Su dainom!

Sendaikčių parduotuvėlėse užtinku man įdomių spaudinių: knygų, brošiūrų, dokumentų. Tie praėjusio laiko, buvusios santvarkos reliktai įdomūs kaip priemonė rekonstruoti praėjusius dešimtmečius, pavyzdžiui, lietuviškąjį socializmą, labiau jį suprasti. Pagaliau – tai aktualu, nes paskutiniaisiais metais socializmo laikotarpis užima itin svarbią vietą intelektualų, politikų diskusijų, apmąstymų temose. O man šie spaudiniai pirmiausia įdomūs kaip laikmečio ženklai, liudijimai ir galimybe truputėlį daugiau sužinoti.

Radau knygelytę „1954 m. Dainų šventės repertuaras“. Išspausdinta Šiaulių „Titnago“ spaustuvėje, 2000 egzempliorių tiražu. Manau, tiražas buvo išdalytas Dainų šventėje dalyvavusių chorų dainininkams.

Respublikinė dainų šventė vyko Vilniuje 1955 m., o 1954 m. buvo dainuojama ir šokama rajonų, miestų šventėse. Vyko apžiūros ir atrankos į respublikinę šventę. Tikėtina, kad respublikinės šventės repertuare buvo ir kai kurios dainos iš 1954-ųjų sąrašo.

Knygelėje, patogiai telpančioje ir marškinių kišenėje, vien dainų tekstai, suskirstyti į dalis. Pirmoji – Iškilmingoji. Joje – „Tarybų Sąjungos himnas“, „Tarybų Lietuvos himnas“,daina – „Partija mūsų vairininkas“, žodžiai S. Michalkovo. Iškilmingasis repertuaras – vientisas, nekeliantis abejonių – laisvųjų respublikų sąjunga, amžiais tvirčiausiai Didžiosios Rusijos suburta.

Antroji dalis – Mišrus choras – daug platesnė ir įvairesnė. Šiam chorui numatyta net 14 dainų. Repertuaras pradedamas trimis jauną tarybų Lietuvą šlovinančiomis dainomis: darbšti mus liaudis ir laiminga, žygiuoja Stalino keliu. Toliau – 7 harmonizuotos lietuvių liaudies dainos: „Paleisk, tėveli, lankon žirgelį“, „Šaltyšius“, „Ko liūdi, putinėli“...

Po lietuviškų dainų – rusų liaudies karinė daina „Variago“ žuvimas“, dar – latvių ir estų tarybinis folkloras. Latvijoje užaugo šimtas varpų, dvi dienas kombainininkas ėmė derlių nuo laukų. Kolūkiečiai laimingi, nes Stalino dėka gyvenam buitį, naują, gražią (daina „Užauginom šimtą varpų“.

Estijoje – „Vestuvės kolūkyje“, todėl skamba Hei! Hei! Tra-lia-lia, ąsočiai pilni alaus, reikia linksmintis, nes kolūkis praturtėjo, javo plotai užderėjo. Ir palinkėjimas šaunus:

Gerti kas nevengs, nesnaus

Tas darbe tai pat pirmaus.

Skyrelį baigia „Ant Nemuno kranto“ – daina iš kino filmo „Aušra prie Nemuno“ (žodžiai E. Mieželaičio, muzika B. Dvariono):

Kur Nemunas teka, ten naująją vagą

Laukuos traktoristas vagoja giliai.

Trečioji, ketvirtoji dalys skirtos vyrų ir moterų chorams. Vyrai sudainavo tarybinę karių dainą ir po vieną lietuvių bei gruzinų liaudies dainas. Moterims – lietuvių liaudies „Bijūnėlis“, kaip liaudies daina įvardyta „Graži tu, tėviškėle“: pakilo iš griuvėsių naujieji fabrikai; ir be jokių manipuliacijų – tarybinė „Vakaras skaitykloje“.

Paskutinis skyrelis – Vaikų choras. Čia – „Su daina“, „Sporto maršas“ ir lietuvių liaudies „Naujienos“ ir „Lineliai.“

Rinkinėlyje pateiktos 27 dainos, iš jų 14 – tarybinį gyvenimą propaguojantys tekstai.Tarp jų įdomūs naujadarai – tarybinis folkloras, kuriam priskirtina ir „Graži tu, tėviškėle“, įvardyta kaip lietuvių liaudies daina. Sovietų ideologijai buvo svarbu parodyti, kad tarybinė santvarka leidžia šaknis, žmonės ją priima kaip savą, todėl kuria dainas, džiaugiasi naujuoju gyvenimu.

Repertuare – 11 lietuvių liaudies dainų, viena gruzinų ir karinė rusų liaudies daina apie laivo „Variagas“ žūtį. Nežinau, kokia eile sovietinės ir liaudies buvo atliekamos, bet, akivaizdu, tarybiniai himnai giedoti pradžioje, turbūt ir baigiant pasirodymą.

Sovietinę tikrovę tyrinėjantys įvairių sričių specialistai nevienareikšmiškai vertina tarybų valdžios atgaivintas Dainų šventes. Vieniems jos – išsaugotas tautiškumas, patriotizmo mokykla, rezistencijos forma, bendrystės jausmas tautiniais rūbais pasipuošus. Būtent tai savo prisiminimuose ir akcentuoja socialistinės Lietuvos kūrėjai.

Kiti Dainų šventes vertina kaip tautiškumo ženklais užmaskuotą sovietizaciją. Būtent šiuo požiūriu išsiskiria filosofė Nerija Putinaitė, praėjusiais metais išleidusi monografiją „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“.

„Dainų šventes tiesiogiai galima vadinti „skambančiu moliu“ ir dėl suvalstietinto tautiškumo, ir dėl molinių puodynių kultūros. Dainų šventės sovietmečiu iš tiesų skambėjo labiau nei bet kuris kitas tautinis reiškinys, ir tarsi buvo vieno puodžiaus sumaniai lipdomas ir prižiūrimas daiktas“, – teigia knygos autorė.

Daugelis mūsų gerai prisimename, kad Dainų šventės buvo pateikiamos kaip visos liaudies sambūris, skirtas vis gerėjančio gyvenimo aukštinimui. Švenčių dainų tekstai plačiai skambėdavo ne tik scenose, bet ir to meto elektroninėse visuomenės informavimo priemonėse.

Šalia sovietinius mitus šlovinančių kūrinių skambėjo ir liaudies dainos – tautos kūrybos šedevrai. Būtent liaudies dainos ir paliesdavo didžiausios dalies klausytojų širdis. Tos dainos, o ne sovietiniai opusai būdavo dainuojamos rateliuose, užstalėse, neformaliuose susibūrimuose.

Dainomis iš šokiais užmaskuota (skleidžiama) sovietizacija veikė, bet ne taip stipriai, kaip galbūt buvo planuojama. Prisiminkime Sąjūdį, Baltijos kelią, Sausio 13-osios vienybę. Tad N. Putinaitės minimos puodynės skambėdavo, bet jos buvo žiedžiamos iš prasto molio.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.