Naujausios
„Sugrįžimas į Žemaitiją“
Vytenis RIMKUS
Išleista Magdalenos Komorovskos (Iš Naleš-Gorskich Komorovska, 1900-1989) knyga „Sugrįžimas į Žemaitiją“, iš lenkų kalbos išversta Kazio Uscilos. Autorė yra dabartinio Lenkijos prezidento močiutė, plačios Gorskių giminės, apie 300 metų valdžiusios įvairius Lietuvos dvarus atstovė.
Magdalena Komorovska gimė, vaikystę ir jaunystę praleido Šaukėnuose, svečiavosi, pagyvendavo Kurtuvėnuose, Kelmėje, Biržuvėnuose, Džiuginėnuose. Man, bazilioniškiui, labai artimos vietovės, tartum neblogai žinomos, tačiau skaitydamas sužinojau labai daug nežinomų dalykų.
Dvaras – tai visiškai atskiras pasaulis su savo tradicijomis, gyvenimo būdu, idėjomis. Kitas pasaulis – tai jau už dvaro vartų, tai miestelis su savo varganais nameliais, žydais amatininkais ir prekiautojais, kaimai su žemdirbiais, kurių svajonė – pakliūti tarnauti dvaran.
Smulkiai aprašomos šventės, ypač Velykos, Kalėdos. Jų proga dvare buvo ruošiami du stalai: ponų ir šeimynos (tarnų, darbininkų), išvardijami patiekalai ir jų ruošimo būdai. Didžiausias Kalėdų akcentas – išpuošta, žvakutėmis žibanti eglutė, dovanėlės vaikams. Pirmą ir antrą švenčių dieną būdavo uždegama eglutė namų tarnams. Galiausiai oficinoje dar būdavo rengiama eglutė kumetyno vaikams. Kartais labai graži, nes papuošta spalvotomis girliandomis ir įvairiais namų darbo dirbiniais, pagamintais tarnų iš šiaudų ir popieriaus.
Tvirtinama, kad „kadaise Žemaitijoje Kalėdų eglutė nebuvo žinoma, tik Kūčių vakarienė“ (p.96), „Visame name, visoje aplinkoje būdavo atsipalaidavimo ir susikaupimo metas. Lietuvos kaime badas buvo nežinomas. Net ir menkiausioje trobelėje žmonės sėdėdavo prie Kūčių stalo, užtiesto balta staltiese ant šieno. Jeigu neturėdavo aguonų, trindavo kanapes, o kūčiukų, barščių ir saldaus kisieliaus būdavo visur“ (p.95).
Savitai knygoje kalbama apie laisvės siekius, 1863 metų sukilimą. „Mano epochos (iki 1914 metų) supratimu, prievartą įkūnijo Rusijos valstybė. O Lenkijos valstybė būdavo kartų svajonė. Svajonė, idealizuota kaip šventenybė, jai artimiausi buvo dvarai: neabejotinai aukščiausio kultūros lygio ir nuo amžių puoselėjantys nepriklausomybės tradicijas“ (p.146).
Autorės aplinkoje Lietuvos suvokimas, kaip Lenkijos neatsiejama dalis, susvyravo po Pirmo pasaulinio karo ir galutinai žlugo tarybinės okupacijos pasėkoje. Tad lenkiškoji-dvarininkiškoji Lietuva, susijusi su jaunystės pergyvenimais ir svajonėmis, liko tik kaip amžiams nutolęs, išnykęs miražas, nesugražinamas turtingos, nerūpestingos jaunystės tarpsnis. Ypač šie šviesūs atsiminimai stiprėja karų metais pergyventų vargų, slapstymosi, net bado pasėkoje.
Autorė smulkiai aprašo santykius su tarnais, charakterizuoja artimus ir tolesnius giminaičius. Man atrodo, kad kiekvienas skaitytojas ras čia ką nors įdomaus, paskatins palyginimams, platesniems samprotavimams apie to meto gyvenimo realijas.
Atrodytų, kad jau viskas žinoma apie Kurtuvėnus, Šaukėnus, bet, pasirodo, už dvaro vartų vyko daug kas kitaip, menkai ar ir visai nežinoma. Prisimenama, kad už dvaro vartų ne tik dvarininkaitėms, bet ir tarnams be šeimininkų leidimo išeiti nebuvo galima, nes miestelyje gali susitikti su netinkamais žmonėmis, gal pasiūlys ką nors nereikalingo nusipirkti, gal išgerti ir kt.
Prisimenamas įdomus epizodas iš dvaro vidaus gyvenimo. Magdalenos dėdė, mamos brolis Antosius valdė Biržuvėnų dvarą. Jis buvo aistringas medžiotojas, viengungis, buvo nedidelis, kuprotas. Pas jį dažnai vaikai gevendavę savaitėmis. Staiga motinos santykiai su broliu atšalo, nutrūko bendravimas. O priežastis buvusi jo dėmesys Šaukėnų dvare tarnavusiai gražuolei kaimietei-tarnaitei, kuri greitai ir persikėlė į Biržuvėnus. Tai buvusi tikra meilė iki pat Antosiaus mirties. Žinoma, apie vedybas negalėjo būti nė kalbos, bet čia įdomus pats suartėjimo procesas paminant tautinę ir socialinę atskirtį, kuri pamažu vyko ir Lietuvoje.
Šaukėnų dvare nuolat buvo bendraujama su dvarininkais lenkais Pliateriais, Nagurskiais, Perkovskiais, o tose pat apylinkėse gyvenę rusų didikai grafai Zubovai, Naryškinai, Alsufjevai net nepaminimi. Atrodo, kad nebuvo artimesnio bendravimo ir su smulkesniais tų apylinkių aplenkėjusiais lietuviais bajorais (Vaitkevičiai, Rimgailos, Chomskiai, Bilevičiai). Tai paliudija ne tik socialinę (valstiečiai-lietuviai), turtinę, bet ir vyravusią tautinę atskirtį, priešišką imperinės Rusijos ir svajonių Lenkijos būtį. Bet vis dėlto pažymima, ištekėjus ir iki 1939 metų gyvenimas Kavoliškių dvarelyje prie Rokiškio buvo ramus ir ganėtinai sėkmingas.
Lietuvos dvarų raidoje, ypač Žemaitijoje, būta ir išimčių, tokių, kaip Putvinskių šeimos ir viso jo dvaro reikšmė. O apskritai tik iš reto dvaro išsprūdo tokios asmenybės, kaip Šatrijos Ragana ir Lazdynų Pelėda, įsijungusios į naujos tautinės valstybės statybą.
1989-1990-aisiais metais šias apylinkes aplankė būsimasis – dabartinis Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis. Trumpame knygos pabaigos žodyje jis pažymi, kad „daug pėdsakų galima rasti ir ten, Lietuvoje. Liko tie patys kraštovaizdžiai, tie patys vietovardžiai ir pavardės, tos pačios vietos ir sąsajos... Tie prisiminimai yra dalelė pasakojimo apie nugrimzdusį praeitin, bet visada mums artimą pasaulį, dalelė, išplėšta iš piktos lemties gelmių ir apsaugota nuo mūsų visų užmaršties.“
M. Komorovska pateikia svarios medžiagos apie daugiasluoksnę Lietuvos kultūros raidą, lenkų, rusų, lietuvių, žydų sankirtas ir įtakas, kultūros paveldo būtinybę ir reikšmę. Šie atsiminimai kviečia pamąstyti ne tik apie ne taip jau tolimą praeitį, bet ir apie šiandienos įvairių tautų bendravimo, sugyvenimo problemas ne tik kažkur, bet čia pat, Lietuvoje.
