Susitikimų šviesa: Kazimierą Kalibatą prisimenant...

Su­si­ti­ki­mų švie­sa: Ka­zi­mie­rą Ka­li­ba­tą pri­si­me­nant...

Zi­ta BUR­ŽAI­TĖ-VĖ­ŽIE­NĖ

Kraštotyrininkė

Gi­mė­me be­veik tuo pa­čiu me­tu. Ka­zi­mie­ras ma­ne ap­len­kė tik ke­tu­riomis die­nomis (jis – sau­sio 29-ąją, aš – va­sa­rio 3-ąją). Ir vi­sai ne­to­li nuo viens ki­to. Mus gai­vi­no to pa­ties upe­lio ban­gos, bet ne­bė­gio­jo­me to­mis pa­čio­mis pie­vo­mis, tais pa­čiais ta­ke­liais. Sky­rė miš­kas. Mū­sų vai­kys­tė­je jis bu­vo ne­ma­ža kliū­tis. Mū­sų kū­di­kys­tės bei vai­kys­tės me­tai (1938–1951) bu­vo ne­ra­mūs...

Pra­džios moks­lus krim­to­me skir­tin­go­se mo­ky­klo­se: Ka­zi­mie­ras – Alek­nai­čių, aš – Pa­lie­čių kai­me. Iš­sis­ky­rė ir to­li­mes­ni mū­sų moks­lų ke­liai. Tie­siog su­si­kry­žia­vo. Ma­no se­suo Ona Ge­no­vai­tė įsi­dar­bi­no Ly­gu­mų vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, aš ta­pau jos mo­ki­ne. Taip bu­vo pa­to­giau. Kar­tu su ja ei­da­vo­me (ar­ba ji ma­ne vež­da­vo­si pa­si­so­di­nu­si ant dvi­ra­čio) tuo miš­ku, ku­ris mus su Ka­zi­mie­ru sky­rė – pro Vi­lū­nai­čius iki Ly­gu­mų mies­te­lio. Mo­kyk­los pa­sta­te ant kal­ne­lio ji tu­rė­jo bu­tą, gy­ve­no­me ja­me kar­tu.

Ka­zi­mie­ras tę­sė moks­lus Pak­ruo­jy­je, ki­to­je šio miš­ko pu­sė­je, kur po gais­ro ap­si­gy­ve­no jo tė­vai.

Vai­kys­tė­je mū­sų ke­liai bu­vo su­si­kirtę tik vie­ną kar­tą. Va­žiuo­jant į Ly­gu­mų baž­ny­čią Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­to (dir­ma­vo­nės), ma­no bū­si­ma der­ma­vo­nės mo­ti­na Emi­li­ja Jo­nai­tie­nė su­stab­dė ark­lius Vi­lū­nai­čių kai­me ir į ro­ges įso­di­no gra­žų, žvit­rų ber­niu­ką. Tai bu­vo Ka­li­ba­tų Ka­ziu­kas. Nu­džiu­gau. Sak­ra­men­to su­tvir­ti­ni­mo ce­re­mo­ni­jo­je da­ly­vau­siu jau ne vie­na! Gre­ta ma­nęs sto­vės Ka­ziu­kas!

Po pa­mal­dų, ga­vę Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tus, tuo pa­čiu ke­liu su­grį­žo­me. Ka­ziu­kas iš­li­po Vi­lū­nai­čių kai­me, aš – per mus sky­ru­sį miš­ke­lį Pa­lie­čių vien­kie­my­je.

Taip jau lė­mė li­ki­mas, kad ant­rą­kart su­si­ti­ko­me tik po dau­ge­lio me­tų.

Su mo­ti­na ir se­se­ri­mi su­grį­žu­sios iš prie­var­ti­nės eks­kur­si­jos į Ir­kut­so sri­ties kem­sy­nus ir vie­toj sa­vo so­dy­bos Pa­lie­čių kai­me ra­du­sios tik sa­vo na­mų pa­ma­tus, įsi­kū­rė­me Pak­ruo­jy­je, kur gy­ve­no ir Ka­zi­mie­ro tė­vai. Ka­zi­mie­ras ta­da jau bu­vo bai­gęs Šiau­lių mu­zi­kos tech­ni­ku­mą bei Juo­zo Gruo­džio aukš­tes­nią­ją mu­zi­kos mo­kyk­lą Kau­ne ir įsto­jęs į Vil­niaus kon­ser­va­to­ri­ją. Aš bu­vau bai­gu­si tik vi­du­ri­nę. Ma­no ke­lias į moks­lų aukš­tu­mas už­si­tę­sė, nes vin­gia­vo klam­piais įvai­rių iš­ban­dy­mų ke­liais, ku­riais pa­tek­ti į aukš­tą­ją mo­kyk­lą bu­vo ne­leng­va.

Atos­to­gų me­tu įvai­rių aukš­tų­jų ir ki­to­kių mo­kyk­lų stu­den­tai su­gu­žė­da­vo į tė­vų na­mus, bet juo­se il­gai neuž­si­bū­da­vo. Ieš­ko­jo bu­vu­sių sa­vo drau­gų, bur­da­vo­si, da­lin­da­vo­si sa­vo pa­tir­ti­mi, rū­pes­čiais. Ap­tar­da­vo ma­ty­tus spek­tak­lius, per­skai­ty­tas kny­gas, iš­vy­kas ir šiaip sau pra­mo­gau­da­vo. Priim­da­vo į sa­vo bū­rį ir tuos, ku­riems auk­što­sios slenks­tis dar bu­vo tik sva­jo­nė, ku­rie mo­kė­si nea­ki­vaiz­džiai ar jau dir­bo. Mū­sų ke­lias daž­niau­siai vin­gu­riuo­da­vo vaiz­din­go­mis Kruo­jos pa­kran­tė­mis iki pa­mėg­to Links­mu­čių pu­šy­nė­lio. (De­ja, už­tven­kus Kruo­ją, mū­sų jau­nys­tės ta­kus už­lie­jo jos van­duo.)

Daž­niau­siai su­sės­da­vo­me ant Kruo­jos kran­to ar pu­šy­nė­ly­je ir da­li­ndavomės įspū­džiais apie sa­vo stu­den­tiš­kas die­nas, dės­ty­to­jus, kur­so drau­gus, o dir­ban­tie­ji – apie sa­vo dar­bo­vie­tes, pir­muo­sius dar­bo žings­nius... Ap­tar­da­vo­me ma­ty­tus spek­tak­lius, ki­no fil­mus, per­skai­ty­tas kny­gas...

Prie mū­sų bū­rio ne kar­tą bu­vo pri­si­jun­gęs ir Ka­zi­mie­ras. Nors bu­vo dau­giau­siai už mus vi­sus iš­pru­sęs, pa­ty­ręs, ne­si­di­džiuo­da­vo, ne­si­gir­da­vo sa­vo pa­sie­ki­mais.

Dir­bau Pak­ruo­jo dva­re 1959 me­tais įsi­kū­ru­sia­me že­mės ūkio tech­ni­ku­me. Atos­to­gų me­tu ar sa­vait­ga­liais, su­grį­žęs į Pak­ruo­jį pas tė­vus, Ka­zi­mie­ras su drau­gais atei­da­vo ir į tech­ni­ku­mo šo­kius. Po jų abu ei­da­vo­me na­mo. Dvie­jų ki­lo­met­rų at­stu­mas ne­pa­bos­da­vo.

Su Ka­zi­mie­ru vi­sa­da bū­da­vo įdo­mu pa­si­šne­ku­čiuo­ti. Su­pa­žin­din­da­vo su pa­sau­liu, ku­rio vi­siš­kai ne­pa­ži­no­jau. Ten, Ir­kuts­ko sri­ties nu­smur­gu­sia­me ko­lū­ky­je, kur pra­lei­dau sa­vo gra­žiau­sius paaug­lys­tės ir anks­ty­vos jau­nys­tės me­tus, ne­bu­vo nie­ko lie­tu­viš­ko, nie­ko, kas bū­tų su­si­ję su aukš­tuo­ju me­nu, li­te­ra­tū­ra. Mo­kiau­si ru­sų mo­kyk­lo­je. Skai­čiau tik ru­sų au­to­rių kny­gas. Iš Lie­tu­vos nie­kas nė vie­nos lie­tu­vių au­to­rių kny­gos ar va­do­vė­lio ne­bu­vo at­siun­tęs. Be­veik vi­si gi­mi­nės bu­vo iš­blaš­ky­ti po Si­bi­ro pla­tu­mas. Tad tos mū­sų ke­lio­nės man bū­da­vo tar­si nea­ki­vaiz­di­nės eks­kur­si­jos į Kau­ną, Vil­nių... Pro­fe­so­rių, kom­po­zi­to­rių pa­var­des taip pat gir­dė­jau pir­mą­kart. Ki­tą die­ną pul­da­vau į bib­lio­te­ką. Ieš­ko­jau kny­gų, žur­na­lų. No­rė­jau apie juos su­ži­no­ti dau­giau.

Pa­ti­ko Ka­zi­mie­ro po­žiū­ris į žmo­nes, į gy­ve­ni­mą, į Lie­tu­vą. Kiek­vie­na­me žmo­gu­je jis ieš­ko­jo gė­rio, bent ma­žy­čio ta­len­to grū­de­lio. Ska­ti­no to­bu­lin­ti sa­vo ga­bu­mus, neuž­sisk­lęs­ti, švies­tis, da­ry­ti ge­ra ki­tiems, sa­vo kraš­tui, Lie­tu­vai. Ypač jam bu­vo svar­bu, kad neuž­sisk­lęs­tų sa­vy­je gim­to­jo ra­jo­no žmo­nės. Kad Pak­ruo­jy­je bū­tų kuo dau­giau ku­rian­čių, dai­nuo­jan­čių, gra­ži­nan­čių, gar­si­nan­čių sa­vo gim­tą­jį kam­pe­lį.

Die­no­raš­ty­je iš­li­ko Ka­zi­mie­ro ap­si­lan­ky­mas mū­sų na­muo­se per ma­no gim­ta­die­nį. 1963-ių­jų me­tų va­sa­rio 3 die­ną. Tai bu­vo at­si­tik­ti­nu­mas. Kad mes be­veik vie­nu me­tu gi­mę, ta­da nei jis, nei aš ne­ži­no­jo­me. Apie tai nie­ka­da ne­kal­bė­da­vo­me, tai mums bu­vo ne­svar­bu. Bet tą­kart kaž­ko­dėl daug fan­ta­za­vo­me apie mū­sų, apie Lie­tu­vos atei­tį. Ka­zi­mie­ras mū­sų ir Lie­tu­vos atei­tį spal­vi­no la­bai švie­sio­mis spal­vo­mis.

Bu­vo gra­žus, jau pa­va­sa­riš­kas oras. Išė­ję iš mū­sų na­me­lio, ap­su­ko­me ke­lis ra­tus apie Pak­ruo­jį. Da­bar, kai iš spau­dos bei in­ter­ne­to at­se­kiau tą Ka­zi­mie­ro gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pį, la­bai nu­ste­bau – pa­si­ro­do, jis bu­vo la­bai už­da­ras. Ži­no­jo, kad esu trem­ti­nė, bet tą die­ną nė žo­džiu neuž­si­mi­nė apie sa­vo skau­džią pa­tir­tį – tar­dy­mus KGB rū­siuo­se, pa­ša­li­ni­mą iš kon­ser­va­to­ri­jos dėl to, kad su drau­gais pa­si­ra­šė Prie­sai­ką vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą skir­ti Tau­tai, Tė­vy­nei, Lie­tu­vai, pa­žin­ti jos praei­tį, gin­ti jos kal­bą, kur­ti jos švie­sią atei­tį...

Neuž­si­mi­nė ir apie pa­ša­li­ni­mą iš kon­ser­va­to­ri­jos, sa­vo­tiš­ką trem­tį 1960–1962 me­tais į Kai­šia­do­rių ra­jo­ną. Ir ta­da, ir vė­liau neuž­si­mi­nė ir apie Prie­sai­ką. Ta­čiau ją per­skai­čiu­si, su­pra­tau, kad kiek­vie­ną­kart su­si­ti­kęs die­gė mu­my­se šios Prie­sai­kos rei­ka­la­vi­mus, kad vi­są gy­ve­ni­mą, kol tu­rė­jo svei­ka­tos, Ka­zi­mie­ras jai bu­vo iš­ti­ki­mas. Jo­kie KGB gra­si­ni­mai ne­nu­mal­ši­no tų kil­nių troš­ki­mų, sie­kių.

1989 me­tais Ka­zi­mie­ras Pak­ruo­jy­je su­ren­gė pa­ro­do­mą­ją Ra­sos šven­tę, į ją pa­kvie­tė ir ma­ne. Ji vy­ko Balsių–Petrašiūnų re­gio­ne. Iš­li­ko neiš­dil­do­mi įspū­džiai. Šven­tė, at­ro­dė, su­trau­kė vi­so ra­jo­no žmo­nes – tiek jų bu­vo daug. Ir tę­sė­si vi­są nak­tį iki pat auš­ros. Tai bu­vo nau­ja ir ne­pa­ka­rto­ja­ma.

Daž­niau pa­bend­rau­ti su Ka­zi­mie­ru te­ko, kai jis 1992–1998 m. va­do­va­vo ,,Žiem­ga­los“ drau­gi­jai. Vi­sa­da pa­kvies­da­vo į su­si­rin­ki­mus. Kai iš lai­ko nuo­to­lio pa­mąs­tau – gal tik ta­da tai ryš­kiai bu­vo ma­to­ma, kad to­kia drau­gi­ja yra, kad ji ne eg­zis­tuo­ja, o vei­kia. Sa­lė bū­da­vo pil­nu­tė­lė.

Be to, šiuo lai­ko­tar­piu Ka­zi­mie­ras dėl šei­my­ni­nių ar ki­to­kių ap­lin­ky­bių (gal pa­si­li­go­jus se­nu­tei mo­ti­nai) gy­ve­no Pak­ruo­jy­je ar­ba Šiau­liuo­se, dės­ty­to­ja­vo Pak­ruo­jo Juo­zo Pa­kal­nio mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, Šiau­lių kon­ser­va­to­ri­jo­je bei uni­ver­si­te­te, apie dve­jus me­tus (1995–1996) še­fa­vo ,,Kruo­jos“ et­nog­ra­fi­nį an­samb­lį, bu­vo jo me­no va­do­vas.

Daug triū­so Ka­zi­mie­ras įdė­jo su­da­rant ar­ba esant vie­nu iš re­dak­to­rių bei įkvė­pė­ju kny­gas ,,Pak­ruo­jis ir jo apy­lin­kės“ (1996), ,,Li­ne­lius ro­viau“ (1990), ,,Dai­nos žu­vu­siai jau­nys­tei“ (1997), vy­riau­siuoju re­dak­to­riu­mi bu­vo pa­skir­tas lei­džiant kny­gą apie Paš­vi­ti­nį. De­ja, su­si­rgęs šio dar­bo ne­be­ga­lė­jo už­baig­ti. 1992–1998 m. lai­ko­tar­pis, gal net vi­sas li­kęs Ka­zi­mie­ro gy­ve­ni­mas bu­vo jo duok­lė sa­vo gim­ta­jam kraš­tui.

Ne­ma­žą įta­ką Ka­zi­mie­ras Ka­li­ba­tas yra pa­da­ręs ir man. Vi­sa­pu­siš­kai ska­ti­no, drą­si­no. Jo pa­drą­sin­tos, su se­se­ri­mi Ona Ge­no­vai­te Bur­žai­te-No­vi­kie­ne 1966 m. sa­vo lė­šo­mis iš­lei­do­me pir­mą­ją paukš­tę – ei­lė­raš­čių rin­ki­nė­lį. Kaip juo džiau­gė­si Ka­zi­mie­ras! Jo pa­ska­tin­ta, pra­dė­jau rink­ti trem­ti­nių at­si­mi­ni­mus ir leis­ti kny­gą po kny­gos.

Kai 1998 me­tais su­ži­no­jo, kad ren­giu trem­ti­nių ir po­litinių ­ka­li­nių at­si­mi­ni­mų rin­ki­nį, at­ne­šė trem­ti­nės Emi­li­jos Gru­žai­tės-Šul­cie­nės ir sa­vo dė­dės, par­ti­za­no ir po­li­ti­nio ka­li­nio Vin­co Va­liu­šio at­si­mi­ni­mų už­ra­šus. Vin­co Va­liu­šio at­si­mi­ni­mų są­siu­vi­nis bu­vo la­bai sto­ras. Jų au­to­rius be­veik be­raš­tis, gal net sa­va­moks­lis. Nei taš­kų, nei kab­le­lių! Pa­sa­kiau Ka­zi­mie­rui, kad grą­žin­siu, nes ne­su­si­gau­dau, kas ten ra­šo­ma. Ka­zi­mie­ras, skvar­biai ir liūd­nai pa­žvel­gęs į ma­ne, ta­rė: ,,Vin­cas Va­liu­šis – la­bai pui­kus žmo­gus. Jo di­džiau­sia sva­jo­nė, kad tai, ką jis pa­ty­rė, ką ži­no, su­ži­no­tų ir ki­ti. Jau tris eg­zemp­lio­rius šių sa­vo už­ra­šų tu­ri pa­da­ręs. Nu­va­žiuok pas jį, pa­si­kal­bėk. Ko ne­sup­ra­si, jis pa­pa­sa­kos, paaiš­kins.“ Pa­si­li­kau są­siu­vi­nį. Pra­dė­jau šif­ruo­ti. Su­jau­di­no iki šir­dies gel­mių. Toks nuo­šir­dus, įtai­gus pa­sa­ko­ji­mas!

Vin­cas Va­liu­šis gy­ve­no Šiau­liuo­se. Ne kar­tą lan­kiau­si gra­žiuo­se, pa­ties šei­mi­nin­ko darbš­čio­mis ta­len­tin­go­mis ran­ko­mis su­ręs­tuo­se na­muo­se. Pa­mi­lau šį be­moks­lį, bet la­bai švie­sų žmo­gų. Ir la­bai džiau­giuo­si, kad di­džiau­sią Vin­co Va­liu­šio sva­jo­nę įgy­ven­di­nau, kad kny­gą ,,Su­žeis­tų šir­džių dai­na“ 2000-ųjų  va­sa­rą jis pa­ma­tė dar gy­vas bū­da­mas.

Jo at­si­mi­ni­mai ,,Nie­ka­da ne­pa­mir­šau, kad esu Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­tis“ šio­je kny­go­je uži­ma 66 psl. (319–385). Nu­ve­žiau ją į Vin­co Va­liu­šio na­mus. Sku­bė­jau. Ka­zi­mie­ras bu­vo įspė­jęs: dė­dės svei­ka­tos būk­lė pra­sta, ar­tė­ja fi­na­las. Lai­mei, ra­dau jį dar gy­vą, vaikš­tan­tį, to­kios pat švie­sios at­min­ties. Kaip jis glos­tė šią kny­gą, kaip džiau­gė­si! Tai bu­vo di­džiu­lis at­pil­das ir man už ne­ma­žą triū­są šif­ruo­jant jo teks­tus. O po ke­lių mė­ne­sių V. Va­liu­šis at­si­gu­lė prie sa­vo ar­ti­mų­jų gim­tų­jų Sta­čiū­nų ka­pi­nė­se. Bu­vau lai­do­tu­vė­se, iš­gy­ve­nau ne­tek­tį. Kiek­vie­nas, apie ku­rio gy­ve­ni­mo kan­čias ir džiaugs­mus ra­šau, tar­si gi­mi­nai­čiu tam­pa.

Tur­būt ne be Ka­zi­mie­ro ži­nios Vin­cas Va­liu­šis ne­ma­žą su­mą pi­ni­gų sky­rė šios kny­gos lei­dy­bai, pa­pra­šęs, kad lik­tų tai pa­slap­ty­je, kad į rė­mė­jų są­ra­šą neįt­rauk­čiau. Aiš­ku, to neuž­te­ko. Kad gau­čiau kny­gos lei­dy­bai fi­nan­si­nę pa­ra­mą, rei­kė­jo ke­lių žy­mių žmo­nių re­ko­men­da­ci­jų.

Vėl krei­piau­si į Ka­zi­mie­rą, kaip ,,Žiem­ga­los“ drau­gi­jos pir­mi­nin­ką. Ka­zi­mie­ras pa­si­kuk­li­no, ma­nė, kad jo re­ko­men­da­ci­ja ne­bus sva­ri. Pa­si­kal­bė­jo su Vil­niaus pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to (da­bar Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­tas) dės­ty­to­ju, mū­sų kraš­tie­čiu Ro­ber­tu Jur­gai­čiu (da­bar hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras). Su­si­pa­ži­nęs su kny­gos ,,Su­žeis­tų šir­džių dai­na“ juod­raš­čiu, Ro­ber­tas Jur­gai­tis re­ko­men­da­ci­ją pa­ra­šė. Kny­ga išė­jo 600 eg­zemp­lio­rių ti­ra­žu.

Tuo Ka­zi­mie­ro Ka­li­ba­to pa­gal­ba man ne­si­bai­gė. Kai 2003 m. lei­dau kny­gą apie Pak­ruo­jo kraš­to par­ti­za­nus ,,Ką pa­pa­sa­ko­tų pa­mink­li­niai ak­me­nys ir kry­žiai“, Ka­zi­mie­ras at­ne­šė pluoš­tą par­ti­za­nų dai­nų su gai­do­mis, už­ra­šy­tų įvai­rių kraš­to­ty­rinin­kų. Jų me­lo­di­jas šif­ra­vo Ka­zi­mie­ras Ka­li­ba­tas. Šios liau­dies dai­nos su Ka­zi­mie­ro už­ra­šy­to­mis gai­do­mis su­gu­lė sky­riu­je ,,Šiau­rės Lie­tu­vos par­ti­za­nų dai­nos“ (p. 380–385).

Po ne­lai­min­go at­si­ti­ki­mo Vil­niu­je, po Ka­zi­mie­ro sun­kios li­gos be­veik ne­be­bu­vo­me su­si­ti­kę. Gai­la, kad li­ga jam ne­be­lei­do įvyk­dy­ti vi­sų su­ma­ny­mų. Kar­tu džiau­giuo­si, kad sun­kiau­siu Ka­zi­mie­ro gy­ve­ni­mo me­tu gre­ta bu­vo jo iš­ti­ki­ma drau­gė ir bend­ra­žy­gė Leo­no­ra.

Ka­zi­mie­ro ne­bė­ra. Bet li­ko jo ir drau­gų pa­ra­šy­ta Prie­sai­ka Lie­tu­vai. Die­vu­lė­liau, kaip ji vėl ak­tua­li! Lais­vo­je Lie­tu­vo­je nyks­ta lie­tu­vių kal­ba! Te­le­vi­zo­rių ek­ra­nuo­se lie­tu­vai­čiai net lie­tu­vių kom­po­zi­to­rių su­kur­tas me­lo­di­jas trau­kia ang­lų kal­ba! Rek­la­mi­niuo­se sten­duo­se, įstai­gų pa­va­di­ni­muo­se re­tai be­su­ra­si lie­tu­viš­ką žo­dį. Į mū­sų gy­ve­ni­mą brau­na­si mums sve­ti­mi pa­pro­čiai, šven­tės... Ne­ga­liu ne­pri­min­ti, kad ir kiek su­trum­pin­tos, jo ir drau­gų Prie­sai­kos, duo­tos 1957 m. se­no­jo­je Za­pyš­kio baž­ny­čio­je:

Sa­vo Tau­tai, Tė­vy­nei, Lie­tu­vai pri­sie­kiu: Per vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą bū­ti tik­ros lie­tu­viš­kos dva­sios – bū­do – cha­rak­te­rio ir pa­pro­čių tau­tie­čiu. Steng­siuos gi­liai pa­žin­ti sa­vo Tau­tos di­džią­ją praei­tį, Jos švie­sią atei­tį, Jos kul­tū­rą, gy­ve­ni­mą, vi­sa tai, kas ri­ša ma­ne su Ja. Veng­siu klai­di­nan­čių ru­sų ar­ba ki­tų tau­tų sa­vy­bių ir ideo­lo­gi­jų, ku­rios nai­ki­na ir deg­ra­duo­ja lie­tu­viš­ką są­mo­nę ir kū­ną. Kiek­vie­na­me žings­ny­je bū­siu pa­sta­bus, sa­vik­ri­tiš­kas ir vi­sa­pu­siš­kai pa­si­ruo­šęs veik­ti Tau­tos la­bui. Steng­siuos kiek ga­li­ma dau­giau at­gai­vin­ti žmo­nė­se tau­tiš­ku­mą ir nu­ro­dy­ti bend­rus tiks­lus bei da­bar­ti­nę pa­dė­tį. Tė­vy­nė šau­kia ma­ne. Pri­sie­kiu Jai ati­duo­ti vi­sus sa­vo su­ge­bė­ji­mus, vi­sas jė­gas, o jei pri­reiks, ir gy­vy­bę. (...). Ma­no šei­ma – mū­sų Tau­ta. Mes Jos vai­kai. Gy­ven­sim kaip bro­liai. Jei­gu su­lau­žy­siu šią šven­tą prie­sai­ką – te­ne­bū­siu ver­tas sa­vo Tė­vy­nės sū­naus var­do, te­nu­bau­džia ma­ne Die­vas ir kri­tu­sių už Tė­vy­nę kar­žy­gių dva­sia. Te­pa­de­da ir stip­ri­na ma­ne di­džių­jų Lie­tu­vos did­vy­rių žyg­dar­biai. Te­ly­di ma­ne Die­vas.

Ka­zi­mie­ras Ka­li­ba­tas šiai prie­sai­kai nie­ka­da ne­nu­si­žen­gė. Sa­vo pa­rei­gą jis at­li­ko iki ga­lo. Tik gai­la, kad per anks­ti su­si­rgo ir išė­jo. Kaip jis rei­ka­lin­gas bū­tų da­bar. Be­lie­ka ti­kė­ti, kad nie­ka­da ne­stigs se­kė­jų.

R. Ur­bo nuo­tr.

Ka­zi­mie­ro Ka­li­ba­to 75-me­čio šven­tė. Ka­zi­mie­ras Ka­li­ba­tas yra vie­nas iš folk­lo­ro ju­dė­ji­mo pra­di­nin­kų Lie­tu­vo­je. Vil­niu­je jis įkū­rė folk­lo­ro an­samb­lį „Sa­dau­ja“, vė­liau ki­tus an­samb­lius: „Ver­de­nę“ Pak­ruo­jy­je, M. K. Čiur­lio­nio me­no mo­kyk­los et­nog­ra­fi­nį an­samb­lį, va­do­va­vo ir kon­sul­ta­vo gal dvi­de­šim­čiai an­samb­lių.

Au­to­rės as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Vie­nos iš­ky­los Kruo­jos pa­kran­te me­tu 1959-ųjų va­sa­rą. K. Ka­li­ba­tas (su skry­bė­le) gre­ta Zi­tos Bur­žai­tės-Vė­žie­nės.

Et­nog­ra­fi­nis an­samb­lis „Kruo­ja“ šven­čia 10-me­tį. Ant­ros ei­lės cent­re(iš kai­rės) bu­vę jo me­no va­do­vai – Ka­zi­mie­ras Ka­li­ba­tas, Ge­no­vai­tė Ma­ka­raus­kie­nė, Ra­mu­nė Pet­rai­tie­nė, tuo­me­ti­nis Pak­ruo­jo ra­jo­no Kul­tū­ros ir švie­ti­mo sky­riaus ve­dė­jas Alf­re­das Šim­kus, an­samb­lio įkū­rė­ja ir il­ga­me­tė jo se­niū­nė Da­nu­tė Lin­die­nė. Ma­žei­ko­niai, 1999 m. sau­sio 10 d.

 Zi­tos Vė­žie­nės nuo­tr.

Au­to­rės nuo­trau­ka. Zi­ta Vė­žie­nė.