Sprogstamasis 1972 metų vasaros užtaisas

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.
1972 metų vasara Šiauliuose ir apylinkėse. Dabar nuo to meto eina jau šeštas dešimtmetis. Represinė, totalitarinė valstybė žlugo. Sulaukę Romo Kalantos amžiaus Lietuvos gyventojai šiandien sovietinę tvarką žino tik iš pasakojimų. Tų pasakojimų nėra daug. Tiesa sakant, jei reikėtų papasakoti apie Romo Kalantos žūtį nelabai galėčiau papasakoti ką nors autentiško. Ko nors ypatingo tarp kaimynų tuomet nepastebėjau. Nelabai tada, ką supratau jaunimo madose; tuo metu buvau girdėjęs žodį bitlas, bet ką jis reiškia nelabai suvokiau, o žodžio hipis gal nė nebuvau girdėjęs. Pagaliau dešimtmečiui bambliui gal ir sunku buvo visame tame susigaudyti.
1972 metų gegužės 14 dieną Kaune susidegino Romas Kalanta.

 

Nerami gegužė Šiauliuose

Beversdamas KGB dokumentus svetainėje kgbveikla.lt užtikau, kad ta gegužė nerami buvo ir Šiauliuose. Na taip, tie dokumentai – tai labai neobjektyvu, bet mane nustebino įvykių ir dalyvių gausa ir juose minimų žmonių amžius.

Bet apie viską iš pradžių. Pirmi su R. Kalantos susideginimu susiję įvykiai KGB užfiksuoti Šiauliuose gegužės 20 dieną.

Papulkininkio P. Urbonavičiaus raštas vyresnybei – generolui majorui J. Petkevičiui į Vilnių glaustas, bet pakankamai vaizdingas ir informatyvus.

 

„1972 metų gegužės 20 dieną apie 19 valandą Šiaulių miesto centre grupė iš 10 jauniklių iš išvaizdos ir elgesiu panašūs į hipių mėgdžiotojus, tarpusavyje šnekėjosi, kad Kaune susidegino du studentai, kad dabar ten sukilo visi miesto hipiai, siautėja, daužo pastatų langus, parduotuvių vitrinas, pešasi su milicija ir t.t. Kai kurie iš tų jauniklių išsakė ketinimą važiuoti į Kauną pažiūrėti, o jeigu ką tai ir prisijungti prie savivaliaujančių.

Mes ėmėmės priemonių nustatyti tų jauniklių asmenybes. Operatyviniam patruliui budėjusiam Šiaulių geležinkelio stoties keleivių salėje, padedant milicijai 22 valandą buvo sulaikyti trys minėti asmenys, pareiškę ketinimą važiuoti į Kauną. Pasirodo tai besą Šiaulių gyventojai:

1. Šoblinskas Romualdas Alfonso, 1954 metų lapkričio 4 gimimo, gyvenantis Šiaulių m. išsilavinimas 8 klasės, „Elnio“ kombinato darbininkas, šiuo metu dėl ligos daugiau nei mėnesį nedirba;

2. Kiekša Vytautas Juozo, 1954 metų spalio 17 gimimo, gyvena Šiaulių m. išsilavinimas 8 klasės, šiuo metu niekur nedirba ir nesimoko;

3. Koknajev Valentin Vladimirovič, 1955 metų lapkričio 3 gimimo, gyvena Šiauliuose, mokosi 6-oje vakarinės mokyklos klasėje, niekur nedirba.

Visi trys buvo patalpinti į med. blaivyklą, o gegužės 21 rytą milicijos organų jiems skirta baudos po 5 rublius kiekvienam.

Po to, mes su Šoblinsku, Kiekša, Koknajevu ir jų tėvais pravedėme užkardomo – perspėjamojo pobūdžio pokalbius ir paėmėme jų rankomis rašytus paaiškinimus.

Apie tai, kad kalbėjo apie įvykius Kaune patvirtino, bet neigia norą važiuoti tenai.

Kitų negatyvių reiškinių Šiauliuose ir aptarnaujamame rajone nepastebėta.

(Dokumento data 1972. 05.22 jis paimtas iš http://www.kgbveikla.lt/docs/download/3340

(kalba netaisyta)

 

Paskubėjo papulkininkis pranešti, kad nieko daugiau nepastebėjo. Vaikinai gal ir neplanavo vykti Kaunan. Geležinkelio stotyje buvo populiari įstaiga, šiauliečių vadinamas „Gudoku“ restoranas... Nors kas ten žino, nei jų pasiaiškinimų, nei jų dabartinių atsiminimų aš neturiu. Vaikinams iki 1990 metų reikėjo dar nugyventi nelengvus 18 „išsivysčiusio socializmo gerovės metus“, manau, jiems buvo nesaldu, todėl tos 5 rublių baudos (degtinės butelis tuo metu kainavo 3,62 rublio) turbūt mažiausias iš visų nemalonumų, kuriuos jiems teko patirti.

Agentas Mėčius dirba

Kol papulkininkis manė turįs laiko pailsėti, jo ciuciukai jau kurpė pranešimus. Tą pačią gegužės 22 dieną tūlas agentas „Mėčius“ pranešė, „svarbių žinių“ ir papulkininkiui P. Urbonavičiui teko rašyti dar vieną spec. pranešimą. Šį kartą pulkininkui Ščensnovičiui M.K, vėl į Vilnių.

Pranešime jau neliko niekinančių „jauniklių“. Dokumentas glaustas, bet kanceliariškai vaizdingas ir informatyvus.

„1972 metų gegužės 22 agentas „Mėčius“ pranešė, kad autobuse, vykusiame iš Kauno į Šilutę, jam nežinomas studentas iš Kauno, pasakojo apie Kalantos žūtį. Tas studentas pasakojo, kad Kalanta nusižudė dėl politinių motyvų: norėjo atkreipti JAV prezidento Niksono dėmesį, kad Lietuvoje nėra laisvės, todėl jis susidegino. Kai Kalanta degė, tai šalia jo, neva, buvo 2 ilgaplaukiai vaikinai, o kažkoks vyras pribėgo, nufotografavo degantį Kalantą ir pasislėpė.

Ilgaplaukiai „hipiai“ sekmadienį 1972 metų gegužės 21 turėjo susirinkti į savo sąskrydį, bet vėliau tą sąskrydį perkėlė į trečiadienį 1972 metų gegužės 24, jis turi įvykti Kauno mieste.

Pagal agento „Mečius“ duomenis į tą sąskrydį gegužės 21 naktį išvažiavo Šiaulių miesto Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato orkestro gitaristas Zaksas Vigontas Jurgio 1950 gimimo, kuris kvietė ir agentą. Zaksas apie savo kelionę pranešė prieš pat išvykimą, o agentas buvo ne vienas ir nepajėgė perspėti operatyvinį darbuotoją apie tai, dėl to imtis kokių nors priemonių kad užkardyti Zakso išvyką, nepajėgėme.“

(Dokumentas paimtas iš čia http://www.kgbveikla.lt/docs/download/2174)

 

Pavojaus varpai: renkasi hipiai

Papulkininkio Urbonavičiaus pėdsekiai nesnaudė ir gegužės 24 dieną jis į Vilnių jau minėtam pulkininkui, į Kauną pulkininkui Bagdonui ir Šiaulių miesto partijos pirmam sekretoriui V. Jurgelevičiui išsiuntė itin nerimastingą pranešimą.

„Patikėtinis 1972 metų gegužės 24 dieną pranešė apie tai, kad Zatorskis Evaldas Albino, 1954 metų gruodžio 10 gimimo, Šiaulių m. g. (praleista – E.B.) gyventojas, konditerijos fabriko „Rūta“ krovikas, hipis, ilgaplaukis, neva dalyvavo chuliganiškuose išpuoliuose Kaune, iš kur grįžo tik gegužės 22, o sekmadienį, gegužės 28 ketina vėl važiuoti į Kauną.

Trečiadienį, gegužės 24, Kaune įvyks hipių sambūris, kur ketinama priimti sprendimą surengti išpuolius Šiauliuose šeštadienį, gegužės 27, o vėliau sekmadienį, gegužės 28, pakartoti chuliganiškus išpuolius Kaune.

Į Kauną nuo Šiaulių hipių išvažiavo Zaksas Vigintas Jurgio, 1950 m. gimimo, gyvenęs Šiauliuose, estradinio orkestro gitaristas.

Į Šiaulius turi taip pat atvykti hipiai iš Kauno ir surengti riaušes gegužės 27 vakare, 23 valandą, per choreografinę šventę „draugystės žiedas“, kuri prasidės vėlai vakare fakelų eisena mieste, o vėliau nakties metu vyks miesto parke atviroje estradoje.

Kartu su miesto VRS studijuojame hipius, jų ketinimus ir imamės priemonių užkardyti galimus chuliganiškus išpuolius.“

–-

(Dokumentas paimtas iš čia http://www.kgbveikla.lt/docs/download/3341)

Aptikta atsišaukimų

Kol papulkininkis su savo skalikais kūrė tą neramų pranešimą, Šiaulių jaunimas nesnaudė. Šį kartą pasižymėjo darbščios dešimtos vidurinės mokyklos mergaitės. Štai kas rašoma kontoros ataskaitoje apie atliktus darbus per 1972 metus.

„1972 metų gegužės 24 Šiaulių m. Dubijos ir Vytauto gatvėse buvo aptikti nacionalistinio turinio atsišaukimai. Nustatyta, kad gegužės 23 per rankdarbių pamoką 10 vidurinės mokyklos 7 b klasėje mokinės Livaitė, Vaitkaitė, Jamantaitė (viso 12 žmonių) rašė atsišaukimus, o vakare klijavo ant butų durų ir mėtė į pašto dėžutes.

Su visais dalyvaujant jų tėvams ir pedagogams pravesti profilaktiniai pokalbiai“

Sprogimas prie Lenino

Toliau ataskaita jau rašo apie kėlusią įtampą šventę.

„Gegužės 27, 23 valandą per šventę „Draugystės žiedas“ prie paminklo V.I. Leninui buvo susprogdintas savadarbis sprogmuo.

Imtasi priemonių ir tą pačią naktį buvo sulaikyti: Kairys Algimantas Jono, 1950 metų gimimo, 7 SMV darbininkas, Raila Edmundas Stasio, 1952 metų gimimo, 7 SMV darbininkas, ir Gricius Vladas Benedikto, 1953 metų gimimo, televizorių gamyklos darbininkas.

Dirbant su jais paaiškėjo, kad jie susitarė pagaminti sprogmenį ir susprogdinti jį parko estradoje per koncertą ir sukelti paniką. Savo paaiškinime Raila rašo: „Mes tikėjomės, kad po sprogimo, gali įvyktį įvykiai panašūs kaip Kaune“.

Įvykdyti sprogimą parke dienos šviesoje Kairys pabijojo (koncerto pradžia ankščiau buvo numatyta 23 valandą, paskui buvo perkelta į 20 valandą).

Be to jam nepavyko prasigauti į estradą.

Visi trys pagal mūsų medžiagą nuteisti Šiaulių liaudies teismo įvairiam laisvės atėmimui.“

Miesto laikraštis „Raudonoji vėliava“ 1972 gegužės 30 – 31 d. spausdino didžiulius fotoreportažus iš šventės „Draugystės žiedas“ – aiškus bandymas rodyti, kad nieko nešventiško neįvyko.

Neramus metas

Tačiau ir po šių įvykių Pulkininkas Urbonavičius ramybės neturėjo.

Jo ataskaitoje minima.

„Birželio 8 d. Šiaulių mieste Komunarų ir Melnikaitės gatvėse butų pašto dėžutėse rasti lapeliai su nacionalistiniais užrašais“.

Kaip vėliau paaiškėjo – tai buvo kitos mokyklos moksleivių darbai. Po mėnesio rašoma.

„1972 metų liepos 8 iš patikimo asmens „B“ gauti duomenys, kad pietiniame Šiaulių miesto rajone pastebėjo 3 ilgaplaukius vaikinus, ant vieno iš jų marškinėlių buvo nupieštas buržuazinės Lietuvos herbas.

Imtasi priemonių nustatyti, kad marškinėlius su buržuazinės Lietuvos herbu nešiojo 1956 gimimo, baldų kombinato stalius.“

Koks siaubas turėjo imti pulkininką Urbonavičių skaitant tokius pranešimus.

(Dokumentą galima rasti čia http://www.kgbveikla.lt/docs/download/3343)

Susidegino darbininkas

Koks siaubas turėjo imti pulkininką Urbonavičių skaitant tokius savo agentų pranešimus. O kur dar dainos. Štai 1972 metų birželio 26 d. jau minėtam generolui majorui J. Petkevičiui pulkininkas rašė, kad agentas „Mėčius“ pranešė, jog „Šiaulių mieste jaunimo, mėgdžiojančio hipius tarpe, platinamas eilėraštis apie Romo Kalantos savižudybę.“

Dar – kandidatas užverbuoti D.B. perdavė priešiško turinio dokumentą – 15 ketureilių eilėraštį.

(Dokumentą galima rasti čia http://www.kgbveikla.lt/docs/download/3342)

Ir tas eilėraštis turėjo kelti siaubą, nes toje pat ataskaitoje rašoma, kad birželio 21 d. susidegino „Lietžemūktechnikos“ Šiaulių bazės darbininkas. Tai – keturiasdešimtmetis Juozapas Baracevičius. Užuojauta artimiesiems, te lengva jam būna žemė... J. Baracevičius palaidotas Donelaičio gatvės kapinėse.

Išaiškinta gupė liejikų

Neramu tais metais buvo ir Šiaulių gamyklose. Tai matome pavartę saugumiečių atskaitas.

„1972 metais ryšium su kai kuriais finansiniais sunkumais dviračių variklių gamykloje „Vairas“ ir Šiaulių Televizorių gamykloje buvo vėluojama mokėti atlyginimus darbininkams. Ko pasekoje tarp gamyklų darbininkų ėmė plisti nesveikos nuotaikos, buvo bandymai sustabdyti darbą“.

Ataskaitoje rašoma, kad dėl to imtasi profilaktinių priemonių prieš dvyliką žmonių.

Tais pat metais, agentui „Sakalui“ pranešus buvo išaiškinta grupė liejikų, „liejusių įvairius religinius daiktus“. Aš pats, kiek pamenu tą istoriją, – tai užkliuvo tie liejikai ne už kryžius, ar kitokius niekučius: esu jų matęs – senelis ten sargavo, o už išlietus kunigaikščių bareljefus.

Ataskaitoje minima religija. Gal Šiaulių KGBilams nacionalizmo jau buvo perdaug ir jie kiek švelnino situaciją? Nežinau. Tačiau dėl tokios veiklos nukentėjo Juozas Šimaitis, Alfonsas Jokubaitis, Vacys Jasutis ir Stasys Margevičius. Dar keturi nagingi darbininkai, pakliuvo į nelojalių valdžiai asmenų sąrašą.

„Ateis laikas...“

Buvo ir radikaliau nusiteikusių, gal net puoselėjančių tautinę nesantaiką. Štai įvykis iš metinės Šiaulių KGBilų ataskaitos vienoje iš geležinkelio įstaigų. Partorgė Prokopjeva gegužės 24 d. (tai vis ta pati savaitė!) pranešė, kad įstaigos šaltkavis ir vairuotojas prisigėrę kėlė skandalą, o kai įstaigos vadovybė ėmė juos drausmint, tai jie „girdint daugeliui darbininkų pareiškė: „Ateis laikas, greitai visus rusus išgrūsim iš Lietuvos, kai kuriuos ir išspjausim. Mes visiškai remiame Kauno įvykius, negalvokite, kad tai taip pasibaigs. Duokite mums laisvę, mes nebijome, mes buvome kalėjime, buvome ištremti, praėjo Stalino laikai, Dabar mes rusus tremsim iš Lietuvos“.

Ataskaitoje rašoma, kad tie žmonės buvo nuteisti.

Vaikai prie geležinkelio

Darbų saugumiečiams netrūko. Tarp jų aiškinimasis, kiek rimti dabar mafijos tėvu pravardžiuojamo Vido Antonovo ir kompanijos ketinimai bėgti į užsienį: buvo tokia operatyvinė tyrimo byla „bėgliai“, joje kelios pavardės. Vėliau tie žmonės buvo nuteisti už kriminalinius nusikaltimus.

O kur dar įprasti nacių kolaborantų, Lietuvos partizanų, nepataikaujančių sovietams kunigų priežiūros rūpesčiai. Tais metais rūpesčių kėlė net vaikai – dėdavo akmenis ant bėgių ir žiūrėdavo, kaip pravažiuojantys traukiniai juos nustumia. Ataskaitoje yra duomenų, kad sučiupti vaikai Tytuvėnuose ir Kužių – Kuršėnų geležinkelio atkarpoje. Šiaulių rajone už tokius prasižengimus buvo imtasi profilaktikos prieš vienuolikmečius vaikus. Na taip – prisimenu. Kuršėnuose taip mes irgi žaisdavome, tik ant bėgių dėdavome vinis, o traukinys ją suplodavo ir galima buvo pasidaryti kažką panašaus į peiliuką. Suaugę mus už tai visaip bardavo ir gąsdindavo. Tada nė negalvojau, kad tai didelis „valstybinis nusikaltimas“.

Ant akmens – „Laisvė Lietuvai“

Neramu apie Šiaulius buvo ne vien geležinkelyje. Dar 1972 m. gegužės 17 dieną buvo profilaktuota Kelmės moksleivių „ideologiškai žalinga“ grupė, pasivadinusi „Nauja nepriklausoma Lietuva“. Tiesa, juos susekė ir išaiškino dar iki R. Kalantos susideginimo.

Kuršėnai taip pat bruzdėjo. Gegužės 26 dieną ( šventės „Draugystės žiedas“ išvakarės) miestas pasipuošė nacionalistiniais užrašais. KGB visažiniai sakė, kad kalti profesinės mokyklos moksleiviai. Tą pačią dieną maudytis ėję 5 Kuršėnų pirmos vidurinės mokiniai šalia miesto, prie kelio, užtiko didelį riedulį ir ėmėsi monumentalios kūrybos – akmenyje iškalė „Laisvę Lietuvai“. Savo darbą moksleiviai užmaskavo šakomis ir moliu, todėl užrašas buvo aptiktas tik įpusėjus birželiui. Pulkininko Urbanavičiaus kolegos ilgai vargo, kol išaiškino skulptorius. „Laisvę Lietuvai“ iškalė aštuntų – devintų klasių mokiniai, vienas dar tebebuvo pionieriumi.

(Dokumentą galima rasti čia http://www.kgbveikla.lt/docs/download/3345)

Kuršėnų pirmoje vidurinėje bruzdėjimai nenurimo iki metų galo: gruodžio 14 d. skelbimų lentoje buvo rastas atsišaukimas, rašytas vieno aštuntoko, o pakabintas kito metais vyresnio mokinio.

–-

Tai tokią 1972 metų vasarą Šiauliuose ir apylinkėse užtikau, nupūtęs dulkes nuo kai kurių KGB dokumentų.

Hipių nonkonformizmas, nacionalistų ambicijos ir moksleivių nuoširdumas tais metais susiplakė į sprogstamą mišinį. Ir aš apgailestauju, kad nerašau detektyvinių romanų, nes parašyti apie tai būtų jėga. Vos ne šimtas naujai galvas pakėlusių sovietų valdžios priešų, keliolika siužetinių linijų, veikėjų – ką ten romanui, neplonai telefonų knygai galėtų pakakti.

Tragedija – Šiauliuose vienas žmogus susidegino ... bent penki žmonės buvo nuteisti. Žmonės jauni, o už tų sausų ir negailestingų KGBilinių popierių – sulaužyti gyvenimai ir neišsipildžiusios svajonės. Antra vertus, greičiausiai todėl, kad jauni, nepilnamečiai – kalėjimo daugelis tuo metu išvengė. Nors pats jų deklaruotas laisvės siekis, kad ir po poros dešimtmečių, nugalėjo, bet jiems laisvės kova kainavo brangiai.

Būtų įdomu, jei to meto įvykių dalyviai papasakotų, kaip jie jautėsi, ką galvojo, kaip veikė tuo metu. Na taip, kai kuriuos gyvenimas sulaužė, nes sovietinė sistema mokėjo tą daryti: vienus laužė kalėjimu, kitus neviltimi ir alkoholiu. Kas su jais bebūtų nutikę vėliau, o tuo metu jie buvo didvyriai, ir todėl įdomu, kaip jie papasakotų apie tuos įvykius dabar, tik ar papasakos? Būtų gaila, nes tai – labai įdomi ir spalvinga Šiaulių miesto istorijos dalis.