sustingę, sustabarėję.
Pirmiausia pradėta domėtis architektūra, bet ir šią temą reikėdavo įvilkti į ideologinį rūbą, kalbėti apie pastatą kaip apie formą, pamirštant visus jo turinius ir prasmes.
Vienas kitas mokslininkas tyrė, rinko medžiagą, skaitė, kiek įmanoma, labiau pasiekiamus lenkiškus leidinius, turėjo archyvą. Bet istoriografinės tradicijos neturėjome.
Atgavus nepriklausomybę, aktyviausiai sakralinės temos ėmėsi istorikai, menotyrininkai. Pradėjo nuo paprastų, aprašomojo pobūdžio darbų.
Aktyvumas kilo su institutų veikla: pavyzdžiui, įkūrus Lietuvos kultūros tyrimų institutą, Vilniaus dailės akademijos dailėtyros institutą. Periodiniai moksliniai leidiniai vis kelia kartelę, patenka į tarptautinius vandenis. Vejamės prancūzišką, itališką istoriografinę tradiciją ir, man atrodo, nuo jos nebelabai atsiliekame. Straipsniai tampa vis įdomesni plačiajai visuomenei. Rašoma ne tik sau.
Ir į muziejų kviečiame garsius mokslininkus, Lietuvos dailės istorikus, istorikus, teologus, liturgistus. Seminarai, edukacinės programos pritraukia plačiąją visuomenę. Žmonės pasiilgę, ištroškę šios informacijos.
Muziejus veikia dvejus metus: manau, veiklos pradžioje tendencijos ir išryškėja. Iš pradžių auditorija buvo gidai, mėgėjai istorikai. Paskui pradėjo jaunėti: atsirado besidominčių studentų, kitų sričių, kito „pasaulio“ žmonių. Ateina ne tie, kurie sekmadienį vaikšto į bažnyčią. Tokia mano patirtis.
— Sovietmečiu dalis bažnyčios vertybių pateko į muziejus. Bažnytinio paveldo gelbėtojais buvo tapę muziejai?
— Manau, tai truputėlį stereotipas. Yra daug atvejų, dėl kurių reikia padėkoti valstybiniams muziejams, bet, man atrodo, patys muziejininkai ir pradėjo sakyti: „Mums padėkokite, mes išsaugojome, restauravome“. Taip, teisingai, padėkokime.
Kai prasidėjo brutuali buldozerinė ateizacija, uždarinėtos bažnyčios, viskas dėta į kupetas, kurios, nuvežtos, tarkim, į Vilniaus Domininkonų bažnyčios kiemą, šlapo, drėko, tada atėjo tarybiniai to meto funkcionieriai muziejininkai, surinko tuos daiktus, suvežė į muziejaus saugyklas.
Bet iš tiesų saugotojai buvo parapijos žmonės. Keletu atveju — dvasininkai. Bet saugant pirmu smuiku griežė (jei remtumėmės įsivazduojama statistika) zakristijonai, pročkelės, pamaldūs žmonės, kurie ten gimė, augo, kurių tėvai, seneliai žinojo, kokiam varpui ar monstrancijai rinko pinigus.
Jiems rūpi arnotas, nepaisant to, kad liturgija jau pasikeitusi, kad kunigas jo nebedėvi. Pamaldžios moteriškės liturginę tekstilę kiekvieną pavasarį neša į šventorių, vėdina.
Reikėtų padėkoti tiems mažiems ir dideliems žmonėms, kurie, žiūrint pragmatiškai, taures valo ar votus skaičiuoja, juos suvokdami ne kaip turtą, o giminių, bendruomenės palikimą, vietos istoriją.
Sekuliarizacija stipri, lieka vis mažiau budėtojų, saugotojų, ypač parapijos kaimų bažnyčiose. Kunigui, aptarnaujančiam 3— 4 parapijas, baisu laikyti brangius daiktus. O liturginė tekstilė ten pasmerkta tik gulėti. Didžiąją mūsų muziejaus ekspozicijos dalį ir sudaro liturginė tekstilė, ji yra grynai muziejinis eksponatas.
Tai, kas pas mus yra ekspozicijoje, — bažnyčios išsaugota.
Saugo viešumas
— Kiek šiandien vertybės saugios bažnyčiose?
— Esu muziejininkė ir pačiai tenka kunigą, bendruomenę įtikinti, kad brangius daiktus laikyti rizikinga, siūlau juos deponuoti muziejuje.
XVII amžiaus pradžios dirbinių, kūrinių Lietuvoje yra vienetai. Kai seni, vienetiniai daiktai laikomi bažnyčioje be signalizacijos, baugoka.
Jokiu būdu, aš ne už tai, kad viską, kas brangu, sena, suvežtume į muziejų. Galbūt reikia organizuoti specialias rinkliavas, aiškinti žmonėms, kad pirmiausia reikia rūpintis apsauga, įvesti bažnyčioje signalizaciją.
Kita vertus, kartais nežinojimas, ką turi, irgi labai padeda. Nežino ir piktadariai. Pavyzdžiui, Baltarusijoje dauguma kunigų šiais laikais prašo nenurodyti, iš kokios bažnyčios vienas ar kitas daiktas.
— Lietuvoje nėra tokios tendencijos?
— Ne. Mes esame nepriklausoma valstybė, kurioje viešumas padeda. Kultūros paveldo departamento specialistai, atsakingi už brangių dalykų judėjimą, man paaiškino, kad viešumas, daikto publikavimas, jo parodymas, įtraukimas į kilnojamų kultūros vertybių registrą labai stabdo juodosios rinkos kėslus.
Juodai rinkai pravartu, kad daiktas nebūtų žinomas, kad niekur nefigūruotų.
Parodoje eksponuojamas altorėlis atkeliavo iš privačios kolekcijos. Po nepriklausomybės atgavimo jis buvo pavogtas iš bažnyčios. Kolekcininkas norėjo išvežti parduoti ir, ačiū Dievui, staiga sužino: jis užfiksuotas viename leidinyje. Kolekcininko garbei reikia pasakyti: be jokių mokesčių altorėlį perdavė muziejui — grąžino valstybei.
— Tenka išgirsti parapijų žmonių skundus: „Po kiekvieno kunigo kas nors dingsta“. Kaip kontroliuojami dingimai?
— Sakau iš savo patirties: dažnai daiktai būna nedingę. Kunigas, pavyzdžiui, aptarnauja dar ir kitą parapiją. Jam ten reikia taurės, ir jis išsiveža. Tik nepaaiškina žmonėms.
Reikia kalbėtis, šviesti, aiškintis. Galbūt klebonams rūpi varvantis stogas, sielovada ir geriantys kaimiečiai, bet nereikia būti tokiam pavargusiam ir užkimusiam, kad nepaaiškintum apie dalykus, kurie žmonėms labai brangūs.
Būna, daiktas užsilieka parodose metams-trims, kunigas pasikeičia, o naujasis nepasitikrina dokumentų ir neatsiima (žinoma, muziejininkas pats turi atvežti, ką pasiskolino).
Būna, kai iš neišmanymo sugadina. Dažniausiai nukenčia liturginė tekstilė: persiuvami seni liturginiai drabužiai į naujus.
Ypač Vilniaus krašte mėgstama priekaištauti: tai lenkai, tai lietuviai kažką pardavė. Būna ir žmogiškųjų dalykai: nelabai patinka klebonas.
Kiek kilo: „Dingo, pradingo!“, nė karto nebuvo, kad daiktai neatsirastų.
Gyvas ir muziejinis sakralumas
— Kokia sakralinio meno paskirtis XXI amžiuje?
— Bent jau Europoje (kalbant apie meną) sakralumas užsidaro muziejuose. Ypač Belgijoje, Olandijoje bažnyčios su savo vertybėmis jau yra tapusios muziejais, kuriuose kartą metuose įvyksta senas tradicijas turinčios liturginės apeigos. Pateikiau pavyzdį, kur protestantizmo tradicija gyvesnė už katalikiškąją, — Lenkijoje būtų kitaip.
Mūsų muziejuje saugomas Vilniaus katedros lobynas — patys seniausi, vertingiausi daiktai. Per didžiąsias šventes šie XVI— XVII amžiaus dirbiniai naudojami Katedroje laikomose šv. Mišiose. Stengiamės išlaikyti gyvastį.
— Apie eksponuojamą Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios paveikslą „Dievo Motina su kūdikiu“ sakėte: paveikslo būta labai garsaus, o dabar jo kulto nebėra — pamaldumas miręs, paveikslas kabo bažnyčios zakristijoje, žmonės prie jo nebesimeldžia. Kaip kinta paveikslų kultas?
— Nepaaiškinamas dalykas. Paslaptis.
Dažnai kalta politinė situacija. Trakų Dievo Motina man, meno istorikei, tapytojai, yra pats gražiausias Dievo Motinos atvaizdas. Ir pats seniausias. Jos kultas užgniaužtas sąmoningai caro okupacijos laikais. Trakų Marija buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštysės globėja — valstybės globėja. Šis statusas netiko rusifikacijai.
Vilniaus arkivyskupai, dvasininkai stengiasi Trakų Marijos kultą atgaivinti. Klebonas sakė, kad keletas naujų votų atsirado. Gal atgimsta?
Užgniaužus Trakų Marijos kultą, iškyla Aušros Vartų Dievo Motina. Jos pamaldumas labai stiprus, ji žinoma, kultą gaivina ir lenkų piligrimai.
Dar viena — Vilniaus Bonifratrų bažnyčios (prie Prezidentūros) Marija. Buvęs labai garsus stebuklingas atvaizdas, prie jo malones patirdavo akių, galvos ligomis sergantieji. Apie tai perskaičiusios, dabar kartais užsuka lenkų piligrimų grupės.
Jei būtų Marijos šventovių hierarchija Lietuvoje, ko gero, aukščiausią vietą užimtų Šiluvos Marija. Net sovietmečiu nepavyko užgniaužti jos kulto.
Gražus, nes šventas
— Kokios paveikslo meniškumo ir šventumo sąsajos?
— Dažniausiai paveikslas būna gražus, nes šventas. Nebūtinai meninę vertę turintis paveikslas bus stebuklingas. Atvirkščiai: dažniausiai stebuklingas yra neturintis meninės vertės. Stebuklingumas priklauso nuo pamaldumo gyvumo, o ne nuo atvaizdo ikonografijos grožio.
Pamaldumą įkvepia paprastas dalykas — toje vietoje meldžiamasi. Randasi malonės patyrimai. Sklinda garsas.
Gana banalus pavyzdys, bet prie Rafaelio Marijos niekas niekada neuždegė žvakutės.
Namuose žmogus į šventą paveikslą žiūri kaip į išsiilgtą mylimąjį ar mirusią mamą. Atvaizdas yra tiltas, o ne stabas. Manau, tikintieji yra to išmokyti. Bet kuri močiutė pasakys, kad gera prie to paveikslo susikaupti, žiūrėti. Bet meldžiasi Dievo Motinai, kuri yra vienintelė.
— Kokie šiandienos sakralinio meno kanonai? Kiek galimos interpretacijos?
— Po Prancūzų revoliucijos, sąmonės, pasąmonės lūžių, atėjus naujiesiems laikams, tikėjimas tapo ne visuotinas, o asmeninis.
Menininkas, kuriantis krikščioniškai, katalikiškai, daugiau mažiau kapanojasi vienas. Žinoma, bendradarbiauja su užsakovu. Užsakovas yra bendruomenė. Šiuo atveju meno kūrinio kokybė priklauso nuo užsakovo — bendruomenės, klebono, vyskupo — skonio.
Dažniausiai šiuolaikino gero meno pavyzdžiai yra vienuolinėse bendruomenėse, jos yra ir mažesnės, daugiau galima „rizikuoti“, priimti drąsesnius sprendimus. Nesakyčiau, kad menininkų darbai čia stovi tik kaip meno kūriniai. Pavyzdžiui, prie Ksenijos Jaroševaitės šv. Pranciškaus skulptūros Bernardinuose jau dveji— treji metai degamos žvakutės.
O parapija — plati, įvairius socialinius sluoksnius, amžius apimanti bendruomenė. Menas turi tarsi „pataikyti“, tikti ir nepiktinti mažutėlių — ir išsilavinusių, ir neišsilavinusių.
Kol kas Lietuvoje apsiribojama saldesniu, paprastesniu dalyku. Gal kartais ir prastesniu. Bet, kaip prieš tai kalbėjome, jis būna gražus, nes šventas.
Parapijose, ypač per rožinio kalbėjimo mėnesį, gegužines, birželines, daugiausia pasirodo Marijos ar Jėzaus širdies atvaizdai — paprasti, neturintys meninės vertės.
Gipsinį arba, vadinkime, saldųjį religinį meną, man kuo toliau, tuo mažiau norisi smerkti. Žmogus kažko ilgisi, aštriame, rupiame pasaulyje nori saldaus ir labai paprasto atvaizdo.
Nereikia dramatizuoti, kad dabartiniame sekuliariame pasaulyje meno formos įgyja kičo pavidalus. Nereikia užsiimti saviplaka, taip yra ne tik Lietuvoje.
Neseniai buvau Romoje, labai garsioje Santa Maria sopra Minerva domininkonų bažnyčioje, kurioje palaidota Kotryna Sienietė, yra pačių garsiausių nuo XV amžiaus pradžios iki XVIII amžiaus meno grandų darbų. Prie Didžiojo altoriaus — Mikelandželas, bet ten — tamsu, tuščia. O jūra žvakučių — prie gipsinės Dievo Motinos.
Menininkų kompromisai
— Religijos tema — viena iš tų, kuriais dažniausiai imdavosi kiekvienos epochos menininkai. Kiek ji domina šiandienos dailininkus, skulptorius?
— Tikintiems ir norintiems kurti krikščioniškoje erdvėje, nėra lengva.
Liturgijoje, ypač jei kalbame apie altoriaus ar tubernakulio padarymą, pirmiausia turi diktuoti liturginės taisyklės. Apspręsti jo formą, dydį, funkcionalumą. Bet būna skaudu, kai kokie rėksniai pradeda aiškinti: netinka, negražu, išmeskime!
Menininkai nėra tokie arogantiški, kaip kartais atrodo, eina į kompromisus. Bet tam tikro kompromiso ir negali daryti. Kaip muzikoje: vieni turi labai gerą klausą, yra profesionalai, nes nuo vaikystės ją lavino, kiti — vidutinę. Turintieji gerą klausą, žino, kad nata „falšyvina“. Įsivaizduokime, kompozitoriui sako: nuleiskime natą pustoniu, nieko neatsitiks, žmonės tik labiau supras, bus patogiau dainuoti. Bet jei nuleis tą pusę tono, toks kompozitorius — nekompozitorius.
Lygiai taip pat mene. Esu mačiusi situacijų, kai menininkas sako: „Ką gi, man reikia važiuoti namo.“
— Ar menui reikalinga bažnyčia?
— Iki tam tikro laiko menas buvo tik bažnytinis. Viduramžiais, gotikos, baroko epochose didžioji dauguma kūrinių — bažnytinio meno, kurio tikslas, funkcija, paskirtis — būti bažnyčioje, tarnauti liturgijoje.
Po Prancūzų revoliucijos įvykęs negrįžtamas procesas irgi savotiškai įdomus.
Kaip pasakė vienas ikonų teologas, yra dar vienas krikščionis menininkas, bet nebėra krikščioniško meno.
Vienas kitas krikščioniškas menininkas kuria ir Lietuvoje. Man labai gražiai įrengta pranciškonų koplyčia prie Kryžių kalno.
Kristaus įsikūnijimo slėpinys
— Artėjant šv. Kalėdoms, bažnyčios puošiasi. Kiekvienoje bažnyčioje išvysime savitą Betliejų?
— Taip. Nuo ant šieno paguldytos atverstos Biblijos iki daugybės figūrėlių. Šv. Mykolo bažnyčioje rodome asketišką K. Jaroševaitės „Betliejų“ ir margą — Jolantos Kvašytės. Kad lankytojai pamatytų, kokios yra formos ir galimybės.
Kalėdos visada siesis su mirksinčiom lemputėm. Nemanau, kad turime giliai kapstyti. Pati ikonografija savaime yra gili: gimė Kūdikėlis, Viešpats Pasaulio Sutvėrėjas, alfa ir omega.
Egzegetai, pamokslininkai ir istorikai negūžčioja pečiais ir nesipurto saldžių, gražių lemputėmis blyksinčių prakartėlių.
— Kaip kito Šventosios Šeimos ikonografija?
— Šventosios Šeimos ikonografijos genezė yra kristocentrinė. Marija yra kaip sostas, tubernakulis: Dievo Motina reikalinga išryškinti įsikūnijimo dogmą. O Juozapas tik prisišliejęs, tarnauja Kristui.
Kristaus įsikūnijimo slėpinys buvo ilgus šimtmečius daugelio krikščioniškų frakcijų nesutarimo objektas. Rietasi, nesutarta: ar Dievas — ir žmogus, ar tik žmogus, ar labiau Dievas?
Dievo Motiną Efeso susirinkime paskelbus Dievo Gimdytoja, minia žinią sutiko šaukdama iš džiaugsmo. Iki tol per daug niekam nerūpėjo Marijos atvaizdas ir jos funkcijos, bet rūpėjo, kas yra Jėzus. Kas jis, o ne koks jis — su barzda, ar be barzdos.
V amžiuje pražysta Marijos ikonografija. Pagausėja Kalėdų scenų, kurios reikalingos paaiškinti, kad per Mariją ateina įsikūnijimas — Kristaus žmogystė.
Juozapas nedėkingai tampa seneliu, nors dabartiniai teologai sako, kad pagal žydų tradiciją jis turėjo būti daugiausia 29-erių.
Juozapo senumas buvo reikalingas bažnyčiai parodyti įsikūnijimo slėpinį: Mergelė sutinka su Viešpaties valia, įvyksta stebuklinga Marijos motinystė. Juozapas Kalėdose vaizduojamas snaudžiantis, rymantis ir lyg kažkuo abejojantis. Dabartinėmis akimis, atrodo, nepelnytai. Bet tada bažnyčiai reikėjo išsiaiškinti, nugludinti Kristaus įsikūnijimo slėpinį.
Kalėdinė ikonografija žydi ir viduramžiais. Vėliau atsiranda Kristaus vaikystės ikonografija: angelas Juozapui pareiškia bėgti, slėptis nuo Erodo pykčio; bėgimas į Egiptą; aukojimas šventykloje.
Domininkonai, karmelitai, jėzuitai puoselėjo, skatino Šventosios Šeimos kultą. Juozapas buvo pats mylimiausias Teresės Savilietės šventasis; jis tapo ir bažnyčios, šeimos globėju. Baroko laikais Juozapas reabilituojamas.
Juozapas yra Vilniaus arkivyskupijos globėjas, seminarija pavadinta švento Juozapo vardu, du vyskupai — Juozapai.
— Kaip šiandien suvokiama Šventoji Šeima, kai svyruoja pati šeimos institucija?
— Piešimo būrelyje dirbau su asocialiais vaikais. Labai greitai supratau, kad šiems vaikams negaliu sakyti, kad Dievas yra Tėvas. Nes jų visai kitoks supratimas, kas yra tėvas.
Kai prisimenu savo tėtį, galiu apsiverkti ir jausmine prasme tapatinti. O jie — visiškai ne. Tai — kraštutinis pavyzdys.
Šventosios šeimos atvaizdą rizikos grupei reikia paaiškinti kita kalba. Kad nekiltų tik liūdesys ir pavydas, o viltis, kad galima tokią šeimą turėti.
Kūryba nesusijusi su liturgine erdve
— Vilniaus dailės akademijoje apgynėte daktaro disertaciją apie šv. Kazimiero kultą ir ikonografiją. Kiek šiandieninei visuomenei svarbus vienintelis Lietuvos šventasis?
— Už tai, kad šv. Kazimieras yra pamirštas, reikia „padėkoti“ sovietizacijai. Šv. Kazimieras buvo menkinamas, juodinamas, iš jo šaipytasi. Netiko, kad jis valdovas, jo karališka kilmė, bekompromisinė krikščioniška laikysena.
Kovo 4-oji Lietuvoje — liturginė šventė, bet už bažnyčios ribų šv. Kazimieras mažai žinomas.
Mokslinei ar meno bendruomenei šv. Kazimiero ikonografija atverta: Lietuvos nacionaliniame muziejuje 2002, 2004 metais rengtos parodos, pasirodė leidiniai, katalogai.
Mus pasiekusi ir mūsų bažnyčiose išlikusi šv. Kazimiero ikonografija yra gana sustabarėjusi, statiška: šv. Kazimieras su kryžiumi ir lelija rankose.
Skaitant šaltinius apie jo gyvenimą ar paveikslų iškilmių aprašymus, atsiveria nuostabiausia barokinė ikonografija. Apie tai žinome iš raižinių, šis tas persikėlė knygose, dar yra grafikos. Bet barokinės tapybos, skulptūrų, kaip buvo jo kulto žydėjimas ir meno žydėjimas, išlikę labai nedaug.
— Esate ne tik menotyrininkė, bet ir tapytoja. Kuriate ir religine tema.
— Taip, bet tai nesusiję su liturgine erdve. Liturginėje erdvėje niekada nieko nepadaryčiau, būtų nejauku. Bažnytinei erdvei paveikslas turi būti ne dekoracija, jis turi būti skirtas pamaldumui.
— Jūsų paveiksluose siužetai nėra tiek svarbūs, kiek spalviškumas?
— Priklauso nuo laiko: dabar dar norisi aiškumo, konkretesnių temų. Būna ir labai aiškus klasikinis siužetas pavyzdžiui, šv. Petro ašaros.
Ne paslaptis, kad elgiuosi, kaip kiti mano kolegos menininkai, — pasiimu seną motyvą ir jį reprodukuoju, keičiu, transformuoju.
Krikščioniškoji ikonografija yra kaip gramatika: savos taisyklės, atributai. Neatpažintum, pavyzdžiui, Marijos Magdalietės, jei ji būtų trumpais plaukais. Arba neatpažintum šv. Petro liūdesio, jei jis neturėtų gaidžio ar raktų. Laikausi „gramatikos“, kartais užmetu akį į baroko ar vėlesnių laikų dailės graviūras.
Dviračio neišradinėju. Kartais nusveria tapybiškumas, bet esu nutapiusi gana dekoratyvių, figūratyvių darbų.
Mano pasirinkimą daugiausia nulemia klasikinė tradicinė ikonografija. Mano mylimieji — baroko menininkai, kuriuos drasko prieštaravimai, abejonės, nuodėmės, atgaila, garsiosios atgailos figūros: Magdalietė, šv. Petras, sūnus paklydėlis. Dėkinga ir šv. Jeronimo, Šventojo Rašto vertėjo, ikonografija: uola, šviesa, tamsa.
— Tapyba jums — kančia ar malonumas?
— Malonumas. Žinoma, kai nesiseka, pykstu. Gaila dažų, kai sugadinu drobę. Stengiuosi gana disciplinuotai dirbti, bet būna periodų, kai nenueinu į dirbtuves.
Baisu stovėti prieš baltą drobę ir žinoti, kad ją tuoj sugadinsi. Juk gražiausia yra balta drobė. Bet grūmiesi.
Dabar tapau Abraomo auką. Patinka drama: angelas stveria už rankos Abraomui. Paveikslas dar nebaigtas, gal ir neišvys dienos šviesos. Tapyba — geras dalykas: gali pertapyti, gali ant uždžiuvusio darbo vėl tapyti. Esu bandžiusi tapyti senosiomis biblinėmis temomis, abstrakčiau. Dabar daugiau bandau komponuoti figūras.
— Kuo traukia drama?
— Turinys labai dėkingas tapybinei išraiškai. Traukia tapybos kalba: dažai, šviesa, spalva. Man gražu grigališkasis giedojimas, bet daugiabalsė chorinė muzika gali duoti daugiau spalvų. Kaip ir kamerinis, simfoninis orkestras. Mane nuo Dailės akademijos didelis formatas viliojo. Tikiuosi, ne gigantomanija (juokiasi).
Sigita Maslauskaitė
Gimė 1970 metais Vilniuje. Mokėsi Justino Vienožinskio vaikų dailės mokykloje, studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje, gilino meno teorijos žinias Grigaliaus universitete Romoje, Vilniaus dailės akademijoje apgynė daktaro disertaciją apie šv. Kazimiero kultą ir ikonografiją.
Nuo 1996 metų surengė asmenines parodas Lietuvos aido, Pamėnkalnio galerijose Vilniuje, Antano Mončio name— muziejuje Palangoje, Klaipėdos dailės parodų rūmuose, Šiaulių dailės galerijoje, Panevėžio dailės galerijoje. Dalyvavo grupinėse parodose (XIII Vilniaus tapybos trienalėje ŠMC (tapytoja buvo apdovanota „Kultūros barų“ premija), „1907:2007. Privatūs pokalbiai“ galerijoje „Vartai“, „Abstrakcija ir ekspresionizmas: dvi Vilniaus tapybos tradicijos 1960— 2009 m.“, II-je Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalėje).
Vadovauja Bažnytinio paveldo muziejui Vilniuje.
GYVYBĖ: „Sakralumas gyvas, kai daiktai tarnauja liturgijai“ , — sako Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė, menotyrininkė, tapytoja Sigita Maslauskaitė.
RETENYBĖ: Krokuvos dominikonams priklausantis Šventojo Kryžiaus relikvijorius, paženklintas ypač retu Vilniaus miesto kontroliniu ženklu — Gedimino stulpais. Jį 1637 metais nukalė Vilniaus auksakalys Hornas Rentelis, užsakė LDK unitų metropolitas Rapolas Korsakas Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos ir Cecilijos Renatos sutuoktuvėms.
SUSIDOMĖJIMAS: Bažnytinio paveldo muziejaus direktorės, menotyrininkės, tapytojos Sigitos Maslauskaitės teigimu, susidomėjimas sakraliniu metu pastaraisiais metais yra išaugęs.
RAIDA: Parodoje „Vilniaus sakralinė auksakalystė“ atskleidžiama Vilniaus auksakalystės raida nuo XVI iki XX amžiaus.
APTAISAI: Dievo Motina su Kūdikiu. Vilnius (?), 1682 metai. Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia (kairėje) ir Dievo Motina su Kūdikiu. Vilnius, VIII amžiaus I pusė, Rykantų Švč.Trejybės bažnyčia. Iki parodos Rykantų Marija slėpėsi po dažų sluoksniu.
ĮVAIROVĖ: XX amžiaus pradžioje dirbinių gausa ir įvairove išsiskiria Mykolo Neviadomskio dirbtuvė.
ALTORĖLIS: Saldžiausiojo Jėzaus Vardo ir Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės procesijų altorėlis. Cezaris Šteinbergas (?), XIX amžiaus III ketvirtis. Šis altorėlis buvo patekęs pas kolekcininką, kuris vertybę grąžino valstybei — dovanojo muziejui.
RANKA: Vilniaus katedros lobyno šv. Stanislovo rankos relikvijorius. Vidurio Europa, 1500— 1503 metai.
RELIKVIJORIUS: Vilniaus katedros lobyno šv. Kazimiero relikvojorius. Vilnius, 1637 metai.
MONSTRANCIJA: Vilniaus katedros monstrancija, 1535 metai.
Jono TAMULIO nuotr.
Šv. Jokubas. Drobė, aliejus. Sv. Jokubas
Sigitos MASLAUSKAITĖS nuotr.