Naujausios
J. Sireika – Šiaulių universiteto mokslininkas – tris dešimtmečius studijavo Pirmosios Lietuvos Respublikos vietos savivaldos raidą. „Manau, kad miesto istorinėje atmintyje būtina įtvirtinti Pirmosios Lietuvos Respublikos laikų Šiaulių vadovų, kurie buvo iškilios asmenybės, taip pat žymių visuomenės veikėjų, pasiaukojusiai dirbusių ne tik miesto, apskrities, bet ir šalies naudai, vardus. Nes juk tai buvo žmonės, kurie kūrė Šiaulių tapatybę, Šiaulius kaip europietišką miestą ir kraštą, laisvą Lietuvą“, – knygos pratarmėje akcentavo autorius.
Studijoje analizuojama Šiaulių miesto burmistrų, kurių buvo septyni, ir dvylikos apskrities viršininkų veikla savivaldos baruose. Knygos skyriuje „Žymūs savivaldybininkai ir visuomenės veikėjai“ rašoma apie advokatą Stanislovą Lukauskį, inžinierių Vaclovą Bielskį, visuomenininkus ir šviesuolius Domą Jasaitį ir Sofiją Jasaitienę.
Knygos įžangoje autorius pažymi, jog „Pirmosios Lietuvis Respublikos laikais, išskyrus laikinąją sostinę Kauną, vargu ar kas galėjo prilygti Šiauliams iškilių asmenybių gausumu ir „kalibru“.
„Platesnis skaitytojas“ yra labiau susipažinęs su Kazimiero Venclauskio, Jackaus Sondeckio veikla ir jų biografijomis, o miesto burmistrai Juozas Orlauskis, Antanas Mikševičius, Kazimieras Ubeika – mažiau žinomi visuomenei. Net dviejų paskutiniųjų Šiaulių vadovų – Juozo Valančiaus ir Petro Linkevičiaus – vieta miesto istoriografijoje iki šiol buvo apžvelgta tik epizodiškai. J. Sireika užpildo šią spragą.
Fiksuodamas P. Linkevičiaus veiklą paskutiniaisiais Lietuvos laisvės metais istorikas detaliai aptaria ir įvertina burmistro darbus vokiečių okupacijos metais. P. Linkevičiaus ranka pasirašyti dokumentai, suvaržantys ir atimantys pilietines žydų tautybės žmonių teises, tapo Holokausto metraščio dalimi. Teigdamas, kad nusikaltimais žmogiškumui kaltinti visą Šiaulių savivaldybę būtų neteisinga, burmistrą P. Linkevičių knygos autorius įvertina kaip kontroversišką asmenybę.
„P. Linkevičius, jeigu ir ne iš karto, tai tada, kai suprato, turėjo pasitraukti iš savo posto, nors tai ir nebūtų buvę paprasta, tikriausiai gana pavojinga. Bet juk Šiaulių apygardos komisaro paskirtas apskrities viršininku advokatas Ignas Urbaitis (1896–1952) pasitraukė iš savo pareigų, kai suprato, ką turės daryti vadinamuoju žydų klausimu“, – rašoma studijoje.
Daugelis Pirmosios Lietuvos Respublikos Šiaulių didžiųjų asmenybių buvo kairiųjų – socialdemokratinių, valstiečių liaudininkų – pažiūrų žmonės, neretai šie žmonės siejami ir su laisvamanybe.
Knygoje plačiai pristatomas V. Bielskis (1870–1936) – inžinierius, visuomenininkas, vienas populiariausių to meto šiauliečių, daug padaręs, kad Šiauliuose būtų pradėta tiesti kanalizacija, ekologiško gyvenimo būdo propaguotojas.
V. Bielskio reikšmė Šiaulių visuomeniniame gyvenime buvo suprasta ir įvertinta dar gyvam esant, todėl jo laidotuvės Laisvamanių kapinėse subūrė daugiatūkstantinę žmonių minią. Knygoje cituojami Šiaulių burmistro tautininko J. Valančiaus žodžiai: „Inž. V. Bielskis buvo savivaldybininkas kokių maža tėra. Tai buvo idealistas, kuris dirbo ne savo medžiaginei gerovei.“ Reikšmingas ir cituojamas krikščionio demokrato D. Jasaičio įvertinimas: „V. Bielskio įtaka pasiekdavo visos Lietuvos ribas ir net išeidavo už jos sienų.“
Knygoje supažindinama ir su tarpukario Šiaulių apskrities viršininkais, kurių būta dvylika. Daugelis jų – mažiau ryškios asmenybės, todėl, akivaizdu, nelengva surinkti daugiau informacijos, atskleidžiančios jų gyvenimą ir valstybinę veiklą. Šeši iš buvusių apskrities viršininkų sovietų okupacijos metais buvo suimti ir žuvo kalėjimuose, mirė tremtyje. Sibiro gulaguose žuvo burmistrai K. Ubeika ir J. Valančius.
J. Sireikos knyga „Šiaulių vadovai ir šviesuoliai 1918–1940 m.“ – ryškus ženklas tarp pastaraisiais metais Šiauliuose išleistų kultūros, akademinių leidinių. Knyga sudomino plačią kultūros auditoriją, tačiau ribotas tiražas (100 egz.) apsunkina šio leidinio turinio sklaidą. Manyčiau, kad Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos bei Šiaulių savivaldybės administracijos garbės reikalas pasirūpinti antruoju (didesniu) knygos leidimu.
Knygą buvusio Šiaulių mero Arvydo Saldos (1991–1995 m.), profesoriaus Teodoro Tamošiūno, Janinos Tamošiūnienės ir autoriaus lėšomis išleido UAB „Litera“.
Kalbiname knygos autorių Joną SIREIKĄ.
– Gerbiamas Jonai, kaip atsirado Jūsų knygos idėja? Kiek laiko rašėte?
– Knygos idėja gimė 1992 m., kai rengiau knygą „Gyvenimas Lietuvai“, skirtą Jackui Sondeckiui – Šiaulių burmistrui 1925–1931 m. – atminti, tačiau tuomet turėjau kitų svarbių darbų ir idėjos įgyvendinimą atidėjau ateičiai. Sprendimą realizuoti sumanymą priėmiau prieš metus. Rašymas ir rengimas spaudai užtruko apie metus, tačiau galėjau pasiremti dalimi savo tyrinėjimų, atliktų anksčiau ir kai kuriais tekstais, paskelbtais „Padubysio kronikose“. Tiesa, tuos tekstus teko perdaryti.
Kalbant apie Šiaulių savivaldos, apskrities viršininko institucijos istorijos šaltinius, tenka apgailestauti, kad daugelis dokumentų yra pražuvę, ypač pirmųjų nepriklausomybės metų.
– Monografijoje rašote apie savivaldybininkus – Šiaulių burmistrus, Šiaulių apskrities vadovus. Kokie tai buvo žmonės, kokios asmenybės?
– Atsakant į klausimą trumpai, nėra abejonių, kad dauguma knygoje apibūdinamų asmenybių buvo išsilavinę, kompetetingi, tolerantiški, šviesūs vadovai, politikai, visuomenininkai. Pirmiausia tai pasakytina apie kairiosios pakraipos asmenybes – K. Venclauskį, J. Orlauskį, J. Sondeckį, S. Lukauskį, V. Bielskį, S. Lukauskaitę – Jasaitienę. Tačiau žymių žmonių būta, nors ir mažiau, ir dešinėje politinio spektro pusėje – S. Jakševičiūtė- Venclauskienė, J. Jasienskis, D. Jasaitis, J. Kubilius, J. Frenkelis – neginčijamas Šiaulių žydų kahalo (bendruomenės) neformalus lyderis carų laikų pabaigoje – ir kt.
Tautininkų valdymo laikotarpiu, nuo 1927 m., A. Smetonos asmens kultas, demokratijos užgniaužimas neigiamai veikė ir asmenybes, vertė pataikauti savo viršininkams, nekritikuoti šalies valdžios. Kairieji visuomenės veikėjai buvo priversti prisitaikyti.
– Knyga „Šiaulių vadovai ir šviesuoliai 1918–1940 m.“ – ne pirmoji Jūsų studija apie Pirmosios Lietuvos Respublikos savivaldą, apie to meto Šiaulius. Kokį apibendrinantį Šiaulių vaizdą galėtumėte nupiešti?
– Pirmosios Lietuvos Respublikos (Nepriklausomos Lietuvos) metais, ypač per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, pagal savo svorį šalies gyvenime Šiauliai nusileido tik Kaunui. Tai daugiausia nulėmė itin aktyvi ir produktyvi iškilių asmenybių veikla. Nė vienas kitas miestas, išskyrus Kauną, iki 1939 m. įvykusio Vilniaus prijungimo, Šiauliams neprilygo pagal iškilių asmenybių gausą, kultūros švietimo, visuomeninio gyvenimo intensyvumo rodiklius. Klaipėda savo ekonominiu potencialu viršijo Šiaulius, bet buvo Lietuvos miestų išimtis, daugiau vokiška, nei lietuviška.
– Knygoje per tūkstantis išnašų. Knygos pristatymo metu „Aušros“ muziejaus Venclauskių namuose minėjote, kad ne apie visus Šiaulių burmistrus radote informacijos ir lietuviškose enciklopedijose. Kaip kaupėte informaciją šiai knygai?
– Informacija iš enciklopedijų (VLE ir vadinamos Bostono) sudaro labai menką bendrųjų žinių, pateiktų knygoje dalį. Bet istorikas privalo viską peržiūrėti, atidžiai perskaityti, jeigu reikia, patikrinti, kad žinotų situaciją ir galėtų pateikti istoriografinę apžvalgą. Kadangi Bostono enciklopedija rengta JAV, atitrūkus nuo tėvynės, neturint galimybių naudotis Lietuvos archyvais, joje aptikau nemažai klaidų. Temai reikalingą informaciją pirmiausia rinkau iš mokslinės literatūros (panaudojau kelias dešimtis knygų ir straipsnių), iš archyvų (Šiaulių miesto ir apskrities savivaldybių, Šiaulių apskrities viršininkų fondai Lietuvos centriniame valstybės archyve, Šiaulių savivaldybės fondas Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje, apie žymių visuomenininkų veiklą carų laikais – iš Kauno regioninio valstybės archyvo, apie pirmąjį sovietmetį – iš buvusio Lietuvos visuomenės organizacijų archyvo, Šiaulių regioninio valstybės archyvo.)
Naudingų dokumentų tiek apie Nepriklausomą Lietuvą, tiek ir okupacijų metus radau radau Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Labai vertingi atsiminimai, pirmiausia, P. Bugailiškio ir J. Sondeckio, kuriuose yra žinių ir apie iškilias Šiaulių asmenybes. Didelę šaltinių dalį sudaro publikacijos periodinėje spaudoje, žurnaluose ir laikraščiuose. Ne tik Šiaulių, Lietuvos, bet ir JAV lietuvių.
Spaudą daugiausia skaičiau internete, po to reikalingą informaciją kėliau į savo kompiuterį, sutvarkydavau, kad būtų galima naudotis ja, dalį atsispausdinau. Visą informacija buvo renkama pagal asmenybes į atskirus aplankus. Po to analizuojama, išsiaiškinami iškilę klausimai, prieštaravimai tekstuose ir pan. Svarbiais klausimais, esant prieštaringai informacijai, ar jos stingant, kartais aiškinimasis užtrukdavo daug valandų.
– Kokia Jūsų akimis buvo senoji Šiaulių miesto spauda?
– Senoji, tarpukario, Šiaulių spauda buvo įvairi, kaip ir Antrosios Lietuvos Respublikos laikų pagal jos dalykinį lygį, idėjinę orientaciją ar politinę priklausomybę. Žinoma, žiūrint per profesionalumo prizmę, ji buvo daug žemesnio lygio nei dabartinė. Suprantama, kad iš pradžių tikrų žurnalistų, visai nebuvo, periodinių leidinių rašto kalba daug kur neatitiko valstybinės kalbos poreikių. O apie iliustracijas net kalbėti nesinori, tokios prastos. Įsigalėjus tautininkams, nebeliko kairiosios spaudos, nebuvo jokios kritikos valdžiai. Ketvirtajame dešimtmetyje aiškiai matyti spaudos stagnacija, antisemitizmo apraiškos, ypač „Įdomiame mūsų momente“.
– Kiek dar yra neatskleistų paslapčių to meto Šiaulių istorijoje? Ji tirta, bet turbūt nepakankamai plačiai ir kruopščiai?
– Apskritai Šiaulių (miesto ir apskrities ar regiono) istorija ištirta nepakankamai, nors, lyginant su kitais miestais, šiauliečiai galėtų pasigirti – turi istoriją nuo seniausių laikų iki 1995 m. Nė vienas kitas miestas, iš didžiųjų, to neturi. Rūpestingai tyrinėjant faktus, įvykius ir procesus, kai naudojama plati literatūros ir šaltinių bazė, galima „rasti“ daug įdomių dalykų, visų pirma, apie atskiras asmenybes, atskleisti neaiškius, intriguojančius dalykus, vadintus paslaptimis. Tokių „paslapčių“ yra bet kurioje Šiaulių gyvenimo srityje, bet kuriame istorijos etape.
– Gal galite palyginti Pirmosios Lietuvos Respublikos ir paskutiniųjų dešimtmečių Šiaulių miesto savivaldybės lyderius?
– Asmenybių, kokios nors srities lyderių, gyvenusių skirtingose epochose, lyginimas yra labai komplikuotas. Mat labai skiriasi asmenybių formavimosi, iškilimo, veiklos sąlygos, visuomenės lūkesčiai ir reikalavimai lyderiams. Jeigu paimtume Šiaulių savivaldos istoriją, tai taip pat matytume, didžiulius skirtumus tarp Pirmosios Lietuvos Respublikos ir Antrosios Respublikos savivaldų susikūrimo ir gyvavimo sąlygų. Dabartinis laikotarpis, besitęsiantis daugiau kaip tris dešimtmečius, savivaldai yra daug palankesnis nei 1918– 1940 metų.Tačiau, lyginant savivaldos lyderių veiklą naudos bendruomenei principu, atrodo, kad, išskyrus pirmuosius merus ( K. Šavinį ir A. Saldą, veikusius labai sudėtingomis sąlygomis) Pirmosios Lietuvos Respublikos laikų miesto vadovai pagal turimas galimybes darė daugiau, buvo populiaresni, labiau pripažinti autoritetai nei šiuolaikinės savivaldos. Be to, dauguma Šiaulių miesto burmistrų, kai kurie miesto tarybos nariai buvo ir didelio masto visuomenės, kultūros veikėjai, mecenatai darę nemažą įtaką ir šalies raidai 1918–1940 m.