Naujausios
Studija apie Žemaitiją ir žemaičius
Vytautas KIRKUTIS
Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras Petras Kalnius išleido studiją „Žemaičiai. XX a.–XXI a. pradžia“. Knygoje gilinamasi į žemaičių bendruomenės savitumą, kaitą ir vaidmenį visos Lietuvos kontekste, lyginama su kitomis etninėmis grupėmis, nagrinėjami žemaičių kultūros, žemaitiškumo esmės klausimai.
Ši knyga – bene išsamiausia, visapusiškiausia ir giliausia žemaičių etninį savitumą, santykį su etnine lietuvių tauta nagrinėjanti studija, padėsianti giliau suvokti „žemaičių klausimo“ daugiaprasmiškumą ir istorinį diskursą.
Pirmiausia knygoje keliamas klausimas, kas yra žemaičiai. Platūs istoriniai tyrinėjimai, surinktos medžiagos gausa, įvairių nuomonių spektras rodo, kad atsakyti į šį klausimą ne taip paprasta.
Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Kuo giliau į problemą – tuo daugiau atsiskleidžia niuansų, pozicijų, argumentų už vieną ar kitą požiūrį. Faktų, nuomonių, pozicijų, argumentų gausa leidžia skaitytojui pačiam pasvarstyti ir susiformuoti savo nuomonę, susidėlioti savo argumentus.
Pasak autoriaus Petro Kalniaus, „Didžiojoje Lietuvoje savo tarme, tradicine kultūra ir mentalitetu iš visų regioninių bendruomenių labiausiai išsiskiria žemaičiai“. Todėl natūralu klausti: kas yra žemaičiai – tai lietuviai ar atskira tauta, atskiras etninis darinys, kas juos vienija ir kas skiria nuo aukštaičių, suvalkiečių, dzūkų.
Pagal kokius požymius žmogus pats save priskiria prie žemaičių? Kuo labiau gilinamasi, tuo sudėtingesnė darosi problema. Tačiau autorius labai profesionaliai ją gvildena, dažnai pažvelgdamas ir į istorinį plotmę, parodydamas, kaip kito vienokia ar kitokia samprata.
Etnologas Petras Kalnius į žemaičių problematiką pažvelgia įvairiais aspektais. Jis aptaria žemaičių etniškumo sampratas XIX amžiaus šaltiniuose, etniškumo klausimus nagrinėja XX ir XXI amžiaus pradžios lietuvių istoriografijoje. Autorių domina ir žemaičių etniškumo klausimas moderniojoje lietuvių visuomenėje.
Tačiau ne tik istoriniu rakursu analizuojamas „žemaičių klausimas“. Aptariami ir demografijos bruožai, geografinių ribų problema, sociokultūrinis savitumas, kalbinė žemaičių savivoka ir jos raida.
Ne kartą daugeliui mūsų girdėtas klausimas: o gal žemaičiai galėtų atsiskirti nuo Lietuvos ir būti atskiru ne tik etnokultūriniu, bet ir administraciniu vienetu? Knygoje plačiai nagrinėjama žemaitiško sąjūdžio istorija, nuomonių įvairovė. Išsamiai gilinamasi į lietuvių tautos ir žemaičių bendruomenės interesų konflikto mitologizavimą.
Pateikiami ir kai kurie skaičiai. Pavyzdžiui, „bendras Lietuvoje gyvenančių žemaičių skaičius gali viršyti 800 000“, o pasaulyje, pasak Petro Kalniaus, žemaičių galėtų būti daugiau negu vienas milijonas.
Problemiška ir geografinių ribų situacija. Kartu su autoriumi turime galimybę pasvarstyti, kiek geografinės ribos sutampa su kalbinėmis ar kultūrinėmis ribomis. Knygos autorius rašo, kad „aiškiai matomų bei griežtai išvedamų aukštaičių ir žemaičių tradicinių kultūrų ribų nėra, todėl šis faktas komplikuoja bandymus šių dviejų etnografinių sričių ribas žymėti topografiniuose žemėlapiuose, o juo labiau niekais verčia kai kurių suinteresuotų asmenų svajones dviejų etnografinių bendruomenių takoskyrą paversti aukštesnio lygmens administracinių teritorinių vienetų riba.“
