Stu­di­ja apie eu­ro­pie­tiš­kų Šiau­lių kū­rė­jus

J. Si­rei­ka – Šiau­lių uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kas – tris de­šimt­me­čius stu­di­ja­vo Pir­mo­sios Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vie­tos sa­vi­val­dos rai­dą. „Ma­nau, kad mies­to is­to­ri­nė­je at­min­ty­je bū­ti­na įtvir­tin­ti Pir­mo­sios Lie­tu­vos Res­pub­li­kos lai­kų Šiau­lių va­do­vų, ku­rie bu­vo iš­ki­lios as­me­ny­bės, taip pat žy­mių vi­suo­me­nės vei­kė­jų, pa­siau­ko­ju­siai dir­bu­sių ne tik mies­to, ap­skri­ties, bet ir ša­lies nau­dai, var­dus. Nes juk tai bu­vo žmo­nės, ku­rie kū­rė Šiau­lių ta­pa­ty­bę, Šiau­lius kaip eu­ro­pie­tiš­ką mies­tą ir kraš­tą, lais­vą Lie­tu­vą“, – kny­gos pra­tar­mė­je ak­cen­ta­vo au­to­rius.
Stu­di­jo­je ana­li­zuo­ja­ma  Šiau­lių mies­to bur­mist­rų, ku­rių bu­vo sep­ty­ni, ir dvy­li­kos ap­skri­ties vir­ši­nin­kų veik­la sa­vi­val­dos ba­ruo­se. Kny­gos sky­riu­je „Žy­mūs sa­vi­val­dy­bi­nin­kai ir vi­suo­me­nės vei­kė­jai“ ra­šo­ma apie ad­vo­ka­tą Sta­nis­lo­vą Lu­kaus­kį, in­ži­nie­rių Vac­lo­vą Biels­kį, vi­suo­me­ni­nin­kus ir švie­suo­lius Do­mą Ja­sai­tį ir So­fi­ją Ja­sai­tie­nę.
Kny­gos įžan­go­je au­to­rius pa­žy­mi, jog  „Pir­mo­sios Lie­tu­vis Res­pub­li­kos lai­kais, iš­sky­rus lai­ki­ną­ją sos­ti­nę Kau­ną, var­gu ar kas ga­lė­jo pri­lyg­ti Šiau­liams iš­ki­lių as­me­ny­bių gau­su­mu ir „ka­lib­ru“.
„Pla­tes­nis skai­ty­to­jas“ yra la­biau su­si­pa­ži­nęs su Ka­zi­mie­ro Venc­laus­kio, Jac­kaus Son­dec­kio veik­la ir jų biog­ra­fi­jo­mis, o mies­to bur­mist­rai Juo­zas Or­laus­kis, An­ta­nas Mik­še­vi­čius, Ka­zi­mie­ras Ubei­ka – ma­žiau ži­no­mi vi­suo­me­nei. Net dvie­jų pa­sku­ti­nių­jų Šiau­lių va­do­vų – Juo­zo Va­lan­čiaus ir Pet­ro Lin­ke­vi­čiaus – vie­ta mies­to is­to­riog­ra­fi­jo­je iki šiol bu­vo ap­žvelg­ta  tik epi­zo­diš­kai. J. Si­rei­ka už­pil­do šią spra­gą.
Fik­suo­da­mas P. Lin­ke­vi­čiaus veik­lą pa­sku­ti­niai­siais Lie­tu­vos lais­vės me­tais is­to­ri­kas de­ta­liai ap­ta­ria ir įver­ti­na bur­mist­ro dar­bus vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais. P. Lin­ke­vi­čiaus ran­ka pa­si­ra­šy­ti do­ku­men­tai, su­var­žan­tys ir ati­man­tys pi­lie­ti­nes  žy­dų tau­ty­bės žmo­nių tei­ses, ta­po Ho­lo­kaus­to met­raš­čio da­li­mi. Teig­da­mas, kad nu­si­kal­ti­mais žmo­giš­ku­mui kal­tin­ti vi­są Šiau­lių sa­vi­val­dy­bę bū­tų ne­tei­sin­ga, bur­mist­rą P. Lin­ke­vi­čių kny­gos au­to­rius įver­ti­na kaip kont­rover­siš­ką as­me­ny­bę.
„P. Lin­ke­vi­čius, jei­gu ir ne iš kar­to, tai ta­da, kai su­pra­to, tu­rė­jo pa­si­trauk­ti iš sa­vo po­sto, nors tai ir ne­bū­tų bu­vę pa­pras­ta, tik­riau­siai  ga­na pa­vo­jin­ga. Bet juk Šiau­lių apy­gar­dos ko­mi­sa­ro pa­skir­tas ap­skri­ties vir­ši­nin­ku ad­vo­ka­tas Ig­nas Ur­bai­tis (1896–1952) pa­si­trau­kė iš sa­vo pa­rei­gų, kai su­pra­to, ką tu­rės da­ry­ti va­di­na­muo­ju žy­dų klau­si­mu“, – ra­šo­ma stu­di­jo­je.
Dau­ge­lis Pir­mo­sios Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Šiau­lių di­džių­jų as­me­ny­bių bu­vo kai­rių­jų – so­cial­de­mok­ra­ti­nių, vals­tie­čių liau­di­nin­kų – pa­žiū­rų žmo­nės, ne­re­tai šie žmo­nės sie­ja­mi ir su lais­va­ma­ny­be. 
Kny­go­je pla­čiai pri­sta­to­mas V. Biels­kis (1870–1936) – in­ži­nie­rius, vi­suo­me­ninin­kas, vie­nas po­pu­lia­riau­sių to me­to šiau­lie­čių, daug pa­da­ręs, kad Šiau­liuo­se bū­tų pra­dė­ta ties­ti ka­na­li­za­ci­ja, eko­lo­giš­ko gy­ve­ni­mo bū­do pro­pa­guo­to­jas.
V. Biels­kio reikš­mė Šiau­lių vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me bu­vo su­pras­ta ir įver­tin­ta dar gy­vam esant, to­dėl jo lai­do­tu­vės Lais­va­ma­nių ka­pi­nė­se su­bū­rė dau­gia­tūks­tan­ti­nę žmo­nių mi­nią. Kny­go­je ci­tuo­ja­mi Šiau­lių bur­mist­ro tau­ti­nin­ko J. Va­lan­čiaus žo­džiai: „Inž. V. Biels­kis bu­vo sa­vi­val­dy­bi­nin­kas ko­kių ma­ža tė­ra. Tai bu­vo idea­lis­tas, ku­ris dir­bo ne sa­vo me­džia­gi­nei ge­ro­vei.“ Reikš­min­gas ir ci­tuo­ja­mas krikš­čio­nio de­mok­ra­to D. Ja­sai­čio įver­ti­ni­mas: „V. Biels­kio įta­ka pa­siek­da­vo vi­sos Lie­tu­vos ri­bas ir net išei­da­vo už jos sie­nų.“
Kny­go­je su­pa­žin­di­na­ma ir su tar­pu­ka­rio Šiau­lių ap­skri­ties vir­ši­nin­kais, ku­rių bū­ta dvy­li­ka. Dau­ge­lis jų – ma­žiau ryš­kios as­me­ny­bės, to­dėl, aki­vaiz­du, ne­leng­va su­rink­ti dau­giau in­for­ma­ci­jos, at­sklei­džian­čios jų gy­ve­ni­mą ir vals­ty­bi­nę veik­lą. Še­ši iš bu­vu­sių ap­skri­ties vir­ši­nin­kų so­vie­tų oku­pa­ci­jos me­tais bu­vo suim­ti ir žu­vo ka­lė­ji­muo­se, mi­rė trem­ty­je. Si­bi­ro gu­la­guo­se žu­vo bur­mist­rai K. Ubei­ka ir J. Va­lan­čius.
J. Si­rei­kos kny­ga „Šiau­lių va­do­vai ir švie­suo­liai 1918–1940 m.“ –  ryš­kus ženk­las tarp pa­sta­rai­siais me­tais Šiau­liuo­se iš­leis­tų kul­tū­ros, aka­de­mi­nių lei­di­nių. Kny­ga su­do­mi­no pla­čią kul­tū­ros au­di­to­ri­ją, ta­čiau ri­bo­tas ti­ra­žas (100 egz.) ap­sun­ki­na šio lei­di­nio tu­ri­nio sklai­dą. Ma­ny­čiau, kad Vil­niaus uni­ver­si­te­to Šiau­lių aka­de­mi­jos bei Šiau­lių sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos gar­bės rei­ka­las pa­si­rū­pin­ti ant­ruo­ju (di­des­niu) kny­gos lei­di­mu.
Kny­gą bu­vu­sio Šiau­lių me­ro Ar­vy­do Sal­dos (1991–1995 m.), pro­fe­so­riaus Teo­do­ro Ta­mo­šiū­no, Ja­ni­nos Ta­mo­šiū­nie­nės ir au­to­riaus lė­šo­mis iš­lei­do UAB „Li­te­ra“.
Kal­bi­na­me kny­gos au­to­rių Jo­ną SI­REI­KĄ.

– Gerbiamas Jonai, kaip atsirado Jūsų knygos idėja? Kiek laiko rašėte?

– Knygos idėja gimė 1992 m., kai rengiau knygą „Gyvenimas Lietuvai“, skirtą Jackui Sondeckiui – Šiaulių burmistrui 1925–1931 m. – atminti, tačiau tuomet turėjau kitų svarbių darbų ir idėjos įgyvendinimą atidėjau ateičiai. Sprendimą realizuoti sumanymą priėmiau prieš metus. Rašymas ir rengimas spaudai užtruko apie metus, tačiau galėjau pasiremti dalimi savo tyrinėjimų, atliktų anksčiau ir kai kuriais tekstais, paskelbtais „Padubysio kronikose“. Tiesa, tuos tekstus teko perdaryti.

Kalbant apie Šiaulių savivaldos, apskrities viršininko institucijos istorijos šaltinius, tenka apgailestauti, kad daugelis dokumentų yra pražuvę, ypač pirmųjų nepriklausomybės metų.

– Monografijoje rašote apie savivaldybininkus – Šiaulių burmistrus, Šiaulių apskrities vadovus. Kokie tai buvo žmonės, kokios asmenybės?

– Atsakant į klausimą trumpai, nėra abejonių, kad dauguma knygoje apibūdinamų asmenybių buvo išsilavinę, kompetetingi, tolerantiški, šviesūs vadovai, politikai, visuomenininkai. Pirmiausia tai pasakytina apie kairiosios pakraipos asmenybes – K. Venclauskį, J. Orlauskį, J. Sondeckį, S. Lukauskį, V. Bielskį, S. Lukauskaitę – Jasaitienę. Tačiau žymių žmonių būta, nors ir mažiau, ir dešinėje politinio spektro pusėje – S. Jakševičiūtė- Venclauskienė, J. Jasienskis, D. Jasaitis, J. Kubilius, J. Frenkelis – neginčijamas Šiaulių žydų kahalo (bendruomenės) neformalus lyderis carų laikų pabaigoje – ir kt.

Tautininkų valdymo laikotarpiu, nuo 1927 m., A. Smetonos asmens kultas, demokratijos užgniaužimas neigiamai veikė ir asmenybes, vertė pataikauti savo viršininkams, nekritikuoti šalies valdžios. Kairieji visuomenės veikėjai buvo priversti prisitaikyti.

– Knyga „Šiaulių vadovai ir šviesuoliai 1918–1940 m.“ – ne pirmoji Jūsų studija apie Pirmosios Lietuvos Respublikos savivaldą, apie to meto Šiaulius. Kokį apibendrinantį Šiaulių vaizdą galėtumėte nupiešti?

– Pirmosios Lietuvos Respublikos (Nepriklausomos Lietuvos) metais, ypač per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, pagal savo svorį šalies gyvenime Šiauliai nusileido tik Kaunui. Tai daugiausia nulėmė itin aktyvi ir produktyvi iškilių asmenybių veikla. Nė vienas kitas miestas, išskyrus Kauną, iki 1939 m. įvykusio Vilniaus prijungimo, Šiauliams neprilygo pagal iškilių asmenybių gausą, kultūros švietimo, visuomeninio gyvenimo intensyvumo rodiklius. Klaipėda savo ekonominiu potencialu viršijo Šiaulius, bet buvo Lietuvos miestų išimtis, daugiau vokiška, nei lietuviška.

– Knygoje per tūkstantis išnašų. Knygos pristatymo metu „Aušros“ muziejaus Venclauskių namuose minėjote, kad ne apie visus Šiaulių burmistrus radote informacijos ir lietuviškose enciklopedijose. Kaip kaupėte informaciją šiai knygai?

– Informacija iš enciklopedijų (VLE ir vadinamos Bostono) sudaro labai menką bendrųjų žinių, pateiktų knygoje dalį. Bet istorikas privalo viską peržiūrėti, atidžiai perskaityti, jeigu reikia, patikrinti, kad žinotų situaciją ir galėtų pateikti istoriografinę apžvalgą. Kadangi Bostono enciklopedija rengta JAV, atitrūkus nuo tėvynės, neturint galimybių naudotis Lietuvos archyvais, joje aptikau nemažai klaidų. Temai reikalingą informaciją pirmiausia rinkau iš mokslinės literatūros (panaudojau kelias dešimtis knygų ir straipsnių), iš archyvų (Šiaulių miesto ir apskrities savivaldybių, Šiaulių apskrities viršininkų fondai Lietuvos centriniame valstybės archyve, Šiaulių savivaldybės fondas Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje, apie žymių visuomenininkų veiklą carų laikais – iš Kauno regioninio valstybės archyvo, apie pirmąjį sovietmetį – iš buvusio Lietuvos visuomenės organizacijų archyvo, Šiaulių regioninio valstybės archyvo.)

Naudingų dokumentų tiek apie Nepriklausomą Lietuvą, tiek ir okupacijų metus radau radau Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Labai vertingi atsiminimai, pirmiausia, P. Bugailiškio ir J. Sondeckio, kuriuose yra žinių ir apie iškilias Šiaulių asmenybes. Didelę šaltinių dalį sudaro publikacijos periodinėje spaudoje, žurnaluose ir laikraščiuose. Ne tik Šiaulių, Lietuvos, bet ir JAV lietuvių.

Spaudą daugiausia skaičiau internete, po to reikalingą informaciją kėliau į savo kompiuterį, sutvarkydavau, kad būtų galima naudotis ja, dalį atsispausdinau. Visą informacija buvo renkama pagal asmenybes į atskirus aplankus. Po to analizuojama, išsiaiškinami iškilę klausimai, prieštaravimai tekstuose ir pan. Svarbiais klausimais, esant prieštaringai informacijai, ar jos stingant, kartais aiškinimasis užtrukdavo daug valandų.

– Kokia Jūsų akimis buvo senoji Šiaulių miesto spauda?

– Senoji, tarpukario, Šiaulių spauda buvo įvairi, kaip ir Antrosios Lietuvos Respublikos laikų pagal jos dalykinį lygį, idėjinę orientaciją ar politinę priklausomybę. Žinoma, žiūrint per profesionalumo prizmę, ji buvo daug žemesnio lygio nei dabartinė. Suprantama, kad iš pradžių tikrų žurnalistų, visai nebuvo, periodinių leidinių rašto kalba daug kur neatitiko valstybinės kalbos poreikių. O apie iliustracijas net kalbėti nesinori, tokios prastos. Įsigalėjus tautininkams, nebeliko kairiosios spaudos, nebuvo jokios kritikos valdžiai. Ketvirtajame dešimtmetyje aiškiai matyti spaudos stagnacija, antisemitizmo apraiškos, ypač „Įdomiame mūsų momente“.

– Kiek dar yra neatskleistų paslapčių to meto Šiaulių istorijoje? Ji tirta, bet turbūt nepakankamai plačiai ir kruopščiai?

– Apskritai Šiaulių (miesto ir apskrities ar regiono) istorija ištirta nepakankamai, nors, lyginant su kitais miestais, šiauliečiai galėtų pasigirti – turi istoriją nuo seniausių laikų iki 1995 m. Nė vienas kitas miestas, iš didžiųjų, to neturi. Rūpestingai tyrinėjant faktus, įvykius ir procesus, kai naudojama plati literatūros ir šaltinių bazė, galima „rasti“ daug įdomių dalykų, visų pirma, apie atskiras asmenybes, atskleisti neaiškius, intriguojančius dalykus, vadintus paslaptimis. Tokių „paslapčių“ yra bet kurioje Šiaulių gyvenimo srityje, bet kuriame istorijos etape.

– Gal galite palyginti Pirmosios Lietuvos Respublikos ir paskutiniųjų dešimtmečių Šiaulių miesto savivaldybės lyderius?

– Asmenybių, kokios nors srities lyderių, gyvenusių skirtingose epochose, lyginimas yra labai komplikuotas. Mat labai skiriasi asmenybių formavimosi, iškilimo, veiklos sąlygos, visuomenės lūkesčiai ir reikalavimai lyderiams. Jeigu paimtume Šiaulių savivaldos istoriją, tai taip pat matytume, didžiulius skirtumus tarp Pirmosios Lietuvos Respublikos ir Antrosios Respublikos savivaldų susikūrimo ir gyvavimo sąlygų. Dabartinis laikotarpis, besitęsiantis daugiau kaip tris dešimtmečius, savivaldai yra daug palankesnis nei 1918– 1940 metų.Tačiau, lyginant savivaldos lyderių veiklą naudos bendruomenei principu, atrodo, kad, išskyrus pirmuosius merus ( K. Šavinį ir A. Saldą, veikusius labai sudėtingomis sąlygomis) Pirmosios Lietuvos Respublikos laikų miesto vadovai pagal turimas galimybes darė daugiau, buvo populiaresni, labiau pripažinti autoritetai nei šiuolaikinės savivaldos. Be to, dauguma Šiaulių miesto burmistrų, kai kurie miesto tarybos nariai buvo ir didelio masto visuomenės, kultūros veikėjai, mecenatai darę nemažą įtaką ir šalies raidai 1918–1940 m.