Naujausios
Iš asmeninio archyvo
Svečiuose pas Beatą Grincevičiūtę
Vytenis RIMKUS
Mano tėvas Jaroslavas Rimkus (1888-1976) buvo dainininkės Beatos Grincevičiūtės (1911-1988) giminaitis, bendravo su ja, jis buvo vadinamas “dėde”. Kai po dešimties metų tremties ir kalinimo Sibiro lageriuose tėvas grįžo į Lietuvą, po operacijos atgavęs regėjimą pradėjo lankyti pažįstamus, buvusius Peterburgo bendramokslius, savo Šiaulių gimnazijos mokinius. 1958 m. nuvyko į Vilnių pensijos gavimo tikslu, gerokai jame užtruko. Išliko to meto man adresuotų pora laiškų su įdomia dainininkės charakteristika, įvairiais susitikimais. Štai jie (laiškų kalba netaisyta):
“Vilnius
1958 19/IX
Mielas Vytenėli!
Laimingai atvykau šiandien autobusu į Vilnių. Šiandien aplankiau tik J.Balčikonį ir gėriau pas jį arbatą su pernykščiu medumi, ir pas aklą radiofono dainininkę Beatą Grincevičiutę, nuvežę jai jos senelio Br.Rimkevičiaus portretą.Ji begalo širdingai mane priėmė ir tiesiog įsakė man pas ją gyventi visą laiką, kiek išbūsiu Vilniuje. Mat aš jai dėdė – ji taip mane vadina, o aš ją – tiesiog miela Beatriče ( Beatėlė). Aš pas ją ir išbūsiu visą reikalingą laiką. Jos malonumas ir vaišingumas begalinis. Ji – be galo gyva, šėlstanti, kalbi, kaip tikra artistė. Ji paruošė man vaną ir gražiai prikalbėjo išsimaudyti, kuo aš pasinaudojau. Tarnaitės neturi ir viską pati paruošia, nors akla. Ji net norėjo man išplauti marškinius ir nuplauti man pečius – ir tai garsi radiofono pažiba, puiki dainininkė.
Nuo to, žinoma, aš atsisakiau, nes tai būtų didelis storžieviškumas iš mano pusės, jeigu sutikčiau. Viešpatie, kaip man jos gaila, nes anot Homero “ir amžina tamsa padengė jos akis” ir kaip aš dar laimingas, kad nors truputį dar matau ir gal daugiau dar matysiu, o ji nieko nemato ir gal niekados nematys. Norėtųsi tiesiog apsiverkti ją matant, bet aš ašarų jau negaliu sau išspausti.
Be savaitės iš čia neišvažiuosiu, o sutemus grįžtu pas Beatričę, nes turime kalbų begalo, be to tamsoj bijau patekti po mašina.
Visus karštai spaudžiu Jūsų (parašas)”
“Vilnius
1958 24/IX
Mielas Vytenėli!
Rašau laišką, kad Jūs ramūs būtumet dėl manęs. Visuose frontuose man labai čia sekasi, bet iki šiol negalime rasti ( bet bus rastas ) to svarbaus man to žmogaus adreso, nes privatus jo adresas ne visiems žinomas, o man būtinai reikia man ten jį rasti ir pasikalbėti, o ne oficialėj įstaigoj, nes vyksiu pas jį tik kaipo prie savo buv.mokinio. Už tai užsitraukia mano buvimas čia, o grįšiu tik spalio m. pradžioj. Tebegyvenu ten kur sustojau ir turiu puikias sąlygas čia būti. Mačiausi ir buvau pas Budrevičius – radau tik p.Viktorą ir Mamą – labai simpatiški. Ypač Mama, kuri labai vaišingai mane priėmė, kotik net nebuvome nuvažiavę pažiūrėti jų pleciaus ir statomo namo, bet nebuvo laiko. Marytės dar nebuvo, bet, rods, ją pamatysiu, nes šiomis dienomis ji grįžtanti, iš Krymo taipat grįžta Gontis ir jojo sesutė Aldona su vyru (Dauginčiai) ir, turbūt, šiomis dienomis jie pas mane į tos daininikė butą užeisią. Vakar mane aplankė Vyt.Laurušas. Persiunčiu tau jo laišką tau. Šiomis dienomis pamatysiu ir Kostę Šilgaliuką ir viską sužinosiu. Puikiai jaučiuos, bet vakar truputį slogo gavau. Laimingai gyvenkite, būkite sveiki, linksmi!
Jūsų (Parašas)”
“....Dainininkė išieškojo telefonu Konstantiną Cerpinskį ir jis su nauja savo žmona buvo pas mus atsilankęs. Taip pat pas mus buvo atsilankę Daukinčiai, t.y., Aldona Gontytė su savo vyru – o jiedu ką tik buvo grįžę kartu su Algirdu Gončiu iš Krymo ir Kaukazo. Man rodos, 10/X išvažiuosiu iš Vilniaus, o apie 20/X būsiu Šiauliuose. Visus reikalus čia galima atlikti tik pamažu, neskubinant ir metodingai. Mamai pranešk, kad nebuvo pavojaus man užnešioti baltinių, nes pamainai turėjau naujųjų baltinių, o padėvėti vėl gryni paliko, o tas pats su kojinėmis. Be to, galėjau nors kasdien priimti vaną, bet priėmiau tik dvi iki šiol dėl gavimo slogo nuo sušalimo ir paskui vėsoko kambario.
Man jau rūpi, kaip Jūsų visų reikalai – venkite trankytis sunkvežimiais po visokias ekskursijas prisimenant liūdną galą anos ekskursijos. Man rūpi, kas su Jumis visais. Nepatinka man Helytės tarnyba, taip kelantis anksti ir naktimis vykstant vienai į taip tolimą tarnybos vietą. Per mano gyvenimo čia laiką dainininkė turėjo vieną koncertą su nepaprastu pasisekimu, o užvakar įdainavo radiofone keletą liaudies dainelių filminėj juostoj – vakar turėjau išklausyti tas daineles mūsų bute per radiolą, bet tą laiką buvau pas Alfredus ir tos garsinės laimės nepatyriau.
Pas mus šiandien Vilniuje gan didelis be paliovos lietus, gal ir pas Jus tas pats, o šiaip – visos dienos gražios. Daininkė Beatričė (Beata) moka rašyti ir skaityti aklųjų įstabiu metodu, kurį jinai turės man dar išaiškinti, nes man tai pasirodo kažkas įstabu ir netikėta. Jos kitų organų jautrumas tiesiog nepaprastas – ji girdi net ramiausią alsavimą, o iš antro kambario laikrodžiuko užsukimą, mažiausią šlamesį, mažiausią pajudymą, yra gan nerviška, o visą gyvenimo džiaugsmą mato scenoj ir radiofone su savo įstabiu balsu, nuolatiniame judėjime ir budėjime, širdingume jos gerbėjų ir daugybės abiejų lyčių prietelių – draugų ir draugių, palaikyme savo bute idealios švaros, pati kuo nekasdien besimaudydama, pati save aptarnaudama, puikius pietus sau pati išsivirdama, pati viena be kieno pagalbos, taip viena vienintėlė ir gyvendama savo bute, kuris tačiau verda nuo nuolatinių svečių ir skamba savo telefonu, o taipat prisipildo daininikės dainų garsais pianino ir muzika jai akompanijuojant.
Tuo tarpu karštai visus bučiuoju J.R.”
Laiške paminėta Helytė yra tėvo duktė, mano sesutė Elena, kuri buvo teista bendroje byloje su manimi dešimčiai metų ir lageriuose kalėjo drauge su Maryte Budrevičiūte – kompozitoriaus Viktoro seserimi. Taip tarp mūsų šeimų užsimezgė artima draugystė. Pasimatyta su buvusiu šiauliečiu, atvirukų leidėju ir tolimu giminaičiu Konstantinu Cerpinskiu, o tas neįvardintas aukštas veikėjas tai buvo Vladas Niunka, taip pat buvęs geras mokinys Šiaulių gimnazijoje, su kuriuo buvo vistik susitikta ir pasišnekėta “iš dūšios”.
Apskritai šiuose laiškuose atsispindi sudėtingas to meto, ypač “prasikaltėlių” grįžimo į Lietuvą laikotarpis. Tėvas dar Sibire atsisakė pasirašyti pasižadėjimą negrįžti Lietuvon, o vistik grįžo, visai šeimai iškilo priregistravimo, pragyvenimo, darbo, pensijų klausimai. Ir vistik tai buvo savasis kraštas, giminaičiai, pažįstami, pamažu atgaivinamos pažintys, didesni ir mažesni patarimai, net pagalba. Taip klostėsi gyvenimas...
ELTA nuotr.
Ryšiai: Dainininkė Beatričė Grincevičiūtė daug bendravo su savo giminaičiu – Vytenio Rimkaus tėvu Jaroslavu.