„Spindulys esmi begalinės šviesos“

„Spindulys esmi begalinės šviesos“

Vasaros refleksijos ir atšešėliai

Vytautas KIRKUTIS

Vasarą daromės klajokliai, siekiantys pamatyti nauja, patirti netikėtų įspūdžių, išsiilgę reginių ir vaizdinių. Norime išvėdinti mintis pajūrio vėju, medituoti šilo pušų pavėsyje, nuraminti kasdieninių darbų erzelį, kartu – atgaivinti, atnaujinti save.

Vasara – laikas, kuris skirtas atsinaujinti. Ne tik pamatyti, patirti naujų įspūdžių, pailsėti, bet ir įvairiausioms refleksijoms: apmąstymams, pasvarstymams, bandymams suprasti ir išsiaiškinti. Nauji vaizdai sukelia naujas mintis.

I. „Gražus dangau, Tėvyne gerųjų“

Virš Svencelės (Klaipėdos rajonas) kaimo antrųjų kapinių vartų gerokai pablukęs ir sunkiai perskaitomas užrašas skelbia: „Išganyti mirusieji, kurie Viešpatyje miršta“. Nesu išganymo specialistas, neišmanau bažnytinio išgelbėjimo filosofijos, tačiau manau, kad psichologine prasme tai didžiulė jėga, suteikianti žmonėms vilties, pasitikėjimo ir tikėjimo. Nežinau, gal yra ir kitoks, ne bažnytinis, išganymo būdas, tačiau pats žodis man nėra malonus ir teikiantis daug šviesos.

Yra taip, kaip yra, nesirengiu diskutuoti su užrašais virš kapinių vartų, tačiau man šviesiau skamba Vydūno žodžiai, įrašyti virš Bitėnų (Pagėgių rajonas) kapinių vartų: „Spindulys esmi begalinės šviesos“. Tik spindulys, iš kurio susidaro šviesa. Tik vienas spindulys iš daugelio.

Svencelės kaimo kapinės įkurtos ant Kuršių priemario kopos, vadinamos Šventkalniu. Čia buvusi kuršių šventvietė – alkas. O kelią į Šventkalnį pavadinę šventu keliu (svents cels). Iš čia – ir Svencelės vardas.

Keista matyti tokį saulėtą ir šiltą smėlį, kuris ne prislegia, o priglaudžia čia atkeliavusius amžinybėn. Erdvios, atviros, šviesios ir šiltos kapinės, kuriose tik įrašai antkapiuose primena apie skirtinus šio kaimo istorijos sluoksnius.

Tačiau laikas, tapęs vėjais, Baltijos jūros bangomis – negailestingas. Skalauja kopą, ant kurios nuo senų senovės įsikūrusios Karklės (Klaipėdos rajonas) kapinės. Senieji kaimo gyventojai prisimena, kad pakrantėje yra tekę rasti išplautus žmonių palaikus.

Karklės kapinės įkurtos ir tebeveikiančios kopose prie Baltijos jūros. Ant kranto. Jose yra palaidotas poetas S. Šemerys-Šmerauskas (1898-1981) – vienas iš „Keturių vėjų“ sąjūdžio dalyvių. Palaidotas vykdant jo „Testamento“ valią: „Mano norai paskutiniai – opūs, / Kad man kapas būtų Kuršių kopos. / Gulčiau ten į smiltis smulkias ir švarias, / Kad tarp mėtų, rūtų / Man girdėti būtų / ošiant jūrą ir marias“.

Ir dangus čia – toks mėlynai gilus – tarsi virš jūros ar visai šalia alsuojančių Kuršmarių. „Ak gražus dangau, Tėvyne gerųjų“. Taip vadinasi viena Lietuvos evangelikų liuteronų giesmyno giesmė. Kažkodėl tuoj prisiminiau Sigitą Gedą ir trumputę ištraukėlę iš jo „26 rudens ir vasaros giesmių": „Ak, jau/ baltieji smėliai/ ties dangaus papėde,/ kur mano siela – žemės dilgėlė...“

Pamariai, pajūriai... Kam brukti atvažiavusiems atostogauti žmonėms juodas mintis? O gal kaip tik – tinkamiausia vieta ir laikas, nes čia, prie Kuršių marių ar Baltijos jūros, matai gamtos džiaugsmą, laisvę, jauti galingą energiją ir jėgą. Ir suvoki, kad yra ir kitų spalvų, kitų gyvenimo ženklų ir kitokių prasmių.

Man patinka dangaus – gerųjų Tėvynės metafora, filosofija ir poezija.

II. Paminklas išnykusiems žodžiams

Vis prisimenu amžinybėn jau iškeliavusį kalbininką Vytautą Vitkauską, kuris važinėjosi po kaimus, kalbino senus žmones, užrašinėjo jų žodžius, kad nė vienas žodelis neprapultų, nebūtų užmirštas. Galų gale, kad kada nors netektų išnykusiems lietuvių kalbos žodžiams statyti paminklų.

Išvardinsiu keltą išnykusių žodžių, kurie jau iškalti paminkle: angu (arba), ankerys (sudygęs grūdas), anopas, -a (anoks, -ia), atlėšys (atodrėkis), augyvė (1. motina. 2. auklė. 3. įsčia. 4. augalas), augojas (laukinis serbentas), berklai (lieptas), biškinas (vidutinis, nestambus arklys), bizdras, -a (trumpas, be uodegos), čiūtė (kankorėžis), čiužma (daug, kantrybė), dangovė (apdaras, drabužiai, apsitaisymas), valkos (rogės), varkalys (varinių daiktų kalėjas, varininkas), varvas (lašas), veliuoka (vaiduoklis, šmėkla), ventarinė (pilvas), verkšnaitis (elgeta), žiubčius (avižų maišelis su pasaitu arkliams, žibikas) ir kiti.

Ne aš juos surinkau, o kalbininkė profesorė Danguolė Mikulėnienė (malonūs prisiminimai – buvusi mano dėstytoja). Kad niekada šie žodžiai nepasimirštų, buvo nutarta įkalti juos paminklan.

Klaipėdoje, I. Simonaitytės viešosios bibliotekos Saulės laikrodžio kiemelyje stovi paminklas išnykusiems žodžiams. Jo autorius – skulptorius Algirdas Bosas. Centriniame take bibliotekos link išdėstytos granito trinkelės, kuriose iškalta 40 amžinatvėn iškeliavusių lietuvių kalbos žodžių. Visus juos tarsi sujungia dar vienas paminklo įrašas: „Praeivi, penkios baltų šeimos kalbos jau mirė, po tavo kojomis išnykę lietuvių kalbos žodžiai. Atmink ir gerbk savo kalbą“.

Toks dabar laikas – paminklus tenka statyti ir žodžiams ar išnykusiems kaimams. Ne tik žmonėms. Darbėnuose (Kretingos rajonas) pastatytas paminklas „Metrika“, kurio vienas iš akcentų – surašyti išnykę parapijos kaimai.

Klaipėdoje žiūrėdamas į paminklą išnykusiems žodžiams prisiminiau Šiaulius ir žodžių laidotuves. Universiteto Humanitarinio fakulteto lietuvių filologijos ir ryšių su visuomene studentai buvo surengę akciją „Užkask blogą žodį“, kurios metu šiauliečiai užrašė nevartotinus žodžius, juos sudegino ir užkasė Humanitarinio fakulteto kiemelyje.

Studentai pastatė paminklą, kuris skelbė, kad šiauliečių žodžiai nebebus vartojami ir nebedarkys lietuvių kalbos.

Sena ir visiems žinoma tiesa: žodžiai – kaip žmonės. Vieniems – paminklų šlovė ir garbė, kitiems – bevardis kapas.

III. Velnių muziejus pakelyje į šventąją Šiluvą

Akmenys skęsta žolėje. Tačiau takai praminti. Matosi, kad žmonės eina, žiūrinėja, bando suprasti, kas čia. Tarp eglių pasislėpusiame akmenyje iškaltas moters veidas, toliau – žvėrių figūros, velniai... Medžiai ir krūmai baigia nuskandinti gerokai pavargusį ir aplūžusį malūną. Savotiška vieta, kurianti keistą nuotaiką. Pradžioje nesupranti, kur esi patekęs. Siurrealistinis ansamblis. Nykstantys akmenys, kurie simbolizuoja praeities, buvusio laiko irimą.

Vičių kaimas – vos trys kilometrai nuo Tytuvėnų Šiluvos pusėn (Kelmės rajonas). Savamokslio skulptoriaus, dailininko, tautodailininko Petro Stundžios sodyba. Buvusi, nes šeimininkas 1990 metais iškeliavo amžinybėn. Sodyba ir joje esančios skulptūros paliktos likimo valiai. Čia mėgdavo užsukti maldininkai, keliaujantys į Šiluvą, atvažiuodavo fotografuotis vestuvininkai, sustodavo pasidairyti pakeleiviai. Dabar nuo kelio net sunku pastebėti, kad kažkada įdomios sodybos būta.

Petras Stundžia tapė paveikslus, juos pardavinėdavo. Iš cemento skiedinio lipdė primityvias skulptūras, jas įkurdindavo savo sodyboje, kai kurias – ant didelių akmenų. Ant paties didžiausio akmens vieta buvo skirta pačiam Belzebubui. Pats Belzebubas – įdomus personažas. Vienų laikytas senovės Ekremo miesto globėju, kitų – pragaro, demonų valdovu. Visa sodyba ateityje turėjo tapti velnių muziejumi, raginančiu užsukti maldininkus, vykstančius į Šiluvą. Belzebubas – pragaro valdovas ir Šiluvos maldininkai! Tautodailininko pokštas?

Nesibaimindavo keliauninkai užsukti į sodybą, su Belzebubu susitikti, sodybą apžiūrėti. Mažesni velniukai, iškalti iš akmens ar išdrožti iš medžio, nutapyti ar nupiešti, turėjo apsigyventi mediniame vėjo malūne. Čia užėję keliauninkai ir alaus išgerdavo.

Deja, 1990-aisiais savamokslis tautodailininkas iškeliavo amžinybėn, vis mažiau keliauninkų užsukdavo ir užsuka jo sodybon. Žolynuose skęsta skulptūros, griūva senasis malūnas, baigia sunykti buvęs namas.

Tik Belzebubo galva kyšo, kviesdama žolėse surasti pasislėpusias skulptūras ir spėlioti apie jas sukūrusio žmogaus gyvenimo vingius.

IV. Užrakinta laimė rūdija

Visaip žmonės nori prisišaukti, prisivilioti laimę. Prisikviesti ir užrakinti. Amžiams. O kas gali geriau užrakinti negu spyna?

Nustebino daugybė spynų ant Tytuvėnų bažnyčios-vienuolyno iškabos-informacinio stendo rėmo. Spyna prie spynos. O ant jų – išgraviruoti vardai ir pavardės, santuokos data, širdys, reiškiančios amžiną meilę.

Tokie šių dienų ženklai. Burtaženkliai. Manoma, kad ne kas kitas, o literatūros kūrinys ir paskatino spynų užrakinimo vestuvių proga tradiciją. Tiksliau, Federiko Močia (Federico Moccia) romanas „Trys metrai virš dangaus“. Jam pasirodžius, Italijoje vestuvių jaunieji tiesiog užpuolė Ponte Milvio tiltą ir pradėjo ten kabinti meilės spynas. O pagal šį romaną sukurtas kino filmas dar labiau pakurstė šią tradiciją.

Pirmą kartą gausybę Meilės spynų ant tilto prieš beveik dešimtmetį pamačiau Rygoje. Vėliau tradicija atkeliavo ir į Šiaulių kraštą. Gal ir simboliška – spyna ant tilto, kuris simbolizuoja sąjungą, dviejų krantų sujungimą. Užrakinai, raktas – į vandenį. Net ir iširus santuokai spynų niekas neatrakins, nes raktai išmesti.

Tačiau tradicija plečiasi. Spynos kabinamos ne tik ant tiltų, bet ir ant kitų įrenginių, kur galima įžvelgti bent mažytę simbolinę prasmę. Kad ir ant Tytuvėnų bažnyčios-vienuolyno iškabos, Šiauliuose – net ant Geležinės lapės...

Deja, tik sena meilė nerūdija, o užrakinta laimė greitai apsipila rūdimis.

V. Pagoniška japonų ir baltų kultūra

Nyksta kapinės, miršta žodžiai, žolėse skęsta skulptūros, rūdija metalas... Nejaugi nieko nebėra patvaraus, amžino, išliekančio, iš praeities keliaujančio ateitin? Praeitis praėjo, dabartis tampa praeitimi, amžina – tik ateitis...

Važiuoju į japonišką sodą SAMOGITIA, kurį jau septynerius metus Kretingos rajone kuria Šarūnas Kasmauskas. Čia – šimtmečius augę bonsai, sausųjų sodų akmenys, tradicinis japoniškas sodas su visais savo penkiais elementais, kurių vienas – dvasinis, o kiti keturi – akmenys, vanduo, augalai ir architektūra – materialūs. Ir dar galėtume vieną pridurti: harmonija.

Įdomu viskas, kas turi laiko žymę. Toji sodyba – bandymas lietuviškus akmenis išversti į japonų kalbą. Kol kas – gražus tik susižavėjimas idėja. Jau panaudota apie 12 tūkstančių tonų akmenų. Dar tiek pat žadama atsivežti ir išdėlioti. Pagal japoniško sodo tvarką.

Visai netoli nuo japoniškai žemaitiškų akcentų – grynai baltiškieji, skatinantys prisiminti senąją baltų kultūrą, senuosius dievus, tradicijas. Kuriamas baltų mitologijos parkas Sausdravuose (Kretingos rajonas). Kaip priminimas, kad baltiškos tradicijos tokios pat gilios ir daugiaprasmės, kaip ir japoniškos.

Kultūrologas, religiotyrininkas ir rašytojas Gintaras Beresnevičius buvo pradėjęs tyrinėti (deja, mirtis sutrukdė tolesnius darbus) senosios japonų religijos šintoizmo ir baltų religijos ryšius ir surado daug bendro. Šintoizmas vadinamas pagoniška japonų religija.

Tad baltiškas ir japoniškas parkai netoli vienas nuo kito – prasminga nuoroda į giliąsias istorijos plotmes. Kuo giliau į praeitį, tuo daugiau bendrų dalykų, jungiančių įvairias religijas, kultūras.

Keliaudami Baltų mitologijos parko pažintiniais takais, kurie išsidėstę piramidės formos miško teritorijoje, susipažįstame, pamatome, giliau pajuntame Baltų (Aisčių) grupės tautų mitologinę pasaulėjautą, pasaulio ir kosmoso sąrangos mitologinį supratimą.

Takai sukuria Verpstės pavidalą, kuris ženklina Pasaulio sąrangos, Pasaulio medžio, žmogaus Gyvenimo kelio, kosmoso modelio baltiškąjį suvokimą. O Algimanto Sakalausko sukurtos skulptūros padeda įsivaizduoti kiekvieną dievybę.

Prasmingi tie takai, kurie turi ne tik erdvės, bet ir laiko matmenį – veda į mūsų kultūros, religijos istorijos gelmes.

Autoriaus nuotraukos

FOTO

PERKŪNAS: Vienai iš dievybių – Perkūnui – skirta skulptūra Baltų mitologiniame parke.

GLOBĖJA: Lada – tarpininkė tarp dangaus ir žemės, žemės globėja senojoje baltų mitologijoje.

ATMINTIS: Darbėnų centre pastatytame paminkle surašyti išnykę parapijos kaimai.

PRAEITIS: Nyksta Vičių kaime buvusi tautodailininko Petro Stundžios sodyba, nyksta ir Velnių muziejus.

LAIMĖ: Užrakintos spynos ant Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno stendo.

JAPONIJA: Žemaitijoje kuriamas japoniškas sodas.