Naujausios
(arba apie kultūros reikalus „šviečiančiuose“ Šiauliuose)
Svarsčiau, kaip pavadinti tuos žmones, kuriems Šiaulių miesto Kultūros centro „Laiptų galerijoje“ gera susirinkti, kur esame laukiami, o ir norime ko nepopsiško, profesionalaus ne tik išgirsti, bet ir pamatyti. Geriausiai tiktų juos vadinti laiptininkais. Taigi esu protarpinė, bet širdyje visada ištikima, laiptininkė nuo kokių 1993–1994-ųjų metų (Mokytojų namai (1963–1992 m.) „Laiptų galerija“ tapo 1992 m.).
Džiaugiuosi, kad yra kultūrinė erdvė, į kurią norisi eiti dėl įvairių menų sanglaudos renginių: dailės (atgaiva akiai ir mintims), muzikos ir literatūros (atgaiva jausmams ir širdžiai). Bet svarbiausia ne tik renginiai, o jiems taikomi aukščiausi reikalavimai, nedrįstu sakyti elitiniai standartai, kad kam iš „miesto šeimininkų“ neužminčiau ant nuospaudos, nes suskaudus norisi visus lipančius laiptininkus suvaldyti, sustandartinti iki vidutiniškumo.
Mąsčiau, ar Šiauliai, buvęs uždaras, karo pramonei dirbęs, ir įvardijamas kaip darbininkų miestas jau nusimetė sovietmečio skraistę? Gal kiek?... Ji turbūt suplyšinėjo, bet dar apytvirčiai prigludusi arba primygtinai siūloma šiauliečiams kaip mada, kaip būtinybė, nesuteikiant galimybės rinktis. Negi šiauliečiai, išsigarsinę tik „Pietinia kronikomis“, nelinkę sau, kaip kultūrinėms asmenybėms, taikyti profesionalios kultūros kriterijų? O gal Šiauliams apskritai negalima taikyti jokių aukštesnių reikalavimų, nes čia vyksta tokių spec. operacijų mokslo ir kultūros baruose, todėl atsilaikyti nei su viešomis nuomonėmis, nei su kritika, nei su aukštesnės valdžios atstovų mintimis ir užkardyti kultūrinio genocido planuotojų intrigas neįmanoma? Belieka vadovautis Juozo Erlicko posakiu plakate: „Kas, jeigu ne aš“. Iš tokių „ašininkų“: laiptininkų, polifonininkų, frenkelininkų, dramininkų ir pan., – susideda įvairialypė miesto bendruomenė, tik jai suteikiamos nevienodos kultūrinės teisės. Imkime pavyzdžius iš atkurtosios Neprikausomybės trisdešimtmečio Šiauliuose.
Užmačios. Pradėkime nuo nuoseklaus, kartais pristabdomo, GRIOVIMO. Atmintyje iškyla įvairių asmenybių, jų darbų ir darbeliūkščių. Taigi pirmoji nepasitenkinimo banga veiklia „Laiptų galerija“ galėjo prasidėti besibaigiant XX a., apie 1998–1999 m. Primintina, kad pirmoji dailės paroda, surengta trijų Italijos menininkų, manau, šokiravo apsnūdusią tuometės Šiaulių Dailės galerijos veiklą. Laiptininkai džiaugėsi, pagaliau pamatysią, ką pasaulis kuria. Tada reikia kurti kokią spec. operaciją ir ką nors daryti.
Lietuviams paprastai būdinga kirsti galveles, kurios išsikiša ar išsišoka arba išvaryti iš miesto (remiuosi ne tik „Lietuvos istorija“ – karų ir okupacijų esame patyrę ne vieną). Jei gerai prisimenu, Šiaulių miesto Kultūros skyriui tuomet vadovavo, t. y. buvo vedėja, Patricija Bielskienė. Jai priklauso ir teiginys „kultūros skyriaus vedėjai – „sovietinė atgyvena“. Vertėjo įsiklausyti, tiesa? Ar ši moteris dar Šiauliuose? Rodos, jau nebe...
„Laiptų galerija“ ir kažkada buvusio Šiaulių universiteto Humanitarinis fakultetas, vadovaujamas prof. Genovaitės Kačiuškienės (2004–2018 m. Humanitarinio fakulteto dekanė), tuomet surėmė pečius ir atstatė ragus, – kito ginklo ir neturėjome. Tąkart atsilaikyta, o mudvi su G. Kačiuškiene buvome apdovanotos išskirtine dovana – Martyno Gaubo darbu „Kietas riešutėlis“ (beje, M. Gaubą iš Šiaulių išvarėme, kaip kitaip?). Šį apdovanojimą saugau ir mielai atiduosiu „Laiptų galerijos“ muziejui. Visai neabejoju, kad toks bus, kaip ir meno fondai su moksliniu padaliniu (galimi įkurti visai neseniai sunaikintoje Suaugusiųjų mokykloje).
Viskas aprimo, matyt, 2005 m., nes tokia data pažymėtas ir „Kietas riešutėlis“. Tuomet galerijoje buvo prasidėjęs ir literatūrinis „Žiemkelis“, kuriame be plunksnos meistrų (poetų, prozininkų, eseistų) būdavo ne tik Šiaulių moksleivių, studentų, bet ir žodį vertinančių šiauliečių. Neįveikus „Laiptų galerijos“, pradėta klibinti kitas Šiaulių miesto kultūros įstaigas. Kam reikia Šiaulių universiteto Dailės galerijos? DVIEJŲ galerijų per daug, ar ne? O kažkada ši galerija buvo kuriančio jaunimo ir Dailės fakulteto dėstytojų Meka. Beje, ilgametė Dailės galerijos vadovė, energingoji Daiva Skrupskelytė puikiai vadovauja Žeimelio Žiemgalos muziejui. Išvarėm ir ją. Studentų dailiokų nebėra, kaip ir paties Dailės fakulteto, o puikieji Zubovų rūmai gyvybę įgauna tik kada ne kada. Ar dvasiškai praturtėjo Šiauliai ir šiauliečiai? Kaži...
Paskui nebereikėjo nieko: nei universiteto, nei studentų, organizuodavusių naujamečius koncertus, Laimono Noreikos skaitovų konkursus, studentų spektaklių festivalius „Po saule“, žaismingas Užgavėnes mieste. O kam to reikia, ar ne? Svarbiausia, reikia kuriančių žmonių atsikratyti arba juos sužlugdyti.
Turime išlikti Saulėno miestu: fains, tuščs, be šaknikių, nu bet švieč (Šiaulių elektros tinklai tikrai gerai dirba!). Mažiau svajojančių ir svajones įgyvendinančių žmonių, – ramiau ir lengviau sužiūrėti nepaklusniuosius (beje, internete radau, kad mus, šiauliečius, atstovauja įmonė Šiaulių miesto savivaldybės administracija. Vienas žodis labai patiko, pabraukiau. Kiekviena įmonė suinteresuota finansais, o kaži kiek ji užsidirba pati? Geriausia – susirinkti iš dirbančiųjų, t. y. kultūros darbuotojų). Dar vėliau užsimota prieš koncertinę įstaigą „Saulė“ (14 metų vadovavusio Sauliaus Kaunecko įžvalga: „absoliuti mero teisė: norėjo – priėmė, norėjo – atleido“. Kažkur girdėta ir panašu į proputinišką veiklą?).
Rodos, Šiaulių miesto savivaldybės Kultūros skyriui po P. Bielskienės ėmė vadovauti Daina Kinčinaitienė (savivaldybės psl. informacijos apie asmenybę nėra. Paslaptis?). VEDĖJOS gana sėkmingai perimtas griovimo užkratas, todėl Šiaulių kultūrinės perspektyvos, o juo labiau politikos neįmanoma nuspėti (ar nepanašu į už sienos vykstančio karo puolančiosios pusės taktiką?).
Keičiamos ir miesto erdvės. Lyg ir gerai, taip turi būti. Tik sąmoningai nebevaikštau po miesto brodvėjų. Kai pamačiau išardytą aikštelę „prie Gaidžio“ su trimis suoleliais, pagalvojau, kad saulėkaitoje tikrai nenorėčiau ant jų prisėsti kepti.
Apie Prisikėlimo aikštę, kurioje prie „Raudų sienos“ tikėjausi vyks nuolatinis kultūros populiarinimas ir šiauliečių naujasis kultūrinimas, supratau – sudarkyta, jokio architektūrinio sprendinio, t. y. nėra savito miesto vaizdo. Tas, kas važinėja po Lietuvą, visuose miestuose ir miesteliuose mato vienodus fontanėlius ir klojinį. Po fontanėlį kartais palaksto mažieji šiauliečiai, jei, žinoma, fontanas veikia, t. y. turi vandens. Vienodas plytelėmis klotas pagrindas, keliantis dar didesnį šilumos efektą, nugalabyti medžiai ir pievelės, ar tai viskas šiauliečio gerovei, sveikatai ir kultūrai?
Dar neįveiklintas parkas, tikiuosi, kada nors bus mielas ir šiauliečiams, bet kai tiek metų viskas netvarkoma, tai ir žmones pamiršta vietas. Pagaliau kalbinis virsmas – centrų radimasis: Prekybos centras, Pramogų centras, Sporto centras, ruošiamasi Medicininių paslaugų centrui. Bet ar CENTRAS visada yra kokybė?
LKŽe šio žodžio visos 5 reikšmės nurodo tik vidurį, tarpinį, grupuotei priskirtiną darinį ar reiškinį. Tokią tarpinę kultūrą mums duoda ir Šiaulių miesto Kultūros centras. Kaip ir Šiaulių m. Dailės galerija, kurios kultūrinė imtis labai siaura: internete nurodoma – „kurti kultūrinį miesto tapatumą ir simbolizuoti kūrybines miesto galias“. Tai kodėl tų kūrybinių „miesto galių“ neleista parodyti tautodailininkams? Jie ne miestiečiai? Esu girdėjusi, kad prievartiniai Dailės galerijos lankytojai yra Trečiojo amžiaus klausytojai. Ar jiems kitos galerijų, parodų salės į studijų programą neįeina ar draudžiama jas lankyti?
Šiaulių visuomenė, kaip ir visos Lietuvos visuomenė, įvairialypė, mišri, o kadangi Šiauliai yra visų mūsų namai, tai ir visiems mums turi būti erdvių su kiekvienam visuomenės sluoksniui artimomis vietomis ir jų aplinkomis. Kultūros centras daliai šiauliečių ir miesto svečių visai mėgstama vieta atsipalaiduoti. Man bet koks centras visada siejasi su pinigais ir jų išleidimu. Nemanau, kad ŠKC nebūtų toks (suinteresuotas pinigais). Pinigų išleisti einu kone į visus išvardintuosius centrus. Bet ar ten visada produktas ar paslauga yra kokybiška? Kai kam „akcijinė“ produkcija gerai, bet yra ir tokių, kurie į akcijas net nekreipia dėmesio.
Kitas madingas žodis – NAKTIS (Bažnyčių naktys, Muziejų naktys, Šiaulių naktys ir pan.). O reklamuojamasi, kad #Šiauliai šviečia. Kur? Centruose? Naktimis? Sakyčiau, blausiai. Imkim ir išsiskirkim, bent jau pavadindami ką kitaip. Kodėl gi ne? Žinoma, klišė geriau atpažįstama, bet menkiname jau ir taip blėstančią kalbinę kūrybinę galią (pliurpimo per visas medijas klampynių klampynė, o šiauliškiams dar labai patinka prisigaudytais iš pašalių žodžiais, kurių reikšmės dažnai viena prie kitos nedera, rodyti „intelektines“ išgales – esu toks protingas, nes niekas nesupranta to, ką sakau ar darau).
Mėgdžiojimas. Pastebėjote, kad visur pabrėžtinai rašiau asmenų pavardes. Kam? Ogi tam, kad pasaulio visuomenėse, ne išimtis ir Šiauliai, tokio žodžio kaip Asmenybė – turi nelikti. Kaip turi nelikti žodžių: Tėvynė, Motina, Tėvas, Kaimynas, Knyga, Raštas ir kt. Nesavitos kultūros nusičiupę (po ilgametės okupacijos tegalime tik kopijuoti ir perkelti, pritaikyti sau) viską ant šipatos statome, nes juokas ir darbas išlaisvina!? Jokių vertybinių nuostatų, jokių ateities planų, valio! šiai dienai, už nieką nesu atsakingas, gyvenu kaip noriu ir man viskas šmikšt. Tik daugiau pinigų (be darbo) ir žaidimų. Iš istorijos žinome, kad tokia civilizacija darosi neįgali egzistuoti ir po kiek laiko išnyksta.
Turime turėti vedlį, šeimininką, kad neišsibėgiotume kaip velnio bitės. Ir turime – jau minėtą įmonę. Gerai, jei išrenkamas tinkamas miesto šeimininkas, o jei per kadenciją norima tik išsitraukti sau kuo naudingesnį šiaudelį? Mums atrodo, kad mes laisvi ir galime tinkamai nuspręsti, kokią miesto kultūrinę panoramą norėtume matyti, bet taip nėra. „Visos idėjos apie sielą, dvasią ir laisvą valią, esą niekas nežino, kas vyksta mano viduje, o tik, ką išrenku per rinkimus ar pasirenku parduotuvėje, yra mano laisvas pasirinkimas, nebegalioja. Laisvos valios laikai baigėsi“ (Hararis).
Pasaulyje esama įvairių visuomenės, ne išimtis ir Šiaulių bendruomenės, pavergimo formų, kurias valdo šeimininkas ir kuriam negalima net pažvelgti į akis (beje, Kultūros skyriuje vien tik vyr. specialistai, bet jų nuopelnų miestui (specialistų parengtų projektų ir Šiauliams uždirbtų projektinių lėšų) nerasi nė su žiburiu. Daug žinosi, greit pasensi, tiesa?). Ar taip neatiduodame savanoriškai savo teisių sistemai, kuri sprendžia geriau už mus? Tikrai to norime? Ar ne iš čia miesto šeimininkų valdymas ir suvokimas – kaip noriu, taip ir bus? Todėl bendruomenėje neturi likti jokių autoritetų, o juo labiau – tarpininkų tarp žmogaus ir socialinės politikos, tarp žmogaus ar ekonominės politikos, tarp žmogaus ir mokslo, tarp žmogaus ir kultūros.
Rodos, nesu nešiuolaikiškų pažiūrų ar krakosmečio laikų senė, kokia sovietinė atlieka, bet – pasaulinės kultūros raida manęs nežavi ir, esu įsitikinusi, nėra perspektyvi. Matau, kad Šiauliuose, kaip ir visame pasaulyje, siekiama įvykdyti dvasinę pertvarką, kuri sietina ir su kultūrine diskriminacija. Tiesa, prisidengiama visokiais eksperimentais, pertvarkomis, optimizacijomis, prijungimais, sujungimais, apjungimais ir pan. (pvz.: „Laiptų galerijos“ sujungimas su ŠKC. O ką davė Šiaulių universiteto sujungimas su Vilniaus universitetu? Kultūrinę ir mokslinę tylą?).
Kaip dvasinė pertvarka vyksta? Pasaulyje populiaru žaidinti (nustebinti, šokiruoti) žmones. Tą puikiai atlieka ir Šiaulių Dramos teatras, kurio vadovė Nomeda Šatkauskienė prisipažįsta „dirbam kaip aštuonkojai“ (O kodėl ne dvikojai? Ar jau mes virstam gyvūnija?). Taigi norim, – važiuojam autobusu (spektaklis), norim – pasėdim scenoje vietoj aktorių (ar nuo to, kad pasėdėjai, prasmės daugiau?), norim – apsižlibinam šviesomis arba parodom ekrane teatro užkulisius (ar tam netiktų ekskursijos po teatro patalpas?). Pažaidinom, ir gana. Į tokias „žaidimų aikšteles“ mielai eina viso pasaulio žmones. O išliekamoji vertė? Ar tik pasigyrimas: Aš mačiau? Ko tokia veikla siekiama? Mus norima paversti visuotinio kultūrinio tinklo (kultūrtinklio, plg.: voratinklio) dalimi. Ar voratinklyje išlieka kas gyvas? Forma – taip, o kraujo, t. y. savasties, nebelieka. Gaila, bet valdžia nepriklauso talentingiausiems, todėl ir regime voratinklinę, apraizgomąją veiklą, paremtą manipuliavimu, spekuliavimu. Ir kas iš to?
Kultūros tarybos paskelbtame tyrime pagal savivaldybių kultūros indeksą Šiauliai yra 57 vietoje. Statistiniai duomenys iškalbingi, tiesa? N. Šatkauskienė (Ją be galo gerbiu!) sako, kad tokie statistiniai duomenys „parodo bendrą miesto kultūros temperatūrą“. Dramos teatro vadovė mato, kad kultūros įstaigų mažoka, jaučiama kuriančių žmonių stoka. O ko norėti: neliko universiteto, sumažėjo meninę miesto dvasią puoselėjančio jaunimo, juos ugdančių pedagogų. Juk kultūrai plėtoti reikia sąmoningų pastangų. Laisvosios rinkos dėsnių čia nepritaikysi. Nė kiek nenustebau, kad Savivaldybė kėsinasi ir į teatro valdymą, jo finansavimą.
Anot N. Šatkauskienės, žiūrovų „pilnos salės neatsiranda – tai daugybę metų trunkantis procesas ir jo rezultatas“. Ar manipuliuodami sujungimu (iš esmės naikindami) „Laiptų galeriją“ tikrai siekiame kultūrinės raidos tolygumo? (Tolygumo tikslu buvo sukurta net Regionų taryba!). Bet į Šiaulius vis rečiau užsuka aukščiausio lygio menininkai, išimtis tik „Laiptų galerija“ (visus trisdešimt metų kovodama vadovavo Janina Ališauskienė).
Darnus, tiesiog sucementuotas darbuotojų kolektyvas net neketina išsibalansuoti (to labai siekiama, gal spec. operacijos vykdytojai užmiršo apie infiltrantus? Verta pamėginti? Cha!). Ir lakstau kaip visi kiti laiptininkai paskui savo vedlius po renovuotas (be vėdinimo!!! Alpstam visi: ir atlikėjai, ir laiptininkai, ir darbuotojų kolektyvas) saleles, koridorius (ačiū „Polifonijai“, Dramos teatrui). Puikūs įmonės (Savivaldybė) kultūros strategai: išbalansuoti „Laiptus“ ir laiptininkus. O kas tada? Įmonė sutaupys pinigų ir kultūros Šiauliuose bus daugiau? Greičiausiai taikoma į reitingų pakraščius, pvz. kokią 87 vietą...
Atkaklumas. Negaliu nepacituoti minties, kuri man rodosi labai prasminga tiems, kurie dar mąsto: kultūrai būtinas ryšys su žmogumi, su kūrėju, kaip ir ryšys žmogaus su žmogumi. „Laiptų galerijoje“ tas ryšys tarp lankytojų ir kūrėjų, tarp kolektyvo ir lankytojų YRA. Ir kai tave sutinka mieli veidai, visada norisi sugrįžti (kartais pagalvoju, ar darbuotojų vakarais nelaukia šeimos, ar jie po dienos darbų nėra nuvargę, kaip jie suspėja paskleisti renginius po regioną?). Dėl to ir esu laiptininkė, nes man atėjimas į bet kokį renginį yra tarsi pabuvimas namuose. Jei jau taip verkiama, kad DVIEJŲ kultūros centrų Šiauliams per daug (Cha!!!), tai imkim ir pavadinkim taip: Pelikso Bugailiškio namų daugiafunkcė „Laiptų galerija“. O namuose yra ir tai, kas saugotina (nuostabioji „Salduvė“ (vadovas Darius Daknys) ir kolektyvo skleidžiama profesionali etninė kultūra), ir tai, kas tradiciškai vyksta (renginiai ir „Šiaulių Monmartro Respublika“, Josepho Achrono muzikos festivalis) ir tai, kas dar bus sugalvota. Laiptininkų nei žaidinti, nei apšviesti nereikia, jie brandūs ir žino, ko nori!
„Laiptų“ kolektyvas plėtojantis „įsipareigojimą šviesai, meilei ir kūrybai, tiesai“ tikrai teikia prasmę ir palaimą iš savęs, per save kitiems – būsimiesiems laiptininkams. Lietuviai nuo seno sergėja ir įspėja nedorus žmones: nekask kitam duobės – pats įkrisi. O laiptininkai, kaip matyti virtualioje erdvėje ir skaityti spaudos puslapiuose, streso testą sėkmingai išlaiko, tik man keista, kodėl kitos Šiaulių miesto kultūrinės erdvės laiptininkams ir „Laiptų galerijai“ neatidaromos. Baugu, neleidžiama, nes tikrai gali užkrėsti profesionalumu (užkrečiamos ligos oi! kaip ilgai gydomos... Cha!).
Pagaliau reikia stabdyti laiptininkų kultūrinį genocidą! Ir cituoju taip vis dar darbininkiškuose Šiauliuose nekenčiamai mylimą Vytautą Lansbergį, kurio naujausias eilėraštis tinka „Laiptų galerijos“ kolektyvo veiklai nusakyti:
O aš sakau – dainuoju!
Kol galvos kiaulystė dar neišsivystė.
PasirAŠau,
pokartės patirties prikaupusi laiptininkė,
spec. operacijos „Laiptai“ priešininkė
Janina ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ